- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-1586-259/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02097-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
- Atsakovas
- A. M., J. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Žibutės Budžienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ patikslintą ieškinį atsakovams A. M. ir J. M. dėl skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Tomadas“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame suformulavo reikalavimus priteisti solidariai iš atsakovų 4 760,00 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 145-148). Nurodė, kad su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2009-03-23 buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sutartis Nr. 20-1L-982. Remiantis minėta sutartimi, ieškovė 2010-08-21 gavo pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo saugomas ieškovės transporto priemonių stovėjimo aikštelėje Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir SEAKĮ) nustatyta tvarka. Pagal gautą informaciją iš policijos ieškovė nustatė, kad minėto automobilio savininkė yra J. M.. Ieškovė 2012-07-22 kreipėsi į atsakovę pranešimu, informuodama ją dėl automobilio atsiėmimo ir apmokėjimo už jo priverstinį nuvežimą bei saugojimą, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Ieškovė 2018-12-21 pakartotiniu pranešimu kreipėsi į atsakovę dar kartą, tačiau ir į pakartotinį pranešimą atsakovė nesureagavo. Apie išlaidas, patirtas dėl automobilio saugojimo buvo informuotas ir faktinis automobilio valdytojas A. M., tačiau šios išlaidos taip pat nebuvo atlygintos. Ieškovei susidarė 4 760,00 Eur skola, kurią sudaro 105 Eur automobilio priverstinio nuvežimo kaina ir 4 655,00 Eur už automobilio priverstinį saugojimą (po 7 Eur už 665 saugojimo dienas). Atsakovams neatsiėmus transporto priemonės, ji buvo utilizuota. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, atsakovai J. M. ir A. M. turi neįvykdytą solidariąją piniginę prievolę ieškovei.
Atsiliepimas
2. Atsakovė J. M. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 47-50, 163-164). Nurodė, kad atsakovei iki šiol nebuvo žinoma, kad ieškovė UAB „Tomadas“ yra priėmusi jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimui ir ieškovė apie tai atsakovės niekada nėra informavusi jokiais pranešimais. Atsakovės duomenimis transporto priemonė VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nutempta dėl to, kad 2010-08-21 jos sutuoktinis A. M. vairavo šią transporto priemonę būdamas neblaivus. Nepaisant to, kad transporto priemonė VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruota atsakovės vardu, tačiau atsakovė jos niekada nevairavo ir ja nesinaudojo, nes neturi teisės vairuoti transporto priemonių. Atsakovės vardu registruotą transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), visuomet vairavo jos sutuoktinis A. M.. Po to, kai buvo priverstinai nutempta transporto priemonė VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai atvažiavę pas atsakovę į namus žodžiu informavo, kad transporto priemonė nebus grąžinta, bus konfiskuota ir davė atsakovei pasirašyti kažkokius dokumentus, kad ji neprieštarauja, jog automobilis būtų negrąžintas. Atsakovė suprato, kad tokiu būdu ji atsisako automobilio. Atsakovės pasirašytų dokumentų kopijos policijos pareigūnai atsakovei nedavė, todėl jų pateikti atsakovė negali. Dėl šių aplinkybių atsakovė buvo įsitikinusi, jog transporto priemonė yra konfiskuota ir jai nebepriklauso. Ieškovė nepateikė jokių teisėtų dokumentų, kad Vyriausiasis policijos komisariatas prašė pas ieškovę nuvežti transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių teisėtų dokumentų, kad nuvežė transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė duomenų, kad transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo būtina priverstinai nuvežti. 2010-08-21 transporto priemonė netrukdė eismui, todėl nebuvo jokio pagrindo jos priverstinai nuvežti. Todėl jeigu ieškovė priverstinai ir nuvežė transporto priemonę, tai ji buvo nuvežta nepagrįstai ir tam nebuvo jokio pagrindo. Dėl ko, vadovaujantis ieškovės pateiktos 2009-03-23 sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ Nr. 20-IL-982 4.12 punktu, ji turi būti grąžinama nemokamai. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovė buvo informuota apie nuvežtą transporto priemonę bei gavo sprendimą atsiimti ją, nes atsakovė tokios informacijos ir dokumentų nėra gavusi. Lietuvos pašto korespondencijų išrašas patvirtina, kad ieškovė korespondenciją išsiuntė ne atsakovės gyvenamuoju, o klaidingu adresu, t.y. (duomenys neskelbtini), nors atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini), t. y. prie (duomenys neskelbtini) miestelio. Taigi, akivaizdu, kad ieškovės klaidingu adresu siųsta korespondencija atsakovės negalėjo pasiekti ir tai ieškovė žinojo, nes pašto korespondencija turėjo grįžti ieškovei. Ieškovė nepateikė duomenų, kad dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo patyrė išlaidų. Ieškovė nepateikė duomenų, kad saugojo transporto priemonę. Priešingai, ieškovės pateiktas 2019-02-08 pirkimo – pardavimo aktas patvirtina, kad ieškovė nesaugojo transporto priemonės, ją suniokojo (išėmė iš jos visas detales ir jas pardavė) ir tokiu būdu prarado transporto priemonę. Šiuo atveju priešingai ieškovės nurodytoms aplinkybėms iš ieškinio nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovė paėmė transporto priemonę ir kokiu pagrindu ją suniokojo. Priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Šiuo atveju akivaizdu, kad jeigu ieškovė ir paėmė saugoti transporto priemonę, nors tokių dokumentų nepateikė, tai nesuteikė tinkamų paslaugų, kadangi neužtikrino turto saugumo, o priešingai – jį prarado, dėl ko jai kyla pareiga atlyginti padarytą žalą. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis 2009-03-23 sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ Nr. 20-IL-982 5.2 punktu ieškovei nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, ieškovei būtina pasiteirauti iš policijos įstaigos informacijos apie tolimesnę būtinybę ją saugoti. Tuo tarpu ieškovė nepateikia jokių duomenų, ar teiravosi policijos dėl tolimesnės būtinybės saugoti transporto priemonę ir kodėl iki šiol nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl situacijos išsiaiškinimo. Toks ieškovės elgesys yra nerūpestingas ir nesąžiningas bei patvirtina faktą, jog ieškovė, suprasdama, kad atsakovė nežino apie jo saugomą transporto priemonę, laukė kuo ilgiau, jog vėliau galėtų pareikšti pretenzijas dėl kuo didesnių transporto priemonės saugojimo kaštų, kurie gerokai viršija pačios transporto priemonės vertę ir tokiu tikslu siekia pasipelnyti. Todėl ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.
3. Atsakovas A. M. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti (1 t., e. b. l. 195-196). Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovui nieko nežinoma apie transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą bei saugojimą. Jokie pranešimai apie automobilio saugojimą bei galimybę jį atsiimti nei ieškovės, nei policijos jam niekada įteikti nebuvo. Be to, ieškovė automobilio neišsaugojo, jį pardavė. Teigia, kad automobilis eismui netrukdė, tad jo nuvežti nereikėjo. Todėl, ieškovės ieškinį prašo atmesti, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei bei valstybei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 98-103).
5. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Kauno apskrities VPK) ir ieškovė UAB „Tomadas“ 2009 m. kovo 23 d. sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Nr. 20-16-982, kuria UAB „Tomadas“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas. 2010 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo akto pagrindu nurodytas automobilis perduotas ieškovei į saugojimo aikštelę. Nurodytą transporto priemonę įvykio metu vairavo atsakovas A. M.. Minėtos transporto priemonės savininkė yra atsakovė J. M..
6. Teismas pažymėjo, kad SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi atsakomybė už transporto priemonės priverstinio nuvežimo bei saugojimo paslaugas yra siejama su viešosios teisės normų laikymusi ir administracine atsakomybe, byloje turi būti pateikti duomenys, susiję su transporto priemonės priverstinio nuvežimo priežastimis, tai yra – ar buvo padarytas KET pažeidimas, ar už šį pažeidimą atsakomybė yra taikyta transporto priemonės savininkui ar jo valdytojui.
7. Teismas iš byloje pateikto administracinių nusižengimų registro išrašo nustatė, kad dėl 2010 m. rugpjūčio 21 d. įvykio kaltu pripažintas atsakovas A. M., vairavęs ginčo transporto priemonę. Jis pripažintas kaltu padarius ATPK 129 straipsnio, 123 straipsnio 5 dalies, 123 straipsnio 1 dalies pažeidimus, t.y. kaip vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus, be vairuotojo pažymėjimo, nepateikęs privalomojo draudimo, transporto priemonės registravimo dokumento. Už šiuos pažeidimus jis Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nubaustas 4 500 Lt bauda. Atsižvelgiant į nustatytą aplinkybę, spręstina, kad ieškovė visiškai pagrįstai ir teisėtai atsakovo A. M. valdytą ir atsakovei J. M. priklausančią transporto priemonę nuvežė į saugojimo aikštelę, nes transporto priemonės valdytojas padarė visą eilę ATPK pažeidimų, už kuriuos jam buvo taikyta administracinė atsakomybė.
8. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 33 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 15 patvirtintose Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijose 15 punkte yra numatyta, kad priverstinai nuvežus transporto priemonę, budėtojas imasi priemonių, kad apie tai būtų informuotas jos savininkas. Be to, įstatymas numato, kad viską, ką yra atlikęs asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą (CK 6.229 straipsnio 3 dalis).
9. Teismas įvertino ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo argumentuojamą tuo, kad atsakovas, žinodamas apie iš jo paimtą transporto priemonę ir jos nuvežimą į saugojimo aikštelę, automobiliu nesidomėjo ir neatsiskaitė už jo saugojimą, ir atsakovo nesutikimą su ieškinio reikalavimais dėl to, kad jis nebuvo informuotas nei apie automobilio nuvežimą, nei apie jo saugojimą, nei apie jo utilizavimą. Teismas nurodė, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką šalis, reikalaujanti atlyginimo už priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas, turi pateikti teismui duomenis, jog transporto priemonės savininkui yra pranešta apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą.
10. Teismas pažymėjo, kad nors pagal SEAKĮ atsakovams ir kyla pareiga sumokėti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, šios įstatymo nuostatos beatodairiškas taikymas keltų pagrįstų abejonių ieškovės reikalavimų teisėtumu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo akte nenurodyta nei savininko, nei transporto priemonę vairavusio asmens vardas ir pavardė, nėra asmens parašo, taigi transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktas nėra tinkamai užpildytas, todėl jis neturi didesnės įrodomosios galios pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį. Atitinkamai negalima kategoriškai teigti, jog atsakovas A. M., kuris buvo sustabdytas apsvaigęs nuo alkoholio, juo labiau atsakovė J. M., žinojo apie automobilio nuvežimą. Byloje ieškovė pateikė 2012 m. liepos 22 d. datuotą reikalavimą dėl įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, kuris adresuotas atsakovei J. M., nurodant atsakovės adresą - (duomenys neskelbtini). Tačiau įrodymų, kad minėtas reikalavimas buvo išsiųstas atsakovei, ieškovė nepateikė. Taip pat, ieškovė pateikė Lietuvos pašto siuntų sąrašą, siekdama patvirtinti, kad informacija atsakovei apie automobilio saugojimą buvo pakartotinai išsiųsta 2018 m. gruodžio 21 d. Tačiau, pažymėtina, kad Lietuvos pašto siuntų sąraše, sudarytame 2018 m. gruodžio 21 d., nurodyta, jog korespondencija atsakovei J. M. išsiųsta adresu - (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pateiktas Lietuvos pašto siuntų sąrašas patvirtina faktą, kad korespondencija atsakovei buvo siunčiama nurodant neteisingą atsakovės gyvenamosios vietos adresą. Nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, kad ieškovė ėmėsi reikiamų priemonių tinkamai informuoti atsakovus.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė pirmą kartą pradėjo ieškoti transporto priemonės savininko tik 2012 m. liepos mėnesį (Kauno apskrities VPK atsakymas ieškovei į 2012-07-10 prašymą). Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet ieškovė, priverstinai nuvežusi atsakovei J. M. priklausančią transporto priemonę, ją saugojo dvejus metus (nuo 2010-08-21 iki 2012-07-10), nesistengdama išsiaiškinti kam transporto priemonė priklauso ir nesiimdama jokių veiksmų automobilio savininką informuoti apie jam priklausančios transporto priemonės saugojimą. Nors tarp Kauno apskrities VPK ir ieškovės sudarytos sutarties 5.2. punktas numatė, kad nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, vykdytojas, t.y. ieškovė, turėjo teisę pasiteirauti policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti, t.y. jau po 6 mėnesių ieškovė galėjo teirautis dėl saugojimo būtinybės, bei, esant poreikiui, teirautis ir apie transporto priemonės savininką, tačiau ieškovė to nepadarė, o laukė beveik dvejus metus. Teismas pažymėjo, kad ieškinys yra paduotas praėjus beveik dešimčiai metų nuo transporto priemonės nutempimo, todėl neatmestinas atsakovų argumentas, kad ieškovei buvo svarbiau didinti įsiskolinimo sumą, o ne stengtis surasti transporto priemonės savininką. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendė, kad ieškovės argumentas, jog ji visomis įmanomomis priemonėmis bandė surasti atsakovę, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
12. Teismas pažymėjo, kad priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą. Viena iš pagrindinių saugotojo pareigų yra grąžinti savininkui išsaugotą daiktą. Nurodyta pareiga buvo numatyta ir tarp Kauno apskrities VPK ir ieškovės pasirašytos sutarties 7 punkte. Nagrinėjamoje byloje viena iš esminių aplinkybių yra tai, kad transporto priemonė nebuvo išsaugota, o buvo parduota už 40 Eur. Pagal CK 6.843 straipsnio 1 dalį pasibaigus sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą. Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė nei 2 000 Lt (600 Eur), saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu (CK 6.843 straipsnio 2 dalis). Pardavus daiktą gauta suma, atskaičius saugotojui priklausančias sumas, perduodama davėjui (CK 6.843 straipsnio 3 dalis).
