Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nuosprendžio.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu L. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį 1560 Lt (12 MGL) dydžio bauda.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu nuteistosios L. L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta L. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtaką jos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. Š. ir D. Š. elgesys, ir jai paskirta bauda sumažinta iki 1300 Lt (10 MGL) dydžio. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. nuteista už tai, kad 2007 m. birželio 24 d., 18.00–19.00 val. laikotarpiu, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, viešoje vietoje – J. Š. sodo namo kieme, (duomenys neskelbtini), demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, atėjusi pirmą kartą, plūdo J. Š. necenzūriniais žodžiais, sugriebusi ranka už kaklo, nutraukė kaklo papuošalą, suplėšė palaidinę; netrukus vėl atėjusi plūdo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, sudavė vieną kartą delnu į veidą bei vieną kartą smogė kumščiu į krūtinę, suplėšė marškinėlius, o išeidama iš keturių vazonėlių išrovė gėles, darže išrovė česnakus, draskė braškių lapus, ištrypė daržoves, nutraukė apyrankę; tokiu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais L. L. padarė J. Š. turtinę žalą, nežymiai sutrikdė sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasatorės manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingus sprendimus ir paskirti teisingą bausmę. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas dėl to, kad nuteistosios veiksmai kvalifikuoti ne pagal tą BK straipsnį, pagal kurį reikėjo kvalifikuoti. Esminiai BPK pažeidimai buvo tai, kad pažeisti šalių lygybės, rungimosi, teisingumo principai, nevykdyta pareiga tiesiogiai ištirti visus įrodymus, o juos vertinant netinkamai įgyvendintos įrodymų vertinimo taisyklės. Taigi abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalies, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, 44 straipsnį bei netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalį, 284 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad po 2007 m. birželio 24 d. įvykio L. L. pateikė duomenis apie tai, jog minėtą dieną, apie 18.00 val., toje pačioje įvykio vietoje ją sumušė D. Š., kuriam talkino J. Š., ir tik po to sekė jai (L. L.) inkriminuoti veiksmai. Tačiau šią aplinkybę ignoravo ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai, bet ir teismai. Taip nuo pat pradžių buvo pažeistos L. L. teisės į nešališką bylos tyrimą bei teisingą, nesuteikiantį kam nors privilegijų (lygiateisišką) teisminį nagrinėjimą (BPK 44 straipsnio 3 ir 5 dalys), neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 straipsnis), nepaisyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, užtikrinančių veiksmingą asmens pažeistų teisių bei interesų apsaugą ir gynimą (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis).

Nuteistosios L. L. manymu, teismų nuosprendžiuose iškreiptai nurodyta įvykio eiga, kurioje neatsispindi esminė jo dalis – konflikto pradžia, D. ir J. Š. neteisėti veiksmai. Taigi, pradedant byloje surašytu kaltinamuoju aktu ir vėliau teismams priimant sprendimus, nebuvo iki galo atskleistos ir įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmę bylai teisingai išspręsti. Tuo tarpu įvykio eiga buvo tokia, kad incidentas prasidėjo nuo D. Š. veiksmų, kai šis L. L., atėjusią pasiimti šuns, mušė, tąsė žeme. Pasak kasatorės, ją neteisėtais veiksmais išprovokavo D. Š. ir J. Š., kurie koliojosi, naudojo prieš ją fizinį smurtą. Tai nėra tik nuteistosios versija; šias faktines aplinkybes, kurių savo sprendimuose neaptarė bylą nagrinėję teismai, patvirtina paties D. Š. filmuota ir teismui pateikta medžiaga, specialisto išvada apie nuteistajai padarytus kūno sužalojimus (apie juos teismų sprendimuose nepasisakyta), liudytojų L. M., J. P. parodymai, A. Č. paaiškinimai apie įvykio eigą. Minėtas D. Š. ir jam talkinusios nukentėjusiosios J. Š. elgesys prieš L. L. galėtų būti vertinamas pagal ATPK 174 straipsnį. Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos ikiteisminis tyrimas pradėtas tiek dėl L. L., tiek dėl D. Š. ir J. Š. veiksmų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimo), todėl teisminis tyrimas turėjo būti atliekamas dėl visų asmenų. Taigi abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus, išsamiai ir nešališkai nenustatė veikos padarymo tikslo, motyvo, būdo bei pasekmių, t. y. visų aplinkybių, sudarančių nusikaltimo sudėtį (tai yra vertinimo dalykas ir tai turi būti nurodoma nuosprendžio aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse), netinkamai kvalifikavo L. L. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir leido išvengti atsakomybės D. Š. ir J. Š. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtini nusikalstamos veikos požymiai – jos pavojingumas ir priešiškumas teisei, tačiau jie negali būti vertinami tik formaliai, o pagal faktines bylos aplinkybes, konkretų turinį. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas – visuomenės rimties pažeidimas, nepagarba aplinkiniams; ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, tačiau to nuteistosios veikoje nėra, ji nesikėsino pažeisti viešąją tvarką, priešingai – atėjusi pas kaimynus pasiimti šuns ir padariusi pastabą dėl gyvūno mušimo, už tai susilaukė fizinio susidorojimo (sumušimo), t. y. pati tapo nukentėjusiąja (BK 28 straipsnis), tačiau už tai D. Š. ir J. Š. liko nenubausti. Taip pat nespręstas klausimas, ar pateisinamas minėtų asmenų elgesys su gyvūnu.

