Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo L. Z. atstovei advokato padėjėjai V. K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui G. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtai veiksmais, atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK ) 6.271 straipsnio nuostatas.

Kaip nurodė pareiškėjas skunde ir paaiškino jo atstovė teismo posėdyje, neturtinę žalą pareiškėjas patyrė dėl Kauno apskr. VPK Jonavos rajono Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo A. K., pareiškėjo teigimu, neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodė, jog policijos pareigūnas A. K. jį persekiojo 2016-10-06 17.00 val. prekybos centre „Iki“ (duomenys neskelbtini), reikalaudamas atiduoti telefoną, važiuoti į policijos komisariatą, naudodamas prieš pareiškėją prievartą, užkišęs ranką pareiškėjui už dešinės rankos, bandė jį išvesti iš prekybos centro patalpų. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl Kauno apskr. VPK Jonavos rajono Kriminalinės policijos skyriaus neišsamaus įvykio 2016-10-06 17.00 val. prekybos centre „Iki“, kai policijos pareigūnas A. K. persekiojo pareiškėją ir prieš jį naudojo prievartą, tyrimo, nenustačius pareigūno A. K. veiksmuose pažeidimų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl atlyginimo žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Taigi, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, būtina įvertinti Kauno apskr. VPK Jonavos rajono Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo A. K. veiksmus, susijusius su, pareiškėjo teigimu, neteisėtu pareiškėjo persekiojimu, reikalavimu atiduoti telefoną ir vykti į policijos komisariatą, prievartos prieš pareiškėją naudojimu, taip pat Kauno apskr. VPK Jonavos įvykio 2016-10-06 apie 17.00 val. prekybos centre „Iki“, susijusio su A. K. veiksmais prieš pareiškėją, aplinkybių tyrimo pagrįstumą ir teisėtumą, kurio metu nebuvo nustatyta Kauno apskr. VPK Jonavos rajono Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo A. K. veiksmuose policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų.

Dėl policijos pareigūno A. K. veiksmų

Bylos duomenys patvirtino ir byloje dėl to nėra ginčo, jog įvykio dieną, 2016-10-06, apie 17.00 val. Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas policijos pareigūnas A. K. (toliau – ir policijos pareigūnas) poilsiui ir vakarienei skirto laiko metu atvyko tarnybiniu policijos automobiliu „Mitsubishi Pajero“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir policijos automobilis) į prekybos centrą „Iki“ (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, pastebėjęs prekybos centro „Iki“ (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje esantį tarnybinį policijos automobilį su įjungtais žibintais, ėmė jį filmuoti (fotografuoti), o vėliau prekybos centre „Iki“ filmavo (fotografavo) vairavusį policijos automobilį policijos pareigūną, kaip paaiškėjo vėliau – A. K., kuris, pareiškėjo teigimu, reikalavo atiduoti telefoną ir vykti į policijos komisariatą, naudojo prieš pareiškėją prievartą.

Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo L. B. 2016-10-14 tarnybinio pranešimo Nr. 20-IL-71090 dėl pareiškėjo L. Z. skundo duomenys ir liudytojo L. B. parodymai teisme patvirtino, jog policijos pareigūnas A. K. įvykio dieną 2016-10-06 dirbo nuo 8 iki 20 val., tarnybinių užduočių vykdymui A. K. naudojosi nustatyta tvarka suteiktu tarnybiniu policijos automobiliu „Mitsubishi Pajero“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atlikęs tarnybinę užduotį per radijo ryšį paprašė Kauno apskr. VPK budėtojo suteikti laiką poilsiui ir vakarienei. Gavęs budėtojo leidimą, užsuko į prekybos centrą „Iki“, (duomenys neskelbtini), nusipirkti maisto produktų vakarienei.

Iš byloje esančių fotonuotraukų ir vaizdo ir garso įrašų galima spręsti, jog pareiškėjas aktyviais veiksmais filmavo (fotografavo) policijos automobilį ir jame esantį policijos pareigūną A. K.. Iš vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnas A. K. buvo priėjęs prie pareiškėjo prekybos centre „Iki“ ir su juo kalbėjosi. Liudytojas A. K. paaiškino, jog pareiškėjas jį tendencingai filmavo (fotografavo) prie prekybos centro „Iki“ policijos automobilyje nepaaiškinęs jokių priežasčių. Norėdamas išsiaiškinti, kodėl buvo filmuojamas (fotografuojamas), nuėjo paskui pareiškėją į prekybos centrą. Pareiškėjas atsisakė bendrauti ir paaiškinti filmavimo (fotografavimo) priežastis. Taigi, liudytojo A. K. teigimu, jis bandė išsiaiškinti pareiškėjo elgesio fotografuojant policijos automobilį ir patį policijos pareigūną priežastis ir tikslus. Taip pat liudytojas A. K. nurodė, jog nereikalavo atiduoti telefono, prašė parodyti, ką nufilmavo ir kokiu tikslu tai darė, bei kategoriškai nereikalavo vykti į policijos komisariatą.

Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo A. K. parodymais, kadangi jo paaiškinimo apie įvykio aplinkybes nepaneigė kiti byloje ištirti įrodymai, t. y. Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo L. B. tarnybinio pranešimo duomenys bei liudytojo L. B. parodymai teismo posėdyje. Liudytojų P. M. ir G. B. parodymais nesivadovauta, nes šie liudytojai negalėjo prisiminti jokių esminių įvykio aplinkybių prekybos centre „Iki“.

Nors iš garso įrašo girdėti, jog liudytojas A. K. prašo pareiškėjo duoti telefoną ir važiuoti į policijos komisariatą, tačiau iš 11 sekundžių trunkančio neišsamaus vaizdo ir garso įrašo bei A. K. pokalbio su pareiškėju metu pasakytų kelių frazių „duoti telefoną“ ir „važiuojam į policijos komisariatą“, negirdint viso pokalbio turinio, nėra galimybės spręsti apie pokalbio pobūdį, o taip pat vienareikšmiškai vertinti, jog A. K. imperatyviai nurodė pareiškėjui atiduoti telefoną ir kategoriškai reikalavo važiuoti į policijos komisariatą, nepalikdamas galimybės pareiškėjui pasirinkti elgesio varianto. Telefonas nebuvo paimtas ir pareiškėjas nebuvo prievarta nuvežtas į policijos komisariatą.

Teismo vertinimu, vaizdo – garso įraše girdimi A. K. pasakyti pareiškėjui žodžiai “duoti telefoną“ ir „važiuojam į policijos komisariatą“ buvo pasakyti pareiškėjui siekiant išsiaiškinti jo elgesio – filmavimo (fotografavimo) priežastis, o ne vykdant policijos pareigūno funkcijas ir įgaliojimus.

Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog policijos pareigūnas A. K. naudojo prieš pareiškėją fizinę prievartą ar kitokias prievartos priemones, kuriomis buvo ribojama pareiškėjo laisvė.

Viena iš bendrųjų policijos pareigūnų teisių yra ta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat Policijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis policijos pareigūnams suteikti įgaliojimai duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, policijos veikla taip pat yra grindžiama prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais.

Byloje nenustatyta, jog A. K. prieš pareiškėją naudojo fizinę prievartą, t. y. prievartą – policijos veiklos metodą, kuriuo siekiama įgyvendinti policijai pavestus uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi policijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus, apibrėžtą Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 2 straipsnio 9 dalyje. Vaizdo įrašas tokių aplinkybių nepatvirtino. Policijos pareigūno A. K. veiksmų vertinimas negali būti grindžiamas vien tik pareiškėjo paaiškinimais.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbus faktinės situacijos vertinimas. Faktas, kad A. K. yra policijos pareigūnas, pats savaime nėra pakankamas spręsti, jog įvykio aplinkybėmis A. K. nustatyta tvarka jam suteiktos pertraukos pailsėti ir pavakarieniauti metu veikė kaip įgaliotas policijos pareigūnas, tiesiogiai vykdantis policijos pareigūno funkcijas ir uždavinius.

Pažymėtina, kad policijos veiklą, t. y. policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę ir prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas reglamentuoja Policijos įstatymas.

Pagal Policijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtas statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis policijos pareigūnams.

Policijos įstatymo 23 straipsnyje, numatančiame pareigūnų teises įgyvendinant nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, įtvirtinta, kad pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, be kita ko, turi teisę: kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad gali būti padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas), nusikalstama veika ar kitaip sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat atliekant pasislėpusių asmenų paiešką, tikrinti asmenų, transporto priemonių, krovinių, daiktų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, stabdyti transporto priemones, apžiūrėti asmenis, transporto priemones, kitus daiktus ir priemones, kviesti asmenis į policijos tarnybines patalpas; pristatyti asmenį, kuriam reikalinga būtinoji socialinė pagalba, į policijos ar kitų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų tarnybines patalpas arba į kitų asmenų jų sutikimu patalpas jo asmens tapatybei nustatyti ir būtinai socialinei pagalbai suteikti.

