- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- 2-19-731/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00369-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Kuzmickienė
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- M. K., R. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM
- Advokatai
- Algimantas Kolpertas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal J. P. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, M. K. ir R. K. dėl teisės privatizuoti dalį namų valdos ir asmeninio ūkio žemės pripažinimo, sprendimo ir dovanojimo sutarčių konstatavimo niekiniais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašo: pripažinti, kad jos teisė privatizuoti ½ dalį namų valdos žemės ir ½ dalį asmeninio ūkio žemės, 3,20 ha ploto žemės sklype Nr. 381, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) yra pažeista; Ex officio konstatuoti, kad 1996 m. spalio 31 d. Utenos apskrities valdytojos sprendimas Nr. 43-5103, kuriuo, pažeidžiant jos lygią teisę į šeimos namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypo privatizavimą, vienam J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,20 ha bendrą jų šeimos namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 381, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, LR Konstitucijos 29 str., todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo priėmimo momento; Ex officio konstatuoti, kad 2008 m. spalio 27 d. dovanojimo sutartis, dalyje, kuria, J. P. 3,20 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) įgytą pažeidžiant jos lygią teisę į šeimos namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypo privatizavimą, dovanojo M. K., prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; Ex officio konstatuoti, kad 2009 m. gruodžio 21 d. dovanojimo sutartis dalyje, kuria M. K. 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) įgytą pažeidžiant jos lygią teisę į šeimos namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypo privatizavimą, dovanojo R. K., prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir 3.20 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos Respublikai.
Ieškinyje nurodė, kad nuo 1969 m. spalio 11 d. iki 2004 m. gruodžio 7 d. gyveno santuokoje su J. P.. Santuokoje jie 1974 metais iš P. Š. įsigijo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, klojimą, tvartą, pirtį ir persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Nuo 1974 m. iki 1993 m. abu dirbo Zarasų rajono (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini). 1993 m. kovo 10 d. Zarasų rajono apylinkės Tarybos sprendimu Nr. 6, jų šeimai, buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. 1994 m. birželio 10 d. ši asmeninio naudojimo žemė, sklypas Nr. 381, buvo paženklintas vietoje, (duomenys neskelbtini) Bendras šeimai atmatuoto žemės sklypo plotas su turima namų valda prie gyvenamojo namo ir ūkinio pastatų sudarė 5,01 ha. Akte ir plane yra užfiksuota, kad sodas užima 0,27 ha, kiemas 0,25 ha, o žemė po pastatais 0,05 ha žemės plotą. 1996 m. liepos 4 d. J. P. kreipėsi į Zarasų rajono Degučių agrarinės reformos tarnybą, prašydamas leisti privatizuoti skirtus 3 ha asmeninio ūkio žemės ekvivalentu vietoje žemės, turėtos Tauragnų kaime, Utenos rajone. 1996 m. liepos 4 d. Zarasų rajono Degučių agrarinės reformos tarnyba pateikė išvadą, kad J. P. yra tikslinga atkurti nuosavybės teisę į 3.24 ha žemės sklypą, grąžinant ekvivalentine natūra asmeninio ūkio 3,20 ha žemės sklypą Nr. 381, esantį (duomenys neskelbtini) Remiantis šia išvada, 1996 m. spalio 31 d. Utenos apskrities valdytojos sprendimu Nr. 43-5103 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,24 ha žemės, esančios Tauragnų kaime, Utenos rajone, grąžinant ekvivalentine natūra 3.20 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) 2002 m. spalio 29 d. matininkas A. L. pakartotinai ženklino ir tikslino J. P. atkurtos nuosavybės naudojamo žemės sklypo plotą. 