Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

I. S. kardomoji priemonė suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis išbūtas kardomajame kalinime nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš I. S. priteista A. P. naudai 510,35 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. S. nuteista už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: 2019 m. rugsėjo 23 d., laikotarpiu nuo 17.30 val. iki 23.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamoje vietoje Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė E. P. į dešinę krūtinės pusę ir padarė nukentėjusiajam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdaplėvės, aortos ir plautinio kamieno pažeidimu, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, širdies tamponada išsiliejusia krauju širdaplėvės ertmėje ir trauminiu šoku, dėl ko E. P. įvykio vietoje netrukus mirė, tokiu būdu jį nužudė. Šie I. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Skunde neprašoma I. S. nusikalstamą veiką vertinti kaip būtinosios ginties viršijimą ar neatsargų gyvybės atėmimą, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytu nusikalstamos veikos kaltės turiniu.

6. Apygardos teismas konstatavo, kad I. S. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia. Teismas nurodė, kad I. S. suduodama vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam į krūtinę, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą. Tai, kad ji smogė nukentėjusiajam virtuviniu peiliu į gyvybei svarbų organą -krūtinę ir dėl to nukentėjusiojo mirtis įvyko per 3-5 minutes, parodo, kad kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamoji suprato, kad durdama masyviu virtuviniu peiliu, kurio bendras ilgis 330 mm, geležtės ilgis 202 mm, nukentėjusiajam į krūtinės dešinę pusę, neišvengiamai atims gyvybę. Tai patvirtina padarytos žaizdos kanalo gylis – 18 cm. Toks sužalojimas padaromas stipria jėga. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas I. S. kaltės turinį, pateikė argumentus tik dėl intelektualinio tyčinės kaltės elemento – ką ji suvokė ir ką ji numatė, tačiau nieko nepasisakė dėl valinio tyčios elemento, kuris ir yra lemiamas atribojant tiesioginę tyčią nuo netiesioginės.

7. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, tačiau tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali būti atimta gyvybė kitam žmogui, ir nori ją atimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008, 2K-252/2011). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-511/2016). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016).???

8. Nagrinėjamu atveju nustatant tyčios rūšį svarbu tai, kad I. S. su nukentėjusiuoju buvo pakankamai artimi, kartu gyveno, jis buvo jos patėvis. Nors jie dažnai konfliktuodavo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad I. S. anksčiau smurtautu prieš jį, grasintų jam ar atliktų kokius nors veiksmus, nukreiptus į jo gyvybės atėmimą ar sveikatos sutrikdymą. Iki nusikalstamos veikos padarymo I. S. su E. P. vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivūs. I. S., žodinio konflikto metu rankoje turėtu peiliu (pjaustė pomidorus) stipriai (pagal sužalojimų pobūdį) dūrė jam vieną kartą į krūtinę. Šios aplinkybės parodo veiksmų spontaniškumą ir atsitiktinumą (peilį turėjo rankoje dėl buitinių darbų, ne dėl kilusio konflikto, savo veiksmams iš anksto nesiruošė, jų neplanavo). Buvo suduotas vienas smūgis, po ko I. S. jokių veiksmų prieš mirusįjį netęsė, iš karto po dūrio ji nutraukė savo veiksmus. Nors ji pati nekvietė greitosios medicinos pagalbos, prieštaravo tam, kai kitas asmuo pranešė pagalbos centrui, pasišalino iš įvykio vietos, slėpėsi nuo teisėsaugos pareigūnų, tačiau slėpėsi pas kaimynus, o atvykę policijos pareigūnai greitai ir be didesnių pastangų ją sulaikė. Akivaizdu, kad ji slėpėsi išsigandusi savo veiksmų ir galimų pasekmių, sutrikusi ir nežinodama, ką tokiu atveju daryti. Esminis aspektas nustatant tyčios kryptingumą yra kaltininko suvokimas, ko jis siekė savo veiksmais (norėjo/nenorėjo, kad kiltų neigiami padariniai). I. S. numatė, kad duriant peiliu į krūtinę žmogus gali mirti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ji tokios pasekmės norėjo. Kaip minėta, I. S. ir mirusysis buvo artimi, kartu gyveno, nukentėjusysis buvo I. S. patėvis, nors tarp jų dažnai kildavo konfliktai, tačiau byloje nenustatyta, kad I. S. siekė E. P. mirties. Nuteistoji nenorėjo sukelti neigiamų padarinių E. P. (nesiekė jo mirties), bet durdama nukentėjusiajam peiliu į krūtinę turėjo suprasti, kad tai yra labai tikėtina pasekmė, t. y. durdama peiliu ji sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Taigi I. S. nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia.

9. Nuteistosios gynėjas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo I. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir mano, kad jis turėtų būti sumažintas iki minimalaus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajai I. S. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jai skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistosios asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

10. Nuteistoji padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimu buvo sukelti negrįžtami padariniai, t. y. kito žmogaus mirtis. Veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. I. S. nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Nusikalstama veika yra baigta. Nustatydamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistosios asmenybę – nusikaltimą padarė pirmą kartą, neteista, administracine tvarka nebausta, Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojama teigiamai. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino, padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas laikė tai, kad nuteistoji nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Nors skirtingai nei buvo nustatęs apygardos teismas, nuteistoji nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos bausmės dydžiui.

11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajai I. S. skiriamos bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistosios bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Priešingai, nei teigiama skunde, teismas atsižvelgė į tai, kad I. S. anksčiau neteista ir pripažino savo kaltę. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnę, nei sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti nuteistajai paskirtos bausmės dydį iki minimalaus, nėra teisinio pagrindo.

12. Skunde teigiama, kad apygardos teismas neaptarė kitų I. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas mirusiojo elgesys, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti mirusiojo veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu šių I. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad nusikaltimo padarymo motyvas yra I. S. staigus pyktis dėl jos ir nukentėjusiojo tarpusavio konflikto dėl asmeninio nesutarimo, kilusio girtavimo išdavoje. Byloje nėra duomenų, kad E. P. elgesys konflikto metu būtų tokio provokuojančio pobūdžio, kad galėtų iššaukti I. S. smurtinius veiksmus prieš jį. Skunde nepagrįstai tvirtinama ir tai, kad I. S. veika galėjo būti padaryta dėl didelio susijaudinimo, nulemto neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kad nuteistajai įvykio metu nebuvo pagrindo labai susijaudinti, kadangi pastarosios ir mirusiojo E. P. tarpusavio santykiai buvo nusistovėję – jie sistemingai būdami neblaivūs tarpusavyje konfliktuodavo ir toks jų gyvenimo būdas buvo įprastas. Taigi pagrindo pripažinti šių I. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

13. Byla nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta VGTPT pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad I. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 54 eurus ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Šioje byloje teismas neturi duomenų apie I. S. turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija mano, kad iš jos prašomi išieškoti 54 eurai yra nedidelė suma ir I. S. turtinės padėties žymiai nepaveiks, ši suma už jai suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. S. gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš I. S. 54 eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.