A. K. nagrinėjamo ginčo situacijoje pirmiau nurodytų veiksmų, apibrėžtų Policijos įstatymo 23 straipsnyje, nevykdė, suteiktomis policijos pareigūnui teisėmis nesinaudojo.

Byloje nustatyta, jog įvykio dieną pareiškėjas aktyviai fotografavo mobiliojo ryšio telefonu policijos automobilį ir policijos pareigūną A. K., ir tai patvirtina pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos. Pareiškėjas nurodė, jog fotografavo (filmavo) policijos automobilį ir pareigūną, nes jam pasirodė keista, kodėl įjungti policijos automobilio žibintai, taip pat siekė išsiaiškinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama teise naudoti tarnybinę transporto priemonę savo reikmėms, kadangi policijos automobilis stovėjo prie prekybos centro „Iki“. Akivaizdu, jog pareiškėjo elgesys filmuojant (fotografuojant) policijos automobilį ir policijos pareigūną atitinkamai lėmė policijos pareigūno A. K. asmeninį susidomėjimą, susijusį su jo asmens teise žinoti ir išsiaiškinti pareiškėjo filmavimo (fotografavimo) tikslus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė fotografuoti viešą asmenį dėl jo užimamų pareigų nereiškia teisės jį filmuojant (fotografuojant) persekioti ir paskui jį sekti tik dėl to, jog pareiškėjui policijos automobilis su įjungtais žibintais atrodė keistai ir jam kilo įtarimas, kad gali būti piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi pastačius policijos automobilį prie prekybos centro. Pareiškėjo nurodytas tikslas filmuoti (fotografuoti) policijos automobilį ir pareigūną negali pagrįsti pareiškėjo interesų teisėtumo ir pareiškėjo teisės žinoti, kodėl policijos automobilis buvo su įjungtais žibintais ir buvo pastatytas prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nedavusio sutikimo asmens negalima fotografuoti, taip pat atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti ar kitokiu būdu platinti jo nuotraukos ar jos dalies, portreto ar kitokio atvaizdo.

CK 2.22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje.

Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą CK 2.22 straipsnio 2 dalis nustato išimtis, kai fotografuoti (filmuoti) asmenį nereikia jo sutikimo, jeigu jis fotografuojamas dėl savo visuomeninės, tarnybinės veiklos, tokiu atveju toks asmuo yra viešas.

Teismų praktikoje paprastai skiriamos dvi viešų asmenų, kuriuos galima fotografuoti be jų sutikimo visada, išskyrus atvejus, kai fotografavimas reikštų ir jiems pripažįstamos teisės į privatų gyvenimą pažeidimą pagal CK 2.23 straipsnį, rūšys: tai vieši asmenys dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys, ir trumpalaikiai vieši asmenys, kurie sulaukia visuomenės dėmesio dėl tam tikro įvykio ar poelgio (LAT 2001-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2001, 2000-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000).

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 punkte taip pat apibrėžta viešojo asmens sąvoka: viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

LAT nuosekliai laikosi pozicijos, jog viešuoju asmeniu paprastai laikomas asmuo, kuris dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukia visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją domina (LAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2015).

Taigi esminiai viešojo asmens kriterijai – užimamos pareigos, vykdoma veikla ir dėl to atsiradęs nuolatinis ir pagrįstas visuomenės dėmesys. Tačiau pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-10-23 nutarime byloje Nr. 36/2000 pažymėjo, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiems asmenims. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas kriterijus, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiems asmenims, turi paisyti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotam apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, teismų formuojamą praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamo įvykio situacijoje A. K. neatitiko nei viešo asmens, nei trumpalaikio viešo asmens kriterijų, kadangi įvykio situacijoje policijos pareigūnas nevykdė jokios viešojo subjekto veiklos, susijusios su policijos pareigūno pareigų ir teisių įgyvendinimu, kuri įprastai nuolat sulaukia visuomenės dėmesio, taip pat nedalyvavo rezonansiniame įvykyje ir neatliko kitokių reikšmingų veiksmų, dėl kurių įprastai sulaukiama išskirtinio visuomenės dėmesio. Todėl negali būti pripažinta, jog policijos pareigūnas A. K. jam nustatyta tvarka suteiktos pertraukos pavalgyti ir pailsėti laiku būdamas prekybos centre ir bendraudamas su pareiškėju veikė kaip policijos pareigūnas, t. y. viešasis asmuo, kurį pareiškėjas turėjo teisę filmuoti (fotografuoti) be jo sutikimo. Tai, kad A. K. dėvėjo policijos uniformą ir vairavo tarnybinį automobilį, ginčo situacijoje neturi lemiamos reikšmės, nes A. K. neveikė kaip viešas asmuo, įvykio metu nevykdė jokių viešojo administravimo subjekto funkcijų ir policijos funkcijų ir uždavinių neįgyvendino, todėl policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė.

