Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 str., kuriame numatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.73 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. CK 3.87 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.88 str. 1 d. 5 p. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). CK 3.117 str. įtvirtina sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Nenustačius skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CK 3.116 str., CPK 667 str.). CPK 667 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Jei per antstolio nustatytą terminą toks prašymas nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Tai, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.), reiškia, kad teismas nustato bendrosios nuosavybės bendraturčių dalis taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas.