Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-775-290-2014

2014 m. gruodžio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Dmitrijaus Korsakovo sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant išteisintajam A. S., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajam V. Ž., jo atstovui advokatui A. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., nenustačius, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti nusikalstama veika, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde teigiama, kad nepagrįsti teismo teiginiai, kad A. S. išsakyti teiginiai apie jį, nepakenkė jo reputacijai nei darbe, nei tarp pažįstamų asmenų, nes vien tai, kad darbe reikėjo aiškintis, dėl dalykų, kurių nepadarė, neprisidėjo prie apelianto geros reputacijos. Be to, apeliantas iš vėlesnių pokalbių su pažįstamais asmenimis jautė jų pasikeitusį požiūrį į jį. Apelianto nuomone, A. S. veiksmuose yra visi požymiai nusikaltimo numatyto BK 154 str. l d.

Be to skunde taip pat nurodoma, kad A. S. teisme išsakyta prielaida, kad jis tik išsakė savo nuomonę prieštarauja Lietuvoje galiojantiems teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją. Taip pat nurodyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, Žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų Žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Šiuo atveju A. S. paskleidė ne savo nuomonę, o žinomai melagingus faktus.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo prašymus apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos prašymus apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad A. S. veiksmuose BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių nėra.

Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį, tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y., tik žinomai melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Paskleidimas – įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.

Išteisintasis A. S. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 1 d., dėl to, kad 2013 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini), dėl V. Ž. galimų veiksmų naudojantis tarnybine padėtimi, t.y. įtariant kad galimai buvo padarytas pažeidimas, bei dėl 2013-10-23 internetiniame portale (duomenys neskelbtini), publikuoto straipsnio pavadinimu (duomenys neskelbtini) ir prie šio straipsnio patalpinto vaizdo įrašo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į valstybės (teisėsaugos) institucijas numato ne tik Konstitucija, bet ir baudžiamojo proceso kodeksas, kiti įstatymai, todėl valstybės institucijų (šiuo atveju Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini)) pareigūnų tiesioginių funkcijų, pareigų, susijusių su gautu skundu atlikimas, t.y. aiškinantis galimai padarytą pažeidimą, taip pat apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad V. Ž. darbovietei turėjo teikti paaiškinimą, dėl skundo aplinkybių, nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 str. 1 d.

Todėl net ir ta aplinkybė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini) patikrinusi A. S. pateiktą informaciją, V. Ž. veiksmuose pažeidimų nenustatė, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad A. S. kreipimasis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini) dėl galimai padaryto pažeidimo, dėl kurio įtarimai V. Ž. atžvilgiu nepasitvirtino, yra tikrovės neatitinkančios ir jį žeminančios informacijos paskleidimas, t. y., šmeižimas. Atvirkščiai, A. S. kreipdamasis į sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini), nenurodė jokios žeminančios ar šmeižiančios informacijos, jis kreipėsi į instituciją, kurios tarnybiniu, paženklintu automobiliu manė darant pažeidimą, kad būtų nustatyta ar buvo padarytas pažeidimas.

Taigi A. S. veiksmuose šiuo atveju nėra būtino objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims. Pats kreipimasis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini)rodo, jog kreipiamasi siekiant išsiaiškinti ar buvo padarytas pažeidimas, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. Be to, šmeižimu laikoma tik tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad V. Ž. su tarnybiniu automobiliu, paženklintu institucijos ženklu, buvo savo namų kieme, automobilyje buvo kuro talpos, taigi A. S. nurodytos aplinkybės atitiko tikrovę, nebuvo melagingos. Todėl A. S. kilus įtarimų, dėl tarnybinio automobilio bei jame esančiose talpose, galimai buvusio kuro naudojimo skaidrumo, kreipimasis į instituciją, nėra žeminančios ar žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. kreipėsi ne tik į V. Ž. darbovietę, bet ir į Lietuvos Respublikos prezidentūrą, bei į internetinio portalo (duomenys neskelbtini) redaktorę. A. S. paaiškino, kad jis žinodamas, jog V. Ž. yra pareigūnas, vienu metu kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos prezidentūrą ir į (duomenys neskelbtini) redaktorę, tam, kad kontroliuotų pateiktos informacijos tyrimą ir nebūtų korupcijos. Pažymima, jog privataus kaltinimo skunde A. S. nekaltinamas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos prezidentūrą, todėl aukštesnysis teismas dėl šio kreipimosi nepasisako.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. S. tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad informacija neatitinka tikrovės, šią informaciją perkėlė į vieną iš didžiausių visuomeninių informavimo priemonių – interneto portalą (duomenys neskelbtini).

