- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1698-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15436-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- AB „Citadele“
- Ieškovas
- K. A., E. A.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Citadele“ banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų K. A. ir E. A. ieškinio atsakovui AB „Citadele“ bankui dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai K. A. ir E. A. prašo teismo: 1) pripažinti atsakovo AB „Citadele“ banko 2013 m. balandžio 4 d. vienašalį 2001 m. rugpjūčio 20 d. kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu; 2) pakeisti kreditavimo sutartį, atidedant kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą 18 mėnesių terminui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovų įkeisto atsakovui turto pagal notarės J. K. išduotus 2013 m. birželio 4 d. vykdomuosius įrašus reg. Nr. JK-2771 ir JK-2773 iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nes atsakovas pateikė antstoliui V. M. vykdyti notaro išduotus 2013 m. birželio 4 d. vykdomuosius įrašus. Antstolis 2013 m. birželio 11 d. paragino ieškovus įvykdyti sprendimą: sumokėti 3 027 837,90 Lt skolą ir 1 399,78 Lt vykdymo išlaidų. Dėl to gali būti atlikti vykdomieji veiksmai, kurie užkirs kelią galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 13 d. nutartimi patenkino ieškovų K. A. ir E. A. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei sustabdė išieškojimą vykdymo procesuose: Nr. 0240/13/02020, pradėtame pagal Vilniaus miesto 45–ojo notarų biuro 2013 m. birželio 4 d. vykdomąjį įrašą Nr. JK-2771 dėl 876 606,45 EUR, 1091,15 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo iš ieškovų K. A. ir E. A., ir Nr. 0240/13/02021, pradėtame pagal Vilniaus miesto 45–ojo notarų biuro 2013 m. birželio 4 d. vykdomąjį įrašą Nr. JK-2773 dėl 876 606,45 EUR, 1 082 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo iš ieškovų K. A. ir E. A., kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas AB „Citadele“ bankas turės teisę išieškoti skolą pagal anksčiau nurodytus vykdomuosius įrašus, išduotus vienašališkai nutraukus kreditavimo sutartį, todėl teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Pirmos instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į nagrinėtinos bylos pobūdį, siekiant užtikrinti galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Citadele“ bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 13 d. nutartį ir klausimą išpręsti iš esmės – atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apelianto nuomone, ieškinio reikalavimai prima facie yra neįrodyti, todėl nėra pagrindo taikyti ir laikinųjų apsaugos priemonių. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad ieškovai pažeidė Kreditavimo sutartį, todėl bankas nustatyta tvarka ją ir nutraukė. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo įsitikinimu, ieškovai neteko teisės CK 6.204 str. pagrindu reikalauti pakeisti sutartį. Atsakovas pabrėžia, kad kol Kreditavimo sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalj sutarties nutraukimą. Atitinkamai šios aplinkybės, apelianto nuomone, paneigia prima facie ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pagrindą taikyti ir/ar palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas tvirtina, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, jomis nepagrįstai prioritetas suteikiamas tik ieškovų interesams, nenustatant jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir priešpriešinių prievolių ieškovams bei sudarant prielaidas ieškovams laikinosiomis apsaugos priemonėmis pasiekti galutiniu teismo sprendimu siekiamų rezultatų, o atsakovo teisės teismo proceso metu lieka visiškai neužtikrintos. Apeliantas pažymi, kad, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, teismas sudarė galimybę ieškovams iki bylos pabaigos nevykdyti jokių prievolių bankui bei neatlygintinai naudotis suteikto kredito lėšomis. Vadinasi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas patenkino ieškovų ieškinio reikalavimus, neišnagrinėjęs bylos. Taigi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neproporcingai pažeidžia banko, kaip hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo, teises ir interesus. Taip pat apeliantas pažymi, kad pateiktas ieškinys įrodo, jog ieškovai neturi galimybių vykdyti Kreditavimo sutarties, todėl ieškinio reikalavimo tenkinimas de jure yra negalimas.
