Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-23 · Administracinė byla Nr. I-3928-331/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-23
Bylos Nr.
I-3928-331/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06780-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Raimondas Blauzdžius, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. E.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Trečiasis asmuo
UAB „Lesto“, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos
Advokatai
Julija Kirkilienė
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3928-331/2014Proceso Nr. 3-61-3-06780-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 28, 74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Arūno Dirvono ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovo atstovui Leonardui Urbanočiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Lesto“ ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja su skundu (b. l. 1-8), kurį patikslino (b. l. 64-65) kreipėsi į teismą ir prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 9 034,50 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas įtvirtino naują reglamentavimą, kuriuo peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ aktualios redakcijos (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d.). Toks AIEĮ pakeitimas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

2013-05-28 Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1747. Remiantis AIEĮ nuostatomis 2013-10-24 pareiškėja su AB Lesto sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445. Atsižvelgiant į Seimo pakeistą AIEĮ, pareiškėja buvo priversta sudaryti sutartį su AB Lesto visai kitomis sąlygomis nei prieš tai numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 patvirtintas Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Skatinimo aprašas), kuriuose buvo įtvirtina, jog pareiškėjai bus taikomas fiksuotas elektros supirkimo tarifas, galiojantis leidimo plėsti elektros energijos gamybinius pajėgumus dieną. Remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei 2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23 Pareiškėjui pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurios įrengtoji galia yra 0,029645 MW, turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus yra laikomas išduotas 2012-10-31, t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu Seimui pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją pareiškėjai buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui, nustatytas 2013-02-28 Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimu Nr. 03-58, ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100 kW, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh. Pabrėžė, jog pareiškėja, vertindama ankstesnę AIEĮ redakciją bei Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012-02-06 nutarimą Nr. 03-23 ir iš Energetikos ministerijos gavusi leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012-02-06 nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, jog neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEI (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. bei teisinės valstybės principui. Remiantis ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 str. 7 d. ir Skatinimo aprašo 8.2 p. ir 9 p. pareiškėja, prašydama leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir pareiškėjai pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėja patyrė žalą.

Pažymėjo, jog žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėja su AB Lesto sudarė sutartį. Tiesioginis priežastinis ryšys pagrindžiamas tuo, jog, jei Seimas nebūtų priėmęs AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo minėtų nuostatų, tuomet pareiškėjai sudarant sutartį su AB Lesto būtų buvę taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą galiojęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros energijos supirkimo tarifas (1,44 Lt/kW h). Pareiškėjos negautos pajamos per 7 mėnesius už laikotarpį nuo 2013-10-31 iki 2014-04-30 yra 9034,50Lt.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatas, pirmiausia nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Be to, Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną), ne tik galimai pažeidė Konstitucijoje 69 str. 1 d. įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai. Priimtos AIEĮ 20 str. 7 d. nuostatos yra taikomas retrospektyviai dėl to pažeidžia teisinės valstybės principą ir dėl to prieštarauja Konstitucijai.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus. Prašė bylą nagrinėti pagal patikslintus reikalavimus, priteisti 9 034,50 Lt žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 33-41) paaiškino, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Energetikos ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau - VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti pra­šymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Tai reiškia, kad AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas jau yra viršytas septynis kartus.

Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą. Pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas tik sudaro galimybę VKEKK tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai.

Atsakovė pažymėjo, kad aplinkybės dėl viešojo intereso gynimo patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo lex retro non agit išimtį. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo būtinas siekiant pasiekti AIEĮ tikslus, to reikalavo bendrasis interesas. Atsakovas mano, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, šiuo atveju, kai bendrasis interesas reikalavo priimti AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, o pareiškėja negalėjo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu (galima teigti, kad jų neturėjo), lex retro non agit principas netaikytinas.

Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą. Energetikos ministerija priimdama sprendimą dėl leidimo gaminti išdavimo veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtu veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė.