13. Teismas nustatė, kad saugotojas – ieškovė pardavė transporto priemonę, neįspėjusi jos savininkės – atsakovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė reikalavimą atsakovei sumokėti skolą, kuriame buvo pateikiama informaciją ir apie priverstinio pardavimo bei utilizavimo galimybę, siuntė tik 2012 m. liepos 22 d., ir, kaip konstatuota aukščiau, šis reikalavimas atsakovų nepasiekė. Be to, reikalavimo tekstas patvirtina, jog atsakovė tik informuojama apie skolos už transporto priemonės saugojimą sumokėjimą, šios skolos dydį, jos pardavimo ir utilizavimo galimybę esant atsakovės pasyviam elgesiui, tačiau nėra nurodyta, jog transporto priemonę jau ketinama parduoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog transporto priemonė utilizuota 2019 m. vasario 8 d., tuo tarpu dėl prašomos priteisti skolos 2019 m. vasario 6 d. buvo priimtas teismo įsakymas, kuris, transporto priemonės utilizavimo momentu, nebuvo įsiteisėjęs. Todėl teismas konstatavo, kad transporto priemonė sunaikinta ne tik neinformavus tinkamai atsakovų, bet ir nepasibaigus ginčo dėl skolos priteisimo procesui. Teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovų pakankamai lengvabūdišką elgesį, kai asmuo labai ilgą laiką nesidomi jam priklausančiu daiktu, tačiau sprendė, kad toks atsakovų elgesys visgi nesudaro pagrindo kitaip nei išdėstyta vertinti ieškovės poziciją.
14. Apibendrinęs nustatytus faktus, teismas darė išvadą, kad ieškovei leistinais įrodymais nepateikus pagrindimo ieškinio reikalavimams dėl skolos priteisimo, ieškinys laikomas nepagrįstu ir yra netenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Tomadas“ prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti UAB „Tomadas“ ieškinį solidarių atsakovų J. M. ir A. M. atžvilgiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 108-115). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės atžvilgiu taikytina CK 6.229 straipsnio 3 dalis. Tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui yra taikytinos ne kito asmens reikalų tvarkymo nuostatos, tačiau priverstinės pasaugos nuostatos.
15.2. SEAKĮ (redakcijos, galiojusios transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu) 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi, tuometinio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatos aiškiai be išimčių numatė du konkrečius subjektus, privalančius solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas – t.y., priverstinai nuvežamos transporto priemonės savininkas (ginčo bylos atveju – J. M.) ir valdytojas (pažeidėjas) (ginčo bylos atveju – A. M.). Byloje ginčo nėra nei dėl automobilio savininko automobilio priverstinio nuvežimo metu, nei dėl faktinio automobilio valdytojo (pažeidėjo), kadangi šie fakto klausimai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais, šalių parodymais bei konstatuoti paties teismo įvertinus bylos medžiagoje esančius faktinius duomenis. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog J. M. nuosavybės teise priklausantis automobilis priverstinai nuvežtas pagrįstai ir teisėtai, kadangi A. M. padarė visą eilę tuometinio ATPK pažeidimų, už kuriuos jam buvo taikyta administracinė atsakomybė.
15.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad VPK kaip procesinį sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę priėmusiam subjektui, bet ne ieškovei kyla prievolė teisės aktų nustatyta tvarka informuoti priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininką apie priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatose buvo aiškiai įtvirtinta, jog policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Iš esmės analogiška nuostata buvo atkartota ir automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-19 įsakymu Nr. 5-V-200 (su vėlesniais pakeitimais) 6.4 – 12 p. nuostatose, kur detaliai nurodomi VPK veiksmai, kuriais siekiama informuoti transporto priemonės savininką (valdytoją) apie priverstinį nuvežimą. Bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog VPK netinkamai būtų įvykdžiusi ar neįvykdžiusi apskritai nurodytuose teisės aktuose numatytą informavimo pareigą. Priešingai – pati J. M. savo procesiniuose dokumentuose yra patvirtinusi, jog VPK pareigūnai buvo atvykę pas J. M. į namus bei davė pasirašyti „kažkokius“ dokumentus. Neįtikėtina, jog eilinę, įprastą ir detaliai reglamentuotą procedūrą priverstinį nuvežimą atliekantys VPK pareigūnai būtų jokia forma neinformavę nei automobilio savininko, nei valdytojo apie priverstinį automobilio nuvežimą. Net ir užvedus ginčo civilinę bylą nei vienas iš solidarių atsakovų atskiru procesu neginčijo nei vieno VPK procesinio sprendimo, susijusio su automobilio priverstiniu nuvežimu, kas reiškia, jog jokių pretenzijų dėl galimų procedūrinių pažeidimų VPK atsakovai neturėjo ir neturi.
