Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-06-28 · Administracinė byla Nr. A-525-908-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-28
Bylos Nr.
A-525-908-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Trečiasis asmuo
O. K., A. B., Kauno apskrities viršininko administracijai
Pareiškėjas
Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo
Atsakovas
Kaišiadorių rajono savivaldybei
Advokatai
Rūta Čilinskaitė, Vidutė Tiškuvienė
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-908/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui O. K. ir jos atstovei advokatei Rūtai Čilinskaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens A. B. atstovams A. B. ir advokatei Vidutei Tiškuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens O. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, A. B., O. K. dėl aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu (b. l. 24–26), kurį patikslino (b. l. 6–8; 64–67), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kaišiadorių rajono valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkio Nr. 328-v „Dėl nuosavybės teisės atstatymo ir žemės sklypo suteikimo A. B.“ (toliau – ir Potvarkis) ir Kaišiadorių rajono valdybos 1994 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 1322 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei A. B.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl 7,85 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių rajone.

Nurodė, kad nuosavybės teisės A. B. buvo atkurtos į S. B. ir B. B. žemę bei jiems asmeninės nuosavybės teise nepriklausiusią žemę. Nuosavybės teisės atkurtos, remiantis 1934 m. kovo19 d. Žemės išdavimo aktu Nr. 27619 ir 1933 m. gruodžio 30 d. Žemės perleidimo aktu Nr. 51892. 1933 m. gruodžio 30 d. žemės perleidimo akte Nr. 51892 nurodyta, kad Žemės reformos valdyba perleido S. B. ir B. B. bendron jų nuosavybėn 1 hektaro penkių tūkstančių kvadratinių metrų žemės sklypą. Perleistoje bendroje nuosavybėje S. B. priklausė 1,0075 ha ir B. B. 0,5025 ha. Toliau Akte nurodyta, kad už perleistą žemę jos savininkai turi sumokėti 54 Lt, iš jų 36 Lt S. B. ir 18 Lt B. B. Išperkamieji mokesčiai pradedami mokėti nuo 1945 metų. Akte nurodyta, kad, kol bus sumokėti išperkamieji mokesčiai, perleistos žemės savininkai be žemės reformos vykdomųjų įstaigų sutikimo neturi teisės jos perleisti, įkeisti, pasidalinti, apsunkinti įvairiais suvaržymais, išnuomoti. Nesumokėjus nustatytu laiku išperkamųjų mokesčių, perleistoji žemė gali būti parduota Žemės ūkio ministro nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog duomenų, kad S. B. ar B. B. sumokėjo už žemę, nėra, todėl nėra galimybės teigti, kad minėto žemės sklypo dalis, tai yra 1,0075 ha, priklausė S. B. kaip savininkui. Nurodė, kad, atkuriant nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio nuostata, pagal kurią nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, nes 1934 m. kovo 16 d. žemės tvarkymo departamento rašte nurodyta, kad, remiantis Žemės tvarkymo įstatymo 73 paragrafu, B. B. ir S. įrodoma nuosavybės teisė į 13,91 ha žemės sklypą, pagal 1913 metais sudarytą matininko išskirstymo viensėdžiais projekto planą. Išskirstymo viensėdžiais projektas patvirtintas Trakų apskrities 1914 m. vasario 20 d. nutarimu. Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) 1932 m. kovo 21 d. mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašyti savininkai B. B. ir B. S., (duomenys neskelbtini) kaime turėję 14,62 ha žemės. Šalia pavardės B. B. įrašyta „7,06“, šalia pavardės B. S. įrašyta „7,56“. Pabrėžė, jog, remiantis minėtais dokumentais, S. ir B. B. priklausė konkretaus dydžio žemės sklypai, todėl A. B., kaip S. B. mirusio sūnaus P. B. sutuoktinė, galėjo pretenduoti tik į S. B. priklausančią žemės sklypo dalį. Pagal nuosavybės teises įrodančius dokumentus B. B. yra A. B. sutuoktinio tėvo brolis, ir ji, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, negali pretenduoti į B. B. priklausiusią žemę. Padarė išvadą, jog todėl naikintina Potvarkio dalis dėl ginčo žemės suteikimo A. B. ir tokio Potvarkio pagrindu priimtas Sprendimas. A. B. atkuriant nuosavybės teises, pažeistas viešasis interesas, kadangi neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant nustatytą tvarką, privačiam asmeniui suteikta žemė, kuri pagal įstatymus turi priklausyti valstybei. Pažymėjo, jog apie viešojo intereso pažeidimą sužinojo 2008 m. balandžio 24 d., gavus O. K. prašymą, o įsitikino, kad yra pagrindas kreiptis į teismą 2008 m. gegužės 22 ir 23 d. gavus dokumentus iš Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Teigė, jog nepažeistas ir bendras ieškinio senaties terminas, o tuo atveju, jeigu teismas manytų kitaip – prašė jį atnaujinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybė atsiliepimu į prašymą (b. l. 41–42) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, priimant ginčijamus aktus, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos suformuota praktika dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo, kai žemė priklausė keliems savininkams. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. balandžio 21 d. rašte Nr.l 130/6-123 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1992 m. balandžio 7 d. rašto Nr.06-93 „Dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ 4 punkte nurodyta, kad, jeigu žemės nuosavybės akte įrašyti keli savininkai ir jų dalys nenurodytos (bendroji jungtinė nuosavybė), žemė negali likti valstybės nuosavybėje, jeigu bent vienas pretendentas pareiškė norą atstatyti nuosavybės teisę į žemę. Nesant kitų prašymų į ginčo žemės sklypą, A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą S. ir B. B. bendrai valdytą žemės sklypą. Be to, skundžiami administraciniai aktai priimti 1994 metais, todėl yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą. Remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1995-06-28 redakcija) 17 straipsniu, padarė išvadą, jog Kaišiadorių rajono valdybos teisių perėmėjas žemės nuosavybės atstatymo sityje yra apskrities viršininkas. Todėl pažymėjo, jog Kaišiadorių rajono savivaldybė yra netinkamas atsakovas byloje, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsniu, prašė teismą pakeisti atsakovą į tinkamą. Pabrėžė, jog kartu su minėta funkcija apskričių viršininkams perduoti visi su tuo susiję dokumentai, todėl savivaldybė tokių dokumentų neturi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – ir Kauno AVA) atsiliepimu į prašymą (b. l. 44–45) su prašymu nesutiko.

