- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-459-109/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika, Leonas Jachimavičius, Birutė Bobrel (pran.)
- Ieškovas
- I., I. R.
- Atsakovas
- J. E.
- Trečiasis asmuo
- Kauno rajono trečiojo notarų biuro
- Advokatai
- Edita Marija Šlapikienė, Marytė Vietaitė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Algirdo Remeikos ir Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei I. R., jos atstovei advokatei Editai Marijai Šlapikienei, atsakovei J. E., jos atstovei advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. E. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2553-451/2009 pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovei J. E. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo byloje Kauno rajono trečiojo notarų biuro notare V. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė I. R. 2008 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu (1 t. b. l. 3-5), kuriuo prašė pripažinti 1993 m. balandžio 15 d., buto (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ginčo bute gyvena ir yra deklaravusi gyvenamąją vietą nuo 1972 m. Iki šiol moka visus komunalinius mokesčius už butą ir niekur išvykusi nebuvo. 2007 m. sužinojusi, kad butas priklauso atsakovei, kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“, kur jai buvo pateikta pirkimo – pardavimo 1993-04-15 sutartis. Ji ginčija minėtą sutartį, kadangi apie 10 metų, nuo 1991 m., piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, jai diagnozuotas 2 stadijos lėtinis alkoholizmas, baltoji karštinė, todėl ji negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, be to neatsimena paties sandorio sudarymo aplinkybių, jokių pinigų sudarant sutartį negavo. Nors sandoris yra sudarytas galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, tačiau apie tokio sandorio buvimą ir egzistavimą ieškovė sužinojo tik 2007 metų gegužės mėnesį, gavusi VĮ Registrų centras sandorio nuorašą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu (1 t. b. l. 152-154) ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia 1993-04-15 dienos pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R., B. ir M. (E.) J., J., taikė restituciją ir butą grąžino ieškovės I. R. nuosavybėn. Teismas priteisė iš atsakovės J. E. ieškovės I. R. naudai 500 sumokėto žyminio mokesčio, 500 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteisė iš atsakovės J. E. 2 778 litus žyminio mokesčio ir 49,15 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatė, kad 1993-04-15 įvyko ginčo buto pirkimo pardavimo sandoris ir butas nuosavybės teise buvo įregistruotas atsakovės vardu. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad byloje yra svarbu nustatyti, ar 1993-04-15 dienos atliktas sandoris atitiko ieškovės valią, ar jį sudarant ieškovė nebuvo įtakojama kitų asmenų, ar sudarant sandorį nebuvo pasinaudota ieškovės sveikatos būkle savanaudiškais tikslais. Byloje, iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, jog ieškovė iki sandorio sudarymo sistemingai vartojo alkoholį, tą patvirtino ir liudytojai B M. L. ir S. N., kurių paaiškinimais teismas neturi pagrindo netikėti. Byloje nėra duomenų, jog liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Tai, kad ieškovė vartojo alkoholį, byloje patvirtino ir atsakovės liudytoja, jos giminaitė I. O. E. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, pažyma apie ieškovės deklaruotą gyvenamąją vietą, pažymos iš 142-osios butų ūkio bendrijos, sutartys sudarytos su paslaugų tiekėjais, kaip tik ir patvirtinančios, jog ieškovė nuo 1972 metų gyvena ginčo bute, jį valdo kaip savą, moka mokesčius, butą pilnai prižiūri. Byloje atsakovė nepateikė kitų rašytinių įrodymų, jog atsakovė kaip buto savininkė, kreipėsi į bendriją ir ją informavo apie savininkų pasikeitimą. Byloje, teismui paskyrus teismo psichiatrinę ekspertizę, neginčijamai nustatyta, jog ieškovė sandorio sudarymo metu sirgo psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, jai buvo išsivysčiusi psichozė (CPK 212 str.). Teismo ekspertai savo išvadoje nurodė, jog tokie ieškovės sutrikimai turi įtakos bendrai asmens psichinei būsenai. Iš