Atsiliepimas
15.4. Pati J. M. atsiliepime į ieškinį patvirtino, jog VPK pareigūnai po automobilio priverstinio nuvežimo komunikavo su J. M. bei pateikė J. M. atitinkamus dokumentus, kas reiškia, jog J. M. kaip automobilio savininkei po automobilio priverstinio nuvežimo neabejotinai buvo žinomas faktas apie automobilio sulaikymą. Dar daugiau – teismo posėdžio metu apklausiama J. M. patvirtino, jog apie tai, kad automobilis nėra konfiskuotas, J. M. sužinojo „per darbovietę atėjusiu laišku“. Taigi, pati J. M. pripažino, jog apie priverstinį automobilio nuvežimą J. M. buvo žinoma. Parodymus posėdžio metu davęs VPK atstovas patvirtino, jog nei J. M., nei A. M. nesiėmė jokių veiksmų tam, kad atsiimti automobilį iš apelianto aikštelės, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pareikšto ieškinio atmesti pilna apimtimi.
15.5. Pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti ir atsakovo A. M. teiginius neva jis nežinojo apie priverstinį transporto priemonės nugabenimą. A. M. teiginiai apie „nežinojimą“, „neinformavimą“ ir t.t. yra tik siekis išvengti teisinių pasekmių, kadangi logiškai nėra paaiškinama, kodėl tuomet A. M. po automobilio priverstinio nuvežimo niekada nesikreipė į VPK prašydamas suteikti informaciją apie automobilio tolimesnį likimą bei atsiėmimo procedūras. Teismo posėdžio metu apklausiamas A. M. patvirtino, jog „kaimo žmonės“ sakė A. M., kad policijos pareigūnai automobilį nuvežė, taigi, A. M. pozicija yra nenuosekli ir nelogiška, o svarbiausia – A. M. visą laiką žinojo apie VPK pareigūnų procesinį sprendimą priverstinai nuvežti automobilį.
15.6. Net ir hipotetiškai laikant, jog VPK pareigūnai, tariamai, netinkamai informavo/ neinformavo atsakovų apie automobilio priverstinį nuvežimą, apeliantei nėra suprantama, dėl kokių priežasčių tuomet visos teisinės pasekmės tenka būtent apeliantei, kuriai nei teisės aktų, nei su VPK sudarytos sutarties nuostatos apskritai nenumatė prievolės papildomai informuoti priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkų/valdytojų apie įvykusį priverstinio nuvežimo faktą. Taigi, atsakovų informavimas buvo atliktas tik apeliantės gera valia ir iniciatyva. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė turėjo įrodyti atsakovų informavimo faktą. Be to, pats AB „Lietuvos paštas“ duomenis apie siuntų priėmimą gali pateikti vos už 6 mėn. laikotarpį. Atitinkamai, jokie teisės aktai nenumatė prievolės pašto siuntų sąrašų/kvitų (t.y., ne procesinių dokumentų) saugoti ilgesnį nei 5 metų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažindamas nepateisinamą atsakovų neveikimą ir pasyvumą (ne)sprendžiant automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo su apeliante klausimą, visas neigiamas teisines pasekmes vis tiek perkelia išskirtinai tik apeliantei.
Žemesnės instancijos teismas
15.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip argumentą atmesti atsakovės ieškinį vertino tą aplinkybę, jog tinkamai nesurašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas. Tai, ar VPK pareigūnai, t.y., net ne pati apeliantė netinkami užpildė Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą negali būti pagrindu kvestionuoti apeliantės teisę gauti atlyginimą, numatytą tuometinio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatose. Jei automobilio priverstinis nuvežimas esant atitinkamoms sąlygoms buvo atliktas, vadinasi, nuo šio momento, bet ne Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto teisingo užpildymo apeliantė tuometinio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka įgijo teisę gauti atlyginimą už paslaugas solidariai iš J. M. ir A. M.. Visiškai nesvarbu, ar A. M. pasirašė minėtą Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, kadangi praktikoje būna atvejų, kuomet transporto priemonės savininkas/valdytojas atsisako tokį aktą pasirašyti ar net nedalyvauja transporto priemonės priverstiniame nuvežime, o tokiu atveju šio akto pildymo bei pateikimo tvarką aiškiai numatė Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 200903-19 įsakymu Nr. 5-V-200 (su vėlesniais pakeitimais) 6.4 – 12 punktų nuostatos.
Šalies argumentai
15.8. Apeliantė teismo prašė priteisti įsiskolinimą solidariai iš atsakovų už automobilio priverstinį nuvežimą bei automobilio priverstinį saugojimą už laikotarpį nuo 2010-08-21 (priverstinio automobilio nuvežimo) iki 2012-07-22 (pirmojo raginimo J. M. išsiuntimo dienos), t.y. už 665 dienas. Dėl šios priežasties teisiškai nereikšmingi yra teismo pastebėjimai, neva, ieškinys yra paduotas praėjus beveik dešimčiai metų nuo transporto priemonės nutempimo. Apeliantė įsiskolinimą solidariai iš atsakovų prašo priteisti ne už 10 metų automobilio priverstinio saugojimo laikotarpį, todėl nėra suprantama teismo pozicija apie, tariamai, dirbtinai didinamą įsiskolinimą. Be to, apeliantė neturėtų būti baudžiama už tai, kad savo teises pasirinko ginti vėliau, nors tą padarė per įstatymo nustatytą senaties terminą. Net ir nepriteisus susikaupusios skolos už automobilio saugojimą, nėra suprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pilna apimtimi, nepriteisdamas įsiskolinimo už automobilio priverstinį nuvežimą 105,00 Eur sumai, nors ši paslauga buvo suteikta ir ji niekaip neįtakoja tolimesnio priverstinio saugojimo termino, o įsiskolinimo termino, už kurį galėtų būti priteistas įskolinimas, nesutrumpindamas iki teismo nustatyto protingo/teisingo laikotarpio.
