Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas),

atsakovo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei D. G. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. T. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad žemės sklypų ribos aiškios, nes visi kadastriniai matavimai yra atlikti. Ginčo tvora pastatyta ant žemės sklypo ribos, tačiau pareiškėjos sutikimas dėl tokios statybos nebuvo gautas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2009-04-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-223-598/2009 patvirtino pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens pasirašytą taikos sutartį. Taikos sutarties 1 p. numatyta, kad pareiškėja sutinka, jog tretysis suinteresuotas asmuo atliktų jam nuosavybės teise priklausančio pastato (pažymėto plane 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savo gyvenamojoje dalyje rekonstrukcijos darbus pagal civilinėje byloje Nr. 2-223-598/2009 pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą priešprojektinį pasiūlymą. 2017-05-02 atsakovas gavo pareiškėjos skundą dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčio – trečiojo suinteresuoto asmens galimai neteisėtai vykdomų statybos darbų. Skunde pareiškėja nurodė, kad gyvenamajame name atliekami darbai, kurie nebuvo numatyti projekte ir kuriems neduotas jos sutikimas. Skunde pareiškėja nesutinka su žemės sklypo ribomis bei trečiojo suinteresuoto asmens pastatyta tvora, kuri pastatyta arčiau negu 3 metrai iki jos žemės sklypo ribos. 2017-05-26 Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akto Nr. SPA-619-(15.2) duomenys patvirtina, kad tretysis suinteresuotas asmuo vykdo gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus, turėdamas statybą leidžiantį dokumentą - Jonavos rajono savivaldybės administracijos 2010-02-23 išduotą leidimą Nr. LNS-25-100223-00019 ir nepažeisdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 metais parengto statinio projekto „Gyvenamojo namo 1A1p rekonstravimas, priestato ir stoginės nauja statyba“ esminių sprendinių. Tarp žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)), yra pastatyta apie 1,70 m aukščio, 19 m ilgio ažūrinė metalo segmento tvora, kuri 2015 metais buvo pastatyta ant žemės sklypus skiriančios ribos. Pareiškėjos sutikimas tvoros statybai patikrinimo metu nebuvo pateiktas.

Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis gyvenamasis namas bendrąja daline nuosavybės teise (po 1/2 dalį) priklauso pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos) nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui, žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos) nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, žemės sklypas taip pat suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Žemės sklypų kadastriniai matavimai buvo atlikti 1994-03-25. Į 2017-05-02 pareiškėjos skundą atsakovas atsakė ginčijamu 2017-05-29 raštu Nr. (15.2)-2D-7514, kuriame smulkiai išdėstė aukščiau teismo paminėtas aplinkybes, taip pat nurodė, jog dėl savo pažeistų teisių (tvoros pastatymo be pareiškėjos sutikimo dalyje) pareiškėja turi teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą Civilinio kodekso 1.138 straipsnio pagrindu. Taip pat nurodė, jog dėl pažeidimo mažareikšmiškumo (tvora pastatyta be pareiškėjos sutikimo) tyrimą nutraukia ir nurodė šio sprendimo teisinį pagrindą.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 2 str. 3 d., 8 str. 1 d., 2 d. nustato, kad ginčo atveju statybos valstybinę priežiūrą privalo atlikti atsakovas. Priežiūros įstatymo 10 str. 1 – 6 d., 11 str. 1 – 6 d. reglamentuoja atsakovo veiksmus atliekant statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo ir pačios statybos teisėtumo patikrinimą. Skundų nagrinėjimo tvarka reglamentuota Priežiūros įstatymo 25 str. nuostatose.

Teismas taip pat akcentuoja, kad ginčo situacijoje turi būti taikomos ir Viešojo administravimo įstatymo principinės nuostatos, nes atsakovas yra viešojo administravimo subjektas. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (LVAT 2010-04-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (2007-05-10 sprendimas SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009-03-05 sprendimas Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011-03-17 sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 str. yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).

Įvertinęs ginčijamą atsakovo raštą (2017-05-02 pareiškėjos skundo atsakovui kontekste) teismas daro išvadą, kad jis atitinka principines Priežiūros įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Jokių esminių šių teisės aktų pažeidimų, kurie duotų pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą raštą, teismas nenustatė. Į visus pareiškėjos skundo argumentus buvo atsakyta išsamiai, motyvuotai ir laiku, išvados pagrįstos teisės aktų nuostatomis, nurodyta teisės akto apskundimo tvarka. Darydamas šias išvadas teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į Instituciją, taip pat nebuvo visiškai sąžininga (nepranešė apie taikos sutartį, žemės sklypų teisinę registraciją ir t.t.). Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad tretysis suinteresuotas asmuo 2015 metais ant ribos, skiriančios žemės sklypus, be pareiškėjos sutikimo pastatė apie 1,70 m aukščio ir 19 m ilgio ažūrinę metalo segmento tvorą. Tiek tvoros statybos metu galiojusio STR 1.07.01:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedas, tiek šiuo metu galiojančio STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 7 priedas trečiajam suinteresuotam asmeniui nustatė pareigą gauti pareiškėjos sutikimą, nes statinys buvo statomas ant sklypus skiriančios ribos.

Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, kad tvora priskirtina I grupės nesudėtingųjų statinių kategorijai (STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713, 3 lentelės 3.1 p.), kurio statybai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas (STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2016-12-12 įsakymu Nr. D1-878, 3 priedo 1 p.).

Priežiūros įstatymo 25 str. 10 d. reglamentuota, kad skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija. Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklės buvo patvirtintas Inspekcijos viršininko 2014-01-08 įsakymu Nr. 1V-5 (toliau - Taisyklės). Taisyklių 48.1 p. numatyta, kad skundų ir pranešimų nagrinėjimas nutraukiamas, kai pradėjus nagrinėti skundą ar pranešimą, paaiškėja, kad egzistuoja Taisyklių 46 p. nurodytos aplinkybės. Vienas iš skundų ir pranešimų nenagrinėjimo atvejų yra, kai skundas ar pranešimas paduotas dėl mažareikšmių teisės aktų pažeidimų, nurodytų Taisyklių 50 p. (Taisyklių 46.5 p.). Mažareikšmiais teisės aktų pažeidimais laikomi teisės aktų pažeidimai vykdant statinių, kai nereikia rengti nei statinio projekto, nei gauti statybą leidžiančio dokumento (Taisyklių 50.1 p.). Iš to seka, kad atsakovas pagrįstai nutraukė procedūrą dėl tvoros teisėtumo ir pasiūlė pareiškėjai savo teises ginti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (ABTĮ 56 str.).

Dėl aukščiau išdėstytų išvadų nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo išvestinio reikalavimo - įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pakartotinai apsilankyti pas bendraturtį (trečiąjį suinteresuotą asmenį) jo gyvenamojoje vietoje bei patikrinti visus dokumentus ir turimus sutikimus, susijusius su statybos darbais (ABTĮ 88 str. 1 p.). Į visus pareiškėjos skundo argumentus atsakovas atsakė teisės aktų nustatyta tvarka, pateikė teisės aktus atitinkantį atsakymą, statybos teisėtumą patikrino išsamiai.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos M. M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.