ieškovės ir atsakovės atstovės paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu neginčijamai nustatyta, jog ieškovė sudarant sandorį gyveno su atsakovės tėvu, jo bute, jie kartu girtavo, atsakovės tėvas J. L. buvo nužudytas, ieškovė 1993-07-13 buvo gatvėje sumušta, ir stacionarizuota į ligoninę. Ieškovės sveikatos būklę praėjus trims mėnesiams po sandorio sudarymo patvirtina byloje esanti epikrizė iš ligos istorijos Nr. 1394/93. Šioje išvadoje pasakyta, jog ieškovės mastymas nenuoseklus, nustatytas atminties sutrikimas, į pateiktus klausimus atsako ne pagal prasmę, net ir po gydymo ieškovės mastymas yra klampus. Teismas, vertindamas ginčijamo sandorio negaliojimo pasekmes (CK 1.89 str.), vadovavosi civilinėje teisėje įtvirtinta sąžiningumo prezumpcija ir laikė, jog atsakovė nebuvo sąžininga, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog ieškovei gyvenant su atsakovės tėvu, atsakovė žinojo ieškovės sveikatos būklę, žinojo, jog ieškovė vartojo alkoholį ne vienerius metus, ir tai nebuvo lengvas girtumas ar apsvaigimas. Be to teismas laikė, jog toks sandoris ieškovei nebuvo naudingas, kadangi ieškovė prarado vienintelį gyvenamąjį plotą. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, jog už atliktą sandorį buvo sumokėti pinigai. Teismas atmetė liudytojos I. O. E. parodymus, jog ji paskolino atsakovei pinigų buto pirkimui. Liudytoja negalėjo paaiškinanti teismui, kokią pinigų sumą ji paskolino atsakovei, kokie tai buvo pinigai, be to liudytoja painiojosi savo paaiškinimuose vėliau nurodydama, jog šiuos pinigus ji atsakovei padovanojo.
Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino ieškiniui paduoti klausimą, vadovavosi principu, jog kiekvienu atveju ieškinio senaties termino klausimas sprendžiamas ieškant protingos pusiausvyros tarp viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą, jog jai apie tai, kad ginčo butas yra registruotas atsakovės vardu sužinojo 2007-05-09 (b. l. 14), tada kai kreipėsi į registrų centrą. Atsakovė byloje nepateikė kitų įrodymų, jog ji domėjosi savo nuosavybe, ginčo butą prižiūrėjo, jį tvarkė. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ji geranoriškai leido ieškovei naudotis butu, kadangi tai nepatvirtina byloje surinkti įrodymai ir liudytojų parodymai. Atsižvelgiant į tai teismas laikė, kad ieškovei apie pažeistą teisę, t. y. apie įvykusį 1993-04-15 dienos pirkimo-pardavimo sandorį tapo žinoma 2007-05-09, todėl termino paduoti ieškinį ji nepraleido. Teismas laikė neginčijamai nustatytu, jog 1993-04-15 dienos pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta įtakojant kitiems asmenims, pasinaudojant ieškovės sveikatos būkle savanaudiškais tikslais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 2-6) atsakovė J. E. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles - teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra padarytos neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų. Dėl šių procesinių pažeidimų vertinant įrodymus buvo padarytos neteisingos išvados. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ieškinio sumos. Ginčo objektas yra 1993 m. balandžio 15 d. sutartis, kuria ieškovė I. R. pardavė atsakovei J. M. (E) butą už 225000,- talonų. Ginčijamo sandorio suma yra 225000 talonų. Lietuvos Respublikos Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų - talonų išėmimo iš apyvartos“ nuo 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą buvo išleisti litai. Šiuo nutarimu buvo patvirtinta laikinųjų pinigų - talonų išėmimo iš apyvartos tvarka ir sąlygos nustatant, kad vienas litas yra lygus 100 laikinųjų pinigų talonų. Vadinasi, ginčijamo sandorio suma (ieškinio kaina) perskaičiuojant iš talonų į litus yra 2250,- litų. Ieškovė savo ieškinyje nurodė ne ginčijamo sandorio sumą, o buto, kuris buvo parduotas 1993-ais metais, vertę ieškinio padavimo dienai 92 610,- Lt (b. l. 3, 25). Teismas, priteisdamas iš apeliantės žyminio mokesčio išlaidas, rėmėsi būtent ieškinyje nurodyta ieškinio kaina. Įvertinant tai, kad byloje ginčo objektas buvo pirkimo - pardavimo sutarties teisėtumas ar neteisėtumas, ieškinio kaina turėjo būti nustatyta remiantis šio ginčo sandorio suma.
