Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. E. ir D. S. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. E. ir D. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio misterijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (palikimo priėmimo) nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria pareiškimas laikytas nepaduodu ir grąžintas jį padavusiems asmenims, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad A. E., a. k. (duomenys neskelbtini), po savo tėvo J. E., a. k. (duomenys neskelbtini) mirties priėmė jo palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškimą grąžino pareiškėjoms konstatavęs, kad pareiškimo trūkumų, nurodytų Plungės apylinkės eismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjos neištaisė. Pareiškėjos, nesutikdamos su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą. Taigi, byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėjų pateiktas teismui pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo atitinka visus įstatymo procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir jo pagrindu gali būti iškelta civilinė byla.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų.

12. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas). Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti pareiškimą. Nesant pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą, teismas patikrina, ar nėra pareiškimo formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka 111-114 straipsnių ir jam keliamus specialiuosius reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

13. Akcentuotina ir tai, kad trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai. Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau (CPK 7 straipsnis), todėl teismas turi laikyti proceso koncentruotumo principo, siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas, o tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas kuo greičiau (CPK 2 straipsnis). Trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, taip pat nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1).

14. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus. Pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti ieškinį (pareiškimą) nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutartimi, kuria pareiškėjoms pakartotinai buvo nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, nurodė tokius pareiškimo trūkumus: 1) į bylą suinteresuotu asmeniu neįtraukta mirusiojo A. E. įstatyminė įpėdinė dukra A. R., nenurodyti jos anketiniai ir kontaktiniai duomenys, nepateikti įrodymai, kad pareiškėjos ėmėsi veiksmingų veiksmų jiems gauti, tačiau tokių duomenų gauti nepavyko; 2) nepateiktas A. E. D. S. naudai surašytas testamentas, taigi nėra galimybės spręsti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali turėti kokios nors reikšmės pareiškėjos D. S. teisėms ir pareigoms, t. y. ar ji nagrinėjamu atveju turi reikalavimo teisę; 3) nepateikti faktinį valdymą patvirtinantys įrodymai, kadangi nors šalinant trūkumus ir pateikta Kretingos rajono savivaldybės Kretingos seniūnijos pažyma apie tai, kad A. E. teikė prašymą (vienaskaita) dėl paramos teikimo nuo 2004 iki 2017 m., tačiau ji yra neinformatyvi ir nesusieta su pareiškime nurodytu konkrečiu žemės sklypu, į kurį pretenduoja pareiškėjos.

16. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos CPK 444-448 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. ypatingos teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 punktas, 13 punktas). Pagal CPK 443 straipsnio 1 dalį, ypatingos teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais šio Kodekso V dalies atitinkamuose straipsniuose, t. y. toks pareiškimas turi atitikti ir bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, numatytus CPK 111-114 straipsniuose, ir specialiuosius pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 443 straipsnio 2 dalis).

17. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktą kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Iš esmės tokie patys reikalavimai numatyti ir pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 447 straipsnis). Tačiau vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje (pareiškime) nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1367-943/2018).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011), todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą, kadangi įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas ar įrodymų (ne)pakankamumas įvertintinas tik nagrinėjant bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011). Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas būtų verčiamas teismui pateikti tokius ieškinio įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013). Teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Šių išaiškinimų turi būti laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo pareiškimo priėmimo.

19. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog kartu su pareiškimu pareiškėjos yra pateikusios įrodymus, jų nuomone, pagrindžiančius pareiškime nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad teismo nurodyti pareiškimo trūkumai dėl įrodymo nepakankamumo gali būti pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Būtent pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teisėjas atlieka procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme, t. y. išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, imasi visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, įrodymų, pagrindžiančių pareiškime nurodytas aplinkybes, susijusias su palikimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, testamento nepateikimą nepagrįstai laikė pareiškimo trūkumais ir nustatė terminą jiems pašalinti.

20. Minėta, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas). Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013 ir kt.).

22. CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog procesiniame dokumente, taigi ir pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, privalu nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtis, vardus, pavardes, asmens kodai (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos arba pareiškėjui žinomus kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus. CPK 443 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Taigi šiuo atveju teismas, laikydamas, kad nagrinėjama byla susijusi su A. R. teisėmis ir pareigomis, A. R. turėjo įtraukti suinteresuotu asmeniu byloje savo iniciatyva.

23. Iš pareiškėjų pareiškimo turinio ir kartu su juo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjos yra aiškiai nurodžiusios tiek kokio materialiojo teisinio padarinio jos siekia, t. y. suformulavo pareiškimo reikalavimą (pareiškimo dalyką), tiek nurodė aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimą (pareiškimo faktinį pagrindą), tiek pateikė įrodymus, kurie, jų manymu, patvirtina išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant duomenims apie pavelėjimo teisės pagal testamentą liudijimo išdavimą; esant prašymui kviesti liudytojus, kurie patvirtins faktinį valdymą, nepagrįstai nustatytas terminas pašalinti pareiškimo trūkumus įpareigojant pateikti testamentą, faktinį valdymą patvirtinančius dokumentus. Civilinio proceso normos, reglamentuojančios procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tokių įpareigojimų juos teikiantiems asmenims nenumato.

24. CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. CPK 197 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl Testamentų registro nuostatų patvirtinimo“ 15 punkte nustatyta, kad Testamento registro objektai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaryti ir notaro patvirtinti (priimti saugoti) testamentai, Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose sudaryti ir konsulinio pareigūno patvirtinti (priimti saugoti) testamentai, taip pat Konvenciją priėmusiose, ratifikavusiose arba prie jos prisijungusiose užsienio valstybėse sudaryti (priimti saugoti) testamentai, pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktai, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktai, palikimo priėmimo faktai ir palikimo atsisakymo faktai. Tu pačių nuostatų 16 punkte nurodyta, kad Testamentų registre, be kita ko, kaupiami ir tvarkomi duomenys apie palikimo priėmimo faktus, nurodant: 1) palikimo priėmimo datą; 2) duomenų teikėją – notarą, kuriam pateiktas pareiškimas dėl palikimo priėmimo; 3) palikimo priėmimo fakto įregistravimo, duomenų keitimo registre datą; 4) palikimą priėmusius asmenis; 5) apie palikimo atsisakymo faktus; 6) palikėją ir kt. Taigi iš pateikto Testamentų registro išrašo taip pat galima nustatyti ir apie palikimo priėmimo faktus pagal įstatymą (nesant testamento). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, įrodymų (testamento) nepateikimą nepagrįstai laikė pareiškimo trūkumu ir nustatė terminą jam pašalinti. Juolab, kad teismas, manydamas, jog bylos pasirengimui yra būtina išreikalauti papildomus duomenis, kaip ir minėta, pats turi imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis).

26. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas kaip pareiškimo trūkumą taip pat laikė ir aplinkybę, susijusią su A. R. įtraukimu į bylą suinteresuotu asmeniu. Teismas pažymėjo, kad nepateikti pakankami kontaktiniai duomenys apie A. R.. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos pateikė duomenis iš VĮ Registrų centro Gyventojų registro, jog A. R. yra deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ir nurodė, kad daugiau duomenų pateikti neturi galimybės.

27. Pažymėtina, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Neginčytina, kad pareiškėjos, pateikdamas pareiškimą privalėjo nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų procesines padėtis, vardus, pavardes, asmens kodus (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos arba pareiškėjoms žinomus kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus. Pažymėtina ir tai, kad byloje dalyvaujančių fizinių asmenų gyvenamosios vietos arba kitų pareiškėjoms žinomų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo vietų adresų nurodymas yra tinkamo procesinių dokumentų įteikimo įgyvendinimo garantija ir būtina sąlyga siekiant užtikrinti teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC-36-1 nurodyta, kad byloje dalyvaujančio asmens gyvenamosios vietos nenurodymas, jeigu ieškinį (pareiškimą) pateikiantis asmuo teigia ir pateikia įrodymus, kad nesėkmingai bandė tą gyvenamąją vietą nustatyti, nesudaro kliūčių priimti ieškinį, nes nežinant nuo ieškinio besiginančio asmens gyvenamosios vietos civilinė byla gali būti iškeliama pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją ar jo turto buvimo vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis), o procesiniai dokumentai įteikiami viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1. Teismų praktika. 2012, 36, p. 347–393).

29. Minėta, kad pareiškėjos, pateikdamos pareiškimą privalėjo nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų procesines padėtis, vardus, pavardes, asmens kodus (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos arba pareiškėjui žinomus kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus. Nors pareiškėjos pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie A. R. deklaruotą išvykimą iš Lietuvos, daugiau duomenų teismui nepateikė, t. y. pareiškime nenurodė nei jos procesinės padėties, nei gyvenamosios vietos ir pan. Pareiškėjos kreipėsi į VĮ Registrų centro Gyventojų registrą dėl duomenų apie A. R. gavimo ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, nurodė, jog daugiau jokių duomenų pateikti neturi galimybės. Akcentuotina, kad byloje dalyvaujančių fizinių asmenų gyvenamosios vietos arba kitų pareiškėjui žinomų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo vietų adresų nurodymas yra tinkamo procesinių dokumentų įteikimo įgyvendinimo garantija ir būtina sąlyga siekiant užtikrinti teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, bei jas aiškinančią teismų praktiką, nusprendžia, kad pareiškėjos teismui pateikė pakankamai duomenų apie nesėkmingą bandymą nustatyti A. R. gyvenamąją vietą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjoms terminą pareiškimo trūkumams pašalinti – pateikti teismui įrodymus, jog pareiškėjos yra išnaudojusios visas galimybes nustatyti A. R. gyvenamąją vietą ir / ar kitus asmens duomenis.

30. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad skundžiama nutartimi pareiškėjoms iš esmės nepagrįstai pareiškimas buvo grąžintas nustatytu terminu nepašalinus pareiškimo trūkumų, t. y. į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukti A. R., nurodyti jos anketinius ir kontaktinius duomenis, pateikti įrodymus, kad pareiškėjos ėmėsi veiksmingų veiksmų jiems gauti, tačiau tokių duomenų gauti nepavyko; 2) pateikti A. E. D. S. naudai surašytą testamentą; 3) pateikti faktinį valdymą patvirtinančius įrodymus.

31. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui iš esmės yra neteisėta, todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, o Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis panaikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.