Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S.P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S.P. ieškinį atsakovui A.P. dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo esant sutuoktinio kaltei ir atsakovo A.P. priešieškinį dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė S.P. pareiškė ieškinį atsakovui A.P. dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto ir prievolių padalijimo. Atsakovas A.P. pareiškė priešieškinį dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto ir prievolių padalijimo, vaikų bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo. Priešieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais M.P. ir S.P. tvarką. Nurodė, kad ieškovė nuo to laiko, kai šalys kartu nebegyvena, visiškai jai neleidžia atsakovui bendrauti su jų nepilnametėmis dukromis M. ir S. P., ignoruoja atsakovo prašymus leisti bendrauti su dukromis, siekia nutraukti bet kokį tėvo ryšį su dukromis, vaikų bendravimą ir su seneliais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-21 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta nepilnamečių vaikų bendravimo su tėvu tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos CK 3.65 str., iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.). CK 3.174 str. 2 d. numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; ši norma, kaip ir daugelis kitų Civilinio kodekso trečiosios knygos normų įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. CK 3.65 str. – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė, sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Kaip minėta, Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.), reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Nustatant vaiko interesų turinį, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, kad teismas ex officio kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.), t. y. įstatymo leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad labiausiai nepilnamečio vaiko interesams atitinka maksimalus, kiek tai įmanoma, bendravimas su abiem tėvais.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad teismas nustatė bendravimo tvarką elektroninio ryšio priemonėmis neišsiaiškinęs ieškovės galimybių sudaryti tokias nepilnamečių vaikų bendravimo sąlygas su atsakovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka, kadangi apeliantė nepateikė jokių įrodymų ir duomenų apie tai, jog ji neturi kompiuterio, kurio techninės charakteristikos leistų naudotis Skype programa, bei neturi mikrofono ir garsiakalbio, kurie yra būtini bendrauti internetu šia programa. Priešingai, atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui banko išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovas, siekdamas išvengti ieškovės papildomų išlaidų, nupirko jai vaizdo kamerą. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad interneto ryšys jai Australijoje yra jai per brangus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo tvarkos nustatymas, buvo paskirta tikslingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus.

Ieškovės teiginys, kad teismas visiškai neapsvarstė kitų atsakovo bendravimo su savo nepilnamečiais vaikais būdų ir galimybių – siunčiant paprastus ar elektroninius laiškus, siunčiant paštu vaizdo ar garso įrašus taip pat atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalių dukros yra mažametės, t.y. M. yra 4 metai, o S. – 2 metukai. Taigi mergaitės tokio amžiaus dar nemoka rašyti ir skaityti laiškų, todėl bendravimas siunčiant paprastus ar elektroninius laiškus būtų sunkiai įgyvendinamas.

Be to, apeliantė pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija motyvuodamas tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išspręstas nepranešus ieškovei, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Pagal CPK 147 straipsnio pirmą dalį, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui pranešama, kai teismas mano, kad tai būtina. Teismas, nusprendęs, kad nėra būtina pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, neprivalo apie tokį savo sprendimą informuoti atsakovą, bei pranešti apie minėto prašymo nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovei, o vien tik nepranešimas jai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturi esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.). Šiuo atveju ieškovei suteikiama teisė būti išklausytai vėliau, t.y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstytu, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to atsakovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. p.), o ieškovės atskirasis skundas netenkinamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.