2. Dėl ieškinio senaties. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties terminą ieškiniui paduoti, laikė, kad jis nėra praleistas remiantis ieškovės pateikto ginčo sutarties kopija, gauta iš VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007-05-09 (b. l. 14) ir jos paaiškinimu teisme, kad tik tada ji sužinojo, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina kitas faktines aplinkybes: liudytoja B M. L. 2009 m. spalio 29 d. teismo posėdyje parodė, kad prieš 5 ar 6 metus su ieškove kartu ėjo į Registrų centrą teirautis dėl buto, davė užklausimą, kas yra buto savininkas (b. l. 148). Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad ieškovė I. R. buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentus susitvarkė tik prieš 10 dienų iki ginčo sandorio sudarymo: 1993 m. balandžio 5 d. ji išsiėmė pažymą Nr. 93-11 iš Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo, jos pagrindu įregistravo šį butą kaip savo nuosavybę (b. l. 12), 1993 m. balandžio 8 d. pateikė užsakymą Registrų centrui dėl pažymos buto pardavimui išdavimo. Visus šiuos veiksmus, kurie buvo būtini, norint parduoti butą, atliko pati ieškovė I. R.. Tai patvirtina nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2008-02-26 dienai, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2008-02-26 raštas Nr. 2229668, kuriame nurodoma, kad užsakymą paruošti 1993-04-15 pažymą pardavimui pateikė I. R. (b. l. 11). Kauno 3-ojo notarų biuro notarės V. V. notarinių veiksmų registracijos knygoje Nr. 2 įrašytame notarinio veiksmo Nr. 1340 7-oje grafoje (parašas gaunant notaro įformintą dokumentą) 1993-04-15 sutarties gavimą savo parašu patvirtino I. R. (b. l. 74). Teismas savo sprendime šių rašytinių įrodymų išvis nevertino, todėl nepagrįstai laikė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2007-05-09 ir netaikė ieškinio senaties (CK 1.126 str., 1.131 str.).
3. Dėl pažeidimų vertinant įrodymus. Teismas savo sprendime nurodo, kad paskyrus teismo psichiatrinę ekspertizę buvo neginčijamai nustatyta, jog ieškovė sandorio sudarymo metu sirgo psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, jai buvo išsivysčiusi psichozė. Teismo teiginys neatitinka psichiatrinės ekspertizės akto turinio. Ieškovė per savo gyvenimą tik vieną kartą po išgėrimo 1993 m. liepos 13 d. (praėjus trims mėnesiams po ginčo sandorio sudarymo) buvo rasta praeivių girta gulinti gatvėje, tuo metu jai ligoninėje buvo diagnozuota baltoji karštligė, galvos sumušimas. Ekspertizės akte nurodoma, kad po pravesto gydymo 1993-07-13 – 1993-07-20 išnyko psichozės reiškiniai, ji tapo gerai orientuota laike, vietoje ir savyje. Apie tai, kad ieškovei sandorio sudarymo metu, t. y. 1993 m. balandžio 15 d. buvo išsivysčiusi psichozė (priešingai nei teigiama sprendime) ekspertizės akte nėra nurodyta. Ekspertai nustatė, kad ieškovės I. R. psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį turi įtakos bendrai asmens psichinei būsenai, tačiau nenustatė, kad sandorio sudarymo metu, t. y. 1993-04-15 ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (b. l. 108-109). Savo 2008-06-09 atsiliepime į ieškinį notarė E. V. paaiškino, kad sandorio sudarymo metu tiek ieškovei, tiek ir atsakovei buvo išaiškinta atliekamų notarinių veiksmų prasmė ir pasekmės, patikrintas veiksnumas (b. l. 51). Ši faktinė aplinkybė teismo sprendime taip pat nebuvo vertinama. Be to, teismas savo sprendime rėmėsi tuo, kad ieškovė iki sandorio sudarymo „sistemingai vartojo