- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-05
- Bylos Nr.
- 1A-417-508-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-3-00056-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Evaldas Gražys, Kęstutis Dargužis
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Vytautas Gineika
- Kategorijos
Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-417-508/2012
Teisėjas: D. Gudas Proceso Nr. 1-28-3-00056-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.8.2.1.; 2.4.6.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo - nukentėjusiojo R. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 01 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. R. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal LR BK 155 str. 1 d. tuo, kad jis 2011-03-22 apie 9 val. Marijampolės rajono apylinkės teisme, esančiame Kauno g. 8, Marijampolėje, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, kaip liudytojas duodamas parodymus apie byloje kaltinamo R. M. veiksmus, pasakydamas R. M. atžvilgiu – „kas jam tą šautuvą tokiam proto invalidui galėjo perduoti“, viešai žodžiu užgauliai pažemino R. M.. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-03-01 nuosprendžiu A. K. pagal LR BK 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių ( LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Nukentėjusysis R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-03-01 Marijampolės rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. l d., paskirti jam bausmę šio straipsnio sankcijoje numatytose ribose bei pilnai patenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį, pripažinti proceso išlaidomis bei priteisti iš A. K. turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai už apeliacinio skundo šioje byloje surašymą apmokėti.
Apeliantas teigia, kad A. K. viešai žodžiu užgauliai jį pažemino, t.y. nepadoriai, užgauliai formuluojant, neigiamai jį apibūdino ir taip pažemino jo orumą. Skunde nurodo, jog asmens pavadinimas „proto invalidu" yra žeminantis bei įžeidžiantis ir negali būti vertinamas kaip nebaudžiama asmeninės nuomonės išraiška. Užgauliai žeminančius žodžius A. K. pasakė kitų žmonių (teismo proceso dalyvių) akivaizdoje, jiems girdint, t.y. viešai. Tai, kad A. K. pasakyti žodžiai buvo ne tik jo, bet ir bylą nagrinėjusio teisėjo suvokti kaip įžeidžiantys bei žeminantys, įrodo ir ta aplinkybė, jog po šių A. K. išsakytų žodžių bylą nagrinėjęs teisėjas A. K. pasakė: „Prašyčiau pagalvoti ką kalbat ir neįžeidinėti kitų žmonių, už tai galima atsakomybės susilaukt, ... kiekvienas turi atsakyti už savo žodžius, ką ir kada kalba". Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nei kaltinamasis, nei apklausti liudytojai nepatvirtino tos aplinkybės, jog išsakydamas įžeidžiančius žodžius, kaltinamasis A. K. tyčia siekė jį viešai pažeminti, kadangi byloje apklausti liudytojai patvirtino faktą dėl jo pasakytų įžeidžiančių bei žeminančių žodžių, o paties A. K. pozicija, kad jis nesiekė įžeisti ar pažeminti, vertintina kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybos pozicija. Apelianto nuomone, A. K. nepadoriai bei žeminančiai jį apibūdindamas girdint kitiems žmonėms suvokė, kad viešai užgauliai jį žemina ir to norėjo. Kad A. K. išsakyti žodžiai nebuvo atsitiktiniai ar pasakyti įtakojant išgyventoms neigiamoms emocijoms, įrodo ir ta aplinkybė, jog praėjus keletui dienų po priimto išteisinamojo nuosprendžio (naktį iš kovo 3 d. į kovo 4 d.) ant jo namo sienos raudonais dažais buvo išpurkštas tekstas „Proto invalidas".
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad privataus kaltintojo – nukentėjusiojo R. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje plačiai ir išsamiai pasisakė dėl visų aplinkybių ir argumentų, kurie keliami apeliaciniame skunde. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje - įžeidimas, numatytas BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Taigi sprendžiant klausimą ar yra nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėtis, labai svarbi yra subjektyvinė pusė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. K. kaltės daug dėmesio skyrė šiam nusikalstamos veikos sudėties požymiui, plačiai ir išsamiai aiškinosi ar R. M. įžeidę žodžiai buvo pasakyti siekiant jį įžeisti ar kitais motyvais, padarė pagrįstą išvadą, kad A. K., kaip liudytojas duodamas parodymus apie R. M. veiksmus, kai šis iš chuliganiškų paskatų šaudamas dujiniu revolveriu į A. K. artimuosius, padarė nukentėjusiajam V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, pasakė: „kas jam šautuvą tokiam proto invalidui galėjo parduoti“, išreiškė savo nuomonę apie tam tikras R. M. asmenines savybes, tačiau nesiekė pastarąjį viešai žodžiu užgauliai pažeminti, pakenkti jo reputacijai. A. K. minėtą frazę ištarė veikiamas emocijų dėl būtent paties R. M. chuliganiškų veiksmų, nukreiptų prieš jo sūnų ir žmoną. Šiais žodžiais A. K. negalėjo pakenkti R. M. reputacijai. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d., požymių. Apelianto nurodyti duomenys apie užrašus ant jo namo sienos yra nesvarstytini, nes tokios kaltinimo aplinkybės nebuvo reiškiamos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti R. M. civilinį ieškinį nenagrinėtu, kadangi A. K. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), yra pagrįstas. Kadangi R. M. apeliacinis skundas atmetamas, todėl ir jo prašymas priteisti išlaidas, patirtas advokatui surašant apeliacinį skundą, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
privataus kaltintojo – nukentėjusiojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.