Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Ravanda“, uždarosios akcinės bendrovės „Ravandos servisas“, S. B. ir V. T. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ravanda“, uždarajai akcinei bendrovei „Ravandos servisas“, S. B. ir V. T. dėl 800 000 Lt skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Iš ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių matyti, jog ieškovas AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovams UAB „Ravanda“, UAB „Ravandos servisas“, V. T. ir S. B. pareiškė laidavimo sutarčių pagrindu, pagrindiniam skolininkui UAB „Vectis“ neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal 2006 m. gruodžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 11399 su vėlesniais pakeitimais, už kurių tinkamą įvykdymą laidavo atsakovai. Nors pagrindinio skolininko UAB „Vectis“, kuris šiuo metu turi bankrutuojančios įmonės statusą, bendra atsakovų laidavimu užtikrinta įsipareigojimų, kylančių iš 2006 m. gruodžio 29 d. kreditavimo sutarties, suma sudaro 7 763 968,50 Lt, ieškovas ieškiniu laiduotojams pareiškė reikalavimą dėl 800 000 Lt dydžio šios skolos dalies priteisimo. Iš bylos taip pat matyti, jog pagrindinio skolininko UAB „Vectis“ prievolių, kylančių iš 2006 m. gruodžio 29 d. kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, įkeičiant žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), administracinį-gamybinį pastatą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Kai pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui yra užtikrinta hipoteka ir laidavimu, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, esant laiduotojui pareikštam ieškinio reikalavimui dėl skolos priteisimo, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokio masto, kiek pagrindinio skolininko prievolės tinkamas įvykdymas nėra užtikrintas hipoteka. Siekiant nustatyti hipotekos teikiamą prievolių įvykdymo užtikrinimo apsaugą, esminę reikšmę turi nustatymas, kokio dydžio reikalavimą kreditorius galėtų patenkinti iš įkeisto turto, o tai yra neatsiejamai susiję su įkeisto turto vertės nustatymu.

Vykdant teismo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių, turtą įvertina antstolis (CPK 558 str. 2 d., 681 str.). Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos, t.y. jo rinkos kainos (CPK 718 str.). Bankrutuojančių ar bankrutavusių juridinių asmenų įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytinių tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas. Pagal šio aprašo nuostatas varžytynes organizuoja ir vykdo įmonės administratorius, o turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (3, 7 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju pagrindinis skolininkas UAB „Vectis“ yra bankrutuojanti įmonė ir šiuo metu nėra galimybės nustatyti, kokia bus įkeisto turto pardavimo kaina, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog geriausiai bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus atitiktų šio turto pardavimas už jo rinkos kainą, pripažįsta, jog būtent įkeisto turto rinkos vertės kriterijus nagrinėjamu atveju yra lemiamas, sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą.

Iš apeliantų pateikto AB DnB NORD banko pranešimo apie įvertinimo rezultatus matyti, jog administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įvertintas 10 260 000 Lt (b.l. 65). Iš šiame pranešime nurodytų aplinkybių konteksto matyti, jog vertinimas buvo atliktas 2006 m., kai buvo pasirašyta kreditavimo sutartis. Apeliantai nepateikė jokių duomenų apie šiuo metu esančią įkeisto turto vertę, nors nekilnojamojo turto kainų kritimas 2008–2009 m. laikotarpiu pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2008). Iš ieškovo pateiktų AB DnB NORD banko Turto vertinimo skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. parengtų pažymų apie turto vertės nustatymą bei turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktų matyti, kad administracinio pastato su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 7 210 000 Lt, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 133 000 Lt (b.l. 122-125). Atsižvelgiant į tai, jog bendra pagrindinio skolininko UAB „Vectis“ skolos suma sudaro 7 763 968,50 Lt, o jo įkeisto turto šiai prievolei tinkamai įvykdyti užtikrinti rinkos vertė 2009 m. pradžioje sudarė 7 343 000 Lt ir, tikėtina, jog per 2009 metus dar krito, darytina išvada, jog apeliantai neįrodė, kad ieškovo jiems pareikšto reikalavimo įvykdymas, atsižvelgiant į bendrą pagrindinio skolininko prievolės dydį, yra užtikrintas hipoteka.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų atskirojo skundo argumentus, susijusius su ieškovo reikalavimo teisės laiduotojų atžvilgiu turėjimu, atsižvelgiant į pagrindinio skolininko BUAB „Vectis“ bankroto byloje teismo patvirtintą ieškovo finansinį reikalavimą visai reikalavimo sumai. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Pažymėtina, kad, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d.). Todėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimas pagrindinio skolininko BUAB „Vectis“ bankroto byloje tol, kol jis nėra patenkintas, neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti tos pačios prievolės įvykdymo iš laiduotojų. Laiduotojas, įvykdęs prievolę kreditoriui, perimtų kreditoriaus teises, t. y. įgytų teisę pareikšti pagrindiniam skolininkui regresinį reikalavimą (CK 6.83 str.).

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, pagrįstai grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju konstatavo, atsižvelgdamas į ieškiniu prašomos priteisti 800 000 Lt skolos sumos dydį. Didelė ieškinio suma, nesant duomenų apie atsakovo ar atsakovų turtinę padėtį, teismų praktikoje pripažįstama aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju atsakovai, kurių atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdami teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. nepaneigė didelės ieškinio sumos sąlygotos objektyvios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovams išliktų galimybė be apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, prisiimti naujų įsipareigojimų, jų įvykdymą garantuoti disponuojamu turtu ir panašiai, kas padidintų sprendimo neįvykdymo riziką.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausiai nurodė areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o šių nesant ar nepakankant – pinigines lėšas ir kitą turtą. Atsakovams priklausančio turto ir piniginių lėšų areštas neviršija ieškinio sumos. Skundžiama teismo nutartimi pritaikytas disponavimo atsakovams priklausančiu turtu teisės apribojimas neatima iš jų galimybės valdyti areštuotą turtą ir juo naudotis, nemažinant turto vertės. Be to, Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 27 d. nutartimi patikslino Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nutarties rezoliucinę dalį, nustatydamas, kad atsakovai UAB „Ravanda“ ir UAB „Ravandos servisas“ jų piniginių lėšų arešto atveju turi teisę iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu (b.l. 18). Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas nagrinėjamuoju atveju atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, buvo pritaikytas neapibrėžto turto areštas, konkretaus atsakovams priklausančio turto areštas paaiškės tik po to, kai antstoliui vykdant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bus sudarytas areštuojamo turto aprašas. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog atsakovams priklausančių piniginių lėšų areštas yra neproporcingas siekiamiems tikslams, pažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyrą, nes riboja UAB „Ravanda“ ir UAB „Ravandos servisas“ galimybę verstis savo veikla, o taip pat visų atsakovų galimybę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, atmestini, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties įvykdymą. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog, paaiškėjus konkretaus atsakovams priklausančio turto ar piniginių lėšų areštui, atsakovai gali kreiptis į teismą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita bei dėl leidimo iš areštuotų piniginių lėšų daryti kitus tikslinius mokėjimus, pavyzdžiui, mokėjimus bankui kredito grąžinimo tikslu ir kt., suteikimo, jei faktiškai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžytų atsakovų teises (CPK 146 str. 1 d.). Teismas taip pat galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovai įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovus būtų laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovai galėtų nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. Taip pat pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu pasikeitus pagrindinio skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo tikslu įkeisto turto vertei ir pateikus įrodymus, jog, kreditoriui nukreipus išieškojimą į įkeistą turtą, jo užtektų kreditoriaus reikalavimams patenkinti, atsakovai bet kurioje civilinio proceso stadijoje galėtų kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.