Žemesnės instancijos teismas
15.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neturėjo teisės utilizuoti automobilio. Atsakovams neatsiimant automobilio iš apelianto aikštelės ir neatsiskaitant už suteiktas paslaugas, apeliantui pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, o 2019-02-06 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams išdavus teismo įsakymą, t.y., išnagrinėjus bylą, apeliantė pagrįstai pardavė automobilį juodojo metalo laužo supirktuvei (UAB „KUUSAMET“). Apeliantė į bylos medžiagą taip yra pateikusi apeliantės 2019-02-06 Transporto priemonių pripažinimo atliekomis komisijos protokolą, kuriuo eksploatavimui nebetinkamas 1985 m. gamybos automobilis pripažintas atliekomis, apeliantės 2019-02-07 Turto pripažinimo atliekomis aktą bei apeliantės direktorės 2017-03-31 įsakymu Nr. 092 patvirtintus Transporto priemonių pripažinimo atliekomis komisijos nuostatus. Nurodytų aplinkybių bei dokumentų visuma aiškiai patvirtina, jog automobilis parduotas juodojo metalo laužo supirktuvei UAB „KUUSAMET“ remiantis CK 6.843 straipsnyje apeliantei numatyta teise realizuoti saugomą daiktą. Be to, automobilis jau priverstinio nuvežimo metu, atsižvelgiant į 1985 m. gamybos metus, buvo menkavertis arba apskritai bevertis rinkos kainos prasme bei nelikvidus rinkoje. Iki pat ginčo civilinės bylos užvedimo nei vienas iš solidarių atsakovų teisės aktų nustatyta tvarka net nebuvo kreipęsi į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo, kas reiškia, jog atsakovai apskritai nebuvo suinteresuoti nei atsiimti menkavertį 1985 m. gamybos automobilį, nei, juolab, mokėti apeliantei už jo priverstinį nuvežimą ir saugojimą apskritai. Byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovų įsiskolinimo apeliantui už suteiktas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, už kurias prievolė atsiskaityti atsakovams yra numatyta tuometinio SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje, bet ne automobilio pardavimo į metalo laužą pagrįstumo, apeliantės veiksmų teisėtumo ir pan. Nei vienas iš solidarių atsakovų apeliantei nebuvo pareiškęs nei pretenzijų, nei priešieškinio, juolab – užvedę atskiro proceso dėl turtinės žalos realizuojant automobilį ar pan.
15.10. Automobilio pardavimas metalo laužui įtakos ieškinio sumai neturi apskritai, kadangi atsakovų įsiskolinimo suma yra paskaičiuota už laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo (2010-08-21) iki pirmojo reikalavimo J. M. apie įsiskolinimą pateikimo dienos (2012-07-22), o automobilis nuo ginčo civilinės bylos užvedimo iki pat 2019-02-08 (pardavimo juodojo metalo laužo supirktuvei) ir toliau buvo priverstinai saugojamas apeliantės aikštelėje ir apeliantė atsakovų atžvilgiu atlyginimo už šį laikotarpį nebeprašė.
Atsiliepimas
16. Atsakovė J. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t., e. b. l. 124-132). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Esminis šios bylos dalykas buvo nustatyti ar ieškovė realiai suteikė paslaugas, už kurias prašo priteisti skolą iš atsakovų. Tačiau priešingai nei nurodo ieškovė, ji nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad atsakovams realiai suteikė automobilio saugojimo paslaugas. Ieškovės pateikti įrodymai - metalo atliekų pirkimo - pardavimo aktas, sudarytas tarp pirkėjo UAB „Kuusamet“ ir pardavėjo UAB „Tomadas“, byloje esantys UAB „Kuusamet“ raštai patvirtina, kad ieškovė atsakovei J. M. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesaugojo, neišsaugojo, ją išardė dalimis ir pardavė kaip atliekas. Taigi, ieškovė realiai jokių paslaugu atsakovams nesuteikė, o tik padarė žalą, todėl neturi teisės reikalauti iš atsakovu skolos už nesuteiktas paslaugas.
16.2. Atsakovams iki ieškovo ieškinio pateikimo dienos, o tiksliau iki gavus iš teismo procesinius dokumentus, nebuvo žinoma, kad ieškovė yra priėmusi transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimui ir ją saugojo. Priešingai nei nurodo Ieškovas, jis apie tai atsakovų niekada nėra informavęs jokiais pranešimais. Kaip atsakovai nurodė bylos nagrinėjimo metu, ieškovė niekada atsakovams nesiuntė jokių pranešimų ir jokie ieškovės pranešimai atsakovams nebuvo įteikti. Tokiu įrodymu nepateikė ir ieškovė. Tuo tarpu kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, šalis, reikalaujanti atlyginimo už priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas, turi pateikti teismui duomenis, jog transporto priemonės savininkui yra pranešta apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą.
Šalies argumentai
16.3. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad neįmanoma, jog nei vienas iš atsakovų „ nežinojo“ apie automobilio priverstinį nuvežimą, taip bandant suklaidinti teismą, kad atsakovai ne va tai teismui melavo nurodant, jog nežinojo, jog transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta policijos pareigūnų iniciatyva. Atsakovai nenurodė, kad nežinojo, jog transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta policijos pareigūnų iniciatyva ir viso teisminio nagrinėjimo metu laikėsi vieningos pozicijos, kad jiems buvo žinoma, jog transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta policijos pareigūnų iniciatyva, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo padaręs administracinį teisės pažeidimą vairuodamas neblaivus, manė, kad transporto priemonė buvo konfiskuota. Taigi, atsakovai nuo administracinio teisės pažeidimo buvo įsitikinę, kad transporto priemonė yra konfiskuota, todėl jos neieškojo ir dėl tų pačių priežasčių ir neturėjo pagrindo jos ieškoti. Jeigu atsakovai būtų žinoję, kad transporto priemonė nėra konfiskuota, būtinai būtų jos ieškoję bei rūpinęsi jos atsiėmimu. Tuo labiau, kad sužinojus apie tai, kad transporto priemonė pas ieškovą, atsakovė iš karto kreipėsi į ieškovą bei Kauno apskrities VPK dėl transporto priemonės atsiėmimo, t. y. po to kai atsakovė per savo darbovietę gavo ieškovo ieškinį, atsakovė telefonu teiravosi pas ieškovą kaip ir kur galėtų atsiimti savo transporto priemonę, tačiau ieškovė griežtai nurodė, kad transporto priemonę atsiimti atsakovė gali tik turėdama Kauno apskrities VPK leidimą. Taigi, ieškovė žinojo, kad atsakovė pageidauja atsiimti transporto priemonę, bet vis tiek ją, o tiksliau jos likučius, sunaikino. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2019-04-15 Prašymas Kauno apskrities vyriausiajam komisariatui Dėl sprendimo grąžinti transporto priemonę priėmimo, 2019-08-09 prašymas ieškovui UAB „Tomadas“, elektroninis laiškas. Todėl ieškovo argumentai, kad nei vienas iš atsakovų nėra ir niekada nebuvo suinteresuotas nei atsiimti apgailėtinos būklės 1985 m. gamybos automobilio apskritai, nei, juolab — mokėti apeliantei už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas yra nepagrįsti.
