Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo P. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Eividas Chmieliauskis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą: pripažinti N. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę; vadovaujantis BK 48 straipsnio 3, 6 dalimis įpareigoti N. P. laisvės apribojimo bausmės metu: (1) be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, (2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, (3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus, (4) būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, (5) per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; nukentėjusiojo P. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; įsiteisėjus teismo nuosprendžiui panaikinti N. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

2.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nepagrįstas ir neteisingas išteisinamasis nuosprendis naikintinas.

2.1.1. Teismas priimdamas skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį išimtinai rėmėsi išteisintosios N. P. parodymais apie tai, kad ji nusikalstamos veikos nepadarė, nes įvykio metu buvo mokykloje. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad baudžiamojoje byloje esantis pamokų tvarkaraštis patvirtina, jog N. P. kaltinime nurodytu metu buvo darbo vietoje, t. y. mokykloje, nes liudytojos R. B. ir V. V. minėtą dieną išteisintosios mokykloje nematė, jų vedamuose užsiėmimuose išteisintoji nedalyvavo.

2.1.2. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog N. P. negalėjo nurodytu laiku būti įvykio vietoje, nes nuo mokyklos iki jos namų yra apie 2 km., ji pėsčiomis šį atstumą įveikia per 30 min., taksi paslaugomis nesinaudoja, nes neturi tam lėšų. Atstumas nuo išteisintosios darbo vietos iki jos nuolatinės gyvenamosios vietos, kur įvyko konfliktas, yra 2,06 km. Svetainės www.maps.lt duomenimis automobiliu atstumas įveikiamas per 3 min., o pėsčiomis per 20 min. Aplinkybė, kad išteisintoji pasisamdė vieną kvalifikuočiausių ir geriausiai apmokamų advokačių (duomenys neskelbtini) mieste, verčia abejoti teismo išvada, kad išteisintosios gaunamos pajamos neleidžia jai naudotis taksi paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, kad maksimali taksi kaina (duomenys neskelbtini) mieste yra 1 Eur/km, neįtikima, kad išteisintoji neturėtų 2 Eur taksi paslaugoms apmokėti.

2.1.3. Nepagrįstai teismas atmetė liudytojų V. B. ir P. B. parodymus vien dėl to, kad jie yra išteisintosios ir nukentėjusiojo dukters uošviai ir šeimoje vykstančios turto dalybos gali turėti įtakos jų nusiteikimui išteisintosios atžvilgiu. Šis teismo teiginys yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Jie parodymus davė prisiekę sakyti tiesą. Teismas nenustatė, kad jie davė melagingus parodymus, už kuriuos jiems turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad minėti liudytojai teisme apklausti praėjus beveik metams po įvykio, bei į jų garbų amžių, natūralu, kad kai kurių detalių ar smulkmenų jie neprisiminė.

2.1.4. Nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai, kodėl nesiremiama nukentėjusiojo P. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroro įsitikinimu, nukentėjusiojo duoti parodymai yra nuoseklūs, detalūs, nukentėjusysis nurodė konflikto priežastį, laiką, vietą, apibūdino įrankį, kuriuo jis buvo sužalotas, įvardijo savo buvusią sutuoktinę kaip asmenį, sudavusį jam vieną smūgį skėčiu į veidą ir padariusį sužalojimą. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino teismo medicinos ekspertas išvadoje Nr. (duomenys neskeltini) konstatuodamas, kad nukentėjusiajam P. P. buvo suduotas vienas smūgis ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Baudžiamojoje byloje nebuvo paneigti nukentėjusiojo P. P. parodymai, kuriuos patvirtino liudytojai V. B. ir P. B. bei teismo medicinos eksperto išvada. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusįjį sužalojo kažkas kitas, kad sužalojimai padaryti kitomis nei kaltinime nurodyta aplinkybėmis.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja ? prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas.

6. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalimis teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-495/2020, 7 punktas). Nors nagrinėjamu atveju prokuroras turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nė vienam iš byloje esančių įrodymų nebuvo suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė, teismas išsamiai išanalizavo visus, tiek išteisintąją N. P. kaltinančius, tiek ją teisinančius bylos įrodymus ir savo išvadas pagrindė byloje surinktų bei teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde nenurodyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje esančius įrodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

7. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), kuris sukelia straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius, t. y. sukelia fizinio skausmą arba nežymų sužalojimą, ar trumpą susargdinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018, 11.1?11.2 punktai). Nors nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu teigė, kad 2019 m. spalio 9 d. apie 13 val. gyvenamojo namo kieme jo buvusi sutuoktinė vieną kartą skėčio rankena jam trenkė į lūpą, o teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad P. P. padaryta kraujosruva ir gleivinės nubrozdinimas apatinėje lūpoje, apatinio žandikaulio kairės pusės 1 kandžio panirimas galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodomu daiktu (1 t., b. l. 32), kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie duomenys patvirtina tik nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. BK 140 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo padarinius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiajam nustatytas kūno sužalojimas dar neįrodo, kad jis atsirado dėl kaltinamojo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020, 14 punktas). Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad minėtus sužalojimus nukentėjusiajam P. P. padarė būtent N. P..

8. Nagrinėjamoje byloje yra prieštaringi duomenys: nukentėjusysis P. P. ir kaip liudytojai apklausti V. B. ir P. B. nurodė, kad 2019 m. spalio 9 d. apie 13 val. N. P. buvo gyvenamojo namo kieme, o N. P. teigė tuo metu buvusi darbe. Siekiant patikrinti šią baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens versiją buvo gauti duomenys iš N. P. darbovietės, apklaustos jos bendradarbės.

9. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad N. P. 13 val. nebuvo mokykloje, nes jos nematė kolegės V. V. ir R. B., išteisintoji galėjo taksi automobiliu sugrįžti namo ir atlikti kaltinime nurodytus veiksmus, prokuroras nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, todėl daroma išvada, kad tai tik prielaidos. Baudžiamojo proceso normos draudžia nuosprendį grįsti prielaidomis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019, 23 punktas). Taigi prokuroras, norėdamas įrodyti, kad N. P. padarė nusikalstamą veiką, kad kaltinime nurodytu laiku ji nebuvo mokykloje (buvo sugrįžusi namo), turėjo pateikti atitinkamus duomenis, o ne perkelti N. P. įrodinėjimo naštą reikalaujant, kad ji paneigtų jo iškeltą įvykio versiją.

10. N. P. darbdavio pateikti duomenys patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2019 m. spalio 9 d. apie 13 val., ji dirbo su 3A klasės mokiniu S. Š. (1 t., b. l. 40, 130–131; 2 t., 31), t. y. buvo savo darbo vietoje, kuri yra nutolusi daugiau nei 2 km nuo tariamos įvykio vietos. Nors kaip liudytoja apklausta 3A klasės auklėtoja V. V. nurodė, kad per 5 pamoką, t. y. nuo 12.00 val. iki 12.45 val., vykusioje klasės valandėlėje N. P. nedalyvavo ir vėliau tądien jos nematė, teisėjų kolegija pažymi, kad per 6 pamoką, t. y. nuo 12.55 val. iki 13.40 val., liudytoja dirbo tik su nedidele grupele mokinių, aptarė klausimus, susijusius su klasės ekskursija. Liudytojos V. V. teigimu, per 6 pamoką N. P. galėjo dirbti kitoje patalpoje su kokiu nors mokiniu (1 t., b. l. 81–83; 2 t., b. l. 52–62). Pagal mokymosi tvarkaraštį 6 pamoką N. P. turėjo dirbti būtent su 3A klasės mokiniu S. Š. (1 t., b. l. 130–131). Iš ugdymo įstaigos gauti duomenys apie mokinių lankomumą patvirtina, kad tądien minėtas mokinys buvo mokykloje (2 t., b. l. 31), klasės auklėtoja pripažino, kad S. Š. dalyvavo klasės valandėlėje, tačiau ji nežino, ką jis veikė po to (S. Š. nepasiliko aptarti ekskursijos, nes į ją neketino važiuoti) (1 t., b. l. 42, 81–83; 2 t., b. l. 52–62). Aplinkybę, kad mokytojos padėjėja individualiai dirbdama su vaiku gali būti atskiroje patalpoje, patvirtina byloje esantis mokyklos raštas, kuriame nurodoma, kad N. P. dirbo klasėje, o klasės auklėtoja – bibliotekoje (1 t., b. l. 40). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklaustas mažametis S. Š., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra teisiškai reikšminga. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti baudžiamojon atsakomybėn traukiamos N. P. versiją, jog ji įvykio metu dirbo, buvo pradėti rinkti pradėjus daugiau nei dviem mėnesiams po tiriamo įvykio. Praėjus tokiam laiko tarpui būtų netikslinga klausti mažamečio, ar tikrai 2019 m. spalio 9 d. per 6 pamoką jis individuliai dirbo su mokytojos padėjėja N. P., kai byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šią faktinę aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, kad N. P. prailgintoje mokymosi grupėje dirba tik nuo 14.10 val., liudytojos R. B. parodymai, kad N. P. nedalyvavo jos vedamuose prailgintos grupės užsiėmimuose (1 t., b. l. 76–78, 130–131; 2 t., b. l. 42–46), nepaneigia aplinkybės, kad apie 13 val. N. P. buvo darbe.

