Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. B., G. B. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2413-656/2011 pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams R. B., L. B., G. B., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Kamintras“ dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu bei atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kamintras“, priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Kamintro investicija“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. lapkričio 7 d. ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) ir trečiasis asmuo UAB „Kamintro investicija“ sudarė ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 06/11/02, kurios pagrindu ieškovas išmokėjo kredito gavėjui 9 331 675,26 eurų (32 220 408,33 Lt). Ieškovas ir atsakovas UAB „Kamintras“ 2006 m. lapkričio 7 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. LKS 06/11/04 ir 2007-04-06 laidavimo sutartį Nr. LKS 07/04/03. Be to, 2006 m. lapkričio 7 d. ieškovas ir atsakovas R. B. sudarė laidavimo sutartį Nr.LKS 06/11/05, o R. B. sutuoktinė L. B. išreiškė sutikimą dėl sutuoktinio R. B. sudaromos laidavimo sutarties.

UAB „Kamintro investicija“ nuo 2008 m. spalio mėnesio nemokėjo priskaičiuotų palūkanų. Ieškovas 2009 m. kovo mėn. pateikė reikalavimus laiduotojams UAB „Kamintras“ ir R. B. pagal laidavimo sutartį sumokėti 256 400,12 eurų.

2009 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartimi atsakovai L. B. ir R. B. padovanojo savo sūnui G. B. butą ir dalį negyvenamosios patalpos (parkingo), esančius (duomenys neskelbtini)

2009 m. balandžio 17 d. laiduotojui UAB „Kamintras“ iškelta bankroto byla.

2009 m. gruodžio 18 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį Nr. KS 06/11/02.

Atsakovas BUAB „Kamintras“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiomis 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutartį Nr. LKS 06/11/04 ir 2007 m. balandžio 6 d. laidavimo sutartį Nr. LKS 07/04/03, sudarytas tarp Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ir UAB „Kamintras“;

2. Pripažinti negaliojančiomis 2007 m. gegužės 11 d. sutartinės hipotekos sutartį ir 2008 m. gruodžio 12 d. sutartinės hipotekos pakeitimą, 2007 m. gegužės 11 d. sutartinės hipotekos sutartį ir sutartinės hipotekos pakeitimą.

Nurodė, kad priešieškiniu ginčijamais sandoriais buvo pažeistos UAB „Kamintras“ kreditorių teisės, kas sudarė realią grėsmę, kad UAB „Kamintras“ finansiniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti, o UAB „Kamintras“ laidavus daugiau nei 10 mln. eurų sumai ir pagal tas pačias prievoles įkeitus 650 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, UAB „Kamintras“ turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis buvo visiškai išbalansuotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

1) pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartį Nr.1-961, sudarytą tarp atsakovų R. B., L. B. ir G. B. ir taikyti restituciją – grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2/26 dalis negyvenamųjų patalpų (parkingo), esančių (duomenys neskelbtini), atsakovų R. B. ir L. B. nuosavybėn;

2) priteisti ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, solidariai iš atsakovų R. B., L. B. ir BUAB „Kamintras“ 1 127 418,55 Lt skolos ir nukreipti 1 127 418,55 Lt skolos išieškojimą, be kito turto, į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2/26 dalis negyvenamųjų patalpų (parkingo), esančių (duomenys neskelbtini);

3) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų R. B. ir L. B. 34 951 712,83 Lt skolos ir nukreipti išieškojimą į atsakovų turtą, įskaitant ir į pirmame ieškinio reikalavime nurodytą turtą;

4) priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir L. B. 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteisto sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

5) priteisti ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, bylinėjimosi išlaidas: iš BUAB „Kamintras“ – 14 290 Lt, iš atsakovų R. B. ir L. B. - po 7145 Lt iš atsakovo G. B. - 2152 Lt;

6) priteisti iš atsakovų R. B., G. B. ir L. B. valstybei po 23 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų išsiuntimu, atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl hipotekos ir laidavimo sutarčių nuginčijimo, nurodė, kad abiejų bendrovių (UAB „Kamintras“ ir UAB „Kamintro investicija“) sprendimai buvo priimami ir koordinuojami vienintelio akcininko bei vadovo R. B., o įstatymo neuždraustų ir įprastą ūkinę komercinę atitinkančių sandorių sudarymas negali būti aiškinamas kaip privataus juridinio asmens teisių pažeidimas vien dėl to, kad galimai jie nebuvo pelningi arba pasireiškė ūkinė - komercinė rizika dėl jų vykdymo. Atitinkamai teismas sprendė, kad laiduotojai UAB „Kamintras“ bei R. B. ir L. B. kaip susiję asmenys aiškiai suprato, už kokią prievolę ir kokia apimtimi laidavo, o BUAB „Kamintras“ neįrodė actio Pauliana sąlygų.