2002 m. spalio 29 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, kad faktiškai naudojamas plotas sudaro 4,00 ha, kad viršplotis sudaro 0,67 ha, iš kurių 0,40 ha projektuojama J. P. lygiavertis sklypas antrame etape, o likusiame 0,27 ha žemės sklype, projektuojamas lygiavertis sklypas J. P.. 2004 m. gruodžio 7 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi, jos ir J. P. santuoka buvo nutraukta, o visas jų santuokoje įgytas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai padalinti lygiomis dalimis. Jos ir J. P., asmeninėn nuosavybėn teismas paskyrė po ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį klojimo, ½ dalį tvarto, ½ dalį pirties, ½ dalį kiemo rūsio, ½ dalį lauko virtuvės, ½ kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Tuo laikotarpiu namų valdos užimamos žemės klausimas nebuvo sprendžiamas, nes buvo aiškinama, kad prie namų yra paliktas neprivatizuotas žemės sklypas. 2008 m. spalio 27 d. J. P. 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kartu su jam nuosavybės teise priklausančia ½ dalimi gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, dovanojo M. K.. M. K., 2009 m. gruodžio 21 d. tą patį žemės sklypą, kartu su jam nuosavybės teise priklausančia ½ dalimi gyvenamojo namo ir ūkio pastatų padovanojo R. K., tačiau sutarties neįregistravo VĮ „Registrų centras” nekilnojamojo turto registro duomenų banke. Tuo metu ji sužinojo, kad jų šeimai suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas, įskaitant ir namų valdos sklypą, jau yra privatizuotas vieno J. P., ekvivalentine natūra atkuriant jam nuosavybės teisę į tėvų turėtą žemę. (duomenys neskelbtini) J. P. mirė. J. P. grąžinant ekvivalentine natūra asmeninio ūkio 3,20 ha žemės sklypą Nr. 381, esantį (duomenys neskelbtini) išsiaiškino, kad tai padaryta neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias galiojusių įstatymų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir jos teises. Nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 1996 m. spalio 31 d. laikotarpiu ji gyveno šeimoje su J. P. ir buvo jų šeimos namų valdos ir jų šeimai suteikto asmeninio ūkio žemės sklypo naudotoja, todėl turėjo įstatymų jai suteiktą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuotą lygią teisę, tiek pirkti, tiek ekvivalentine natūra susigrąžinti namų valdos bei asmeninio ūkio 3,20 ha žemės sklypą, tačiau be jos žinios ir pritarimo, ši jų, kaip namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypo naudotojų bendra teisė, Utenos apskrities valdytojos sprendimo pagrindu buvo realizuota vienam J. P.. J. P. neteisėtai ir nepagrįstai įgijo visą šį turtą savo asmeninėn nuosavybėn. Dėl to, 1996 m. spalio 31 d. Utenos apskrities valdytojos sprendimas Nr. 43-5103, grubiai pažeidė jos, kaip sodybos bendrasavininkės ir namų valdos bei asmeninio ūkio žemės sklypo naudotojos teises, prieštaravo aukščiau paminėtų įstatymų nuostatoms bei LR Konstitucijos 29 str. nuostatoms. J. P. veiksmai, slapta nuo jos, vienasmeniškai privatizuojant jų šeimos valdomą namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypą ir vėliau šį žemės sklypą dovanojimo sutartimi perleidžiant atsakovui M. K. prieštaravo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. J. P. pasisavindamas jos lygią teisę kartu su juo privatizuoti bendrai valdomos namų valdos bei asmeninio ūkio žemės sklypą, vėliau, po skyrybų, dovanodamas šį sklypą pašaliniam asmeniui, grubiai pažeidė ir suvaržė jos teises bei laisves, nes asmeninėje nuosavybėje valdydama ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį ūkinių pastatų, buvo palikta visiškai be žemės. Teismo posėdyje ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovai M. K. ir R. K. pateikė