Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. B. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5-9, 66-70, I t.) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. P-320-(3.1) „Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti į karjeros valstybės tarnautojo pareigas Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje (toliau – ir Institucija), priteisti iš atsakovo neteisėtai nesumokėtą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš pareigų dienos (nuo 2010 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad iki 2009 m. gruodžio 31 d. dirbo Institucijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiuoju specialistu. Eidamas šias pareigas buvo išrinktas Jungtinės profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) padalinio Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos komiteto nariu (pirmininku), apie tai atsakovas buvo informuotas raštu. Ginčijamu įsakymu atleidžiant iš tarnybos nebuvo gautas išankstinis profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo sutikimas. Tuo atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 134 straipsnio 1 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pabrėžė, kad pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei teismų suformuotą praktiką pirmenybės teisę likti dirbti turi darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją, tačiau atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, pažeidė šias nuostatas, be to, per visą įspėjimo laikotarpį nepasiūlė jam jokių kitų pareigų, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti.

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 36-38, I t.) prašė skundą atmesti ir Įsakymą palikti galioti. Nurodė, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.7)-2D-3212 pranešė, kad nesutinka tarnybinio kaitumo būdu perkelti pareiškėją į kitas pareigas. Atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. nebeturėjo įgaliojimų ir nebevykdė teritorijų planavimo valstybinės priežiūros, kadangi ši funkcija buvo panaikinta įstatymu ir laisvos pareigybės, atitinkančios pareiškėjo lygį, kategoriją bei kvalifikaciją, Institucijoje nebuvo. Atsakovas 2010 m. sausio 21 d. raštu kreipėsi į profesinę sąjungą su prašymu pritarti pareiškėjo atleidimui, bet atsakymas negautas iki Įsakyme numatytos pareiškėjo atleidimo datos. Pažymėjo, kad neįmanoma tenkinti pareiškėjo reikalavimo grąžinti į ankstesnes pareigas, nes 2009 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. P-327-(3.1) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta nauja Institucijos struktūra, kurioje panaikintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 172-173, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, įvertinusi gautus E. B. dokumentus pagal Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 815 patvirtinto Priemonių apskričių viršininkų vykdomoms funkcijoms perskirstyti plano 11 punktą nustatė, kad neturi galimybės patenkinti pareiškėjo prašymo perkelti tarnybinio kaitumo būdu. Pažymėjo, kad Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas pareigas taisyklės numato, kad sprendimas dėl valstybės tarnautojo perkėlimo priimtas ir pareiškėjas informuojamas per 7 dienas nuo prašymo gavimo, tačiau nėra imperatyvaus nustatymo pateikti sprendimo motyvus bei nenustatyti kriterijai, kuriais remiantis atrenkami karjeros valstybės tarnautojai, siekiantys būti perkelti tarnybinio kaitumo būdu į kitas pareigas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu E. B. skundą tenkino iš dalies, Įsakymo 1 punkto dalį, kuria E. B. atleidimo iš pareigų data nurodyta 2010 m. kovo 2 d., ir E. B. atleidimo iš pareigų datą pakeitė į 2010 m. balandžio 1 d. Iš atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pareiškėjui priteisė vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 3069,00 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Nurodė DK 19, 134 straipsnio 1, 2 dalis, 129 straipsnį, Civilinio kodekso 2.38, 2.47 straipsnius, Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6, 8 straipsnius, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Institucijoje nėra įsteigtos savarankiškos profesinės sąjungos ir tik dalis Institucijos darbuotojų yra Profesinės sąjungos nariai, tačiau jie nėra įsteigę Institucijos profesinės sąjungos. Atkreipė dėmesį, kad pagal Profesinės sąjungos įstatų 42.2 punktą Klaipėdoje yra įsteigtas Profesinės sąjungos padalinys - Institucijos darbuotojų profesinė sąjunga. Nurodė Profesinės sąjungos įstatų 1 punktą ir darė išvadą, kad ši profesinė sąjunga veikia teritoriniu, šakiniu, profesiniu ir kitais principais, todėl, remdamasis DK 19 straipsnio 1 dalies reikalavimais, konstatavo, kad tokia profesinė sąjunga gali atstovauti atsakovo įmonės darbuotojų teises ir interesus tik gavusi iš darbuotojų kolektyvo atstovavimo funkcijas. Nustatė, kad Institucijos darbuotojų kolektyvo įgalinimų juos atstovauti Profesinė sąjunga nėra gavusi, o Institucijos darbuotojų įstojimas į jau veikiančią profesinę sąjungą negali būti prilyginamas tokio sutikimo gavimui. Kadangi Profesinė sąjunga neturi Institucijos darbuotojų kolektyvo pritarimo dėl atstovavimo, teismas darė išvadą, kad ji negali būti laikoma Institucijos darbuotojų atstovu pagal DK 19 straipsnį. Atkreipė dėmesį, kad pagal DK 134 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.1 punktą dėl išankstinio sutikimo atleisti darbuotoją, išrinktą į darbuotojų atstovaujamąjį organą, turi būti kreipiamasi į tas profesines sąjungas, kurios yra darbuotojų atstovai pagal DK 19 straipsnį.

Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A7-911/2003 ir pažymėjo, kad, vertinant profesinės sąjungos renkamo organo statusą, turi būti įvertinti ir profesinės sąjungos įstatai, juose apibrėžta struktūrinių padalinių teisinė padėtis bei numatyta tokių struktūrinių padalinių renkamųjų organų sistema, tada vertinama, ar pareiškėjas yra profesinės sąjungos įstatuose numatytų renkamųjų organų narys, ar jam taikytinos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nurodė, kad pagal Profesinės sąjungos įstatų 42.1, 43, 44.1, 44.3, 47.1 punktų nuostatas profesinės sąjungos padalinys susirinkimo (konferencijos) metu turi priimti padalinio vidaus įstatus suderinęs juos su Profesinės sąjungos įstatais. Pabrėžė, kad teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas įpareigojimas pateikti rašytinius įrodymus apie jo išrinkimą į Profesinės sąjungos renkamo organo narius ir teismui buvo pateiktas 2009 m. gegužės 6 d. Profesinės sąjungos padalino Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos raštas Nr. JPS-156 apie išrinktą profesinės sąjungos komitetą ir narius, 2009 m. gegužės 6 d. raštas JPS-158 apie komiteto sudėtį ir pirmininko išrinkimą. Teismas nustatė, kad Profesinės sąjungos padalinys - Institucijos darbuotojų profesinė sąjunga, veikia neturėdama jos veiklą reglamentuojančių vidaus įstatų, kurie yra numatyti Profesinės sąjungos įstatų 44.1 punkte, nėra jokių faktinių duomenų apie įvykusį susirinkimą (konferenciją), apie joje dalyvavusių delegatų skaičių, padalinio pirmininko ir komiteto išrinkimą ir kt. Darė išvadą, kad Profesinės sąjungos padalinio Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos steigimas neatitinka pačios Profesinės sąjungos įstatų nuostatų reikalavimų, todėl nepripažino, kad pareiškėjas gali būti laikomas Profesinės sąjungos įstatuose numatytų renkamųjų organų narys ar jam taikytinos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 3 dalį, nustatė, kad Seimas 2009 m. liepos 7 d. priėmė apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XI-318, kurio 2 straipsnio 4 punktu numatė, kad apskričių viršininkų pareigybės panaikinamos ir apskričių viršininkų administracijos likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka 2010 m. liepos 1 d., Vyriausybė 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 815 nutarė patvirtinti priemonių apskričių viršininkų vykdomoms funkcijoms paskirstyti planą. Šio plano vykdymo metu 2009 m. lapkričio 19 d. priimti Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas, Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo įstatymas, kurie įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Šiais įstatymų pakeitimais valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūra perduota Inspekcijai, o apskričių viršininkų administracijos funkcijos šioje srityje buvo panaikintos. Nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. P-38-(3.1) patvirtintas Institucijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas. Šio įsakymo 2 punktu pripažintas netekusiu galios nuo 2010 m. vasario 1 d. apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. P-328-(3.1) 1.1 punktas (patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas). 2010 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. P-52-(3.1) pripažintos netekusiomis galios Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. P-38-(3.1) 1 punktu patvirtinto priedo 4, 5 ir 6.2.3 eilutės (vyr. specialisto (teritorijų planavimo valstybinės priežiūros), vyr. specialisto (statybos valstybinės priežiūros) ir finansų skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės). Konstatavo, kad atsakovo įsakymu buvo patvirtinta nauja Institucijos struktūra, panaikintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. panaikintos ir vyr. specialisto (teritorijų planavimo valstybinės priežiūros) pareigos, kuriose dirbo pareiškėjas.