alkoholį“. Tačiau pagal galiojančias civilinės teisės normas notaras privalo netvirtinti sandorio tik tada, jei alkoholiniais gėrimais piktnaudžiaujančio asmens veiksnumas yra apribotas (CK 1.85 str.) arba fizinis asmuo sandorio sudarymo metu yra tokios būsenos, kad negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Nei vienos iš šių faktinių aplinkybių ieškovė teisme neįrodė. Teismo motyvai, nurodyti sprendime, kad toks sandoris ieškovei nebuvo naudingas, kadangi ji prarado vienintelį gyvenamąjį plotą, kad atsakovė nebuvo sąžininga, nes žinojo, kad ieškovė vartoja alkoholį ne vienerius metus, negali būti pagrindu pripažinti remiantis CK 1.89 str. ginčo sutartį negaliojančia. Ieškovė eilę metų gyveno su apeliantės tėvu J. L. jo bute, esančiame kaimynystėje – (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir pati ieškovė 2009 m. spalio 29 d. teismo posėdyje (b. l. 147). Todėl ieškovei jos butas buvo nereikalingas, ji nedirbo ir neturėjo jį iš ko išlaikyti. Be to šis sprendimas nebuvo spontaniškas, ji dešimt dienų iki sandorio sudarymo pati tvarkė įvairius dokumentus, būtinus buto pardavimui. Apeliantė nurodo tuo metu neturėjusi gyvenamojo ploto, todėl pasinaudojusi I. R. pasiūlymu pirkti jos butą. I. R. buvo sąmoninga, turėjo tikslą parduoti butą, jos valia parduoti butą buvo aiškiai išreikšta jos pačios veiksmais. Taip pat ieškovė teismo posėdyje pati patvirtino, kad raktus nuo buvusio jos buto jai išėjus iš ligonines davė atsakovė leisdama laikinai pagyventi, nes nuo 1993-04-15 raktus nuo šio buto turėjo tik atsakovė. Teismas savo sprendime teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog už atliktą sandorį ieškovei buvo sumokėti pinigai, tačiau kad sutartyje numatytus pinigus gavo, ieškovė I. R. patvirtino savo parašu ginčo sutartyje (sutarties 2-as punktas). Be to teismas nepagrįstai atmetė liudytojos I. O. E. parodymus apie tai, kad ji buvo atsakovei paskolinusi pinigų šio ginčo buto pirkimui, o vėliau šią skolą dovanojo. Sandoris, dėl kurio buvo kviečiama liudyti minėta liudytoja, buvo sudarinėjamas prieš 16 metų, pačiai liudytojai dabar 71 metai, todėl visiškai natūralu, kad liudytoja negalėjo smulkiai prisiminti visų detalių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 11-15) ieškovė I. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos motyvus:
1. Dėl ieškinio sumos. Nepagrįstas apeliantės teiginys dėl ieškinio sumos, kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu yra turtinis ginčas, kurio kaina nustatoma pagal ginčo objekto vidutinę rinkos kainą ieškinio pateikimo teismui metu bei pagal Civilinio proceso kodekso 80 str. l d. l p. apmokestinamas 3 procentų žyminiu mokesčiu.
2. Dėl ieškinio senaties. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl sužinojimo apie sudarytą sandorį momento. Sužinojimo apie ieškovės padarytą teisės pažeidimo momentą ji įrodinėjo rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Apie tai, kad butas, kuriame ji gyvena nuo pat jo įsigijimo 1975 m. priklauso ne jai, o atsakovei, pirmą kartą išgirdo 2007 metų balandžio mėn. pabaigoje, kai jai paskambinusi atsakovė pasiteiravo, ar ši moka buto mokesčius, bei prasitarė, kad butas ieškovei nebepriklauso. Ieškovė, nepatikėjusi tuo kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir 2007 m. gegužės mėn. 9 dieną gavusi išrašą sužinojo apie tai, kad atsakovė J. E. yra buto savininkė. Būtent ši diena laikytina ieškovės sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu.