11. Byloje nustatyta, kad išteisintoji N. P. ir nukentėjusysis P. P. yra buvę sutuoktiniai, kurie net ir po santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) kartu gyveno tame pačiame name. Tačiau 2019 m. vasarą jų santykiai pašlijo, tapo konfliktiški: nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad dėl tarpusavio nesutarimų jis kreipėsi į advokatą, inicijavo N. P. iškeldinimo procesą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina N. P. parodymus, kad ji 2019 m. vasarą kreipėsi į teismą dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo atidalijimo. Ginčo objektas yra gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei kitas P. P. vardu registruotas nekilnojamasis turtas (ieškinio suma daugiau nei 210 tūkstančių eurų), civilinė byla neišnagrinėta. Iš byloje esančio 2019 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimo matyti, kad tai ne pirmas kartas, kuomet P. P. kreipėsi į teisėsaugas pranešdamas apie smurtinius N. P. veiksmus (2 t., b. l. 37–39), tačiau dėl minėtame pareiškime nurodytų veiksmų nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 135–136). Taigi visuma nustatytų aplinkybių rodo, kad nagrinėjamo įvykio metu buvusių sutuoktinių santykiai buvo itin įtempti ir konfliktiški, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šią aplinkybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, kylant ginčui tarp sutuoktinių arba buvusių sutuoktinių, kurių tarpusavio santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu dėl vykstančio skyrybų proceso ar turto dalybų, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai (buvę sutuoktiniai) kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, yra linkę vieni kitus kaltinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013).

12. Teismo medicinos ekspertas kategoriškai nenustatė, kad nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai padaryti 2019 m. spalio 9 d. apie 13 val. suduodant smūgį skėčio rankena. Specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu būdu per 4?6 paras iki tyrimo pradžios (1 t., b. l. 32), o nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020, 11 punktas), taigi specialisto išvada vienareikšmiškai nepatvirtina, jog nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas padarytas nukentėjusiojo nurodytu būdu.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie galimai padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusysis ne iškart pranešė teisėsaugos institucijoms, neskambino bendruoju pagalbos numeriu, o surašė pareiškimą ir tik kitą dieną davė parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 14–20, 23). Vertinant nukentėjusiojo parodymus matyti, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški: iš pradžių P. P. teigė, kad apie 13 val. jis sugrįžo namo papietauti, vėliau nurodė, kad apie 13 val. jau ruošėsi išvažiuoti į miestą, kai prie jo priėjo nukentėjusioji. Pirmosios instancijos teismui siekiant išsiaiškinti ar jis sugrįžęs namo papietavo, atsakė, kad nebeprisimena, nors labai išsamiai apibūdino savo ir išteisintosios veiksmus, kurie laiko požiūriu truko labai neilgai. Pastebėtina ir tai, kad kaskart pasakodamas apie tos dienos įvykius nukentėjusysis nurodydavo vis daugiau naujų aplinkybių: ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad išteisintoji priėjusi prie automobilio staiga atidarė vairuotojo pusės dureles, kairiąja ranka sugriebė jį už striukės apykaklės ir dešinėje rankoje laikyto skėčio rankena trenkė jam į apatinę lūpą, po to sparčiu žingsniu nuėjo link gyvenamojo namo, tačiau bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis nurodė, kad išteisintoji sudavė ir daugiau smūgių, tik nuo kitų smūgių jis apsigynė. Iš pradžių nukentėjusysis negalėjo tiksliai apibūdinti skėčio, kuriuo jam trenkė buvusi sutuoktinė, tvirtino, kad policijos pareigūnas netinkamai jį suprato, bet jau kitoje apklausoje paaiškino, kad skėtis buvo tamsus su šviesiais taškučiais. Pirmosios instancijos teisme dar papildė, kad taškeliai buvo pilki, kad jam trenkta ne šiaip skėčio rankena, o rankenoje esančiu geležiniu varžtu. Baudžiamojo proceso metu skėtis nebuvo rastas. Išteisintajai teigiant, kad ji niekada tokio skėčio neturėjo, nė vienas liudytojas nepaneigė šios versijos ir nepatvirtino, kad išteisintoji kada nors yra turėjusį tokį skėtį, kurį apibūdino nukentėjusysis.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog sutuoktinių konfliktą matė liudytojai V. B. ir P. B., paaiškėjo tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: nei pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, nei apklausose, nei atliekant akistatą nukentėjusysis niekada neužsiminė, kad įvykį galėjo matyti kiti asmenys (1 t., b. l. 14–20, 23, 43–45, 53–56, 61–64, 110–114). Teisme apklausta liudytoja V. B. patvirtino mačiusi, kaip N. P. trenkė nukentėjusiajam su rankoje laikytu daiktu: skėčiu ar pagaliu (2 t., b. l. 42–46), o liudytojas P. B. nurodė matęs N. P. mosikuojant kažkokiu daiktu, tačiau nematė nei užsimojimo, nei smūgio (2 t., b. l. 52–62). Taigi, be liudytojos V. B., niekas kitas nematė smūgio sudavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vertindamas nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymus teismas turi atsižvelgė į galimą jų suinteresuotumą bylos baigtimi, galimą palankumą nukentėjusiajam. Tokių liudytojų parodymai pripažįstami patikimais tik įvertinus kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020, 18 punktas). Nagrinėjamu atveju išrašas iš administracinių nusižengimų registro bei 2019 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimas patvirtina, kad į buvusių sutuoktinių nesutarimus įsitraukė ir judviejų dukra A. B. su vyru (1 t., b. l. 137–138; 2 t., 37–39), t. y. liudytojų V. B. ir P. B. sūnus su žmona. Be to, liudytoja V. B. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jos santykiai su išteisintąja yra „šiaip sau“ (2 t., b. l. 42–46). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, liudytoja teigė, kad nenorėjo kištis į buvusių sutuoktinių nesutarimus, todėl nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepaaiškino, kas pasikeitė ir kodėl nusprendė duoti nukentėjusiajam palankius parodymus teisme. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojų V. B. ir P. B. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys (kaip minėta šios nutarties 10 punkte, N. P. darbdavio pateikti duomenys patvirtina, kad išteisintoji buvo darbe), daroma išvada, kad visuma byloje nustatytų aplinkybių leido pagrįstai pirmosios instancijos teismui suabejoti šių liudytojų objektyvumu, nes akivaizdu, jog į buvusių sutuoktinių konfliktus įsitraukė ir kiti šeimos nariai, artimieji. Be to, yra esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojos V. B. parodymų: anot nukentėjusiojo, išteisintoji atėjo jam iš nugaros, galbūt pro vartus, tačiau liudytoja V. B. teigė mačiusi N. P. ateinančią nuo gyvenamojo namo pusės, t. y. iš priešingos pusės nei nurodė nukentėjusysis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti nukentėjusiojo bei liudytojų V. B. ir P. B. parodymais, nes jų nepatvirtina kiti byloje objektyvūs duomenys. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė nutarties, kuria prokuratūra informuojama apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, savaime nereiškia, kad šių asmenų parodymai yra teisingi.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-895/2020, 20 punktas).

16. Įvertinusi nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo pripažino, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinį skundą.