atsiliepimą, Su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė prašo grąžinti žemės sklypą Lietuvos Respublikai taikius restituciją ir ji ginčija ne su ja sudarytus sandorius, todėl ieškinys yra pareikštas neturinčio tam teisės asmens. Ieškovei nesuteikta teisė ginti viešą interesą, ji negali atstovauti Lietuvos valstybės, kurios interesais ji ieškinį pareiškė, nes sklypą prašo grąžinti būtent Lietuvos Respublikai. Ieškovės reikalavimas pripažinti, kad pažeistos jos teisės privatizuoti žemės sklypą yra nekonkretus, juo nesukeliamos jokios realios materialinės teisės ar pareigos ieškovei. Ieškovės nurodyti sandoriai yra ne niekiniai ir negaliojantys, o nuginčijami sandoriai. Tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas –sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė ieškinyje tokių teisės normų, kurios leistų padaryti išvadą, kad minėti sandoriai yra niekiniai ir teismas juos turi pripažinti niekiniais ex officio. Pati ieškovė nepareiškė ieškinio, kuriuo prašytų pripažinti sandorius negaliojančiais. Ieškovės nurodyti ieškinyje įstatymai, poįstatyminiai aktai nenurodo, kad jų pažeidimas daro sandorius niekiniais ir negaliojančiais. Ginčijamas apskrities viršininko 1996-10-31 sprendimas Nr.43-5103 iš viso nėra sandoris, o yra norminis aktas, kuris pripažįstamas negaliojančiu laikantis LR Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Be to, ieškovė yra praleidusi vieno mėnesio terminą ginčyti Utenos apskrities valdytojo sprendimą Nr. 45-5103. Ieškovė apie priimtą įsakymą žinojo jau tuo metu kai nutraukinėjo santuoką ir jai pateikti 2012 metais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštai, atsakant į jos prašymus, kuriuos pati ieškovė pateikė kartu su ieškiniu. Šiuose raštuose aiškiai įvardijamas ginčijamas sprendimas. Esant sutuoktinių susitarimui dėl turto padalijimo, CK trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, netaikytinos, todėl sutuoktiniai, sudarydami savarankišką susitarimą dėl bendro turto padalijimo ar aptardami turto padalijimo klausimą sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių ar taikos sutartyje santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu, turi teisę susitarti, koks turtas ir kokiomis dalimis kiekvienam jų tenka. Tokį susitarimą riboja tik imperatyviosios įstatymo ir viešosios tvarkos nuostatos bei reikalavimas apsaugoti nepilnamečių vaikų, vieno iš sutuoktinių ar jų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teismas, santuokos nutraukimo byloje tvirtindamas taikos sutartį, neturi pareigos sudaryti dalytino turto balanso, nustatyti turto vertės, taip pat ar buvo pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, taikyti kitų CK trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatų, tačiau turi įvertinti, ar tvirtinama sutartis nepažeidžia pirmiau nurodytų reikalavimų. Taikos sutartyje ieškovė nenurodė, kad ji turi kokias nors teises į 3,2 ha ploto ginčo žemės sklypą. Ji negali iš naujo kelti reikalavimų, kurie turėjo būti išspręsti teismo sprendimu, kuriuo buvo nutraukta santuoka ir patvirtinta taikos sutartis. J. P. ginčo žemės sklypą privatizavo teisėtai, nepažeisdamas nustatytų procedūrų, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jas realizavo įstatymo nustatyta tvarka. Jie yra sąžiningi žemės sklypų įgijėjai, gavę dovanų ginčo žemės sklypą ir namų valdą. Turtas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas. Ginčas yra kilęs iš viešojo administravimo subjekto priimto norminio akto teisėtumo - Utenos apskrities viršininko administracijos 1996-10-31 spendimo Nr. 43-5103 teisėtumo, visi kiti reikalavimai yra išvestiniai, nes ieškovas ex officio prašo pripažinti sandorius negaliojančiais, o pirmas ieškovės reikalavimas neturi materialinio reikalavimo pagrindo, juo yra prašoma konstatuoti, kad pažeistos ieškovės teisės.
Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jie geranoriškai leidžia naudotis žemės sklypu ir nedaro jokių kliūčių ieškovei sodinti daržą, vaikščioti ar kitaip naudotis namų valda.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir nurodė, santuokos metu įgytas turtas - asmeninio ūkio žemėvalda, tai turtinis vienetas, tai tam tikra ūkininko šeimos turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Santuokos metu įgyta asmeninio ūkio žemė tvarkoma ir prižiūrima bendru sutuoktinių susitarimu, panaudojant šeimos narių darbą ir sukauptas lėšas. Sprendžiant klausimą - kokia nuosavybės teisės forma asmeninė ar bendroji jungtinė ar dalinė sutuoktinių nuosavybė asmeninio ūkio žemė priklauso savininkams vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio ir 3.89 straipsnio nuostatomis. Po priimto Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimo Nr. 43-5103 dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę J. P., 3,20 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas (Nr. (duomenys neskelbtini)buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kaip J. P. asmeninė nuosavybė. J. P. žemės nuosavybės tvarkymo byloje saugomais dokumentais nustatyta, kad tik po santuokos nutraukimo, 2011-2013 metų laikotarpyje, ieškovė pradėjo domėtis namų valdos žemės sklypo formavimu prie jai po skyrybų teismo priteistų gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos, suteikiant neatlygintinai asmeninio ūkio žemės sklypą pagal vieno J. P. prašymą administraciniu individualaus teisės taikymo aktu. Asmeninio ūkio 3,20 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) po priimto Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimo buvo įregistruotas tik J. P. vardu ir registre nebuvo nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Šis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas faktas apie įregistruotą asmeninio ūkio žemės savininką galėjo būti nuginčytas, tačiau ieškovė J. P. šio fakto neginčijo. Be to, nuosavybės teisės J. P. į ginčo sklypą buvo atkurtos asmeninio ūkio žemei, toks įsigijimo būdas buvo pasirinktas tam, kad nereikėtų panaudoti šeimos lėšų šiems sklypams įsigyti. J. P. siekdamas atkurti nuosavybės teises į šeimai suteiktą asmeninio ūkio žemę siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise, tokią valią jis išreiškė savo vardu įregistruodamas ginčo sklypą Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė J. P. tokiai valiai neprieštaravo, į registrą dėl registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė. Nepareikšdama pretenzijų dėl asmeninio ūkio įteisinimo ir įregistravimo J. P. vardu, o taip pat skyrybų procese - reikalavimo dėl J. P. 3,20 ha žemės sklypo asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, laikytina, kad ją tenkino asmeninio ūkio žemės įteisinimo sąlygos bei priimti sprendimai. Ieškovės argumentai, kad priimtu Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimu Nr. 43-5103 dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę J. P., buvo pažeistos jos teisės į J. P. šeimai skirto asmeninio ūkio žemės privatizavimą, nėra pagrįstos. Priimtas Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimas Nr. 43-5103 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę J. P. buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Ieškovė J. P. neginčijo to, kad J. P. turėjo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į žemę. Nuosavybės teisė į turėtą žemėvaldą ir J. P. šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę buvo realizuota atsižvelgiant į J. P. pateiktą prašymą. Ieškovė J. P. iki 2004 metų būdama santuokoje su J. P. ir gyvendama asmeninio ūkio žemėvaldoje, žinojo jų šeimai skirto asmeninio ūkio formavimo ir žemės įteisinimo aplinkybes ir tokiam asmeninio ūkio privatizavimo sprendimui ir būdui pritarė. Sutuoktiniai teises, susijusias su jų santuokos metu įgyta nuosavybe, įgyvendina susitarimu arba su kito sutuoktinio sutikimu. Ieškovė, santuokos metu ir skyrybų teismo 2004 metų procese galėjo reikalauti pripažinti šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę, kaip bendrą jungtinę nuosavybę, bet to nepadarė. Nagrinėtinu atveju, kilęs ginčas yra dėl šeimos turto (asmeninio ūkio žemės) teisinio režimo nustatymo, o ne dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę teisėtumo. Tokiu atveju, žemės reformą tvarkančios institucijos, t.y. Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimas Nr. 43-5103 dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę J. P. negali būti traktuojamas, kaip pažeidžiantis LR Konstitucijoje įtvirtintą piliečių lygiateisiškumo principą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus 2012-09-03 raštu Nr. 42SS-(14.42.45.)-10 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013-02-28 raštu Nr. lSS-(7.5.)-406 ieškovė J. P. buvo informuota apie J. P. priimtą Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimą Nr. 43-5103 dėl asmeninio ūkio žemės įteisinimo. Ieškovės pateiktais dokumentais nustatyta, kad į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir Utenos apskrities valdytojo sprendimo teisėtumo ji kreipėsi tik 2014-05-21, t.y. praleidus įstatymu nustatytą terminą dėl priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nuginčijimo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais tiek procesiniuose dokumentuose raštu, tiek ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje žodžiu, surinktais rašytiniais įrodymais nustatytos tokios reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės. Ieškovė J. P. su J. P. susituokė (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 28). Degučių apylinkės tarybos 1993-03-10 sprendimu J. P. asmeniniam ūkiui (duomenys neskelbtini) kaime, Degučių seniūnijoje buvo skirtas 3,00 ha žemės ūkio naudmenų plotas (b.l. 16). Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus parengta pažyma Nr. 40, patvirtina, kad J. P. turėjo nuosavybės teisę į 3,68 ha žemės, esančios Tauragnų kaime, Utenos rajone, nuosavybės teisės atkūrimą (b.l. 18). Ženklinant vietovėje J. P. asmeninio ūkio žemėvaldą 1996-07-04 nustatyta, kad jo naudojamo asmeninio ūkio žemės plotas sudaro 3,20 ha žemės, tame plote - 0,20 ha žemės plotas po sodybos pastatais ir paženklinto asmeninio ūkio žemės sklypo ribos buvo suderintos su asmeninio ūkio žemės naudotoju J. P. (b.l. 15). 1996-07-04 J. P. kreipėsi į Degučių agrarinės reformos tarnybą, prašydamas privatizuoti jam skirtą asmeninio ūkio 3,00 ha žemės ūkio naudmenų plotą, padengiant Tauragnų k., Utenos r., turėtos žemėvaldos plotu (b.l. 16). Utenos apskrities valdytojos 1996-10-31 sprendimu Nr. 43-5103 J. P. atkurta nuosavybės teisė į 3,24 ha žemės, esančios Tauragnų k., Utenos r., grąžinant ekvivalentine natūra jo asmeniniam ūkiui su pastatais naudojamą 3,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 28) ir šis žemės sklypas asmeninės J. P. nuosavybės teise VĮ „Registrų centras“ 1996-12-23 buvo įregistruotas (51-52). Zarasų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi, J. P. ir J. P. santuoka buvo nutraukta, patvirtinus jų sudarytą taikos sutartį pagal kuria J. P. ir J. P. priteista po ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį klojimo, ½ dalį tvarto, ½ dalį pirties, ½ dalį kiemo rūsio, ½ dalį lauko virtuvės ir ½ kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) bei nustatyta šiuo turtu naudojimosi tvarka (b.l. 41-42). Teismo nutartis išteisėjo 2004-12-15 ir jos pagrindu 2005-06-16 J. P. buvo išduotas ištuokos liudijimas (b.l. 68). J. P. 2008-10-27 dovanojimo sutartimi, jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius 3,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir ½ dalimi gyvenamojo namo ir jų priklausinių, padovanojo atsakovui M. K. (b.l. 58-60). M. K. 2009-12-21 šį žemės sklypą kartu su jam nuosavybės teise priklausančia ½ dalimi gyvenamojo namo ir jo priklausinių, padovanojo R. K. (b.l. 56). 2012-08-02 J. P. kreipėsi su skundu į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Zarasų skyrių dėl namų valdos žemės sklypo formavimo, tačiau 2012-09-03 institucija skundo netenkino, tuo pagrindu, kad J. P. nėra 3,2 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininkė (b.l. 43-45). Nacionalinės žemės tarnyba prie ŽŪM 2013-02-28 J. P. skundo netenkino tuo pačiu pagrindu (b.l. 46-49). Panevėžio apygardos administracinio teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi atsisakė pareiškėjai J. P. atnaujinti praleistą terminą skundui dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Utenos apskrities valdytojos 1996-10-31 sprendimą Nr. 43-5103, paduoti ir skundą atsisakė priimti (b.l. 121-122).