Šalies argumentai
3. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliantė skunde nurodo, kad teismo išvados neatitinka psichiatrinės ekspertizės turinio. Tačiau teismui eksperto išvada nėra privaloma, ji vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais bei pagal vidinį teisėjo įsitikinimą. 2009-02-12 Ekspertizės akte nurodyta, kad po pravesto gydymo išnyko psichozės reiškiniai, ieškovė tapo gerai orientuota. Tačiau įvertinant bendrą ieškovės psichinę būseną yra nurodyta, kad ji alkoholiu piktnaudžiavo apie 10 metų iki sandorio, gėrė degtinę, spiritą, samagoną (b. l. 108-109), kad mąstymas nenuoseklus, į klausimus atsakinėjo ne pagal prasmę bei tai, kad nuo piktnaudžiavimo alkoholiu pateko ir buvo gydoma Kauno psichiatrijos ligoninėje. Todėl teiginys, jog po pravesto gydymo išnyko psichozės reiškiniai, patvirtina teismo sprendimo išvadą, kad iki gydymo šie reiškiniai buvo. Ekspertai akto išvadoje teisingai nusprendė, kad sandorio sudarymo metu ieškovė sirgo psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, ir teismas vertindamas ekspertizės aktą su kitais įrodymais, liudytojų parodymais, kurie nurodė, kad ieškovė tuo metu labai stipriai gėrė, miegodavo laiptinėje, nesugebėdavo užlipti iki savo buto, teisingai nusprendė, jog pirkimo- pardavimo sandorį ji sudarė negalėdama suvokti savo veiksmų reikšmės, ir kad atsakovė J. E. pasinaudojo tokia padėtimi. LAT nutartyje civ. byla 3K-3-451/2005 yra pažymėjęs, kad „sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį suvokti savo veiksmų reikšmę ir jos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes bei į sudaryto sandorio turinį: naudingumą pagrįstumą protingumą ir kita.“ Atsakovės sudarytas sandoris, paskutinio būsto pardavimas, neturint nei vaikų, nei giminių, jai buvo labai nenaudingas ir neprotingas. Pažymėtina ir tai, kad ji nėra gavusi iš atsakovės jokių pinigų, jai net nebuvo žinoma, kad kurį laiką Lietuvoje buvo galima atsiskaityti tokiais pinigais, kaip talonai, iš jos parašo ant sutarties aiškiai matyti, kad rašyta drebančia ranka. Tuo tarpu atsakovė sandorio sudarymo metu buvo tik 21-rių metų, todėl negalėjo turėti tokių lėšų. Liudytojos I. O. E. parodymai vertintini kritiškai, nes ji negalėjo nurodyti nei pinigų sumos, nei paskolos suteikimo datos, nei pinigų, kuriais buvo suteikta paskola. Apeliantės teiginiai apie tai, kad ieškovė gyveno su jos tėvu L. taip pat neteisingi, kadangi šis asmuo buvo tik sugėrovas, dėl ko ieškovė dažnai pas jį lankydavosi, bet ten negyveno. Atmestini apeliantės argumentai, jog ieškovė pati tvarkėsi dokumentus buto pardavimui, kadangi ant pažymos, kuri buvo užsakyta skubos tvarka yra visiškai ne jos parašas, be to ji neturi ir pirkimo-pardavimo sutarties egzemplioriaus.
Atsiliepimas
Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio sumą. Ieškovė ieškinyje pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia 1993 m. balandžio 15 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Taigi, ieškovės ginčijamos sutarties dalykas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė prašo grąžinti, t.y. byloje turi būti išspęstas ir daiktinių teisių į butą klausimas. CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose numatyta, kad civilinėse bylose dėl turto priteisimo, dėl daiktinių teisių į turtą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. CPK 85 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio sumą nurodo ieškovas. Paduodama ieškinį, ieškovė pateikė duomenis apie ginčo buto vidutinę rinkos vertę – 92610,- Lt (T.I, 25 b.l.). Ieškovės nurodoma ieškinio suma iš esmės atitinka Kaune esančio vieno kambario buto su visais patogumais vidutinę rinkos kainą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo iš atsakovės, pralaimėjusios bylą, priteistinas ieškovei ir valstybei žyminio mokesčio sumas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sandoris, sudarytas 1993 m. balandžio 15 d., todėl sprendžiant šioje byloje ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo klausimą, taikytinos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK normos, nes vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 9 str. 1 d., 2000 m. CK normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaryti įsigaliojus naujajam CK. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą taikė 2000 m. CK 1.89 straipsnį, nors turėjo taikyti 1964 m. CK 54 straipsnį. Tačiau vien ta aplinkybė, kad teismai pritaikė ne tą materialiosios teisės normą, nedaro sprendimo neteisėto, nes tiek 1964 m. CK 54 straipsnis, tiek 2000 m. CK 1.89 straipsnis, savo turiniu yra analogiški. Be to, pažymėtina, kad CPK 328 straipsnis draudžia naikinti sprendimą vien formaliais pagrindais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad pagrindinis apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl to, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo laikomasi įrodinėjimo taisyklių, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovės nurodytu faktiniu pagrindu, t.y. dėl ieškovės negalėjimo 1993 m. balandžio 15 d. buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu suprasti savo veiksmų reikšmės.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.