Nurodė, jog pareiškėjas apie tai, kad nuo 2010 m. kovo 2 d. bus panaikinta pareigybė, buvo informuotas 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2-4114-(2.8). Kadangi pareiškėjo 2009 m. gruodžio 28 d. prašymas dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros pareigas nebuvo patenkintas, atsakovas, privalėdamas įvykdyti įstatymo reikalavimą įspėti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą prieš du mėnesius, 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. P-328-(3.1) pareigybių sąraše patvirtino vyr. specialisto (teritorijų planavimo valstybinės priežiūros) pareigybę, kurią užėmė pareiškėjas. 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. P-320-(3.1) E. B. buvo atleistas iš Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. kovo 2 d. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, DK 130 straipsnio 8 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimo 1.2.4.2 punktą, nustatė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2009 m. gruodžio 30 d., o jis Įsakymu atleistas 2009 m. gruodžio 31 d., atleidimo datą perkeliant į 2010 m. kovo 2 d., visą šį laiką pareiškėjui buvo užtikrintos socialinės ir kitos garantijos, todėl pripažino, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo.

Iš 2010 m. kovo 22 d. Institucijos rašto Nr. 2.3-152-(4.3) nustatė, kad buvo neužimtos karjeros valstybės tarnautojų pareigybės – Regioninės plėtros skyriaus vedėjo A lygis 15 kategorija, Informatikos skyriaus vedėjo A lygis 12 kategorija, teisės departamento direktoriaus A lygis 15 kategorija. Nurodė, kad visos šios pareigybės yra aukštesnės kategorijos, o kitų žemesnės kategorijos pareigybių nebuvo.

Pažymėjo, kad dėl vykdomo apskričių likvidavimo ir dalies jų vykdytų funkcijų perskirstymo, Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 815 nutarta patvirtinti priemonių apskričių viršininkų vykdomoms funkcijoms perskirstyti planą, kurio 11 punkte buvo numatyta įvertinti atleidžiamų iš tarnybos apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojų prašymus ir galimybes perkelti juos į valstybės institucijas, perimančias apskričių viršininkų vykdytas funkcijas. Nustatė, kad teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkcijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perduotos Inspekcijai ir šiai institucijai pareiškėjas teikė 2009 m. gruodžio 28 d. prašymą tarnybinio kaitumo tvarka perkelti į šią instituciją. Nurodė, kad Inspekcija 2009 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.7)-2D-3212 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, rašto nepagrįsdama jokia argumentacija. Pažymėjo, kad pareiškėjas šio atsisakymo teisėtumo neginčijo, todėl darė išvadą, kad atsakovas dėl įstaigos likvidavimo proceso neturėjo objektyvių galimybių pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka siūlyti užimti kitas pareigas. Akcentavo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija - būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti.

Nustatė, kad atsakovas pareiškėjo užimamą pareigybę panaikino ne nuo 2010 m. kovo 2 d., kaip tai nurodė 2009 m. gruodžio 30 d. pranešime ir 2009 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. P-320-(3.1), o nuo 2010 m. balandžio 1 d. Pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindas siejamas su valstybės tarnautojo pareigybės panaikinamu.

Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi ar atstovavimo išlaidų, todėl šio prašymo netenkino.

III.

Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu (b. l. 35-37, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Įsakymą panaikinti, pripažinti atleidimą iš užimamų pareigų neteisėtu bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nurodo Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 6, 8 straipsnius, Profesinės sąjungos įstatų 30, 29, 42.2 punktus ir pabrėžia, kad teismas neteisingai taikė sprendime nurodytas teismų nutartis. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2010 pagrindžia Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos teisėtumą ir ieškovo prašyme nurodytą atsakovo įstatų pažeidimą. Mano, kad teismas neteisingai aiškina Profesinės sąjungos įstatų 43, 44.1, 44.3, 47.1 punktų nuostatas, nes šiuose įstatuose reikalavimo priimti padalinio vidaus įstatus nėra. Nurodo Profesinės sąjungos įstatų 29 punktą, kuriame nurodyta, kad profesinės sąjungos ar jų padaliniai, įstoję į Profesinę sąjungą, vadovaujasi šiais įstatais. Pažymi, kad teismo padaryta nuoroda į DK 130 straipsnio 8 dalį negali pagrįsti pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo, nes DK 130 straipsnis neturi 8 dalies. Mano, kad teismo sprendime neteisingai taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Nr. A36-1784/2008 analogija, nes šioje nutartyje pasisakoma dėl situacijos, kai valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinta, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nors jo pareigybė nebuvo panaikinta. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo užimama pareigybė buvo panaikinta 2010 m. balandžio 1 d., o iš pareigų jis buvo atleistas 2010 m. gruodžio 31 d., tuo pažeidžiant Valstybės tarybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Mano, kad tas faktas, jog atsakovas pareiškėjo atleidimo iš darbo datą perkėlė iki pasibaigs įspėjimo terminas, nesuteikė atsakovui teisės atleisti pareiškėją iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nepanaikinus jo pareigybės. Pabrėžia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo atleistas iš darbo, neteko valstybės tarnautojo statuso, nebuvo perkeltas tarnybinio kaitumo būdu į kitas pareigas kitoje institucijoje, tačiau teismas šios informacijos nenagrinėjo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A8-281/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 44 15 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuoto Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimą. Pažymi, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis negaliojančiu Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu, nes pagal šio įstatymo 2 dalį, įstatymas įsigalioja 2010 m. sausio 1 d.

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 43-45, II t.) prašo skundą atmesti, Įsakymą palikti galioti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nurodyta priteisti pareiškėjui vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, panaikinti. Nurodo, kad Inspekcija nesutiko perkelti E. B. tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros pareigas, laisvos pareigybės, atitinkančios pareiškėjo lygį, kategoriją bei kvalifikaciją, Institucijoje nebuvo, todėl atsakovas, vadovaudamasis DK 130 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai priėmė Įsakymą. Atkreipia dėmesį į Profesinės sąjungos įstatų 42.1, 42.2 punktus, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktus, 8 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad Institucijai niekada nebuvo pateikti Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos susirinkime priimtas sprendimas dėl buveinės, patvirtinti įstatai (statutas) ir duomenys apie įstatymo nustatyta tvarka atliktą įstatų registraciją. Pabrėžia, kad visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 2 d. E. B. gavo teisėtą mėnesinį atlyginimą, po 2010 m. kovo 2 d. pareiškėjui atsakovas mokėjo priklausančio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją iki paskyrimo į valstybės tarnybą dienos. Nuo 2010 m. balandžio 2 d. E. B. buvo paskirtas Šilutės rajono savivaldybės administracijoje Architektūros ir urbanistikos skyriuje vedėjo pavaduotoju-vyriausiuoju architektu. Daro išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė jokios finansinės žalos iki atleidimo datos.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. P-320-(3.1), kuriuo, be kita ko, pareiškėjas nuo 2009 m. gruodžio 31 d. atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo datą perkeliant į 2010 m. kovo 2 d. (b. l. 11, I t.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – Įsakymo 1 punkto dalį, kuria pareiškėjo atleidimo iš pareigų data nurodyta 2010 m. kovo 2 d., panaikino ir E. B. atleidimo iš pareigų datą pakeitė į 2010 m. balandžio 1 d. bei pareiškėjui iš atsakovo priteisė vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį. Kitoje dalyje pareiškėjo skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinybės kreiptis į Institucijos darbuotojų profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti darbuotoją – profesinės sąjungos organo narį, nebuvimo.

Bylos medžiaga rodo, kad atsakovas kreipėsi dėl išankstinio sutikimo ne į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinės sąjungos komitetą, kurio narys buvo pareiškėjas, bet į Jungtinę profesinę sąjungą, kurios padalinys yra Institucijos darbuotojų profesinė sąjunga. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad profesinių sąjungų struktūrinių padalinių steigimas Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnyje nereglamentuojamas. Su tokio Profesinės sąjungos struktūrinio padalinio steigimu ir veikla susiję klausimai nustatyti teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 18-PS įregistruotuose Profesinės sąjungos įstatuose (toliau – ir Įstatai).

Įstatų 57.1 punkte nurodyta, kad Profesinės sąjungos teritorinis ir teritorinis šakinis padalinys yra Profesinės sąjungos padalinys, veikiantis keliose įmonėse ar jų padaliniuose. Įstatų 29 punkte nustatyta, kad Profesinės sąjungos padalinių nariai yra Profesinės sąjungos nariai. Įstoję į Profesinę sąjungą ar naujai priimti darbuotojai, jau buvę Profesinės sąjungos nariais įmonėje, kurioje nėra Profesinės sąjungos padalinio, praveda susirinkimą ir išsirenka valdymo organus. Išrinkus valdymo organus suteikiamos šiai grupei Profesinės sąjungos padalinio teisės (Įstatų 30 p.).

Profesinės sąjungos ar jų padaliniai, įstoję į Profesinę sąjungą, vadovaujasi šiais įstatais (Įstatų 29 p.). Įstatų 42.2 punkte nustatyta, kad Profesinės sąjungos padalinys turi visas profesinės sąjungos, veikiančios įmonėje, teises. Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą. Taigi padalinys nėra steigiamas kaip savarankiška profesinė sąjunga, o veikia kaip jau įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos padalinys, turintis visas profesinės sąjungos, veikiančios įmonėje, teises (Įstatų 42.2 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad profesinėms sąjungoms savo veiklą grindžiant nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie iš jų renkamieji, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į konkrečios profesinės sąjungos įstatus (statutą). Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2010. Tačiau pažymėtina, kad šioje nutartyje, skirtingai nei nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nebuvo pasisakyta dėl profesinės sąjungos padalinio neprilyginimo darbdavių atstovui. Priešingai, šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog padalinio profesinės sąjungos pirmininkas davė sutikimą atleisti ieškovą, kaip darbuotojų atstovą, iš darbo pagal DK 129 straipsnį ne dėl to, kad, darbuotojui priklausant profesinės sąjungos padalinio komitetui, darbdaviui nereikia kreiptis su prašymu dėl išankstinio sutikimo gavimo, o dėl to, kad darbdavio atstovai informavo darbuotojų atstovus tik apie naikinamas pareigybes, tačiau raštu neprašė duoti sutikimo atleisti ieškovą iš darbo, ir darbuotojų profesinės sąjungos padalinio pirmininkas DK 134 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančio sutikimo nebuvo davęs.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino Įstatų 43, 44.1, 44.3, 47.1 punktus kaip imperatyviai įpareigojančius Profesinės sąjungos padalinį susirinkimo (konferencijos) metu priimti padalinio vidaus įstatus suderinus su Profesinės sąjungos įstatais, kurie tvirtinami Profesinės sąjungos antspaudu. Šiuose Įstatų punktuose įtvirtinta Profesinės sąjungos padalinio struktūra, jo organų kompetencija, tačiau tiek padalinio susirinkimui (konferencijai) pasinaudojus šia kompetencija ir priėmus padalinio vidaus įstatus, tiek jų nepriėmus, privaloma vadovautis Jungtinės profesinės sąjungos įstatais (Įstatų 29 p.). Šiuo atveju Profesinės sąjungos padalinio susirinkimo (konferencijos) veiklos aktyvumas padalinio vidaus įstatų priėmimo veikloje nėra šio padalinio įsteigimo teisėtumą pagrindžiantis dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad Profesinės sąjungos padalinys neturi vidaus įstatų, taip pat tai, kad byloje nėra faktinių duomenų apie įvykusį Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos susirinkimą, jame dalyvavusiųjų skaičių, padalinio pirmininko, komiteto išrinkimą, vienareikšmiai nepatvirtina Profesinės sąjungos padalinio įsteigimo neteisėtumo.

Dėl to nėra reikšminga ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad Institucijai nebuvo pateikti Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos susirinkime priimtas sprendimas dėl buveinės, patvirtinti įstatai (statutas) ir duomenys apie įstatų registraciją. Pažymėtina, kad Jungtinė profesinė sąjunga 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. JPS-156 (b. l. 18-20, I t.) informavo Klaipėdos apskrities viršininką, jog 2009 m. kovo 31 d. buvo įsteigtas Jungtinės profesinės sąjungos padalinys – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinė sąjunga. Šiame rašte nurodyti Profesinės sąjungos padaliniui priklausantys nariai, taip pat išrinkti komiteto nariai. Iš byloje esančių Klaipėdos apskrities viršininkui adresuotų Jungtinės profesinės sąjungos 2009 m. gegužės 5 d. rašto Nr. JPS-156, 2009 m. gegužės 6 d. rašto Nr. JPS-158 matyti, kad E. B. buvo šios profesinės sąjungos padalinio - Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinės sąjungos - pirmininkas (b. l. 17, 18-20, I t.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad kol dirbo, jo atžvilgiu buvo pirmas kartas, kai Klaipėdos apskrities viršininkas kreipėsi ne į Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje veikiančią profesinę sąjungą, o į Jungtinės profesinės sąjungos būstinę, esančią Kaune (b. l. 16, II t.). Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 22 d. raštas Nr. 27D-195, 2010 m. sausio 29 d. raštas Nr. 27D-260, kuriuose pabrėžta, kad darbdavys neteisėtai atleido Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinės sąjungos komitetui priklausiusias nares, kadangi ši profesinė sąjunga nesutiko dėl savo narių atleidimo iš valstybės tarnybos (b. l. 102-103, 107-108, I t.), taip pat byloje esantys Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinės sąjungos ir Klaipėdos apskrities viršininko raštai, adresuoti vienas kitam (b. l. 105, I t.; 70-71,73-76, 79, 81-82, II t.) rodo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinė sąjunga buvo veikianti, Klaipėdos apskrities viršininkas su ja bendradarbiavo ir ją pripažino.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė Profesinės sąjungos padalinio teisėtumą, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog Institucijos darbuotojų profesinė sąjunga, kaip Profesinės sąjungos padalinys, turėjo savo valdymo organus, aktyviai veikė, bendradarbiavo su atsakovu, kitomis institucijomis, nepažeisdama Įstatų tikslų ginti darbuotojų profesines, ekonomines, socialines teises bei interesus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl būtinybės gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant tarnautoją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime yra išaiškinęs, jog Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas neteko galios 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui. Tačiau Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos nebuvo atitinkamai pakeistos, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta galimybė nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų. Iš esmės analogiška norma numatyta DK 129 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. DK 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo, įvykdžius Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje struktūrinius ir darbo organizavimo pakeitimus (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p.). Todėl esant šioms aplinkybėms, kurios patenka į Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, DK 129 straipsnio 2 dalies, 134 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos reikėjo gauti Institucijos darbuotojų profesinės sąjungos, kurios nariu buvo pareiškėjas, sutikimą. Byloje nustatyta, kad atsakovas dėl pritarimo atleidimui iš užimamų pareigų 2010 m. sausio 21 d. kreipėsi ne į Institucijos darbuotojų profesinę sąjungą, bet į Jungtinę profesinę sąjungą (b. l. 44, I t.). Atsakovas neįrodė, kad Institucijos darbuotojų profesinė sąjunga gavo Institucijos kreipimąsi dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją, todėl, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo atleistas, pažeidžiant Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2009 m. gruodžio 30 d. Įsakymu jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos 2009 m. gruodžio 31 d. atleidimo datą perkeliant į 2010 m. kovo 2 d., nurodant išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir iki 2010 m. kovo 2 d. kas mėnesį mokėti nustatytą darbo užmokestį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad atsakovas dėl įstaigos likvidavimo proceso neturėjo objektyvių galimybių pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlyti užimti kitas pareigas. Taip pat sutiktina, kad atleidžiant pareiškėją 2009 m. gruodžio 31 d., atleidimo datą perkeliant į 2010 m. kovo 2 d., pareiškėjui buvo užtikrintos socialinės ir kitos garantijos, todėl šiuo atžvilgiu jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pareiškėjo užimamą pareigybę panaikino ne nuo 2010 m. kovo 2 d., bet nuo 2010 m. balandžio 1 d., ir priėjo teisingą išvadą, kad atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas sietinas su pareigybės panaikinimo momentu.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis nebesiekia grįžti į karjeros valstybės tarnautojo pareigas Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje. Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės panaikinamos 2010 m. birželio 30 d. ir apskričių viršininkų administracijos likviduojamos teisės aktų nustatyta tvarka 2010 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais prieinant išvadą dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo nuo 2010 m. balandžio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo ir sprendžia, kad Institucijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai buvo objektyviai pateisinami, pareiškėjo užimta pareigybė realiai panaikinta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiai situacijai, net ir pripažinus atsakovo pažeidimus, susijusius su kreipimusi į Institucijos darbuotojų profesinę sąjungą, šiuo metu objektyviai (dėl organizacinių priežasčių) nebegalimas pareiškėjo grąžinimas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas Institucijoje, kadangi ankstesnių pareigų, kurias užėmė pareiškėjas, faktiškai nebėra. Pažymėtina, kad iš byloje esančio Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2010 m. balandžio 19 d. rašto Nr. R3-(5.10)-173 matyti, jog E. B. nuo 2010 m. balandžio 12 d. paskirtas Šilutės rajono savivaldybės administracijoje Architektūros ir urbanistikos skyriuje vedėjo pavaduotoju-vyriausiuoju architektu.

