Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-03 · Administracinė byla Nr. A-858-748-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-03
Bylos Nr.
A-858-748-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00759-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Dainius Raižys
Trečiasis asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
G. N.
Kategorijos
  • 70.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-748/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00759-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 70.4. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ingai Grištutinienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. N. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja G. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-4), prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į patėvio A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad ji turi teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. V. iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdytą 1/6 (vieną šeštąją) dalį 5,0140 ha žemės sklypo buvusioje „Strelčiukų gyvenvietėje B“, tačiau nustatytais terminais prašymo nepateikė. Paaiškino, kad apie iki nacionalizacijos patėvio A. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvusioje „Strelčiukų gyvenvietėje B“ atsitiktinai sužinojo iš I. L.. Pareiškėjos motina 1950 metais susituokė su A. V.. Ši motinos santuoka buvo antroji, tuo metu pareiškėja buvo aštuonerių metų amžiaus. Su motina apsigyveno tėvo name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsižvelgiant į tai, kad pas tėvą apsigyveno jau po 1940 metų nuosavybės nacionalizacijos, pareiškėja nebuvo mačiusi, kad tėvas būtų dirbęs žemę. A. V. pareiškėjai niekada nepasakojo ir apie tai, kad šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis kartu su kitais bendraturčiais valdė žemės sklypą. Atsimena, kad tėvas teigė esą žemė, esanti aplink namą, priklauso valstybei. Manė, jog A. V. apie valdytą žemę nepasakojo dėl to, jog tuo metu apie iki nacionalizacijos turėtą žemę kalbėti buvo nesaugu, o galimybės atgauti turėtą žemę nebuvo. A. V. visą savo turtą užrašė pareiškėjai. 1967 m. rugsėjo 11 d. mirus patėviui, pareiškėja paveldėjo vieno aukšto gyvenamąjį namą ir penkis sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo 1968 metų turtą pardavė G. L. ir J. L., o pati išsikraustė gyventi į Vilnių, kur gyvena iki šiol. J. L. anūkas, G. L. brolis I. L., šiuo metu nuosavybės teise valdo minėtus nekilnojamojo turto objektus. I. L., nusprendęs apsitverti sklypą tvora ir pradėjęs derinti šių darbų atlikimą su kaimynais, susipažino ir pradėjo bendrauti su kaimynu A. K.. A. K. papasakojo, jog domėdamasis šios vietovės istorija iš savo senelių sužinojo, kad Varkovskių šeima buvo labai turtinga ir nuosavybės teisėmis Žemojoje gatvėje iki 1940 metų nacionalizacijos valdė daug žemės. I. L. atvyko pas pareiškėją ir papasakojo apie jos tėvo nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Pareiškėja pažymėjo, kad pardavusi namą bei sandėlius daugiau nesilankė šioje vietoje, nebendravo su buvusiais kaimynais, todėl neturėjo galimybių sužinoti apie patėvio valdytą žemę. Pareiškėja nepažinojo tėvo brolių ir sesers, nebuvo jų mačiusi, o tėvas buvo minėjęs tik tiek, jog jo broliai ir sesuo emigravo į Lenkiją ir apie jų likimą pačiam A. V. nebuvo žinoma. Kitų giminaičių pareiškėja taip pat nepažinojo ir jų gyvenamosios vietos nežinojo, su tėvo giminaičiais nepalaikė jokio ryšio. Pareiškėja neturėjo objektyvių galimybių sužinoti apie A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą.

Teigė, kad šios aplinkybės laikytinos objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti subjektinę teisę ir šiuo atveju yra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atnaujinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų pateikimo terminą. Pažymėjo, jog nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvos Respublikoje prasidėjo 1991 metais, tačiau tik įsigaliojus 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Pareiškėja prašė atsižvelgti į tai, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nėra ženkliai praleistas, kadangi 1991 metais prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui pareiškėja pateikti prašymo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus neturėjo teisės. Nurodė, kad pareiškėjai yra žinoma, jog į jos patėvio valdytą žemę nuosavybės teisės nebuvo atkurtos kitiems asmenims, todėl kitų trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai nebūtų pažeidžiami.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 69-72).

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus archyve suformuotos nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusio savininko A. V. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę nėra. Pareiškėja pateikė 1967 m. rugpjūčio 5 d. sudarytą testamentą, kuriuo A. I. V. visą jo mirties dieną priklausiusį turtą paliko savo dukrai H. I. N. Su prašymu pateiktas išrašas iš Hipotekos registro nepatvirtina fakto, kad A. V. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis vienas valdė 5,0140 ha ploto žemės sklypą Nr. 17 buvusioje „Strelčiukų gyvenvietėje B“, Vilniuje, nes minėtame dokumente į nurodytą žemės sklypą bendraturčiais nurodyti V. (W.) S. (S.), J. (J.), B. (B.), A., M. (M.) ir K. (K.), taip pat iš pateiktame dokumente nurodytų duomenų neaišku, kokią šio žemės sklypo dalį nuosavybės teise valdė A. V.. Teigė, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Manė, kad pareiškėja nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku nebuvo pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 13 d. sprendimu (b. l. 92-95) pareiškėjos G. N. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja G. N. siekia atkurti nuosavybės teises į patėvio A. V. iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdytą 1/6 (vieną šeštąją) dalį 5,0140 ha žemės sklypo buvusioje „Strelčiukų gyvenvietėje B“, Vilniuje.

Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį atnaujinti praleistą prašymo nuosavybės teisių atkūrimui padavimo terminą galima tik tuo atveju, jei nustatoma, kad pilietis įstatymo nustatytą prašymo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja teismui pateiktame prašyme ir jos atstovė teismo posėdžio metu svarbiomis termino prašymui paduoti praleidimo priežastimi prašė pripažinti aplinkybę, kad pareiškėja nežinojo, jog jos patėvis nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą. Apie galimą savo teisę į nuosavybės atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2010 metais iš trečiųjų asmenų, kurie, savarankiškai tvarkydami savo žemės teisinius reikalus, jai pranešė apie tokią galimybę. Teismas pažymėjo, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios paduoti prašymą per įstatymo nustatytą terminą. Duomenų apie priežastis, kurios būtų galėjusios pareiškėjai sutrukdyti per tokį ilgą laikotarpį pateikti žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises, byloje nebuvo pateikta. Pareiškėjai, prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, per tiek metų niekas netrukdė kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl galimos nuosavybės buvimo klausimo išsiaiškinimo. Savo teisių pareiškėja nerealizavo dėl neveikimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais yra subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja prašymo padavimo terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, jos nurodytos aplinkybės negali būti pripažintinos svarbiomis, todėl nėra pagrindo praleistą prašymo padavimo terminą atnaujinti.

III.

Pareiškėja G. N. apeliaciniu skundu (b. l. 102-105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjos motina su A. V. susituokė, kai pareiškėja buvo aštuonerių metų amžiaus. Pareiškėja tėvo name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apsigyveno jau po 1940 metų nuosavybės nacionalizacijos, todėl apie iki nacionalizacijos tėvo turėtą žemę jai nebuvo žinoma. Apie tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę buvo nežinoma ir pareiškėjos motinai, susituokusiai su A. V. 1950 metais. Pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės sužinoti apie tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę ne tik todėl, kad nepažinojo nei vieno tėvo giminaičio, bet ir todėl, jog pas tėvą atsikraustė jau po nuosavybės nacionalizacijos. G. N. nebuvo mačiusi, kad tėvas būtų dirbęs žemę. A. V. įdukrai nepasakojo ir apie tai, kad šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis kartu su kitais bendraturčiais valdė žemės sklypą. Pareiškėja, prisimindama tėvo teiginį, jog žemė priklauso valstybei, negalėjo tikėtis, kad galėjo būti priešingai. Pareiškėja nemanė, jog yra pagrindas kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl galimos nuosavybės buvimo klausimo išsiaiškinimo.