Teismas nagrinėja bylą pareikštų reikalavimų ribose, kurias apibrėžia ieškovė pateikdama ieškinį (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.).
Ieškovė prašo pripažinti, kad jos teisė privatizuoti ½ dalį namų valdos žemės ir ½ dalį asmeninio ūkio žemės, 3,20 ha ploto žemės sklype Nr. 381, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra pažeista.
Asmeninio ūkio žemės suteikimo ir valdymo įteisinimą reglamentavo LR Žemės reformos įstatymas, LR Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir 1994-03-16 nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“. LR Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308 numatė, kad kaimo vietovėje gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Žemės reformos įstatymo 16 str. 4 d. (aktuali redakcija nuo 1995-11-30 iki 1996-11-04) imperatyviai buvo nustatyta, kad ...asmeniniam ūkiui skirtą žemę turi teisę nusipirkti lengvatinėmis sąlygomis iš šeimos tik vienas asmuo... Tokia pat sąlyga imperatyviai buvo nustatyta LR Vyriausybės 1994-03-16 nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ 2.6 punkte. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 str. 2 d. nuostatas,... asmeninio ūkio žemės naudotojai gali šią žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn, jei jos sklypai įtraukiami į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą arba jeigu šie asmenys neturėjo susigrąžintinos žemės arba jos turėjo mažiau, negu naudoja asmeniniam ūkiui, todėl pageidaujant įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą, asmeninio ūkio žemė turėjo būti įskaityta į natūrą grąžinamą ar ekvivalentine natūra perduodamą nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą. Apylinkės tarybos sprendimais žemės ūkio įmonių darbuotojo šeimai suteikta asmeninio ūkio žemėvalda įforminama tik vieno šeimos nario (sutuoktinio) vardu. Iš J. P. žemės nuosavybės tvarkymo dokumentų matyti, kad nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos, suteikiant neatlygintinai asmeninio ūkio žemės sklypą pagal J. P. prašymą administraciniu individualaus teisės taikymo aktu. Asmeninio ūkio 3,20 ha žemės sklypas po priimto Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimo buvo registruotas tik J. P. vardu ir registre nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Šis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas faktas apie įregistruotą asmeninio ūkio žemės savininką galėjo būti nuginčytas, tačiau ieškovė J. P. šio fakto neginčijo, į registrų tarnybą dėl registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė, skyrybų procese sudarant taikos sutartį dėl J. P. 3,20 ha žemės sklypo asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe reikalavimo nereiškė ir neginčijo šios nuosavybės įregistravimo sutuoktinio vardu. Teismo posėdyje pripažino, kad su J. P. gyvendama santuokoje sutarė gerai, todėl darytina išvada, jog savo sutuoktinio veiksmais pasitikėjo ir jiems pritarė. Ieškovės argumentai, kad priimtu Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimu Nr. 43-5103 dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę J. P., buvo pažeistos jos teisės į J. P. šeimai skirto asmeninio ūkio žemės privatizavimą, nėra pagrįstos. Be to, ieškovės reikalavimo pripažinti, kad yra pažeistos jos teisės privatizuoti žemės sklypą, patenkinimas, nesukurs jai jokių materialinių teisių ar pareigų.
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Sandoris, vadovaujantis CK1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja. Šios taisyklės taikomos taip pat administraciniams aktams, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2012).
