Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-10-20 · Administracinė byla Nr. I-6319-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-20
Bylos Nr.
I-6319-484/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui G. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. V. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105 2013 m. gegužės 14-15 d. buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Nurodytas kalinimo sąlygas laiko žiauriomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl kurių patyrė neturtinę žalą ( 1 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) su skundo nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Tvirtina, kad nuteistieji (suimtieji) į kameras skirstomi griežtai vadovaujanti Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse nustatyta tvarka. Priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2013-05-14 užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir tai patvirtino savo parašu. Pagal turimus duomenis, kad pareiškėjas nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, jis ir toliau taip buvo laikomas. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis su skundais į įstaigos administraciją nesikreipė. Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą itin trumpu laikotarpiu yra nepagrįstas ir neatitinka proporcingumo principų. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas šį reikalavimą tenkinti ( 11-14 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ( 6-9 b. l. ). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas dėl laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apie jam padarytą neturtinę žalą. Be to, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo rūkančių asmenų. Tvirtina, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-08-08 įsakymu Nr. 1-101 patvirtintų Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo 13 p.).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad 2013 m. gegužės 14-15 d. d. buvo laikomas kartu rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105. Pabrėžė, kad šis pažeidimas yra kartotinis, 2013 m. sausio mėnesį jis taip pat buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Kad tuo buvo pažeistos jo teisės, pripažino ir teismas. Nurodė ir tai, kad skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl laikymo sąlygų nerašė, nes savo valią dėl laikymo nerūkančiųjų kameroje buvo pareiškęs anketoje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-05-14 iš Varėnos rajono policijos komisariato areštinės buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013-05-14 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, kurioje tos pačios dienos vakare buvo du asmenys ( 16 b. l.).

Pareiškėjas Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketoje nurodė, kad nesutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis ( 15 b. l.).

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio įstatymo straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketų vienas iš tikslų yra išsiaiškinti ne tik įkalintų asmenų nuostatas dėl jų kalinimo kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Iš atsakymų daromos išvados, ar patys apklausiamieji yra rūkantys, ar ne.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo kameroje Nr. 105 kartu su rūkančiais asmenimis.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, kurioms priklauso kamera Nr. 105, kartu su kitais asmenimis, atvykusiais planiniu ir neplaniniu etapu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kameroje Nr. 105 2014-05-14 vakare buvo 2 asmenys, o į gyvenamąją kamerą Nr. 197 pareiškėjas perkeltas 2014-05-15 ( 11, 16 b. l. ). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad iš 2013-05-14 į 2013-05-15 (1 parą) kameroje Nr. 105 jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl teismas netikėti pareiškėjo pateiktais paaiškinimais neturi pagrindo. Remiantis aptartais įrodymais, darytina išvada, kad atsakovas, laikydamas pareiškėją karantino patalpose (kameroje Nr. 105) su rūkančiais asmenimis, pažeidė anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis); priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Atsižvelgus į byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala jo sveikatai, taip pat pažeista konstitucinė teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto, 14 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, dėl to tikėtina, kad pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, neatsižvelgdamos į finansinius ar kitokius sunkumus, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Pabrėžta, kad net ir esant kitoms pakankamai geroms kalinimo sąlygoms, tai nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėl to jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ta aplinkybė, jog specialiuose teisės aktuose nėra numatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad tam, kad būtų atlyginta žala, šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, o piniginė kompensacija nepriteistina. Taigi, atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (pareiškėjas su rūkančiais asmenimis buvo laikomas tik vieną parą, t. y. nuo 2013-05-14 iki 2013-05-15), darytina išvada, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomą diskomfortą, tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privaloma atlyginti pinigais, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo G. V. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo G. V. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė