Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. M. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant nuteistąją per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nebendrauti su nukentėjusiąja G. S..

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. S. patikslintas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir civilinei ieškovei G. S. iš O. M. priteista 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. O. M. nuteista už tai, kad 2018 m. birželio 13 d., apie 11.00 val., kieme, esančiame Kaune, Prancūzų g., prie namo Nr. 86, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė pagaliu ne mažiau trijų kartų nukentėjusiajai G. S. per rankas taip padarydama jai poodines kraujosruvas abiejuose žastuose ir kairio dilbio srityje, tai yra tokiu būdu mušdama sukėlė nukentėjusiajai G. S. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad O. M. kaltė neginčijamai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, jos padarytas nusikaltimas kvalifikuotas tinkamai kaip atitinkantis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistosios O. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Tvirtinama, kad O. M. dėl fizinio skausmo sukėlimo G. S. ir nežymaus jos sveikatos sutrikdymo pripažinta kalta ir nuteista nepagrįstai nesant jokių jos kaltės įrodymų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistoji grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad nuteistosios argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.

7. Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl O. M. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo yra pagrįstos, išsamiai argumentuotos, atitinka byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.

8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 m. birželio 13 d., apie 11.00 val. tarp O. M. ir nukentėjusiosios G. S., jos vyro G. S. įvyko konfliktas dėl naudojimosi šuliniu. Šios aplinkybės neneigia ir pati nuteistoji. Tačiau O. M. skunde tvirtina, kad sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai tyčios neturėjo, vieną kartą nukentėjusiajai per rankas sudavė gindamasi nuo G. S. ir G. S. neteisėtų veiksmų jos pačios atžvilgiu – smaugimo, pargriovimo ant šulinio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji O. M. patvirtino, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, nurodė, kad G. S. atėjo prie šulinio su kibiru, sėmė vandenį. Tas šulinys yra jų, jie jį išvalė, o G. S. išsėmė visą vandenį. Pasakė G. S., kad kol jis nepataisys šulinio, ji neleis semti vandens. G. S. padėjo kibirą, prie jo priėjo G. S.. Abu jie priėjo prie nuteistosios, suėmė su ranka už gerklės, parvertė ant šulinio. Tada ji rankoje laikytu pagaliuku sudavė G. S. per ranką, kad ši ranką patrauktų. Vieną kartą sudavė per ranką ir G. S., nes jautė, kad pastarasis ją laiko (2 t., b. l. 30, 31).

9. Nors O. M. neigė savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad O. M. teiginiai, jog smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją ji atliko gindamasi, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai. Priešingai, negu tvirtina nuteistoji, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad O. M. neleido nukentėjusiajai ir jos vyrui naudotis šuliniu, šiems bandant išsiaiškinti priežastis, pasikalbėti su O. M., ši kelis kartus sudavė nukentėjusiajai per rankas lazda taip sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydama sužalojimus, įvertintus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiosios G. S., liudytojo G. S. parodymais, specialisto išvada, šią išvadą surašiusios teismo medicinos ekspertės Zofijos Makšimaitės paaiškinimais, kitais rašytiniais bylos įrodymais, pirmosios instancijos teismo įvertintais visumos aspektu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Jokių įrodymų, patvirtinančių O. M. išdėstytą versiją, kad jos atžvilgiu nukentėjusioji ir šios sutuoktinis vartojo smurtą, nėra – policijai apie įvykį nuteistoji pati nepranešė, į gydymo įstaigą dėl galimai patirtų sužalojimų ji nesikreipė.

10. Apeliaciniame skunde keliamas nukentėjusiosios G. S. parodymų objektyvumo klausimas akcentuojant aplinkybę, kad nukentėjusioji dėl priešiškumo nuteistajai gali duoti neteisingus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija abejoti G. S. nurodytų aplinkybių teisingumu neturi pagrindo. Nukentėjusioji, duodama paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė tas pačias aplinkybes tiek dėl konflikto iniciatoriaus, konflikto priežasties, tiek dėl prieš ją atliktų O. M. veiksmų pobūdžio, intensyvumo. Jos teisme duoti parodymai iš esmės atitinka aplinkybes, užfiksuotas ikiteisminio tyrimo metu duotuose nukentėjusiosios parodymuose. Be to, nukentėjusioji neneigė, kad santykiai su O. M. nėra draugiški, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nėra pagrindas G. S. parodymų nelaikyti patikimais ir jais sprendžiant O. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą nesiremti. Kaip minėta, esminių prieštaravimų skirtingu proceso metu duotuose G. S. parodymuose nėra užfiksuota, savo nurodytas įvykio aplinkybes nukentėjusioji patvirtino akistatos su O. M. metu, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir betarpiškai įvykį stebėjęs liudytojas G. S.. Šis liudytojas patvirtino, kad su sutuoktine G. S. norėjo pasisemti iš šulinio vandens, tačiau O. M. su pagaliu, panašiu į malką, ne vieną kartą sudavė sutuoktinei G. S. per rankas, pasakė, kad iš savo šulinio vandens semti neleis, pagaliu sudavė ir jam, kadangi jis užstojo sutuoktinę. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl smurto pobūdžio, lokalizacijos, patvirtina ir objektyvūs duomenys – specialisto išvada.

11. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas G. S. yra nukentėjusiosios šeimos narys, ir tai, pasak apeliantės, yra pagrindas jo parodymus vertinti kritiškai, tačiau su tuo nesutiktina. Artimi (šeiminiai, draugystės ar kt.) liudytojo santykiai su vienu iš proceso dalyvių savaime nesuponuoja tokio asmens duotų parodymų, kaip neobjektyvių ir nepatikimų, vertinimo. Visi baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai yra vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles nei vienam iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės ar didesnės įrodomosios galios. Nagrinėjamoje byloje paminėtų reikalavimų buvo laikomasi, liudytojo G. S. parodymai buvo įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir nenustačius aplinkybių, dėl kurių jie negalėtų būti pripažinti tinkamu įrodymu, sprendžiant O. M. kaltės klausimą teismas jais vadovavosi pagrįstai.

12. Teisėjų kolegija pagrindu liudytojo G. S. ir nukentėjusiosios G. S. parodymų nepripažinti įrodymu nelaiko ir nuteistosios teiginių, kad šių asmenų parodymai apie sužalojimo įrankį yra prieštaringi. Pasak nuteistosios, šių asmenų parodymų prieštaringumą rodo tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog buvo sumušta pagaliu-šaka, liudytojas teigė, kad O. M. mušė malka, paimta iš malkų krūvos. Iš šių skundo argumentų matyti, kad O. M. G. S. ir G. S. parodymų prieštaringumą grindžia atskirais iš šių asmenų parodymų išskirtais ir netiksliai cituojamais teiginiais, kurie nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų, kaip objektyvių ir patikimų, vertinimui esminės reikšmės šiuo atveju neturi. Iš G. S. ir G. S. parodymų matyti, kad abu jie nuosekliai tvirtino, kad O. M. rankose turėjo medinį pagalį (lazdą), kuriuo sudavė smūgius tiek nukentėjusiajai, tiek liudytojui. Kokiais konkrečiais žodžiais šie asmenys apibūdino įrankį – medinį pagalį, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, teisinės reikšmės O. M. veiksmų kvalifikavimui neturi. Pati nuteistoji neneigė, kad rankose turėjo pagalį, kuriuo sudavė nukentėjusiajai ir jos sutuoktiniui, o byloje esanti specialisto išvada šiuo atveju sudaro pagrindą būtent nukentėjusiosios ir liudytojo G. S., o ne nuteistosios, parodymus tiek apie įrankį, tiek apie sužalojimo juo aplinkybes, laikyti teisingais. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajai, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, galėjo būti padaryti trijų ir daugiau trauminių poveikių pasekoje užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. birželio 13 d., padaryti sužalojimai nebūdingi griuvimui. Šią išvadą specialistė patvirtino, papildomai nurodė, kad kraujosruvos galėjo būti padarytos nukentėjusiosios apibūdintu pagaliu, o jų išplitimas praėjus parai neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytam sužalojimo laikui. Specialisto išvada, ją surašiusios teismo medicinos ekspertės paaiškinimai, dėl kurių objektyvumo nekyla jokių pagrįstų abejonių, iš esmės paneigia O. M. pateiktą įvykio versiją, t. y. tai, kad ji tik vieną kartą sudavė mažu pagaliuku per rankas ir tai atliko gindamasi. Nors O. M. paaiškinimus, kad ją užpuolė nukentėjusioji su vyru, savo parodymuose patvirtino liudytoja J. Š., vertinant jos parodymus svarbu tai, kad ši liudytoja pati įvykio nematė, aplinkybes jai nurodė O. M., kuriuos parodymai, kaip jau minėta, kitais byloje surinktais įrodymais yra patikimai paneigti.

13. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma pagrindė savo išvadas dėl O. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuosprendyje išdėstyti visi ištirti įrodymai, pateiktas argumentuotas jų teisinis vertinimas. Taip pat argumentuotai atmesta nuteistosios versija, kad ji smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko gindamasi. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad G. S. ir G. S. iš tikrųjų buvo atlikę nuteistosios nurodytus veiksmus (pargriovė ant šulinio, smaugė) ir dėl to jos gyvybei ar sveikatai buvo kilusi reali grėsmė. O. M. nesutikimas su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu yra pagrįstas tik subjektyvia nuteistosios nuomone ir įsitikinimu, kaip turėtų būti vertinami įrodymai, tačiau nuteistosios manymas nepaneigia nuosprendyje pateikto ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliantės atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai, vadovaudamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, nusprendė, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad O. M. tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė pagaliu ne mažiau trijų kartų nukentėjusiajai G. S. per rankas, taip padarydama jai sužalojimus (kraujosruvas) atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju yra įrodyti visi objektyvūs ir subjektyvūs nusikaltimo požymiai. Skirdamas bausmę teismas bausmių skyrimą reglamentuojančių BK normų nepažeidė, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, kurios svarbios bausmės skyrimo procese, bausmę individualizavo tinkamai. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios O. M. apeliacinį skundą atmesti.