Atsakovas nemano, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2,11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo papildymo įstatymas (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams principams, todėl nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime (b. l. 30-31) paaiškino, kad tinkamai vykdo 2013-10-24 su pareiškėja sudarytoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje Nr. 80000/232445 numatytus įsipareigojimus: už sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjos elektrinėje pagamintą ir patiektą į bendrovės elektros tinklus elektros energiją, o, sudarydama supirkimo sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime (b. l. 52-53) paaiškino, kad nagrinėjama byla ir priimamas sprendimas jos, kaip viešojo administravimo subjekto, vykdomoms fikcijoms, veiklai, teisėms ar pareigoms tiesioginės ar netiesioginės įtakos neturės. Vien tai, kad yra institucija, vykdanti valstybinę energetikos objektų kontrolę ir priežiūrą, nesudaro pagrindo į bylą ją įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl prašo pašalinti iš bylos šalių.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.

Pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš įstatymų leidėjo veiksmų, tačiau nesieja su Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla. Pažymėtina, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos. Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu suinteresuoti asmenys kreipiasi į teismą dėl žalos, susijusios su įstatymų leidėjo nustatytu teisiniu reguliavimu, nereiš­kia, jog tokio pobūdžio ginčai administraciniuose teismuose nenagrinėtini. Remiantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės atsakomybė už žalą suinteresuo­tiems asmenims, padarytą nustatytu (delsimu nustatyti) atitinkamu teisiniu reguliavi­mu, negali būti pašalinama, remiantis tuo, kad žala siejama su įstatymų leidybos pro­cesu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A248-58/2008, Nr. A858-1452/2010, LVAT biuletenis Nr. 20, 2010 m., 377-405 p.). Taigi, teismas turi įvertinti įstatymų leidėjo veiksmus, dėl kurių pareiškėja nurodo patyrusi nuostolių.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-05-28 Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP - 1747. Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas SolarMad - REI, saulės elektrinės įrengtoji galia 0,029645 MW (b. l. 9). 2013-10-24 pareiškėja su AB Lesto sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232445 (b. l. 10-11).

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-10) 1.1. ir 2.1 punktais buvo patvirtinti fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, t.y. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, ir kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,80 Lt/kWh bei naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,44 Lt/kWh.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 8 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2012-09-28 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimu Nr. O3-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (redakcija, galiojusi nuo 2012-10-04 iki 2013-04-01) 1.1 punktu buvo patvirtinti 1,60 Lt/kWh fiksuoti tarifai elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, ir kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 2.1 punktu elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia iki 30 kW – 1,25 Lt/kWh. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ 1.1.2 punktu patvirtino 0,87 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifą jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 iki 100 kW, 1.2.2. punktu - 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifą jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 iki 100 kW.

Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Pareiškėja nurodo turėjusi lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01), ir dėl priimto, pareiškėjos manymu, neteisėto Pakeitimo įstatymo patyrė 9 034,50 Lt nuostolių.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi asmuo gali kreiptis į teismą, gindamas nuo pažeidimo jo subjektinę teisę ar laisvę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomų interesų) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (LVAT administracinėje byloje A11–1192/2006). Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Pareiškėja žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodo, kad nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėja, žinojusi būsimą Fiksuotą tarifą, tikėjosi, kad jis bus taikomas 12 metų, tačiau taikant mažesnį tarifą patiria žalą, kurią sudaro negautos pajamos. Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais sutikti negali, nes verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka ir dėl leidime plėsti energijos gamybos pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėja jau gavusi šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų būti konstatuojamas nustačius pareiškėjos valstybės neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjos patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų. Įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstituci­ja, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997-05-29 nutarimas, 1998-04-21 nutarimas, 2001-07-12 nutarimas, 2008-12-04 nutarimas). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmeta skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).

Nepriteisus pareiškėjai prašomos žalos, nėra pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos (Žin., 2013, Nr. XII-169) konstitucingumo, todėl netenkintinas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Be to įstatymų leidėjas (Seimas) turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką, teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Šio Įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus.

Teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos R. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusArūnas DirvonasHenrikas Sadauskas