Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. T. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. T. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 2 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 261 straipsnį tuo, kad jis nakties iš 2014 m. lapkričio 1 d. į lapkričio 2 d. metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Ž. B. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas ir tikrai žinodamas, kad E. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. V., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnamečiai, neatlygintinai perdavė jiems vartoti uostant nenustatytą kiekį amfetamino ir metamfetamino miltelių ir tokiu būdu platino psichotropines medžiagas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka R. T. laikinai sulaikytas 2014 m. lapkričio 4 d. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi R. T. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. kovo 4 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi kaltinamajam R. T. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė 2 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 4 d. Apygardos teismas nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus suėmimo taikymo pagrindus, t. y., kad būdamas laisvėje, jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir trukdyti procesui. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Kaltinamasis R. T. skunde prašo suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę - namų areštą. Pasižada nebėgti ir nesislėpti, neišvykti į užsienį, nedaryti naujų nusikaltimų, netrukdyti procesui. Nurodo, jog visi liudytojai yra apklausti, todėl negali pakenkti ikiteisminio tyrimo procesui. Iki sulaikymo dirbo, yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, būdamas paleistas ketina toliau dirbti. Sulaikymo metu nesipriešino, nebėgo, net neketino bėgti ar slėptis. Suimtas yra virš 6 mėnesių. Palaiko glaudžius santykius su šeima ir nenori jų prarasti.

Teismo posėdyje kaltinamasis prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Kaltinamojo R. T. skundas atmetamas.

Suėmimo kaip ir kitų kardomųjų priemonių taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, šioje byloje tokie duomenys yra nustatyti nukentėjusiųjų E. L. ir J. V., nukentėjusiojo E. L. atstovės pagal įstatymą A. L., liudytojų Ž. B., S. J. parodymais, jie užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, specialisto išvadose ir kitoje bylos medžiagoje. Kartu pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, tokiu atveju kaltės klausimas taip pat iš esmės nesprendžiamas, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

Suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Vilniaus apygardos teismas pagrįstai pratęsė kaltinamajam R. T. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 2 punkte numatytais pagrindais.

Apie tikimybę, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis), sprendžiama vertinant BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. T. suėmimo terminą šiuo pagrindu, iš esmės tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. R. T. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, numatyta BK 261 straipsnyje, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo nuo trijų iki dvylikos metų bausmę. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Nors R. T. turi gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo, tačiau yra nevedęs. Be to, R. T. anksčiau buvo padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir R. T. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė. Taip pat kaltinamasis yra baustas administracine tvarka. Šių aplinkybių visuma rodo, kad kaltinamasis R. T. nėra susaistytas itin tvirtais socialiniais ryšiais. Remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, R. T. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pratęsiant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, manymas, jog įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagrįstas duomenimis, rodančiais, kad jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti teisme. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, darytina išvada, jog apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad kaltinamasis R. T. pažįsta kaltinime nurodytus nepilnametį ir mažametį nukentėjusiuosius, taip pat liudytojus, gyvena netoli šių asmenų. Nors minėti asmenys yra apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jie dar neapklausti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis R. T. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino. Todėl darytina išvada, jog kaltinamasis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus ir taip trukdyti nustatyti tiesą byloje. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto suėmimo taikymo (jo termino pratęsimo) pagrindo buvimą, kad R. T., būdamas laisvėje, gali trukdyti procesui, pats ar per kitus asmenis daryti poveikį nukentėjusiesiems ir liudytojams (BPK 122 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Šių pagrįstai nustatytų suėmimo taikymo pagrindų nepašalina kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės, kad palaiko santykius su šeima, iki sulaikymo dirbo ir būdamas paleistas taip pat dirbs. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau jos nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos ir, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, negali būti pakankamu pagrindu panaikinti R. T. taikomą griežčiausią kardomąją priemonę.

Baudžiamoji byla, kurioje R. T. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Baudžiamojo proceso įstatymas bendrą suėmimo taikymo trukmę riboja tik ikiteisminio tyrimo metu.

Vilniaus apygardos teismo išvada, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negali būti pasiekti, yra teisiškai motyvuota. Apeliaciniam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl griežčiausios kardomosios priemonės pakeitimo į švelnesnes, pavyzdžiui, namų areštą.

Pažymėtina, jog suėmimas neišvengiamai suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau, netaikant griežčiausios kardomosios priemonės, šiuo atveju be teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą procesą. Kaltinamajam R. T. griežčiausios kardomosios priemonės taikymas neprieštarauja proporcingumo principui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. T. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų nepažeidė. Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo R. T. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.