Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-14 · Administracinė byla Nr. I-4291-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-14
Bylos Nr.
I-4291-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04781-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4291-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04781-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir kamerose tvyrantis šaltis, drėgmė bei natūralaus apšvietimo bei oro trūkumas. Pažymėjo, kad Kalėjimo kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė nepatogumus, patyrė garbės ir orumo pažeidimą, emocinę depresiją, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), teigė, kad už šiuos pažeidimus jam turi būti atlyginama neturtinė žala.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo. Alytaus pataisos namų administracija pateikė teismui informaciją, kad pareiškėjas 2016-02-19 išleistas į laisvę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str. 1 punkte nustatyta, kad proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso, elektroninio pašto adreso, telefono, fakso numerių ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresų pasikeitimą bylos proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresu) arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresą). Pareiškėjas neinformavo teismo apie jo adreso pasikeitimą, todėl teismas šaukimą siuntė paskutiniu žinomu adresu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pareiškėjas apie posėdį informuotas tinkamai.

Šalies argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodė, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų į įstaigą skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti, atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo įstaigoms taikomi nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais šios higienos normos reikalavimai. Teisės aktuose nenustatytas reikalavimas įrengti veidrodį, tačiau Kalėjimo administracija yra įsigijusi reikiamą kiekį veidrodžių.

Pažymėjo, kad HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Anot atsakovės, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Kalėjime buvo laikomas nuo 2013-10-02 iki 2015-09-15. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 31,61 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,84 kv. m iki 31,61 kv. m ploto. Iš viso 64 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė aplinkybę, kad Kalėjimo kamerose nuolat tvyrojo drėgmė, šaltis bei trūko šviesos. Atsakovė pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas laikytas 2014-02-24) temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus (2014-02-05 patikrinimo aktas (b. l. 52–53)), kameroje Nr. 109 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-04-30 iki 2015-05-03) dirbtinis apšvietimas, temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus (2015-07-10 patikrinimo aktas (b. l. 102)); kameroje Nr. 119 (pareiškėjas laikytas 2014-02-11) temperatūra, drėgmė bei apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus (2014-02-10 patikrinimo ataskaita (b. l. 65–66)); kameroje Nr. 309 (pareiškėjas laikytas laikotarpiais nuo 2013-10-29 iki 2013-11-04 ir nuo 2013-11-19 iki 2013-11-25) dirbtinis apšvietimas, temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus (2013-12-18 patikrinimo aktas (b. l. 34–35). Tačiau kameroje Nr. 385 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-06-02 iki 2015-06-08) dirbtinė naktinė apšvieta neveikė (2015-06-17 patikrinimo aktas (b. l. 118–119), kameroje Nr. 404 (pareiškėjas laikytas nuo 2014-01-30 iki 2014-02-03) temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau dirbtinė apšvieta neatitiko teisės aktų reikalavimų (2014-02-05 patikrinimo aktas (b. l. 52–53)). Pažymėtina, kad pareiškėjas neapibūdino kalinimo sąlygų, susijusių su drėgme bei temperatūra Kalėjimo kamerose bei dėl to padarytos neturtinės žalos, skunde teismui abstrakčiai nurodydamas, kad kamerose buvo šalta ir drėgna. Todėl, vadovaujantis minėta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, bei bylai aktualiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nėra pagrindo pripažinti Kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų bei pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, susijusios su temperatūra bei santykine oro drėgme Kalėjimo kamerose. Tačiau byloje nustatyta, kad dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normų reikalavimų. Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose nuolat trūko oro. Iki 2015-11-01 galiojusios HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovė paaiškino, kad Kalėjimo kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Skunde teismui pareiškėjas nepateikė jokio paaiškinimo, susijusio su Kalėjimo kamerų vėdinimu, nenurodė, kad buvo sudaromos kliūtys per langus įsileisti į kameras gryno oro. Pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Negalima sutikti, kad pareiškėjui buvo sudarytos sudėtingos, sunkiai įveikiamos kliūtys įsileisti gryno oro. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo Kalėjimo kamerose.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5. papunkčiu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A482-756/2016). Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Kalėjimo kamerose rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais, kas lemia konfliktines situacijas. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš aplinkybės, kad dėl tokio asmenų laikymo kildavo konfliktinės situacijos. Todėl negalima konstatuoti, kad Kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykstant ar išvykstant iš Kalėjimo atliekamos asmens apžiūros pažeidžia asmens garbę ir orumą. Jos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, reikalaujant nusirengti iki apatinių rūbų, esant žemai oro temperatūrai.

Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šios instrukcijos 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Šiuo atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad asmens daiktai sudedami į nešvarią plastikinę dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų. Pažymėtina, kad šie daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų, Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Kaip jau buvo minėta, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas. Todėl, šiuo atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nuomone pagrįsti argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, nešvariose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.

Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (64 dienos), kad Kalėjimo kamerose ne visada būdavo užtikrinamas pakankamas apšvietimas ir privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 576 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 576 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. V. 576 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą pareiškėjo D. V. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas