- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-178-282-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Klavdija Kruminienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Jūratė Astromskytė
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-178-282/2009
1.1.8.9., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 3 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš R. M. E. B. priteisti 1950 Lt žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad jis naktį iš 2008 m. gruodžio 20 d. į 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) iš E. B. nuomojamo namo kambario ir pirties pastato pagrobė E. B. priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Ericsson“ su SIM kortele 200 Lt vertės, 1870 Lt, piniginę 20 Lt vertės, žibintuvėlį 20 Lt vertės, audiomagnetolą ,,LG“ 200 Lt vertės, taip E. B. padarydamas 2310 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog jis iki teismo nuosprendžio dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ siuvėju, kad savo noru atėjo į policiją ir visus pavogtus daiktus, išskyrus pinigus, gražino policijos pareigūnams, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius paaiškinimus. Apeliantas skundu taip pat prašo atsižvelgti į jo padarytą nusikalstamą veiką ir į tai, kad sugyventinė laukiasi naujagimio.
Nuteistojo gynėja prašo tenkinti R. M. apeliacinį skundą.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus ir pripažino apeliantą kaltu pagal BK 178 str. 1 d. Nuteistasis, neginčydamas savo kaltės įvykdžius vagystę ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, apeliuodamas į teigiamai jį apibūdinančias aplinkybes, skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Savo skunde R. M. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino to, kad apeliantas dirbo, savo iniciatyva atvyko į policiją, gražino dalį pagrobtų daiktų, prisipažino kaltu ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi įvykdęs nusikaltimą. Visas paminėtas aplinkybes teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.).
Tačiau byloje yra ne tik teigiamai R. M. asmenį apibūdinančių duomenų, į kuriuos teismas taip pat privalo atsižvelgti, įvertinti, skirdamas bausmę kaltininkui. Taigi, apylinkės teismas nustatė ne tik apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet nustatė ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes nusikaltimą R. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pažymėtina ir tai, kad R. M. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas jau 12 kartą, nors ir nesunkų (BK 11 str. 3 d.), tačiau tyčinį nusikaltimą padarė būdamas ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei (b. l. 43-48), Šilutės rajono apylinkės teismo 1998 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu (b. l. 66-69) ir to paties teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu (b. l. 64-65), vadovaujantis 1961 metų BK 26 str. 1 d. 2 p., 2 d., buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 str. 2 d., jis laikomas pavojingu recidyvistu pagal dabar galiojantį 2000 metų BK 27 str. R. M. teistumas pagal 2000 metų BK 97 str. 3 d. 3 p. ,,d“ pp. nėra išnykęs ar teismo panaikintas, todėl jis laikomas teistu ir nėra praradęs pavojingo recidyvisto statuso, o tokiam asmeniui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, ir kitokia bausmė gali būti skiriama tik BK 62 str. numatytais pagrindais (BK 56 str. 2 d.).
Baudžiamojo įstatymo 62 str. 3 d. 2 p. numato, kad esant minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo, paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta BK 56 str. 2 d.
BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, pavojingam recidyvistui paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta BK 56 str. 2 d., gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 62 str. nuostatų taikymo R. M. klausimą. Savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo visumą BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų, nurodydamas, kad R. M. savo noru atvyko į policiją, pripažino savo kaltę ir nuo pat pradžių davė išsamius parodymus apie įvykdytą nusikaltimą, gailėjosi dėl savo nusikalstamo elgesio, grąžino pagrobtus daiktus. Bylos duomenys – R. M. apklausos protokolai (b. l. 31-32; 37-38), teisiamajame posėdyje duoti parodymai (b. l. 122), daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (b. l. 8), patvirtina visas paminėtas apylinkės teismo konstatuotas teigiamai apelianto asmenį apibūdinančias aplinkybes. Kita vertus, tame pačiame nuosprendyje apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 62 str. nuostatų taikymo, prieštaringai nurodė, kad nuteistasis visiškai neatlygino padarytos žalos, neatsiprašė nukentėjusiojo ir nesitarė su juo dėl žalos atlyginimo, ir nusprendė, kad nėra pagrindo skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 56 str. 2 d.
R. M. buvo pripažintas kaltu pagrobęs nukentėjusiojo E. B. daiktus – mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele 200 Lt vertės, piniginę 20 Lt vertės, žibintuvėlį 20 Lt vertės, audiomagnetolą ,,LG“ 200 Lt vertės ir 1870 litų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pateikė ikiteisminio tyrimo tyrėjui pagrobtus E. B. daiktus – mobiliojo ryšio telefoną, piniginę, audiomagnetolą (b. l. 8), kurie buvo grąžinti nukentėjusiajam (b. l. 12). Akivaizdu, kad dalį nukentėjusiajam padarytos žalos pašalino pats nuteistasis, be to, jis teisiamojo posėdžio metu išreiškė pasiryžimą atlyginti likusią neatlygintą žalą (b. l. 125), todėl nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad R. M. ,,...žalos neatlygino visiškai...“. Teisiamojo posėdžio metu R. M. pareiškė, jog gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašo nukentėjusiojo dėl padarytos žalos ir nori ją atlyginti (b. l. 125).
Kolegija, atsižvelgusi į aptartas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas R. M. teigiamai apibūdinančias aplinkybes, konstatuoja, kad yra nustatyta visuma BK 62 str. 1 d. numatytų aplinkybių, o pirmosios instancijos teismo argumentai, dėl kurių buvo nuspręsta netaikyti minėto straipsnio nuostatų, būtent, kad R. M. visiškai neatlygino padarytos žalos, nepagrįsti. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, teismas, nors ir nustatęs BK 62 str. 1 d. numatytų aplinkybių visumą, nėra įpareigotas kiekvienu atveju pavojingam recidyvistui skirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Mažesnės bausmės, nei numatyta BK 56 str. 2 d., skyrimas, BK 62 str. numatytų pagrindų taikymas pirmiausia siejamas su tokių baudžiamosios bylos aplinkybių visuma, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą ir (ar) padarytos veikos pavojingumą, rodo veikos atsitiktinį ar situacinį pobūdį ir pan., tačiau, kolegijos nuomone, pagal bylos medžiagą nei vienos iš paminėtų išvadų apie R. M. ir jo nusikalstamo veikimo pobūdį padaryti nėra pagrindo.
Pažymėtina tai, kad apeliantas turi galiojančių administracinių nuobaudų, tame tarpe už smulkias vagystes (b. l. 90-93). R. M., būdamas teismo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, toliau sistemingai pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus. Pavyzdžiui 2001 m. rugsėjo 21 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (pakeistu to paties teismo 2003 m. birželio 6 d. nutartimi) R. M. buvo nuteistas laisvės atėmimu už vagystę ir tyčinį svetimo turto sugadinimą, dėl kurių savo kaltę pripažino pilnai (b. l. 45; 77-82), tačiau atlikęs bausmę (2004-06-04), nepraėjus nei 3 mėnesiams (2004-08-18), vėl padarė baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 178 str. 4 d., dėl ko nuoširdžiai gailėjosi ir savo kaltę pripažino (b. l. 63). Be visa to kas paminėta, R. M. laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 26 d. iki 2004 m. rugsėjo mėn. vidurio padarė 13 nusikalstamų veikų nuosavybei, už ką buvo pripažintas kaltu 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. rugsėjo 21 d., 2005 m. gegužės 17 d. it kt. teismo nuosprendžiais (b. l. 44; 51-53; 54-55; 58; 59; 62;). Pažymėtina tai, jog R. M. savo kaltę pripažindavo ir priimant ankščiau paminėtus teismų sprendimus, tačiau akivaizdu, kad jo kaltės pripažinimas ir apgailestavimas dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo deklaratyvūs, nenuoširdūs pareiškimai, nes, nusikalstamą veiką, už kurią R. M. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, vėl padarė nepraėjus nei metams po to, kai baigė atlikti laivės atėmimo bausmę (2008-03-07), paskirtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu (pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi), o tai byloja ne tik apie susiformavusias itin stiprias jo antivisuomenines nuostatas, bet ir apie visišką nenorą taisytis, keisti gyvenimo būdą, kas, kolegijos nuomone, apeliantą apibūdina, kaip itin pavojingą asmenį visuomenei.
BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Tokiu būdu kolegija, įvertinusi visas R. M. asmenį teigiamai apibūdinančias ir šioje nutartyje aptartas aplinkybes, tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, atsižvelgusi į kitas paminėtas ir itin negatyviai jo asmenį apibūdinančias aplinkybes (pripažintas pavojingu recidyvistu, teistumas neišnykęs, nuteistas jau 12 kartą ir kt.), apylinkės teismo nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, daro išvadą, kad R. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir taikyti jam BK 62 str. nuostatas ir tuo pagrindu paskirti mažesnę bausmę, nei numatyta BK 56 str. 2 d., nėra pagrindo.
Nuteistasis, prašydamas sumažinti jam paskirtą bausmę, savo skundu apeliuoja ir į tai, kad jo sugyventinė laukiasi naujagimio. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų nei apie R. M. sugyventinę, nei apie jos nėštumą, nei apie tai, kad būsimo vaiko tėvas yra nuteistasis, todėl nėra jokio pagrindo vertinti tokius deklaratyvius apelianto pareiškimus ir atsižvelgti į juos, sprendžiant apie laisvės atėmimo bausmės terminą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.