Pareiškėjas prašo jo atžvilgiu taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Nurodyta, kad tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Šioje byloje nustatyti atsakovo padaryti procedūriniai pažeidimai atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos, esant teisėtam ir pagrįstam tokio atleidimo pagrindui bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl pareiškėjo socialinių garantijų užtikrinimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro konkrečiu atveju pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ir priteisti pareiškėjo prašomą vidutinį darbo užmokestį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastaba dėl pirmosios instancijos teismo rėmimosi neegzistuojančia DK 130 straipsnio 8 dalimi, tačiau pažymi, kad, įvertinus apygardos administracinio teismo sprendime cituojamą normos turinį, akivaizdu, jog taikyta minėto straipsnio 5 dalis, šis skundžiamo sprendimo netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, nesudarančiu pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliantas pažymi, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis negaliojančiu Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu, nes pagal šio įstatymo 2 dalį, įstatymas įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. Minėtu įsakymu nuo 2010 m. sausio 1 d. panaikinti Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio 5 ir 10 punktai, pagal kuriuos apskrities viršininkas nustatyta tvarka organizuoja savivaldybių teritorijų planavimo, statinių projektavimo, statybos, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir griovimo valstybinės priežiūros vykdymą; nustatyta tvarka išduoda statybos leidimus (išskyrus tuos, kurių išdavimas įstatymų pavestas savivaldybės administracijos direktoriui), atlieka ypatingų statinių, taip pat valstybinės reikšmės ir rizikos objektuose esančių statinių naudojimo priežiūrą Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi Įsakyme nurodomas Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymas tik patvirtino pareiškėjo pareigybės naikinimo pagrįstumą. Kadangi skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis ne vien tik dar neįsigaliojusiu Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu, naikinti ar keisti Įsakymą dėl šios priežasties nėra tikslinga.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Įsakymo 1 punkto dalį, kuria pareiškėjo atleidimo iš pareigų data nurodyta 2010 m. kovo 2 d., ir E. B. atleidimo iš pareigų datą pakeisti į 2010 m. balandžio 1 d. bei iš atsakovo pareiškėjui priteisti vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.