Nenustačius policijos pareigūno A. K. neteisėtų veiksmų, valstybės viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas negalima.

Dėl pareiškėjo skundo tyrimo

Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė ir tuo, jog Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK netinkamai ištyrė jo 2016-10-06 skundą.

Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo L. B. 2016-10-14 tarnybinio pranešimo duomenys patvirtina, jog pareiškėjo skundas buvo ištirtas peržiūrėjus ir įvertinus prekybos centro „Iki“ vaizdo kameromis užfiksuotą vaizdo įrašą, A. K. paaiškinimą, vieningos pajėgų sistemos ir kitų duomenų visetą.

Teismo nuomone, tyrimas buvo atliktas išsamiai, objektyviai, įvertinus visus reikšmingus įrodymus. Tyrimo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Bylos duomenys patvirtino, jog Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK išsamiai ištyrė pareiškėjo 2016-10-06 skundą dėl policijos pareigūno nustatymo ir neteisėtų veiksmų pripažinimo, pateiktą elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), ir informavo pareiškėją 2016-10-14 raštu Nr. 20-S-152031, išsiųstu elektroniniu paštu. Pareiškėjas buvo informuotas, jog pareigūnas yra nustatytas ir tai yra būtent Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas A. K., kuris nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, galinčių būti pagrindu pradėti prieš jį tarnybinio nusižengimo tyrimą. Iš esmės tokios pačios aplinkybės buvo konstatuotos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2018-06-07 rašte Nr. 5-S5357, kuriame nurodyta, jog nėra pagrindo abejoti Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK atliktu pareiškėjo 2016-10-06 skundo tyrimu, tyrimas buvo atliktas tinkamai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taip pat minėtame 2018-06-07 rašte Nr. 5-S5357 nurodyta, jog pareiškėjas 2018-05-29 skunde nepateikė naujų faktinių aplinkybių, nevertintų tyrimo metu, ir tai, kad asmenims suteikta teisė inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau jie neturi teisės skųsti tokių patikrinimo išvadų, tokie asmenys tik įgyja teisę būti informuoti apie patikrinimo rezultatus, bei tokią teisės aiškinimo praktiką yra suformavę administraciniai teismai.

Teismas neturi pagrindo teigti, jog Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK, pateikdamas pareiškėjui informaciją apie jo 2016-10-06 skundo tyrimą, pažeidė Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo taisyklių, patvirtintų Kauno apskr. VPK viršininko 2008-12-18 įsakymu Nr. 20-V-142 (Kauno apskr. VPK viršininko 2011-12-16 įsakymo Nr. 20-V-862 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus.

Bylos duomenys neabejotinai patvirtino, kad į pareiškėjo 2016-10-06 skundą, pateiktą elektroniniu paštu, buvo atsakyta per 20 dienų terminą, nepažeidžiant Taisyklių 29 punkte nustatytų terminų, ir tokiu pat būdu, kurį naudojo pareiškėjas. Kauno apskr. VPK 2016-10-14 raštas Nr. 20-S-152031, pareiškėjui išsiųstas elektroniniu paštu, taip, kaip pageidavo savo 2016-10-06 skunde pareiškėjas. Pareiškėjui buvo išsiųsta skaitmeninė atsakymo kopija. Kauno apskr. VPK Jonavos r. PK veiksmai išsiunčiant pareiškėjui atsakymą elektroniniu būdu neprieštaravo minėtų Taisyklių 44 punkto nuostatoms, kuriose nurodyta, kad į asmenų prašymus ar skundus atsakoma taip, kaip pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti prašymo kitokiu būdu. Pareiškėjas, pageidaudamas gauti dokumentą kitokia forma, turėjo teisę kreiptis dėl to, tačiau tokio prašymo nepateikė.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamoje byloje ištyrus bylos įrodymų visumą, nenustatyta policijos veiksmuose jokių neteisėtų veiksmų ar policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo skundas buvo ištirtas išsamiai ir visapusiškai bei į jį atsakyta nustatyta tvarka ir terminais. Nenustačius atsakovės atstovaujančios institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. procedūrinių pažeidimų tiriant pareiškėjo skundą, valstybės viešoji atsakomybė negalima.

Dėl pirmiau nustatytų aplinkybių ir minėtų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.