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Internetiniame portale (duomenys neskelbtini) publikuotas straipsnis, prie kurio patalpintas ir vaizdo įrašas, nebuvo publikuotas A. S. prašymu, bei jis pats jo neįkėlė į viešai prieinamą internetinę erdvę. Internetinio portalo (duomenys neskelbtini) redaktorė G. B. apklausta policijos pareigūnų patvirtino, kad ji yra straipsnio pavadinimu (duomenys neskelbtini) autorė, bei nurodė, kad vaizdo įrašą, gavo elektroniniu paštu, o pasiteiravusi jį atsiuntusio asmens apie šį vaizdo įrašą, buvo nurodyta, jog įvykis užfiksuotas (duomenys neskelbtini) ir pasiūlyta pasidomėti, kodėl (duomenys neskelbtini) tarnybinis automobilis su talpomis stovi vaizdo įraše užfiksuotame kieme. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad tarnybinis automobilis iš tiesų stovėjo V. Ž. namo kieme, todėl ši redaktorei pateikta informacija nebuvo melaginga, neatitinkanti tikrovės. O internetinio portalo redaktorė patvirtino, jog straipsnio autorė yra ji, bei iš jos paaiškinimų galima daryti išvadą, jog A. S. neišreiškė prašymo paskleisti vaizdo įrašą, jis prašė pasidomėti susidariusia situacija. Nors G. B. nagrinėjant privataus kaltinimo bylą pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, tačiau iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog ši papildoma medžiaga buvo ištirta, todėl apeliacinės instancijos teismui G. B. paaiškinimai (papildomos medžiagos lapas 9-10), vertinant juos kitų įrodymų visumoje, padeda formuoti vidinį įsitikinimą. Be to, būtent tokias aplinkybes nurodė ir pats išteisintasis apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje paaiškinęs, kad nesiekė apšmeižti nukentėjusiojo, persiuntė įrašą žiniasklaidai, kad nebūtų susitarimų, tačiau žiniasklaidoje paplito aplinkybės, kurias žiniasklaida pateikė savaip, stipriai perdėdama.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 2013-10-23 internetiniame portale (duomenys neskelbtini) paskelbtas straipsnis pavadinimu (duomenys neskelbtini), ir patalpintas vaizdo įrašas. Tuo tarpu atsakymas A. S. apie tikrinant jo pateiktą informaciją, apie V. Ž. galimus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui atsiųstas tik 2013-10-28. Taigi daroma išvada, kad A. S. kreipėsi į internetinio portalo (duomenys neskelbtini) redakciją anksčiau nei gavo atsakymą, patvirtinantį jog buvo išsiaiškintos priežastys lėmusios V. Ž. parvykimą į namus tarnybiniu automobiliu ir tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu nepradėtas. Iš visa to seka, kad nenustatyta, jog A. S. tyčia, žinodamas, kad informacija neatitinka tikrovės, ją pateikė internetinio portalo redakcijai.

Kaip jau minėta, BK 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia., t.y. kaltininkas suvokia kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. S. veikoje nebuvo privalomo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio, pateikta informacija atitiko tikrovę, dėl ko negali kilti baudžiamoji atsakomybė.

Pažymima, jog apeliacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiama susidariusi neigiama nuomonė apie apeliantą – skaitytojų atsiliepimai apie internetiniame portale paviešintą straipsnį – privataus kaltinimo skunde nebuvo nurodytas, byloje nėra pateikto nei vieno neigiamo skaitytojo atsiliepimo, o šiuo metu internetiniame portale, prie aptariamo straipsnio, jau taip pat nėra nei vieno skaitytojo atsiliepimo. Pažymėtina, jog atsiliepimų turinys tirtas nebuvo. Byloje nustatyta, kad straipsnio A. S. nerašė, viešoje interneto erdvėje pats jo nepaviešino, todėl jis nėra atsakingas už nenustatytų asmenų atsiliepimus apie šį straipsnį.

Apeliaciniame skunde akcentuojamas V. Ž. privatumo pažeidimas, nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje ginamas objektas, todėl aukštesnysis teismas šių apeliacinio skundo argumentų plačiau neaptarinėja.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad A. S. kreipdamasis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini), bei pateikdamas vaizdo įrašą internetinio portalo (duomenys neskelbtini) redaktorei nepaskleidė ir nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą juo, dėl ko nenustatyta BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes A. S. kreipimosi turinyje ir vaizdo įraše užfiksuota informacija pasitvirtino, todėl V. Ž. pravestas prevencinio pobūdžio pokalbis siekiant užkirsti kelią tokio pobūdžio veiksmams ateityje. Byloje nenustatyta, kad A. S. būtų paskleidęs apie V. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai susiję su išteisintojo ir nukentėjusiojo asmeniniais konfliktiniais santykiais, išnagrinėtomis kitomis bylomis, reikšmės nagrinėjant apeliacinį nukentėjusiojo skundą dėl veikos numatytos BK 154 str. 1 d. neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Taigi, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurį nei keisti, nei tuo labiau naikinti nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinio skundo motyvais jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 punktu

nutarė:

nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.