16.4. Aplinkybes, kad atsakovė be Kauno apskrities VPK leidimo negalėjo atsiimti transporto priemonės, patvirtina ir ieškovės pateiktos 2009-03-23 sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ Nr. 20-IL-982 4.10 punktas, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės grąžinamos asmenims, turintiems teisę vairuoti transporto priemones bei pateikusiems transporto priemones priverstinio nuvežimo akto kopiją, patvirtinta atsakingo policijos pareigūno parašu ir nuvežimą inicijavusio policijos padalinio antspaudu ar spaudu. Taigi, transporto priemonės grąžinamos iš saugojimo aikštelės tik su policijos leidimu, kurio forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu (2012-03-26 Nr. 5-V-22) bei turint transporto priemones priverstinio nuvežimo akto kopiją. Tuo tarpu atsakovai iki šiol iš policijos nėra gavę transporto priemones priverstinio nuvežimo akto kopijos, jokių pranešimų dėl automobilio priverstinio nuvežimo, saugojimo ar atsiėmimo/ grąžinimo. Atsakovams niekada niekas neįteikė transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, atsakovai niekada nebuvo informuoti, kad gali pasiimti transporto priemonę ir, kad yra atsakingi už jos saugojimo kaštus. Todėl akivaizdu, kad atsakovai neturėjo netgi teisės ir galimybės atsiimti transporto priemonės.
16.5. Vadovaujantis 2009-03-23 sutarties „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ Nr. 20-IL-982 5.2 punktu ieškovei tenka pareiga nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, pasiteirauti iš policijos įstaigos informacijos apie tolimesnę būtinybę ją saugoti. Todėl pirmos instancijos teismas pagristai konstatavo, kad jau po 6 mėnesių ieškovė galėjo teirauti dėl saugojimo būtinybės, bei, esant poreikiui, teirautis ir apie transporto priemonės savininką, tačiau ieškovė to nepadarė, o laukė beveik dvejus metus. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad teiravosi policijos dėl tolimesnės būtinybės saugoti transporto priemonę ir kodėl iki šiol nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl situacijos išsiaiškinimo. Toks ieškovės elgesys yra nerūpestingas ir nesąžiningas bei patvirtina faktą, jog ieškovė suprasdama, kad atsakovai nežino apie jo saugomą transporto priemonę, laukė kuo ilgiau, kad vėliau galėtų pareikšti pretenzijas dėl kuo didesnių transporto priemonės saugojimo kaštų, kurie gerokai viršija pačios transporto priemonės vertę ir tokiu tikslu siekia pasipelnyti. Šiuo atveju ieškovei nepagrįstai delsus pranešti atsakovams, kad ji saugo transporto priemonę, ieškovė neturėjo teisės prašyti atlyginimo už ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį. Svarbu ir tai, kad 2009-03-23 sutartis tarp ieškovės ir VPK buvo nutraukta dar 2011 m. rugsėjo mėnesį. Todėl ieškovė dar tuomet turėjo pasirūpinti pranešti transporto priemonių savininkams ar valdytojams apie jas bei spręsti klausimą dėl jų tolimesnio saugojimo.
16.6. Priešingai nei nurodo ieškovė, transporto priemonės ji nepridavė utilizavimui. Tokių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė pateikė UAB „KUUSAMET“ 2019-02-08 pirkimo – pardavimo aktą iš kurio matyti, jog ieškovė pardavė ne transporto priemonę, bet jos kėbulą, nors priverstinio nuvežimo metu ieškovė priėmė sveiką transporto priemonę. Aplinkybes, kad ieškovė UAB „KUUSAMET“ pardavė tik atsakovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kėbulą, t.y. metalo laužą, patvirtina ir UAB „KUUSAMET“ raštai: 2019-10-22 atsakymas, 2020-07-01 atsakymas, kuriuose UAB „KUUSAMET“ patvirtina, kad nėra priėmusi sunaikinimui transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). ID Nr. WVWZZZ19ZGW081254. Be to, pridavus utilizuoti transporto priemonę, išrašomas utilizavimo pažymėjimas, tačiau tokio ieškovė nepateikė, o taip pat netgi negrąžino atsakovams transporto priemonės numerių, kas šiuo atveju užkerta teisę ir galimybę atsakovei neegzistuojančią transporto priemonę išregistruoti. Todėl akivaizdu, kad ieškovė galimai atsakovei priklausančią transporto priemonę išardė dalimis, jas pardavė, pats net neturėdamas tam atitinkamos licenzijos - t.y. neteisėtai.
16.7. Pažymėtina ir tai, jog 2010 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės priėmimo ir perdavimo aktas, bei priverstinio nuvežimo aktas nebuvo pateiktas nei vienam iš atsakovų, ant jo nėra nei vieno iš atsakovų vardų, pavardžių ar parašų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esančioje transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte yra nuorodos, jog turi būti nurodytas transporto priemonės savininko vardas ir pavardė, tačiau šios dokumento vietos yra neužpildytos, taip pat neužpildytos vietos, kuriose turėtų būti nurodyti transporto priemonę vairavusio asmens duomenys. Taigi transporto priemonės priverstinio nuvežimo atkas, transporto priemonės priėmimo perdavimo aktas nėra tinkamai užpildyti. Todėl ir šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai nežinojo, jog ieškovė nuvežė transporto priemonę, kad ją saugojo.
16.8. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Tačiau tam, kad savininkui ir valdytojui kiltų atsakomybė, jie privalo būti tinkamai apie tai informuoti bei turėti galimybę realiai atsiimti transporto priemonę, tačiau šiuo atveju nėra ką atsiimti — ieškovas transporto priemonės nesaugojo ir neišsaugojo, t.y. realiai nesuteikė paslaugų. Pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduota kilnojamąjį daiktą ir gražinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, viena iš pagrindiniu saugotojo pareigų yra gražinti savininkui išsaugota daiktą. Nurodyta pareiga buvo numatyta ir tarp Kauno apskrities VPK ir ieškovės pasirašytos sutarties 7 punkte. Nagrinėjamoje byloje viena iš esminiu aplinkybių yra tai, kad transporto priemonė nebuvo išsaugota, o buvo parduota už 40 Eur. Remiantis tuo, kad iš transporto priemonės liko tik kėbulas, t.y. tik transporto priemonės detalė, arba metalo laužas, akivaizdu, kad ieškovė jos nesaugojo, transporto priemonei esant ieškovės žinioje ji buvo niokojama - ardoma, o galiausiai jos likučiai - kėbulas buvo parduotas už 48,40 Eur, nors ieškovas priėmė sveiką transporto priemonę - ką patvirtina ir įrašas apie transporto priemonės būklę Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte.