Atsiliepimas
Ieškovai K. A. ir E. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą, nes, ieškovų nuomone, laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos pagrįstai, šių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovų nuomone, atsakovas savo atskirajame skunde nenurodė argumentų, kodėl ieškovo pareikštas ieškinys turėtų būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovai pažymi, kad apeliantas daugiausiai pasisako tik dėl ieškinio reikalavimo pakeisti kreditavimo sutartį, ignoruodamas kitą ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma pripažinti atsakovo AB „Citadele“ banko 2013-04-04 vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovų nuomone, teisiškai įmanoma ir tokia situacija, kad reikalavimas dėl sutarties pakeitimo būtų atmestas, o reikalavimas dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu būtų patenkintas, tačiau ir tokiu atveju išnyktų priverstinio skolos išieškojimo pagrindas, nes kreditavimo sutarčiai liekant galioti, būtų negalimas priverstinio skolos išieškojimo procesas. Taigi net ir dalinio ieškinio patenkinimo atveju, ieškovų vertinimu, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl nurodytų argumentų atskirojo skundo motyvai dėl CK 6.204 str. taikymo yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjant ginčijamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą. Ieškovų vertinimu, išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra adekvati ir proporcinga laikinoji apsaugos priemonė, numatyta CPK 145 str. 10 p. Taip pat ieškovai pabrėžia, kad ši priemonė yra taikoma nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje yra ginčijamas pats pagrindas vykdomajam dokumentui išduoti, t.y. vienašališkas neteisminis kreditavimo sutarties nutraukimas. Ieškovų vertinimu, atsakovo teisės lieka užtikrintos, nes ieškovų prievolių įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, kuri yra galiojanti ir kuriai įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi. Be to, ieškovai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju vykdymo procesas yra pradėtas ne pagal teismo išduotą vykdomąjį dokumentą, o pagal notarės atliktus vykdomuosius įrašus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliantas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdytas išieškojimas iš įkeisto turto, teisėtumą ir pagrįstumą.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įtvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Minėto straipsnio pirmosios dalies 10 punktas numato, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.
Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu ieškovai prašo pripažinti atsakovo AB „Citadele“ banko 2013 m. balandžio 4 d. vienašalį 2001 m. rugpjūčio 20 d. kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu bei pakeisti kreditavimo sutartį, atidedant kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą 18 mėnesių terminui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ginčijamos paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas ieškovų nekilnojamojo turto įkeitimu (b.l. 13-15). Ieškinio užtikrinimui ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovų įkeisto atsakovui turto pagal notarės J. K. išduotus 2013 m. birželio 4 d. vykdomuosius įrašus, reg. Nr. JK-2771 ir JK-2773, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovas, nutraukęs kreditavimo sutartis, ėmėsi priverstinio išieškojimo veiksmų iš atsakovui įkeisto turto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su ieškovų pozicija, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas minėto ieškinio reikalavimų atžvilgiu pasunkėtų, nes perleidus šį turtą sąžiningam įgijėjui, nepagrįstai pasunkėtų ieškovų, jeigu ieškinys būtų patenkintas, galimybės užtikrinti realią savo subjektinių teisių teisminę gynybą, t.y. ieškovams tektų papildomai bylinėtis, siekiant atgauti išieškotą turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei pažymi, kad pagrindinė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reglamentuojančio CPK XI skyriaus penktojo skirsnio teisės normų paskirtis ir tikslas yra užtikrinti laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atskirajame skunde laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą daugiausia įrodinėja aplinkybėmis, susijusiomis su paties ieškinio pagrįstumu. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi tik preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, o tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai pateikė teismui, jų manymu, ieškinį pagrindžiančius įrodymus, o teismas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, laikė, jog jų pakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo nesutikti su tokia pirmos instancijos išvada. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir išnagrinėjus tarp šalių kilusį ginčą ieškovo naudai (ar bent jau ieškinį tenkinus iš dalies ir pripažinus, kad atsakovo vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas), priverstinis paskolos sutarties padengimas iš įkeisto turto galimai jau būtų įvykęs, nes iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti nemažai laiko, o tai neabejotinai apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo teisės teismo proceso metu lieka visai neužtikrintos. Pastebėtina, kad ieškovų prievolių įvykdymas bet kuriuo atveju yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, kuri yra galiojanti, o jos galiojimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi jokios įtakos. Nors ir sutiktina, kad vykdymo veiksmų sustabdymas iki tol, kol bus priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje, atideda išieškotojo teisę atgauti skolą iki kol bus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su vienos šalies teisių tam tikru apribojimu, kuris yra pateisinamas siekiu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.