Spręsdamas klausimą dėl 2009 m. vasario 17 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas nurodė, kad pagrindinis skolininkas UAB „Kamintro investicija“ nuo 2008 m. rugsėjo - spalio mėn. pradėjo visai nebemokėti palūkanų, o iki 2009 m. vasario 17 d. dovanojimo sutarties sudarymo jau buvo susidaręs 225 064,05 Lt įsiskolinimas ieškovui, o vertingo nekilnojamojo turto perleidimas, esant itin dideliam 32 milijonų litų kreditui ir galiojant neabejotinam reikalavimui sumokėti pradelstas palūkanas už UAB „Kamintro investicija“, iš esmės pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Be to, pažymėjo, kad atsakovai nepagrindė privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį, o jo šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 1 p.).

Pažymėjo, kad esant solidariai prievolei, kreditorius turi visišką laisvę rinktis, iš kurio skolininko reikalauti skolos priteisimo, o taip pat rinktis, kuriuo prievolės užtikrinimo būdu pasinaudoti.

Vertindamas palūkanų dydį teismas atsakovams R. B. ir UAB „Kamintras“ taikė kvalifikuoto skolininko standartą bei nurodė, kad teismų praktikoje 16 proc. metinės palūkanos nėra laikytinos nepagrįstomis.

Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas patyrė 21 731 Lt žyminio mokesčio (iš jų - 6457 Lt už ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia) bei jas paskirstė, priteisiant iš atsakovų.

Apeliaciniu skundu atsakovai L. B. ir G. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartis ir taikyta restitucija, o teismo sprendimu ieškovo naudai priteistų sumų išieškojimas nukreiptas į minimą turtą bei ieškovo naudai iš apeliantų priteistos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) už šio ieškinio reikalavimo patenkinimą, ir šioje dalyje bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

Reikalavimų pagal kredito sutartį Nr. KS 06/11/02 įvykdymas yra užtikrintas įkeistu turtu, kurio vertė yra 61 350 000 Lt, o hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Apie tai, kad UAB „Kamintro investicija“ neišgali vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį, atsakovai sužinojo tik 2009 m. kovo 10 d., kuomet ieškovas pateikė R. B. reikalavimą sumokėti 885 298,33 Lt pagal laidavimo sutartį, t. y. vėliau negu sudarytas ginčijamas sandoris. Actio Pauliana ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis, todėl ieškovo permokėtas žyminis mokestis turėjo būti grąžintas ieškovui, o ne priteistas ieškovui iš apeliantų.

Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad dar nuo 2008 m. spalio mėnesio UAB „Kamintro investicija“ nemokant palūkanų, ieškovas galėjo nutraukti kreditavimo sutartis, tačiau to nepadarė, o kreditavimo sutarties ieškovas nepagrįstai nenutraukė ir laiduotojui UAB „Kamintras“ iškėlus bankroto bylą.Pagal CK 6.80 straipsnio 2 dalį laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Apeliantas šios teisės nėra atsisakęs, todėl ieškovas pirmiausia turi nukreipti išieškojimą į UAB „Kamintro investicija“ turtą. Ieškovo reikalaujamos priteisti 16 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra neprotingai didelės, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, todėl turėtų būti mažinamos iki įstatymo nustatyto dydžio (CK 6.210 str. 2 d.).

Atsiliepimu į atsakovų L. B. ir G. B. apeliacinį skundą ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad R. B. buvo UAB „Kamintro investicija“ direktorius bei UAB „Kamintras“, kuri yra vienintelė UAB „Kamintro investicija“ akcininkė, vienintelis akcininkas, todėl aiškiai suprato, jog UAB „Kamintro“ investicija“ negalės vykdyti savo prievolių bankui. Be to, pažymi, kad pagal naujausią teismų praktiką ieškinio actio Pauliana pagrindu reikalavimas pripažįstamas turtiniu.

Atsiliepimu į atsakovo R. B. apeliacinį skundą ieškovas Nordea Bank Finland Plc (AB) prašo apeliacinį procesą, pradėtą 2011 m. spalio 21 d. R. B. apeliacinio skundo pagrindu dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB) iš atsakovo BUAB „Kamintras“ kaip solidaraus skolininko priteista 1 127 418,55 Lt skola, nutraukti, o likusioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą arba Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas nepateikia jokių argumentų, dėl kurių UAB „Kamintras“ priešieškinis turėtų būti patenkintas, o banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia nutartimi BUAB „Kamintras“ bankroto byloje. Kredito sutarties nutraukimo teisėtumas buvo patvirtintas tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, tiek Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi. Bankas, reikalaudamas skolos priteisimo iš laiduotojų, neturėjo pareigos nukreipti išieškojimą į UAB „Kamintro investicija“ turtą. Tuo tarpu atsižvelgiant į Kredito sutarties 4.2 punkto turinį bei CK nuostatas, reglamentuojančias palūkanas kaip netesybų ir atsakomybės formą, darytina išvada, kad šalys šiuo punktu susitarė dėl minimalių banko nuostolių (CK 6.261 str.).

Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovų L. B. ir R. B. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje išaiškino, kad vienam sutuoktiniui nesant laidavimo sutarties šalimi, o tik išreiškus sutikimą, jog antrasis sutuoktinis laiduotų už verslo įmonės komercinių įsipareigojimų bankui įvykdymą, toks sutikimas negali ir nedaro pirmojo sutuoktinio solidariai atsakingu bendralaiduotoju. Tokiu būdu atsakovė prašo įvertinti minėtas aplinkybes, kas, jos nuomone, lemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus padavė tik atsakovai R., G. ir L. B., todėl byla nagrinėjama šių apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Tačiau pateikęs tokį prašymą apeliantas jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas tiek dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek ir dėl skolos priteisimo bei priešieškinio atmetimo nenurodė, nes apeliaciniame skunde esantis deklaratyvus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, actio Pauliana taikymą ir sąlygas, tėvų ir vaikų tarpusavio teisinius santykius ir pareigas, palūkanas reglamentuojančias teisės normas ir procesines teises normas bei nukrypo nuo teismų praktikos, negali būti prilygintas patikimam argumentui, paneigiančiam pirmosios instancijos teismo nurodytais klausimais padarytų išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.).

Apeliantas taip pat nurodo, kad nuo 2008 m. spalio mėnesio UAB ,,Kamintro investicija“ nemokant palūkanų bankas galėjo nutraukti kredito sutartį, o jo delsimas patvirtina, kad UAB ,,Kamintro investicija“ veiksmai nėra kredito sutarties pažeidimas, tačiau kredito sutarties pažeidimo fakto nustatymas bei jos nutraukimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, tai, kad būtent UAB ,,Kamintro investicija“ pažeidė kredito sutartį, o bankas šią sutartį nutraukė teisėtai, pripažinta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi paliktas nepakeistas (pažymėtina, kad nurodytoje byloje Nr. 2-1434-592-2011 trečiojo asmens teisėmis dalyvavo apeliantas (CPK 279 str. 4 d.). Tuo tarpu apelianto nuoroda į CK 6.80 straipsnio 2 dalies nuostatą, suteikiančią laiduotojui teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą, nėra pagrįsta, nes apeliantas laidavimo sutartimi įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, o šios sutarties 2.8 punktu ieškovas ir apeliantas susitarė, kad atsiradus banko teisei patenkinti savo reikalavimo teises pagal kredito sutartį iš prievolių įvykdymą pagal kredito sutartį užtikrinančių priemonių, apeliantas sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę.

Priteisdamas metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas pirmosios instancijos teismas jų dydį grindė sprendime nurodytais motyvais, nei vieno kurių paneigiančių argumentų apeliantas nenurodė, apsiribodamas deklaratyvia nuoroda į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų pažeidimą (CPK 178 str.). Be to, kaip jau minėta, apeliantas laidavimo sutartimi įsipareigojo bankui pagal kredito sutartį atsakyti solidariai su skolininku, o kredito sutarties šalys 4.2 punktu susitarė, kad skolininkui laiku nevykdant savo įsipareigojimų bankui arba bankui sutartį nutraukus, nuo visos nesumokėtos sumos skaičiuojamos metinės įsipareigojimo palūkanos, kurios lygios 4 proc. virš kredito palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 proc. nuo visos nesumokėtos sumos. Paminėta kredito sutarties nuostata leidžia teigti, kad kredito sutarties šalis susitarė dėl minimalių banko nuostolių (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 4 d., 6.260 str. 2 d., 6.261 str.), o apeliantas laidavimo sutartimi įsipareigojo solidariai atsakyti pagal skolininko prievoles bankui.

Atsakovai L. ir G. B. skundžia tik sprendimo dalį, kuria tarp atsakovų sudaryta nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, turtas grąžintas R. ir L. B. nuosavybėn nukreipiant į jį ieškovo naudai priteistų sumų išieškojimą. Apeliantų nuomone, skundžiama sprendimo dalis turi būti panaikinta, nes byloje nebuvo nustatyti actio Pauliana instituto taikymo pagrindai. Tokį teiginį apeliantai grindžia aplinkybe, kad ieškovo reikalavimas užtikrintas skolininko didelės vertės turto įkeitimu, į kurį, visų pirma, ir turi būti nukreiptas išieškojimas, o taip pat tuo, kad atsakovai apie ieškovo egzistuojančią tariamą reikalavimo teisę jų atžvilgiu sužinojo tik 2009 m. kovo 19 d., kuomet ieškovas pateikė R. B. reikalavimą sumokėti pagal laidavimo sutartį, o tuo tarpu dovanojimo sutartis buvo sudaryta daug anksčiau, t. y. 2009 m. vasario 17 d. Taigi, apeliantų nuomone, ieškovo reikalavimas apeliantams gali būti nagrinėjamas iš esmės tik paaiškėjus, kad įkeisto turto nepakanka įvykdyti prievolės kreditoriui. Tačiau sutikti su tokiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo, nes pagal formuojamą teismų praktiką galiojanti kreditoriaus teisė nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu, todėl neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas yra pakankamas pagrindas kreditoriaus neabejotinai ir galiojančiai reikalavimo teisei skolininkui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygai patvirtinti, o laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, nes kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364-2010, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311-2012). Tuo tarpu apeliantų cituojama teismų praktika reguliuoja skolininko ir kreditoriaus teisinius santykius bei pastarojo galimybę nukreipti išieškojimą į skolininko neįkeistą turtą, nesant realizuotam įkeistam skolininko turtui. Be to, apeliantai neginčija, kad dovanojimo sandorio sudarymo dieną skolininko bendrovės ,,Kamintro investicija“ įsiskolinimas ieškovui viršijo 200 000 Lt, nes bendrovė mokėjimus bankui pagal kredito sutartį nutraukė jau 2008 m. rugsėjo - spalio mėn., apie ką apeliantams (kaip bendrovės vadovo ir bendrovės ,,Kamintras“, kuri yra bendrovės ,,Kamintro investicija“ vienintelė akcininkė, vienintelio akcininko R. B. šeimos nariams) turėjo būti žinoma, o apeliaciniame skunde argumentų, paneigiančių atsakovų nesąžiningumo prezumpciją, nėra (CK 6.67 str. 1 p.). Be to, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinas sandoris pripažįstamas negaliojančiu nepriklausomai nuo trečiojo asmens sąžiningumo arba nesąžiningumo. Tuo tarpu tai, kad sudarius ginčijamą sandorį, atsakovų turtinė padėtis pablogėjo, nekelia abejonių.