16.9. Negalima sutikti su ieškovės argumentu, kad remiantis CK 6.843 straipsniu apeliantei numatyta teisė realizuoti saugomą daiktą. Pagal CK 6.843 straipsnio 1 dalį pasibaigus sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą. Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kaina. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė nei 600 Eur, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu (CK 6.843 straipsnio 2 dalis). Pardavus daiktą gauta suma, atskaičius saugotojui priklausančias sumas, perduodama davėjui (CK 6.843 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju ieškovė - saugotoja pardavė transporto priemonės likučius, neįspėjusi jos savininko - atsakovės bei atsakovo, kaip bendrasavininkio, nes transporto priemonė įgyta esant santuokoje. Taigi, akivaizdu, kad ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, transporto priemonė jau neegzistavo. Taip pat nėra duomenų, kokį laiko tarpą transporto priemonė buvo sveika. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie ieškovės nesąžiningumą ir tai, jog ieškovei buvo svarbiau didinti įsiskolinimo sumą, o ne stengtis surasti transporto priemonės savininką ar valdytoją bei su jais išspręsti klausimą dėl transporto priemonės atsiėmimo, į ką pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pačios ieškovės pateikti duomenys patvirtina, jog transporto priemonės vertė 2019-02-06 buvo apie 550 Eur, o ieškovei laiku informavus atsakovus apie transporto priemonės saugojimą, ją pardavus rinkos kaina iš transporto priemonės pardavimo gautų lėšų būtų užtekę padengti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir pristatymo išlaidas, ir tai leidžia daryti išvadą, jog transporto priemonės saugojimas - šiuo atveju nesaugojimas, daugiau nei vienerius metus, neinformuojant apie tai jos savininko, buvo nepagrįstas, o jos sunaikinimas yra savavaldžiavimas. Todėl ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovų atlyginimo už transporto priemonės nutempimą ir saugojimą - šiuo atveju nesaugojimą.
16.10. Apeliantė UAB „Tomadas“ pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių bei argumentų galima daryti pagrįstą išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir pilnutinai išanalizavus ir įvertinus bylos faktines aplinkybes, į bylą pateiktus įrodymus bei tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimas turi būti paliktas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
18. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau šiame sprendime ir Kauno apskrities VPK) ir ieškovė UAB „Tomadas“ 2009 m. kovo 23 d. sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Nr. 20-16-982, kuria UAB „Tomadas“ įsipareigojo teikti Kauno apskrities VPK priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas. 2010 m. rugpjūčio 21 d. atsakovas A. M., vairavo ginčo transporto VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus. Įstatymo nustatyta tvarka jis pripažintas kaltu padaręs ATPK 129 straipsnio, 123 straipsnio 5 dalies, 123 straipsnio 1 dalies numatytus pažeidimus, t.y. kaip vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus, be vairuotojo pažymėjimo, nepateikęs privalomojo draudimo, transporto priemonės registravimo dokumento. Už šiuos pažeidimus jis Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nubaustas 4 500 Lt bauda. 2010 m. rugpjūčio 21 d. buvo surašytas transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktas, kurio pagrindu minėtas automobilis perduotas UAB „Tomadas“ į saugojimo aikštelę. Minėtos transporto priemonės savininkė buvo ir šiuo metu yra atsakovė J. M.. Skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog J. M. nuosavybės teise priklausantis automobilis 2010 metais priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę pagrįstai ir teisėtai, kadangi A. M. padarė visą eilę tuomet galiojusio ATPK pažeidimų, už kuriuos jam buvo taikyta administracinė atsakomybė.
19. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau šiame sprendime ir SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalį priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ar uždraudimo toliau važiuoti, jei yra šio straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, gali priimti policijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnai, o jei yra šio straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, – policijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai (SEAKĮ 33 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatomis, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir išlaidas, susijusias su jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas civilinio kodekso nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės UAB „Tomadas“ ir atsakovų susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. CK 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Vertinant visą susiklosčiusių santykių turinį tarp Kauno apskrities VPK, ieškovės UAB „Tomadas“ ir atsakovų, ieškovę ir atsakovus sieja teisiniai santykiai, atitinkantys atlygintinės pasaugos pagal įstatymą turinį (CK 6.850 straipsnis).
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatose buvo įtvirtinta, jog policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Iš esmės analogiška nuostata buvo atkartota ir automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 5-V-200 (su vėlesniais pakeitimais) 6.4 – 12 punktų nuostatose, kur detaliai reglamentuoti VPK pareigūnų veiksmai, kuriais transporto priemonės savininkas (valdytojas) informuojama apie priverstinį turimos ar valdytos priemonės nuvežimą, jo buvimo vietą, galimą transporto priemonės atsiėmimą ir atsiėmimo sąlygas.
21. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus byloje, jog ieškovė UAB „Tomadas“ įstatymo nustatyta tvarka nepranešė atsakovams apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą, dėl ko neįgijo teisės į atsakovus reikalauti jos nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Šio teismo sprendimo 20 pastraipoje yra minėta, kad prievolę pagal galiojančias teisės normas pranešti savininkui (valdytojui) apie automobilio nuvežimą į saugojimo aikštelę turi policijos pareigūnai. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Kauno VPK pareigūnai būtų netinkamai vykdę ar apskritai neįvykdę pirmiau komentuotuose teisės aktuose įtvirtintos pareigos informuoti automobilio savininką ar jo valdytoją apie automobilio nuvežimą saugojimui į ieškovės aikštelę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė J. M. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra patvirtinusi, jog Kauno VPK pareigūnai po automobilio priverstinio nuvežimo buvo atvykę pas J. M. į namus, davė jai pasirašyti automobilio atsisakymo dokumentus, teigę kad automobilį yra uždarę į saugojimo aikštelę (popierinės b. 1 t. b. l. 12, 27). Nors atsakovė nurodė, kad šių dokumentų esmės tariamai nėra supratusi, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia atsakovės pozicija negali pagrįsti teiginio, jog automobilio savininkė taip ir nesužinojo, kad automobilis yra nuvežtas saugojimui į ieškovės aikštelę. Atkreipiamas dėmesys, jog atsakovę J. M. ir atsakovą A. M. sieja artimas ryšys, jie yra sutuoktiniai, todėl nuo 2010 metų atsakovams neturint savo žinioje ginčo automobilio, negalint juo naudotis, sunkiai tikėtina, kad atsakovai neturėjo galimybės sužinoti, kur yra jų automobilis ir imtis priemonių jį atsiimti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovė J. M. ir atsakovas A. M., būdami transporto priemonės valdytoju ir transporto priemonės savininke, privalėjo pasidomėti savo transporto priemonės likimu, sužinoti jos buvimo vietą, imtis visų reikiamų atgauti ją, tačiau jie elgėsi pasyviai ir neapdairiai, kas turėjo įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei bei atitinkamai 4 760,00 Eur išlaidų susidarymui už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą. Atsakovai šiuo atveju turi prisiimti tokio savo netinkamo ir neteisėto elgesio teisines pasekmes ir atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas.
22. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį tais motyvais, jog nėra tiksliai surašytas ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, trūksta kai kurių privalomų rekvizitų jame. Neabejotina, kad prievolę tinkamai užpildyti aktą turi policijos pareigūnai, o jį patikrinti ir pasirašyti turėjo transporto priemonės savininkas atsakovas A. M.. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto trūkumai ir nedideli neatitikimai negali būti pagrindu atmesti ieškovės ieškinį dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo, kadangi iš akto turinio yra galimybė nustatyti, kokia transporto priemonė ir kada ši transporto priemonė nuvežta į ieškovės aikštelę saugojimui. Byloje minimo automobilio priverstinis nuvežimas buvo atliktas esant įstatyme numatytam teisiniam pagrindui, atliktas tinkamai, jo saugojimo išlaidos pagrįstos ir įrodytos. Nėra svarbi ir ta atsakovų nurodoma aplinkybė kad A. M. galimai nepasirašė minėto Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, kadangi jis įvykio metu buvo neblaivus, praktikoje galima situacija, kuomet neblaivus transporto priemonės savininkas/valdytojas atsisako pasirašyti ar nedalyvauja transporto priemonės priverstiniame nuvežime.
23. Šio teismo sprendimo 19-22 pastraipose nurodomais motyvais teisėjų kolegija panaikina skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, byloje priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkina visiškai (CPK 178 straipsnis, CK 6.850 straipsnis).
24. Sprendžiant dėl priteistinų sumų dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Ieškovė teismo prašė priteisti įsiskolinimą solidariai iš atsakovų už automobilio priverstinį nuvežimą bei automobilio priverstinį saugojimą už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. (priverstinio automobilio nuvežimo) iki 2012 m. liepos 22 d. (pirmojo raginimo J. M. išsiuntimo dienos), t. y. už 665 dienas. Dėl šios priežasties nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad ieškinys yra paduotas praėjus beveik dešimčiai metų nuo transporto priemonės nutempimo, taip siekiant padidinti galimą atsakovų skolą. Ieškovė įsiskolinimą solidariai iš atsakovų prašo priteisti ne už 10 metų automobilio priverstinio saugojimo laikotarpį, o už du nepilnus metus.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra svarbios tos atsakovų nurodomos aplinkybės, jog apeliantė neišsaugojo automobilio iki ginčo išsprendimo iš esmės. Atsakovams neatsiimant automobilio iš ieškovės aikštelės ir neatsiskaitant už suteiktas paslaugas, apeliantė pagrįstai pardavė automobilį juodojo metalo laužo supirktuvei (UAB „KUUSAMET“). Ieškovė į bylą yra pateikusi 2019 m. vasario 6 d. Transporto priemonių pripažinimo atliekomis komisijos protokolą, kuriuo eksploatavimui nebetinkamas 1985 m. gamybos automobilis pripažintas atliekomis, ieškovės 2019 m. vasario 7 d. Turto pripažinimo atliekomis aktą, bei bendrovės direktorės 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 092 patvirtintus Transporto priemonių pripažinimo atliekomis komisijos nuostatus. Nurodytų aplinkybių bei dokumentų visuma aiškiai patvirtina, jog automobilis parduotas juodojo metalo laužo supirktuvei UAB „KUUSAMET“ vadovaujantis CK 6.843 straipsnyje bendrovei numatyta teise realizuoti saugomą daiktą. Be to, automobilis jau priverstinio nuvežimo metu, atsižvelgiant į 1985 m. gamybos metus, buvo menkavertis arba apskritai bevertis rinkos kainos prasme bei nelikvidus rinkoje. Iki pat ginčo civilinės bylos užvedimo nei vienas iš solidarių atsakovų teisės aktų nustatyta tvarka net nebuvo kreipęsi į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo, kas reiškia, jog atsakovai apskritai nebuvo suinteresuoti nei atsiimti menkavertį 1985 m. gamybos automobilį, nei, juolab, mokėti apeliantei už jo priverstinį nuvežimą ir saugojimą apskritai. Todėl byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovų įsiskolinimo UAB „Tomadas“ suteiktas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, už kurias prievolė atsiskaityti atsakovams yra numatyta SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje.
26. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė turėjo 27,47 Eur išlaidų procesiniams dokumentams įteikti (popierinės b. 2 t. b. l. 2). Ieškinį patenkinus visiškai, valstybės turėtos išlaidos priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 92 straipsnis).
27. Nustatyta, kad ieškovė už pareiškimą ir ieškinį yra sumokėjusi 107 Eur žyminio mokesčio sumą, o už apeliacinį skundą 107 Eur sumą. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos ieškovės turėtos 214 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti.
Byloje priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ (įuridinio asmens kodas 302308932) solidariai iš J. M. (gimusios (duomenys neskelbtini)), A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 760 Eur skolos sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 4 760 Eur priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 20 d.) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 214 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš J. M. (gimusios (duomenys neskelbtini)), A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 13,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. (Valstybei priteistos sumos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.