Kasaciniame skunde nuteistoji L. L. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė klaidingas išvadas, nes jos veiksmų nesiejo su prieš tai konfliktą pradėjusių D. ir J. Š. elgesiu, t. y. neatsižvelgė į tiesioginio priežastinio ryšio buvimą tarp pastarųjų elgesio ir paskesnių L. L. veiksmų, kurie buvo atsakas į jos pačios užpuolimą, todėl, vadovaujantis BK 31 straipsnio 1 dalimi, už juos baudžiamoji atsakomybė negali kilti (nebent pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), nes asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme numatytos veikos padarymą, jeigu ją įvykdė siekdamas pašalinti jam pačiam gręsiantį pavojų.

Kasatorės manymu, ji nuteista neįvertinus visų, turinčių esminę reikšmę kaltės ir atsakomybės klausimų išsprendimui aplinkybių, kurias apibrėžia BPK 3 straipsnyje numatyti reikalavimai, ir tai sukliudė nustatyti kaltą asmenį, tinkamai kvalifikuoti jos veiksmus bei paskirti teisingą bausmę. Taip pat abiejų instancijų teismai, šališkai išnagrinėję bylą, pažeidė BPK 44 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, garantuojančias teisingumo ir šalių lygybės principus, sprendimus priėmė remdamiesi ne bylos įrodymų visuma (kaip tai deklaravo), neanalizavo L. L. teisinančių įrodymų, nepasisakė, kodėl juos atmeta, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kalbant apie įrodymus, kasatorė pažymi, kad J. Š. padaryti kūno sužalojimai nustatyti besąlygiškai remiantis nukentėjusiosios pateiktais dokumentais, tačiau jų įrodomoji reikšmė abejotina, nes J. Š. pareiškime, kreipimesi į medikus, taip pat medicinos dokumentuose yra datų taisymai. Tuo tarpu L. L. sumušimą liudijančių įrodymų (medicinos dokumentų, liudytojų parodymų) pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Pagal BPK 301 straipsnį teismas privalo ištirti teisiamajame posėdyje visus įrodymus ir jais remtis, tačiau, šališkai patikėjus J. Š. parodymais, nepašalinti prieštaravimai tarp jų ir kitų bylos įrodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta tik dėl L. L. kaltinančių liudytojų L. M. ir J. P. parodymų dalies, tačiau nesiremta ta jų parodymų dalimi, kuri palanki nuteistajai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepateikė savo motyvuotų išvadų į visus apeliacinio skundo argumentus, nors ir teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl D. Š. ir J. Š. elgesio, kuriuo šie prisidėjo prie visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo bei paskatino nederamai pasielgti L. L., iš kurios – mušamos, žeminamos – reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio tokioje situacijoje nėra pagrindo (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Kasatorė pabrėžia, kad jos veikos kvalifikavimui esminę teisinę reikšmę turėjusio nukentėjusiosios elgesio apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, nors vykdydamas teisingumą teismas privalo išsamiai išnagrinėti ir nustatyti visas bylos aplinkybes, taip pat ir tai, ar teisingai patraukta baudžiamojon atsakomybėn L. L. ir ar nėra pagrindo pateikti įtarimus kitam asmeniui. Šiuo atveju, atmesdamas L. L. apeliacinio skundo argumentus dėl D. Š. ir J. Š. neteisėtų veiksmų, teismas pažeidė teisingumo ir šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo principus, nepateikė motyvuotų atsakymų dėl BPK 256 straipsnio taikymo (kai kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas teisme keičiamas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas pasisakydamas apie tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir kad bylos nagrinėjimo ribas lemia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas, kurį galima keisti tik BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi šis teismas nepašalino pažeidimų, kurie buvo padaryti suteikiant J. Š. ir D. Š., nepatrauktiems atsakomybėn už jų neteisėtus nusikalstamus veiksmus, geresnę procesinę padėtį. Taip pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, skelbiantis visų lygybę prieš įstatymą.