Apeliacinio skundo argumentai yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Vadinasi, teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patenkintas, gali būti panaikinamas tik tada, kai atsakovas, ginčijantis pirmosios instancijos teismo sprendimą, įrodo, kad yra pakankamai įrodymų, netinkamai įvertintų žemesniosios instancijos teismo, kuriais remiantis būtų galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad sandorius sudariusio asmens valios trūkumų nebuvo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal 1964 m. CK 54 straipsnį, kai asmuo sudaro sandorį būdamas veiksnus, bet jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tai gali būti dėl ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo ar kitų priežasčių, kurios iš esmės paveikia asmens gebėjimą suvokti savo atliekamus veiksmus. Ar asmuo iš tikrųjų yra tokios būsenos sandorio sudarymo metu, turi būti nustatyta ne vien medicininiais duomenimis, bet atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą. Teismas daro išvadą, ar asmuo sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad nesuvokė savo veiksmų reikšmės ar negalėjo jų valdyti, iš asmens sveikatos, psichikos būklės, sudaromo sandorio pobūdžio ir reikšmės, asmens konkretaus elgesio, rodančio, jog atliekamų veiksmų jis nesupranta. Turi būti pasveriama, ar sudaromas sandoris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Medicininiai duomenys ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nėra teismui privaloma, bet turi būti patikrinta ir įvertinta kartu su visais bylos duomenimis apie asmens sveikatos būklę ir jo atliekamus veiksmus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė sudarydama ginčijamą sandorį nesuprato savo veiksmų reikšmės.
Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų S. N. ir B.M. L. parodymais, kurios patvirtino, kad 1992 m. – 1993 m. laikotarpiu ieškovė smarkiai gėrė (T.I, 147 b.l. antra pusė – 148 b.l.). Kad ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu dėl alkoholio vartojimo sirgo psichikos ir elgesio sutrikimais, kurie turėjo įtakos bendrai asmens psichinei būklei, patvirtino ir 2009 m. vasario 12 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-20 (T.I, 108-109 b.l.). Kita vertus, apeliantė teisingai nurodo, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai konstatuota, jog ekspertai nustatė sandorio sudarymo metu ieškovei buvus išsivysčiusią psichozę, nes tokių išvadų ekspertizės akte nėra. Tačiau ši aplinkybė ir ekspertų konstatavimas, kad jie neturi duomenų apie ieškovės negalėjimą sandorio sudarymo metu suprasti savo veiksmų, nėra pagrindas pripažinti, jog teismo išvada, kad sandorio sudarymo metu ieškovė nesuprato savo veiksmų reikšmės yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija, spręsdama apie ieškovės būseną sandorio sudarymo metu, taip pat pažymi, kad net be specialių žinių aiškiai matyti, jog užsakovo, kuriuo buvo ieškovė, parašas, esantis ant 1993 m. balandžio 8 d. užsakymo, kuris buvo pateiktas Kauno TTI prašant atlikti skubią ginčo buto inventorizaciją (T.I, 26 b.l.) yra visiškai kitoks nei ieškovės parašas 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo pardavimo sutartyje (T.I, 14 b.l.). Pirmasis parašas, padarytas 1993 m. balandžio 8 d., atliktas tvirta ranka, o antrasis, padarytas po savaitės 1993 m. balandžio 15 d., jau yra atliktas drebančia ranka. Ši nustatyta aplinkybė, kolegijos vertinimu leidžia abejoti ieškovės būsenos stabilumu sandorio sudarymo metu. Be to, spręsdama apie ieškovės būseną sandorio sudarymo metu, teisėjų kolegija atsižvelgia į sandorio šalių veiksmus po ginčijamos sutarties sudarymo. Ieškovė po ginčijamos sutarties sudarymo toliau gyveno ginčo bute ir iki šiol jame gyvena. Nuo 1975 m. kovo 24 d. iki šiol jame yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (T.I, 8 b.l.). Be to, po 1993 m. balandžio 15 d., kai sudarė buto pardavimo sutartį, juo ir toliau naudojasi kaip savo (moka savo vardu mokesčius (T.I, 16-22 b.l.), sudarinėja savo vardu sutartis su komunalinių paslaugų teikimo įmonėmis (T.I, 23-24 b.l.), iki šiol yra 142-osios butų savininkų bendrijos nare ir jai moka mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą ir išlaidas už turto remontą (T.I, 9, 130 b.l.),. Tuo tarpu atsakovė per daugiau kaip penkiolika metų nuo buto įsigijimo