Ieškovės reikalavimas ex officio konstatuoti, kad Utenos apskrities valdytojos 1996 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 43-5103, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo priėmimo momento yra nepagrįstas. Nors įstatymas suteikia teismui teisę ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą (CK 1.78 str. 5 d.), tačiau Utenos apskrities valdytojos 1996 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 43-5103 nėra sandoris, o yra administracinis norminis teisės aktas ir jo pripažinimo negaliojančiu klausimas yra sprendžiamas LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti ex officio, kad Utenos apskrities viršininko įsakymas yra niekinis ir negaliojantis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. reglamentuoja, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Termino skundui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Teismas laiko įrodytu, kad ieškovė J. P. jau nutraukiant santuoką su J. P., kad 3,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausė J. P.. Šį faktą patvirtina J. P. 2004-06-10 pareikštas ieškinys ( į kurį atsiliepimas rašytas 2004-06-29,patikslintas 2004-07-13) J. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokoje įgyto turto padalinimo, kuriame ieškovas buvo nurodęs, kad minėtas žemės sklypas J. P. yra įgytas Utenos apskrities viršininko sprendimo pagrindu, atkūrus nuosavybės teises į jo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl į dalintino turto sąrašą jis įtrauktas nebuvo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 1). Tai patvirtina ir santuokos nutraukimo byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (civilinė byla Nr. 2-397-03/2004, b.l. 11). Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Zarasų skyrius 2012-09-03 raštu bei Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2013-02-28 raštu ieškovę J. P. informavo apie J. P. priimtą Utenos apskrities valdytojo 1996-10-31 sprendimą Nr. 43-5103 dėl asmeninio ūkio žemės įteisinimo. Šios nustatytos aplinkybės įrodo, jog ieškovė praleido įstatymo numatytą vieno mėnesio senaties terminą Utenos apskrities valdytojos 1996 m. spalio 31 d. sprendimui Nr. 43-5103 ginčyti. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013-10-23 nutartimi jau yra priėmęs ieškovei J. P. neigiamą sprendimą atnaujinti praleistą terminą skundui, dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Utenos apskrities valdytojos 1996-10-31 sprendimą Nr. 43-5103, paduoti ir skundą priimti atsisakė (b.l. 121-122). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 metais buvo pradėta civilinė byla dėl turto valdymo pažeidimo pašalinimo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau ir tuomet ieškovė nekėlė J. P. jokių reikalavimų dėl savo pažeistų teisių, susijusių su namų valdos ar asmeninio ūkio žemės privatizavimu.
Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (LR CK 1.81 str. 1 d.). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Remiantis LR CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.
Ieškovė prašo teismo ex officio konstatuoti, kad 2008 m. spalio 27 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d. dovanojimo sutartys pagal kurias J. P. žemės sklypą padovanojo M. K., o pastarasis - R. K., prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinės ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento. Šiems sandoriams pripažinti negaliojančiais yra būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 str. 2 d.), todėl šie sandoriai yra ne niekiniai ir negaliojantys, o nuginčijami sandoriai. Tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas – sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Byloje nenustačius akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių, kad šie dovanojimo sandoriai yra niekiniai, o taip pat ieškovė nepateikus teismui jokių įrodymų patvirtinančių, kad minėti sandoriai buvo sudaryti nesąžiningai, prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, taip būtų pažeistas viešasis interesas ir teismas juos turėtų pripažinti niekiniais ex officio, šis ieškovės reikalavimas netenkintinas.
Netenkinus ieškovės pirmiau pareikštus ieškinio reikalavimus, ieškovės reikalavimas taikyti restituciją ir 3.20 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos Respublikai, tai pat netenkintinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 str. 1 d.). Ieškinio netenkinus, iš ieškovės priteistinos atsakovams jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.). Atsakovas M. K. turėjo 173,77 Eur (600 Lt) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl atmetus ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteistinos šios jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.). Taip pat iš ieškovės pat priteistina 19,54 Eur (67,45 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti iš J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 19,54 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurios mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 d., nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Zarasų rajono apylinkės teismą.