Kasatorė daro išvadą, kad nenustatymas tikslių faktinių aplinkybių, nusikalstamų veiksmų pradžios ir pabaigos, neišdėstymas motyvų, kokios aplinkybės pripažįstamos įrodytomis ir kokios atmetamos, lėmė neteisėtų nuosprendžių priėmimą.

Be to, teismai ignoravo L. L. procesinių teisių pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorė tvirtina, kad jos galimybės teikti įrodymus buvo ribojamos, o teisės į gynybą – pažeistos, nes atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu apie juos nebuvo pranešta nei jai, nei jos gynėjai, taip pat nepranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, neįgyvendinta teisė susipažinti su bylos medžiaga dalyvaujant gynėjui. Minėti pažeidimai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau jį išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas apie tai nepasisakė (t. y. šios skundo dalies neišnagrinėjo). L. L. teisės į gynybą pažeidimai yra esminiai, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą patikrinti visa apimtimi, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nurodytos Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos bei reikalavimai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas dėl teisingo proceso, nešališko teismo, šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principų įgyvendinimo.

Prokuroras pabrėžia, kad kasatorės argumentai dėl įrodymų vertinimo bei motyvų, kuriais kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados – nenagrinėtini, nes kasacinis teismas kasacinius skundus patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepagrįsti yra kasatorės teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo ir teismų neobjektyvumo, tendencingumo, vienpusiško bylos išnagrinėjimo. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes: kaltinamosios L. L., nukentėjusiosios J. Š., liudytojų V. ir L. Ž., D. Š., A. Č. ir kitų parodymus, specialistų išvadas, kitus bylos įrodymus, kurių pagrindu nustatė aplinkybes, patvirtinančias nuteistosios L. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Vertindamas įrodymus teismas nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų, o jų teisingumą taip pat patvirtino Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios apeliacinį skundą. Taigi vertinant ir tiriant įrodymus bei surašant apkaltinamąjį nuosprendį BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Taip pat neatitinka tikrovės kasacinio skundo teiginiai apie nuteistosios L. L. teisės į gynybą pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo eigoje nei L. L., nei jos gynėja nereiškė prašymų dėl galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų rezultatais, neprašė atlikti procesinių veiksmų. Baigus ikiteisminį tyrimą buvo imtasi priemonių pranešti L. L. bei jos gynėjai apie tyrimo pabaigą bei galimybę susipažinti su byla, tačiau nei L. L., nei jos gynėja į pranešimą neatsiliepė, kaltinamojo akto nuorašą nuteistajai pavyko įteikti tik bylai esant teisme. Prokuroras pažymi, kad teismas dėl to atidėjo bylos nagrinėjimą, taip suteikdamas nuteistajai bei jos gynėjai galimybę pasinaudoti savo teisėmis bei geriau pasiruošti gynybai.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo bei tuo tariamai nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų. Priešingai – apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, pagal nuteistosios apeliacinio skundo argumentus išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. L. kaltės yra teisingos, be to, motyvuotai išsakė savo poziciją dėl priteisto civilinio ieškinio ir paskirtos bausmės. Nustatęs nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei sušvelnino L. L. paskirtą bausmę.

Nukentėjusiosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nuosprendį patikslino ir pakeitė, nuodugniai ištyręs visas bylos aplinkybes (ne tik skundo argumentus). Tokiai teismo išvadai teisine prasme nukentėjusioji neprieštarauja, nors dėl nuteistosios veiksmų susidariusioje situacijoje jai pačiai elgtis visiškai nešališkai ir išvengti abipusio konflikto tęsinio buvo neįmanoma. Nukentėjusioji įsitikinusi, kad tiek ji, tiek jos sutuoktinis D. Š. turėjo teisę gintis nuo neteisėtų, smurtinių L. L. veiksmų ir stengtis jai sutrukdyti.

Nukentėjusiosios nuomone, ikiteisminio tyrimo pradžioje, dar nenustačius visų tikrųjų nusikaltimo padarymo aplinkybių, buvo iškeltos administracinės bylos dėl visų konflikto dalyvių veiksmų, tačiau tai negali turėti įtakos priimtų teismų sprendimų pagrįstumui. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismai nenustatė, kad tuo pačiu metu buvo padaryta ir kita nusikalstama veika, nenurodyta kaltinamajame akte, todėl imtis veiksmų, numatytų BPK 257 straipsnyje, nebuvo pagrindo.

Nukentėjusiosios teigimu, nuteistoji savo kasaciniame skunde pateikia abstrakčius samprotavimus apie konstitucines žmogaus teises ir laisves, iš dalies juos siedama su išnagrinėta baudžiamąja byla ir priimtais teismų sprendimais, bet ne su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar neteisingai pritaikytomis materialinės teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų (BPK 376 straipsnio 1 dalis)

Nuteistosios L. L. kasaciniame skunde nurodyti teismų sprendimų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, nustatyti BPK 369 straipsnyje, tačiau didelė dalis šio skundo teiginių yra dėl to, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių arba juose iškreiptai nurodyta įvykio eiga, kad teismai netinkamai įvertino tam tikrus bylos įrodymus, jais gautus duomenis arba į juos neatsižvelgė. Kasatorė pateikia savąją įvykio interpretaciją, nurodydama dalį faktinių aplinkybių, kurių teismai nenustatė. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, todėl minėti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

Dėl BPK 1, 2, 3 straipsnių, 20 straipsnio 1 ir 5 dalies, 44 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimų laikymosi, dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio taikymo

Kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų siejami su tuo, kad L. L. veikos, už kurią ji nuteista, priežastis buvo nukentėjusiosios J. Š. ir D. Š. neteisėti (ar nusikalstami) veiksmai, tačiau šie asmenys atsakomybėn nebuvo patraukti, dėl to teismai bylą išnagrinėjo ir sprendimus priėmė šališkai, pažeisdami baudžiamajame procese įtvirtintus rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo, teisingumo principus, neužtikrindami Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamų kasatorės teisių bei interesų apsaugos ir gynybos. Tuos pačius pažeidimus kasatorė sieja ir su, jos nuomone, neišsamiu bei nevisapusišku įrodymų tyrimu ir vertinimu. Šie nuteistosios teiginiai yra nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims, teismų nuosprendžių turiniui. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje iš esmės nagrinėdamas bylą, ištyrė visus bylos įrodymus, tarp jų ir minimus kasaciniame skunde, t. y. apklausė liudytojas A. Č., L. M., J. P., parodžiusias apie J. Š. ir D. Š. elgesį, taip pat ištyrė teismo medicinos specialisto išvadą dėl L. L. nustatytų sužalojimų, paskelbė D. Š. pateiktos, byloje esančios vaizdo įrašo laikmenos, kurioje užfiksuota dalis įvykio, apžiūros protokolą, be to, peržiūrėjo padarytą vaizdo įrašą. Nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistoji ar jos gynėja neprašė papildomai atlikti įrodymų tyrimo. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose šie ir kiti įrodymai aptarti, išanalizuotos visos svarbios kaltės klausimui išspręsti aplinkybės, tarp jų ir susijusios su konflikto pradžia, J. ir D. Š. veiksmais, apie kuriuos, kaip pastebėta kasaciniame skunde, buvo duomenų dar ikiteisminio tyrimo stadijoje ir kurie pateikti byloje teismui. Nuteistosios kaltė nebuvo grindžiama kasaciniame skunde minimu J. Š. pareiškimu ar kreipimusi į medikus; nukentėjusiosios J. Š. sužalojimai objektyviai nustatyti teismo medicinos specialisto išvadomis, kurios padarytos, atlikus tyrėjos užduotį; abejoti šio įrodymo teisėtumu nėra jokių prielaidų. Visi įrodymai, kuriais remiamasi nuosprendžiuose, yra gauti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatos; konkrečių šios BPK normos pažeidimų kasatorės skunde ir nenurodoma.

Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendį grindė pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, patikrinęs jų vertinimo teisingumą ir išnagrinėjęs visas aplinkybes, turinčias reikšmę bylai teisingai išspręsti, pripažino, kad L. L. nuteista pagrįstai. Priešingai negu deklaruojama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl veikos aplinkybių pagrįstos išsamiu ir visapusišku jų išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šis teismas nustatė, kad nukentėjusiosios J. Š. ir D. Š. elgesys buvo provokuojantis, tačiau teisingai nurodė, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vadinasi, pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų nustatytą tvarką teismai negalėjo spręsti kitų asmenų (šiuo atveju – J. ir D. Š.) atsakomybės klausimo, nes tai draudžia įstatymas, reglamentuojantis bylos nagrinėjimo teisme ribas. Teismas į šių asmenų elgesį atsižvelgė ir įvertino jį tiek, kiek tai turėjo įtakos L. L. veiksmų vertinimui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde pateikta nuoroda į BPK 256 straipsnį, kurio taikymas yra susijęs su kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme pakeitimu; teisę teikti tokius prašymus įstatymas numato prokurorui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam, tačiau nė vienas iš šių proceso dalyvių tokių prašymų nepateikė. Taigi pagal L. L. pateiktą kaltinimą bylą išnagrinėję teismai negalėjo pažeisti ir nepažeidė BPK 256 straipsnio nuostatų.

Kolegija daro išvadą, kad nėra padaryta BPK normų pažeidimų, kurie būtų turėję įtakos nuosprendžių pagrįstumui bei teisėtumui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 1, 2, 3 straipsnių, 44 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatų (reglamentuojančių baudžiamojo proceso paskirtį, šio proceso galimumą bei asmens teisių apsaugą proceso metu) pažeidimo – nepagrįsti ir atmestini.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Pagal teismų nuosprendžiais nustatytas faktines bylos aplinkybes L. L. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jos veika atitinka visus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Kasaciniame skunde nuteisimas pagal šį baudžiamąjį įstatymą ginčijamas tais argumentais, jog L. L. nėra atsakinga už jai inkriminuotus veiksmus dėl to, kad konflikto pradžioje pirmiausia neteisėtai (ar nusikalstamai) su ja elgėsi nukentėjusioji J. Š. ir D. Š. ir kad ji tik reagavo į pastarųjų veiksmus, bet neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką.

Kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas nei veikos motyvas, nei tikslas, todėl šiame BK straipsnyje aptartos veikos konstatavimui šie požymiai nėra būtini ir neturi reikšmės jos teisiniam vertinimui. Vadinasi tai, kad nuteistąją supykdė D. Šimkevičiaus elgesys su jos šunimi ar kiti pastarojo ir J. Š. veiksmai, tapę pretekstu pažeisti viešąją tvarką, šiuo atveju jos pačios veikos kvalifikacijos nelemia.