Pabrėžia, jog pareiškėja tėvo giminaičių nepažinojo. Pareiškėjai nėra žinoma, ar tėvas turėjo giminaičių Lietuvoje, kadangi pastarasis su jais nepalaikė ryšio ir pareiškėjos su nei vienu iš jų nebuvo supažindinęs. Tėvas buvo minėjęs tik tiek, jog jo broliai ir sesuo emigravo į Lenkiją ir apie jų likimą ar gyvenamąją vietą jam pačiam nėra žinoma. Pareiškėjai neaišku, kokiu būdu ji galėjo stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, kai jų nepažinojo ir apie jų gyvenamąją vietą žinių neturėjo ne tik ji pati, bet ir jos tėvas. Apie tėvo su broliais ir seserimi valdytą žemę pareiškėja sužinojo atsitiktinai. Aplinkybė, jog pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės bendrauti ar bent susisiekti su tėvo giminaičiais ir tokiu būdu sužinoti apie tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, laikytina objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjai kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėja pažymi, kad nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvos Respublikoje prasidėjo 1991 metais, tačiau tik įsigaliojus Atkūrimo įstatymui nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Manė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į aplinkybę, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nėra ženkliai praleistas, kadangi 1991 metais prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui pareiškėja pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus neturėjo teisės. Aplinkybė, jog pareiškėja apie savo teisę pretenduoti į tėvo A. V. nuosavybės teise valdytą žemę sužinojo tik 2010 metų pabaigoje, nėra svarbi sprendžiant dėl termino atnaujinimo, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Priežastys, atsiradusios po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Nurodo, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atnaujinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų pateikimo terminą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110-113) nurodo, kad, teismui pripažinus pareiškėjos nurodytas priežastis svarbiomis priežastimis, jis tokiai išvadai neprieštaraus.

Paaiškina, jog Atkūrimo įstatyme, kituose teisės aktuose nėra nurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinamas terminas prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Nurodo, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus archyve suformuotos nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusio savininko A. V. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę nėra. Pabrėžia, kad pateiktas išrašas iš Hipotekos registro nepatvirtina fakto, kad A. V. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis vienas valdė 5,0140 ha ploto žemės sklypą Nr. 17 buvusioje „Strelčiukų gyvenvietėje B”, Vilniuje, nes minėtame dokumente nurodyto žemės sklypo bendraturčiais nurodyti V. (W.) S. (S.), J. (J.), B. (B.), A., M. (M.) ir K. (K.), be to, iš pateiktame dokumente nurodytų duomenų neaišku, kokią šio žemės sklypo dalį nuosavybės teise valdė A. V..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinė byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad 2012 m. balandžio 25 d. mirė pareiškėja G. N. (b. l. 165).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas (ABTĮ 55 str. 2 d.). Pastebėtina, jog teisių perėmimas po fizinio asmens mirties sprendžiamas pagal paveldėjimo teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5 knygoje.

Nagrinėjamu atveju iš Testamentų registro išraše (b. l. 169), Vilniaus miesto trisdešimt trečiojo notaro biuro (b. l. 170), pareiškėjai atstovavusios advokatės D. T. (b. l. 174) pateiktos informacijos matyti, kad po pareiškėjos mirties paveldėjimo byla užvesta nebuvo, galimi paveldėtojai dėl palikimo priėmimo iki 2013 m. gruodžio 2 d. nesikreipė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nėra gauta duomenų apie pareiškėjos teisių perėmimą, sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje procesinių teisių perėmimas pagal ABTĮ 55 straipsnį yra negalimas. Atitinkamai, ši nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą administracinę bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 5 d., 133 str.).

Pažymėtina, jog tokia praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1035/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinime.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 5 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysDalia Višinskienė