Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

dalyvaujant pareiškėjos atstovei M.M.

atsakovo atstovams V.O., J.V.

trečiajam suinteresuotam asmeniui I.B.

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui adv. Vitoldui Petravičiui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens I.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 15/6-5-12PR-12, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui I.B. suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini)

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl nagrinėjamo administracinio ginčo ribų

Nagrinėjant trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą turi būti išspręsti du esminiai klausimai: pirma, procesinės teisės klausimas- ar Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra yra tinkamas pareiškėjas ginčijant Migracijos departamento sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo; antra, materialinės teisės klausimas- ar pagrįstai atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos suteikė trečiajam suinteresuotajam asmeniui pabėgėlio statusą.

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra nėra pabėgėlio statuso suteikimo administracinio teisinio santykio šalimi. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo trečiajame skirsnyje ,,Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo tvarka“ nustatytą teisinį reguliavimą vienintelė valstybės institucija, kompetentinga spręsti pabėgėlio statuso suteikimo klausimus, yra Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1379 redakcija) yra nustatyta, kad ,,prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518) redakcija) 2 straipsnyje ,,Prokuratūra, jos statusas ir funkcijos“ nustatyta:

,,1.Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą.

7) gina viešąjį interesą; ...>“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas suteikia teisę prokurorui kreiptis į administracinį teismą ginant valstybės ar kitus viešuosius interesus.

Teisėjų kolegija vertina, kad nurodytos teisės normos suteikia procesinį pagrindą prokurorui kreiptis į teismą ir nagrinėjamu atveju – ginčijant Migracijos departamento sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Neabejotinai yra galimos tokios faktinės situacijos, kai neteisingas prieglobsčio prašymo išsprendimas savo pasekmėmis išeina už šio teisinio santykio ribų ir pažeidžia valstybės ar visuomenės interesus. Tuo tarpu klausimas, ar konkrečiu nagrinėjamu atveju priimtas sprendimas dėl pabėgėlio statuso suteikimo pažeidžia viešąjį interesą, yra prokuroro prašymo pagrįstumo vertinimo dalykas ir turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.

Trečiojo suinteresuotojo asmens keliamos abejonės dėl Prokuratūros įstatymo nuostatų konstitucingumo nepagrįstos; tiek valstybės, tiek visuomenės interesai yra vieši, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp nurodytų pirmiau teisės normų, taikytinų nagrinėjamoje byloje, prieštaravimų nėra.

Pabėgėlio statuso suteikimo teisinius santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ( 2004 m. balandžio 29 d. Nr. IX-2206).

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis ,,Pabėgėlio statuso suteikimas“ apibrėžia kriterijus, kuriuos turi atitikti prieglobsčio siekiantis asmuo:

,,1. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 88 straipsnis ,,Priežastys, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga" įtvirtina vadinamąsias ,,netaikymo nuostatas“:

,,Prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, jeigu:

1) jis naudojasi Jungtinių Tautų institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, pagalba ir apsauga;

2) valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos institucijos pripažįsta jo teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe;

3) yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams;

4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose.“.

Nurodytosios nacionalinės teisės normos pilnai atitinka tarptautinėje 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (Lietuvos Respublikai įsigaliojusioje 1997 m. liepos 27d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl teisėjų kolegija jomis vadovausis spręsdama šioje administracinėje byloje iškilusį ginčą dėl pabėgėlio statuso suteikimo trečiajam suinteresuotam asmeniui pagrįstumo.

Dėl trečiojo suinteresuotojo asmens atitikimo įstatyminės pabėgėlio sąvokos kriterijams

Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad tretysis suinteresuotas asmuo I.B. atitinka įstatyminius pabėgėlio statuso kriterijus, kadangi jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas (duomenys neskelbtini).

Dėl ,,netaikymo nuostatų“

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) pateikti su ekstradicijos prašymu įrodymai nesudaro rimto pagrindo manyti, kad I.B. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata neturi būti taikoma trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Iš to, kad išdėstyta pirmiau, išplaukia išvada, kad Migracijos departamentas 2006 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 15/6-5-12PR-122005 m. pagrįstai suteikė pabėgėlio statusą trečiajam suinteresuotam asmeniui I.B., šis sprendimas nepažeidžia valstybės ar visuomenės interesų, todėl nėra pagrindo tenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymo.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė jų neatitinkančias išvadas, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 15/6-5-12PR-12 panaikinimo atmesti.