Byloje nustatyta ir teismų sprendimuose konstatuota, kad įvykio vieta – vieša – sodų bendrija, kur yra daug gyventojų; įvykį matė netoliese buvę aplinkiniai, tarp jų – vaikai. Konfliktas tarp nuteistosios L. L. ir nukentėjusiosios J. Š. bei D. Š. (anksčiau nebendravusių) prasidėjo dėl to, kad į pastarųjų kiemą atbėgo L. L. šuo, kurį ši paleido iš voljero, o tuo metu D. Š., paėmęs grandinę, bandė šia mušdamas šunį išvyti. Tada į Š. kiemą atėjo L. L. ir pradėjo koliotis, įsiplieskė abipusis jos ir nukentėjusiosios žodinis konfliktas, perėjęs į muštynes. L. L. necenzūriniais žodžiais plūdo J. Š. (ši atsakė tuo pačiu), sugriebė jai ranka už kaklo, nutraukė papuošalą, suplėšė palaidinę. D. Š. bandė išstumti, išnešti iš savo kiemo teritorijos L. L., tačiau netrukus ši ir vėl sugrįžo, vėl koliojosi, sudavė smūgius J. Š. į veidą ir krūtinę, suplėšė marškinėlius, po to dar niokojo turtą – rovė gėles, daržoves, ištrypė augalus. Toks agresyvus nuteistosios elgesys tęsėsi, ji ėjo į Š. kiemą iš viso tris kartus. Aprašyti L. L. veiksmai, net jeigu juos išprovokavo J. Š. ir D. Š., prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms, rodo akivaizdų nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, yra vandališki, įžūlūs (smurto panaudojimas). Taip nuteistoji pažeidė viešąją tvarką, visuomenės rimtį (ne tik kito asmens sveikatą ir nuosavybę), jos veikoje yra visi būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkantys požymiai, todėl teismai teisingai juos kvalifikavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino J. ir D. Š. elgesio, ir pripažino, jog jis buvo provokuojantis ir turėjo įtakos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Konstatavus, kad pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes L. L. nusikalstama veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, visiškai nepagrįstas kasatorės manymas, kad jos veiksmus galima būtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, kuriame numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima visų kasatorės padarytų nusikaltimo sudėties požymių. Aplinkybių, šalinančių kasatorės baudžiamąją atsakomybę, nenustatyta. Kasatorės teiginiai dėl BK 31 straipsnio taikymo – nepagrįsti, be to, jie neargumentuoti. Pagal šio baudžiamojo įstatymo prasmę asmuo neatsako už veiką, kurią jis padarė, siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jei šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Faktinių aplinkybių, pagal kurias būtų galima teigti, kad L. L. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, teismai nenustatė. Priešingai – kaltininkė pati keletą kartų ėjo į D. ir J. Š. namo kiemą, priekabiavo ir akivaizdžiai pažeidė viešąją tvarką.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, laikymosi ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo išsamumo (BPK 301, 305 straipsniai, 320 straipsnio 3 dalis)

Kolegija nustatė, kad priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, jų aprašomosiose dalyse, išsamiai atskleistos L. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės – nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai (BPK 305 straipsnis). Tai, kad pripažintos įrodyta nuteistosios nusikalstamos veikos formuluotėje teismai nenurodė J. ir D. Š. veiksmų, nereiškia BPK normų pažeidimo, nes, kaip minėta, L. L. įvykdė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o šią veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės nurodytos tokia apimtimi, kiek to reikalaujama minėto BK straipsnio dispozicijoje. Be to, abiejų instancijų teismai nustatė ir nuosprendžiuose nurodė, kokius veiksmus atliko nukentėjusioji J. Š. ir D. Š., o apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad šių asmenų elgesys buvo provokuojantis, turėjęs įtakos L. L. nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pripažinta kasatorės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį).

Taip pat nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, jo neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, ginčijo kaltę ir veikos kvalifikavimą (daugiausia tai siedama su J. ir D. Š. veiksmais). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus šiuos apeliantės teiginius bei argumentus yra atsakyta. Taip pat išsamiai ir motyvuotai išnagrinėti nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo ribų (BPK 255, 256 straipsniai), apylinkės teismo nuosprendžio surašymo pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuteistosios tariamų procesinių teisių pažeidimo, skyrium imant – teisės susipažinti su bylos medžiaga, teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo stadijoje. Aptardamas šiuos klausimus teismas rėmėsi bylos dokumentais. Esant minėtoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasatorės nurodytų pažeidimų, apeliacinį skundą patikrino tiek, kiek buvo prašoma, o savo nuosprendyje padarytas išvadas motyvavo taip, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 331 straipsnyje.

Tai, kad kasatorė nesutinka su teismų sprendimais ir juose pateiktais vertinimais, nereiškia teismo šališkumo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo arba keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

Nukentėjusiosios J. Š. prašymas išieškoti iš nuteistosios L. L. 600 Lt, kuriuos ji sumokėjo advokatui A. Jarašiui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, tenkintinas iš dalies.

Remdamasi BPK 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kolegija mano, kad iš nuteistosios L. L. išieškotina 100 Lt proceso išlaidų, kurias nukentėjusioji buvo sumokėjusi advokatui už atsiliepimo surašymą byloje, nagrinėjamoje pagal nuteistosios kasacinį skundą (BPK 374¹ straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios L. L. kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistosios L. L. nukentėjusiajai J. Š. 100 Lt (šimtą litų) proceso išlaidų.