Nurodė, kad, A. B. atkuriant nuosavybės teises į žemę, vadovautasi įstatymo nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Vėliausiai išduotas dokumentas yra Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1934 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 27619, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas skirtas bendrojoje nuosavybėje B. B. ir S., bet sklypo dalys bendrojoje nuosavybėje nenurodytos, prie šio nutarimo pridėtoje Eksplikacijoje, skiltyje „Bendrosios nuosavybės dalis“ pabrauktas brūkšnys. Nesant kitų prašymų, nuosavybės teisės atkurtos A. B. Be to, yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinio aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 150–152) prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-335/2008, A575-1576/2008), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas senaties terminas, ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, prašymas atmestinas pagal ABTĮ 89 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir pažymėjo, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A10-131/2007, A146-335/2008, A575-1576/2008 yra reikšmingos šiai administracinei bylai, kadangi tokių bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės sutampa. Konstatavo, jog neturi pagrindo kitaip vertinti tokias pat faktines aplinkybes.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. K. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 156–159), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti. Pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar, patenkinus pareiškėjo prašymą, trečiasis suinteresuotas asmuo, visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą negu ta, kuri būtų patirta, jeigu prašymas būtų atmestas. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju negalima neabejotinai teigti, jog A. B. laikėsi teisės aktų reikalavimų, kadangi, teikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji sąmoningai nuslėpė kitus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą (įskaitant ir O. K.).

2. Nepanaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo, būtų pažeistas teisingumo principas, nes būtų įtvirtinta situacija, kada asmuo, apgaulės būdu įgijęs turtą, tampa teisėtu jo valdytoju ir savininku.

3. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėtos bylos Nr. A10-131/2007 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, kadangi šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti A. B. teisėti interesai ir lūkesčiai.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 165–168), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir perduoti prašymą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog nuosavybės teisės atkurtos, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, nevertino teismo posėdyje ištirtų įrodymų, nekonstatavo, kurios aplinkybės nustatytos, o kurios ne, todėl negalėjo turėti galimybių nagrinėtos bylos aplinkybių palyginti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtomis bylomis.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų Nr. A10-131/2007, A575-1576/2008 ir nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės sutampa.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-335/2008) ir pabrėžia, jog teismas nesprendė, ar šioje byloje nustatytos aplinkybės priklauso tam ypatingam atvejui, kai, panaikinus prašyme nurodytus administracinius aktus, A. B., kiti asmenys, visuomenė ar valstybė patirtų didesnę žalą nei ta, kuri atsirastų patenkinus prašymą. Teigia, jog, tik nustačius teisėtai ar neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, būtų galima spręsti, kokiems teisėtiems lūkesčiams yra pagrindas kilti ir kokių interesų gynimui suteiktinas prioritetas. Tuo tarpu teismas nenustatė, ar A. B. tikėjosi, jog jai bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuri pagal teisės aktus jai nepriklauso, todėl nėra pagrindo teigti, kad, patenkinus prašymą, būtų pažeisti jos teisėti lūkesčiai.

