- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- I-4723-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00717-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. birželio 18 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2018-12-08 iki 2019-03-20 (b. l. 2-3). Skunde bei atsikirtime (b. l. 33-34) pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas – tualetai nebuvo izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys. Pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, ventiliacijos. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo (b. l. 7-10). Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta tik dvi paras, pažeidimas buvo mažareikšmis, todėl negalėjo sukelti neigiamų pasekmių. Be to, net ir atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, Konvencija nebuvo pažeista, nes pareiškėjui vis vien teko daugiau nei 3 kv. m ploto. Sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti kabinose su durelėmis. Kameros vėdinamos per langus bei ištraukiamąją ventiliaciją. Nėra jokių kitų įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 349, Nr. 228, Nr. 230, Nr. 170, Nr. 168, Nr. 233 ir Nr. 203, šių kamerų plotai yra nuo 13,39 kv. m iki 16,44 kv. m, jose pareiškėjas gyveno vienas ar su ne daugiau kaip 3 asmenimis (b. l. 12-16,21-23).
Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad Įsakyme reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas kameroje Nr. 168, laikotarpiu nuo 2019-02-14 iki 20.00 val. iki 2019-02-15 20.00 val. ir nuo 2019-02-19 20.00 val. iki 2019-02-20 20.00 val., kuomet jam teko 3,59 kv. m ploto. Likusiu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kas atitinka Įsakymo reikalavimus.
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užėmė 1,5 kv. m ploto.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, šiuo atveju – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Kaip minėta, kameroje Nr. 168 dvi paras pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Apskaičiavus šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą, neįskaitant į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo patalpos, konstatuotina, kad pareiškėjui nuo 2019-02-14 iki 20.00 val. iki 2019-02-15 20.00 val. ir nuo 2019-02-19 20.00 val. iki 2019-02-20 20.00 val., teko 3,22 kv. m ploto. Teismas papildomai pažymi, kad likusiu ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų numatyta ploto norma nebuvo pažeista, apskaičiavus pareiškėjui tekusį plotą be sanitarinio mazgo patalpos, matyti, jog ir likusiu laikotarpiu jam teko daugiau nei 3 kv. m ploto.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, ploto normos pažeidimas buvo trumpalaikis, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat nenustačius, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar atsiradę kitų sunkaus masto neigiamų pasekmių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-02-14 iki 20.00 val. iki 2019-02-15 20.00 val. ir nuo 2019-02-19 20.00 val. iki 2019-02-20 20.00 val., atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog kamerose esantys tualetai neužtikrino jo privatumo, kadangi nebuvo atskirti nuo likusios patalpos. Be to, juose nebuvo veidrodžių, ventiliacijos. Jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 27) matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti atskirose kabinose su durelėmis, kurios užtikrina, kad tualetu besinaudojantis asmuo nėra matomas kameroje esančių asmenų ar įeinančių pareigūnų.
Pažymėtina, kad Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno TI į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 14, 28) patvirtina, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, todėl šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pats pareiškėjas skunde neteigia, ir tokių duomenų byloje nėra, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu 2 paras neužtikrino pareiškėjui teisės į tinkamą gyvenamosios patalpos plotą (trūko 0,38 kv. m).
Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl per mažo gyvenamojo ploto būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimas tetruko dvi paras, jo tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su pažeidimo trukme ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Kauno TI pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Tokia teismo išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. 2019-03-06 LVAT nutartį byloje Nr. A-1631-415/2019).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-12-14 20.00 val. iki 2018-12-15 20.00 val. ir nuo 2019-02-19 20.00 val. iki 2019-02-20 20.00 val., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.