neatliko jokių veiksmų, iš kurių ieškovė būtų galėjusia spręsti, jog nebėra buto savininke. Atsakovė, po to kai ieškovei, 1993 m. liepos mėnesį grįžusiai iš Kauno psichiatrijos ligoninės, atidavė buto raktus, daugiau butu nesidomėjo; nesiaiškino ar ieškovė tinkamai naudojasi atsakovei priklausančiu butu ar moka už jį mokesčius; nesikreipė į komunalinių paslaugų teikimo įmones dėl paslaugų sutarčių sudarymo; neinformavo buto savininkų bendrijos, jog įsigijo butą ir pan.). Nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovė, sudarydama 1993 m. balandžio 15 d. buto perleidimo sutartį, ne tik kad nesuprato savo veiksmų reikšmės, bet ir nežinojo, kad buvo sudariusi ginčo buto perleidimo sandorį, nes visą laiką po sandorio sudarymo butu naudojosi kaip savo, o atsakovė, norėdama išvengti teisnių ginčų dėl buto, sąmoningai neatlikinėjo jokių veiksmų, kurie leistų ieškovei suabejoti savo nuosavybės teise į butą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovę nesupratus savo veiksmų reikšmės sudarant 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo pardavimo sutartį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos.
Žemesnės instancijos teismas
Pripažinus, kad ieškovė, sudarydama ginčo sutartį, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jai nebuvo sumokėta už parduotą butą. Sutarties 2 punktas, kuriame nurodoma, kad ieškovei buvo perduoti pinigai prieš sutarties sudarymą, vertintinas kritiškai, kadangi, kaip jau minėta, sudarant sutartį nebuvo išreikšta ieškovės valia, ji nesuprato savo veiksmų, todėl negalima pripažinti, kad ieškovė pripažino pinigų sumokėjimo faktą. Be to, pati atsakovė teigė, jog pinigus perdavusi ieškovei ne notaro akivaizdoje, todėl akivaizdu, kad kitų objektyvių duomenų apie pinigų perdavimą byloje nėra. O įvertinusi tai, jog atsakovė apie penkiolika metų įsigytu butu nesidomėjo, darytina pagrįsta išvada, kad ji už buto pirkimą pinigų nebuvo sumokėjusi.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 1993 m. balandžio 15 d. pirkimo pardavimo sutartį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitose CK normose arba įstatymuose nenustatyta kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė, kuri sudarydama 1993 m. balandžio 15 d. sutartį nesuprato savo veiksmų, apie jos sudarymą nežinojo. Apie ginčo buto perleidimo sandorio sudarymą jai tapo žinoma tik apie 2007 metus, kai atsakovė, užsimindama, kad butas ieškovei nepriklauso, pradėjo domėtis ar yra mokama už butą. Byloje esanti ginčo buto pirkimo pardavimo sutarties kopija, kurią ieškovė iš VĮ „Registrų centras“ gavo 2007 m. gegužės 9 d. patvirtina, kad ji iš karto po atsakovės užuominų pradėjo aiškintis buto priklausomybę (T.I, 14 b.l.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovei apie pažeistas teises tapo žinoma tik 2007 m., nes iki to laiko jai nebuvo jokio teisinio pagrindo abejoti savo nuosavybės teisės į butą pažeidimu. Be to, net ir sutikus apeliacinio skundo, jog ieškovės kviesta liudytoja B.M. L. patvirtino, kad jau prieš 5-6 metus su ieškove domėjosi VĮ „Registrų centre“ apie buto priklausomybę, nėra pagrindas pripažinti, kad ji praleido ieškinio senaties terminą. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 10 straipsnis numato, kad 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu jie prasidėjo jam įsigaliojus. Taigi, net ir pripažinus, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2003 ar 2004 metais, tai nebūtų pagrindas pripažinti, kad jis yra praleistas, nes CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė ieškinio senaties termino nėra praleidusi.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, kolegijos nuomone, taip pat neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl plačiau dėl jų kolegija nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovei priteistina 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str) (T.II, 16 b.l.), o valstybei 4,90 Lt išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. E. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ieškovės I. R. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai 1000,- Lt (vieną tūkstantį litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės J. E. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,90 Lt (keturis litus 90 ct) išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.