4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl A. B. nesąžiningumo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens O. K. apeliacinį skundą (b.l. 171) su skundu nesutinka.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l. 175–176) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

1. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A6-186/2001, A2-38/2001), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 8 punktu, pabrėžia, jog O. K. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepateikė. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog A. B. turėjo nurodyti visus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą.

2. Nesutinka su skundo teiginiu, jog viešojo intereso (O. K. intereso) gynimas atsveria teisinių santykių stabilumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. K. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l. 177–178) su apeliaciniu skundu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl Kaišiadorių rajono valdybos 1994 m. spalio 13 d. potvarkio Nr. 328-v bei 1994 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 1322, kuriais, inter alia A. B. atkurtos nuosavybės teisės į 15,41 ha žemės, esančios Kaišiadorių rajono, (duomenys neskelbtini), dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7,85 ha dalį tokio žemės sklypo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi suėjus bendrajam ieškinio senaties terminui, prašymo netenkino. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar minėta pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta.

CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina (bylos Nr. A438-372/2010, A575-1576/08, A10-131/2007), jog tai atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui.

Byloje ginčijami administraciniai aktai priimti 1994 metų spalio mėnesį, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2008 m. gegužės 23 d. (b.l. 24), t. y. praėjus daugiau kaip 14 metų nuo skundžiamų aktų priėmimo. Tokia situacija, teisėjų kolegijos manymu, vertintina kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui.

Remiantis CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senatį (b.l. 103, 120), todėl darytina išvada, jog, nustačius, kad praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Pareiškėjas teigė, jog jis apie padarytus pažeidimus sužinojo tik 2008 m. gegužės 23 d., todėl jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas netaikytinas. Tokie pareiškėjo argumentai, atsižvelgiant į teisinių santykių stabilumo, teisingumo ir protingumo principus, vertintini kaip nepagrįsti bei neatitinkantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto prašymo (b.l. 66), jis prašė tuo atveju, jeigu teismas visgi nuspręstų, kad taikytinas ieškinio senaties terminas ir jis pasibaigęs, tokį terminą atnaujinti. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Todėl būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos priežastys gali būti vertinamos kaip svarbios ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Pareiškėjas nurodė, jog ieškinio senaties terminas atnaujintinas, nes jis, kreipdamasis į teismą, gina valstybės ir visuomenės interesą, kuriam šiuo atveju taikytinas prioritetas. Pirmiausia, pažymėtina, jog, kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas gina viešąjį interesą, negali būti pagrindu netaikyti ieškinio senaties termino, o praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, nenustačius kitų CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme svarbių priežasčių.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (byla Nr. A146-335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu (byla Nr. A17-742/2007). Tokia pati pozicija atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtinai tai motyvuodamas atitinkamame teismo sprendime. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (2006-09-21 nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (byla Nr. A3-11/2004).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viešojo intereso pažeidimą sieja su tuo, kad ginčijamais administraciniais aktais A. B. nuosavybės teisės atkurtos į žemę, kuri, pareiškėjo teigimu, turėtų priklausyti valstybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tokie pareiškėjo teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad A. B. nuosavybės teisės atkurtos į tokį patį kiekį žemės, kurį turėjo buvę savininkai, vadovaujantis teisinių santykių stabilumo principu, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, jog ginamas interesas vertintinas kaip viešasis. Bylos medžiaga iš esmės duoda pagrindą priešingai išvadai – jog siekiama apginti ne viešąjį, o privatų O. K. interesą. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, kad pati O. K. su prašymu kreipėsi į pareiškėją, prašydama kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo (b.l. 9–10), be to, ji su prašymu kreipėsi į teismą, prašydama jos atžvilgiu atnaujinti praleistus terminus dėl nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis). Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju bylos medžiaga, nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad ginamas viešasis interesas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu į teismą, praleidęs bendrąjį ieškinio senaties (materialaus teisinio intereso gynimo) terminą, byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo ginamas interesas vertintinas kaip viešasis, byloje nenustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pareiškėjo prašymą atmesti.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nepateikti duomenys, kurie leistų abejoti A. B. sąžiningumu, todėl nepagrįstais pripažintini apeliacinio skundo teiginiai, susiję su minėto asmens nesąžiningumu. Be to, tokie teiginiai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens O. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-Maculevičienė