- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-05
- Bylos Nr.
- BIK-347/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00029-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Albinas Antanaitis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- J. Č.
- Advokatai
- Ričardas Suslavičius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Dariaus Kantaravičiaus, spręsdama nuteistojo J. Č. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 23 d. nutarties priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kasatoriai kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nuteistajam J. Č. nutraukti, civilinė ieškinį atmesti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino tendencingai, neišsamiai ir fragmentiškai, ignoravo J. Č. teisinančius duomenis ir neišdėstė išsamių motyvų, kodėl atmetami esminiai gynybos argumentai; netinkamai aiškino ir taikė BK 220 straipsnio 1 dalies bei BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos. Neteisingai išaiškino apgaulės, kaip būtinojo šių nusikaltimų objektyviosios pusės požymio, turinį. Bendrovių apskaitos organizavimo trūkumus (pirminių dokumentų teikimo nenuoseklumą, dokumentų pateikimo vėlavimą, apskaitos politikos trūkumus), vėlesnį bendrovės įregistravimą PVM mokėtoja, nepagrįstai prilygino aktyviems apgaulingiems veiksmams, o neišsamių duomenų pateikimą deklaracijose – žinomai neteisingų duomenų įrašymui. Mokestinius ginčus nepagrįstai perkeldami į baudžiamosios teisės sritį, nevertindami, ar J. Č. veiksmai peržengė administracinės (mokestinės) atsakomybės ribas ir pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, taip pažeidė ultima ratio principą. Kasatoriai pabrėžia, kad teismai tyčią konstatavo nesant ją patvirtinančių įrodymų visumos, o išvadas grindė vien objektyvių pažeidimų faktu ir jų trukme, neatskleisdami konkretaus asmens psichinio santykio su veika. Teismai faktiškai suformavo ydingą praktiką, pagal kurią tyčia yra preziumuojama iš paties mokestinių pažeidimų fakto, nereikalaujant įrodyti asmens tikslo išvengti mokesčių (BK 220 straipsnis) ar bent netiesioginės tyčios dėl kylančių padarinių (BK 222 straipsnis). Toks teisės aiškinimas, pasak kasatorių, kuomet subjektyvioji pusė pakeičiama vien objektyviųjų požymių konstatavimu, iškreipia baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir pažeidžia konstitucinę nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Būtinus nustatyti padarinius pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teismai konstatavo tik formaliai.