Apeliantų teiginys dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pagrįstas, nes actio Pauliana reikalavimas kvalifikuotinas kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311-2012). Kiti abiejų apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, o Europos Žmogaus Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui atsakovai L. ir R. B. pateikė iš esmės identiško turinio rašytinius paaiškinimus, kuriuose remiantis, jų nuomone, suformuota teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas grindžiamas tuo, kad vienam sutuoktiniui nesant laidavimo sutarties šalimi, o tik išreiškus sutikimą, jog antrasis sutuoktinis laiduotų už verslo įmonės komercinių įsipareigojimų bankui vykdymą, toks sutikimas negali ir nedaro pirmojo sutuoktinio solidariai atsakingu bendralaiduotoju. Kolegijos nuomone, tokie paaiškinimai vertintini kaip apeliacinio skundo papildymas, tačiau keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui yra draudžiama (CPK 322 str.). Be to, paminėtus paaiškinimus apeliantai grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (1 t. 168 – 179 b. l., 2 t. 31 – 35 b. l.; CPK 306 str. 2 d.). Svarbu yra ir tai, kad L. B. sprendimo dalies dėl skolos priteisimo iš jos solidariai su sutuoktiniu R. B. apeliacine tvarka neskundė, taip pripažindama nurodytos sprendimo dalies pagrįstumą, o R. B. nors ir nurodė, kad skundžia visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių argumentų dėl paminėtos sprendimo dalies panaikinimo nenurodė (CPK 279 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad paaiškinimuose paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje konstatuota, kad procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta abiejų sutuoktinių prievole, o sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl solidariosios laiduotojo sutuoktinės atsakomybės buvo grindžiamas tuo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė 2007 m. spalio 25 d. papildomą susitarimą dėl laidavimo sutarties, kuriame atsakovė L. B. patvirtino, kad yra susipažinusi su sutarties sąlygomis bei pažymėjo, kad susitarimas neprieštarauja šeimos interesams. Svarbu yra ir tai, kad laiduota buvo už bendrovės ,,Kamintro investicija“, kurios vadovu buvo R. B., o vieninteliu akcininku bendrovė ,,Kamintras“ (kurios akcijos savo ruožtu priklausė R. B. (CK 3.87 str. 1 d.), prievoles. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad laidavimo sutartis atitiko L. ir R. B. šeimos interesams.

Atsiliepimu į R. B. apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad apeliacinis procesas toje dalyje, kurioje nagrinėjamas skolos priteisimo iš bendrovės ,,Kamintras“ turi būti nutrauktas. Savo prašymą ieškovas motyvuoja tuo, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas bendrovės ,,Kamintras“ bankroto byloje ir ginčas dėl skolos priteisimo iš bendrovės ,,Kamintras“ pagal kredito sutartį yra galutinai išspręstas. Kolegija sutinka, kad patvirtinus ieškovo kreditorinį reikalavimą bendrovės ,,Kamintras“ bankroto byloje, ginčas dėl ieškovo materialinio teisinio reikalavimo į bendrovę ,,Kamintras“ pagal kredito ir laidavimo sutartys yra galutinai išspręstas, nes pagal paties ieškovo nurodomą teismų praktiką teismo nutartis, kuria patvirtinami kreditoriniai reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, o kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurios metu vertinamas kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011; Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414-2012). Tačiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ne apeliacinio proceso, bet bylos dalyje dėl reikalavimo priteisti iš BUAB ,,Kamintras“ solidariai su L. ir R. B. įsiskolinimą ieškovui, nutraukimui (CPK 293 str. 3 d.), kas nagrinėjamu atveju ir turi būti padaryta.

Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, ieškovui iš atsakovų priteistinos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 1 d.; 5 t. 116 – 119 b. l.), kurios, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas (CPK 98 str. 2 d.) konkrečiu atveju mažintinos iki 2400 Lt, t. y. po 800 Lt iš kiekvieno atsakovo.

Be to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį atsakovo BUAB „Kamintras“ atžvilgiu, bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos, iš BUAB „Kamintras“ priteistas bylinėjimosi išlaidas priteisiant lygiomis dalimis iš atsakovų R. B. ir L. B. (papildomai po 7 145 Lt iš kiekvieno (14 290 Lt / 2).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu, 302 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria 1 127 418,55 Lt (vienas milijonas vienas šimtas dvidešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniolika litų 55 ct) skolos priteista iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kamintras“ (į. k. 123946078) ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme: priteisti ieškovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (k. 112025592) po 14 290 Lt (keturiolika tūkstančių du šimtus devyniasdešimt litų) iš atsakovų R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) o taip pat 2152 Lt (du tūkstančius šimtą penkiasdešimt du litus) iš atsakovo G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovų R. B., L. B. ir G. B. po 23 Lt (dvidešimt tris litus) valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, iš atsakovų R. B., L. B., G. B. po 800 Lt (aštuonis šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu atlyginti.