- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-77-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Virginija Žindulienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- K. T.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. areštu 30 (trisdešimčiai) parų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. T. nuteistas už tai, kad 2008 metų rudenį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu – (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, pateikdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui priemones, tai yra savo dvi nuotraukas ir tikslius anketinius duomenis, padėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pagaminti netikrą dokumentą - vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą K. T. vardu, bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, šį netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą K. T. vardu, laikė pas save nuo jo įsigijimo iki 2009 metų rugsėjo 5 dienos apie 23.50 valandos, bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2009 metų rugsėjo 5 dieną, apie 23.50 valandą, Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudojo netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą K. T. vardu, pateikdamas jį Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės II-osios kuopos II-ojo būrio specialistui T. B., sustabdžiusiam jo vairuojamą automobilį VW „PASSAT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. T. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendį ir pritaikius LR BK 54 str. 3 d. už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 2 d. paskirti laisvės apribojimo bausmę.
Skunde nurodo, kad jis visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, dėl ko mano, jog paskirta arešto bausmė yra per griežta ir atliekant bausmę jis neturės galimybės užsidirbti lėšų pragyvenimui bei išlaikyti nepilnametį vaiką N. T., gim. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 2 d. bausmė yra tik areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Taigi teigia, jog teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, gali kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą, tačiau, kaip nurodo apeliantas, kadangi nėra nustatyta visų aplinkybių, numatytų LR BK 62 str., todėl šio straipsnio pagrindais skirti švelnesnę bausmę jam negalima. Todėl, pasak nuteistojo, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aplinkybėms, tik tuomet gali būti pritaikyta BK 54 str. 3 dalis. Nurodo, kad pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ar savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę ( Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas ). Teigia, jog reikėtų pripažinti išimtinėmis sąlygomis tai, kad K. T. yra neteistas, turi mažametį vaiką, kurį privalo materialiai išlaikyti, paskyrus realią arešto bausmę nutrūktų jo socialiniai ryšiai, darbas, būtų padaryta žala jauno asmens perspektyvai, todėl, pasak apelianto, šios aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, kad sankcijoje numatytas arešto bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, taigi teigia, kad būtų galima jo atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. ir paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę - laisvės apribojimą.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis K. T. savo apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kaltės neginčija, nesutinka tik su jam paskirtos bausmės rūšimi ir prašo jam vietoj arešto už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. padarymą, paskirti laisvės apribojimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistojo skunde nurodytas prašymas taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, atmestinas.
Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Už Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos dviejų rūšių bausmės: areštas arba laisvės atėmimas. Minėtos nusikalstamos veikos sankcijoje įstatymo leidėjas nenumatė vienos iš alternatyvių bausmių – arešto dydžių. Arešto dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Pagal Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio, o pagal Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę, bausmės – arešto vidurkis yra 52,5 paros (15+90=105/2).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, skirdamas arešto bausmę už minėtos nusikalstamos veikos padarymą, nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad K. T. padarė apysunkį nusikaltimą, į tai, jog pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ankstesnis teistumas išnykęs, todėl buvo laikomas neteistu, baustas administracinėmis nuobaudomis, charakterizuojamas patenkinamai, dėl ko apeliantui visiškai pagrįstai paskyrė arešto bausmę, jo dydį nustatydamas mažesnį nei Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. sankcijoje numatytą arešto bausmės vidurkį.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).
Iš bylos duomenų matyti, kad taikyti apeliantui Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo, kadangi nėra nustatyta visų aplinkybių, numatytų minėtame straipsnyje (yra pripažinta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė).
Apeliantas, kaip išimtines aplinkybes, kurių pagrindu jam būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas nurodo tai, kad jis yra neteistas, turi mažametį vaiką, kurį privalo materialiai išlaikyti, o paskyrus realią arešto bausmę nutrūktų jo socialiniai ryšiai, darbas, būtų padaryta žala jauno asmens perspektyvai, todėl, pasak apelianto, šios aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, kad sankcijoje numatytas arešto bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skunde nurodytų aplinkybių nelaiko išimtinėmis ir konstatuoja, jog arešto bausmės paskyrimas, neprieštarauja teisingumo principui. Tuo labiau, apylinkės teismo paskirtas arešto bausmės dydis yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis.
Pažymėtina ir tai, kad skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, yra teismo teisė, o ne pareiga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo K. T. apeliacinį skundą atmesti.