- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-17
- Bylos Nr.
- 2S-743-577/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45802-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- M. S.
- Ieškovas
- B.
- Kategorijos
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.1.18.1.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo B. (B.) T. ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos, žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas B. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo M. S. 4 350,00 Eur skolos (sumokėto avanso), 3 922,82 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad šalys sudarė žodinę statybos rangos sutartį dėl pagalbinio ūkio pastato – garažo – pamatų betonavimo darbų. Ieškovas atsakovui sumokėjo 4 350 Eur avansą, tačiau atsakovas darbus atliko nekokybiškai. Darbų pašalinimo vertė – 3 922,82 Eur. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto ir piniginių lėšų areštą. Teigia, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina, siekiant užkirsti kelią galimai ieškovo žalai bei naujiems teisiniams ginčams atsirasti. Nepritaikius šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui M. S. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, 8 272,82 Eur sumai, uždraudžiant atsakovui areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kam nors perleisti, leidžiant mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, laikė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė reiškiamus reikalavimus. Atsižvelgęs į ieškovo nurodytas aplinkybes bei tai, kad reikalavimas reiškiamas fiziniam asmeniui, ieškinio sumą – 8 272,82 Eur, laikė didele. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo finansinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, ieškovo reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, todėl padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas M. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį, o atmetus skundą, pareikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą, - įpareigoti, kad ieškovas į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą įneštų ieškinio sumos dydžio piniginę sumą ar pateiktų tokio pat dydžio banko garantiją. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Suvaržymų taikymas be pakankamo pagrindo nepagrįstai pažeidžia atsakovo teises. Teismas areštavo atsakovo turtą bei pinigines lėšas ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių prašymą ir aplinkybes apie sunkią atsakovo finansinę padėtį, įrodymų, kad jis siekia paslėpti ar perleisti savo turimą turtą. Tai, jog atsakovas nepadengia skolos ir galimai padarytos žalos, kuri neįrodyta teisme, nereiškia, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą. Atsakovo žmona šiuo metu laukiasi kūdikio, areštuotos lėšos buvo vienintelės santaupos, skirtos šeimos poreikiams tenkinti, vaiko auginimui. Be to, atsakovas nuosavybės teise turi transporto priemones, tačiau antstolė banko sąskaitoje rezervavo 1 672,82 Eur sumą.Ieškovas nepagrįstai teigia, kad betonavimo darbai atlikti nekokybiškai, atsakovo kaltė neįrodyta, todėl pareikšto reikalavimo dydis negali lemti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas areštavo atsakovo turtą pažeisdamas ekonomiškumo principą. Piniginių lėšų areštas visiškai sustabdytų atsakovo veiklą, kurią jis vykdo pagal verslo liudijimą, ir tai galėtų sukelti neigiamas tiek socialines, tiek ekonomines pasekmes ne tik atsakovui, bet ir jo šeimos nariams.Teismo nutartis turėtų būti pakeista ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas skundą atmestų, kadangi pirmosios instancijos teismas privalėjo, tačiau nepareikalavo iš ieškovo pateikti užtikrinimą dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į proporcingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus, tiek ir į jam pareikštų reikalavimų dydį, į preliminarų galimų nuostolių dydį, mano, kad ieškovas į teismo depozitinę sąskaitą turi įnešti ieškinio sumos dydžio piniginę sumą ar pateiktų tokio pat dydžio banko garantiją.Ieškovas B. T. prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Atsakovas pripažįsta, kad antstolės areštuota 1 672,82 Eur suma yra vienintelės atsakovo šeimos santaupos, kas patvirtina atsakovo sunkią finansinę padėtį.Atsakovas, nurodydamas, kad turi transporto priemones, nepateikė jų vertinimo, realizacinės vertės, taip pat kitų įrodymų apie turimą turtą ieškinio reikalavimų užtikrinimui. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi, teigia, kad atsakovas gali sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas nepateikė duomenų, kad šiuo metu vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, ir kad dėl piniginių lėšų arešto galimas ūkinės - komercinės veiklos sutrikdymas.Prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo turi būti teikiamas pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Skundžiamoje nutartyje teismas laikė, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Atsakovas atskirajame skunde teigia, jog atsakovo kaltė nėra įrodyta, todėl mano, jog pareikšto reikalavimo dydis negali lemti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje bylą nėra nagrinėjama iš esmės, atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Atskirojo skundo teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, vertinant ieškinio sumą, galimas tik esant įrodytai atsakovo kaltei (t.y. iš esmės reikalavimo pagrįstumui) apskritai pašalintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę bylose, kuriose pareikšti piniginiai reikalavimai. Toks apelianto teiginys laikytinas nepaneigiančiu skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Iš esmės atsakovas savo argumentus sieja su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimu (įrodymų nepateikimu). Pirmosios instancijos teismas reikalavimo sumą laikė didele, todėl atsižvelgęs į tai, kad atsakovo finansinė padėtis teismui nėra žinoma, ieškovo reikalavimas nėra užtikrintas, sprendė, jog yra pagrindas teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, apelianto argumentai, kad būtent ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovo sunkią turtinę padėtį laikytini nepagrįstais.Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus apie turimas transporto priemones, tačiau nesant jų įvertinimo, minėti duomenys nėra pakankami spręsti, kad jie šalina grėsmę teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui. Kita vertus, pritartina ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą esantiems pastebėjimams, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog areštuotos lėšos yra visos šeimos santaupos, taip pat tai, jog atsakovas duomenų apie kitą turimą turtą, kurio vertė viršytų reikalaujamą sumą, nepateikė, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, areštuodamas ir pinigines lėšas, pažeidė ekonomiškumo principą, nes lėšų areštas stabdo atsakovo ūkinės komercinės veiklos vykdymą, taip pat sukelia neigiamas pasekmes šeimos nariams.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad areštavus atsakovo pinigines lėšas gali būti pažeidžiamos jo asmeninės ar socialinės teisės, todėl atsakovui turėjo būti leista iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Kadangi pirmosios instancijos teismas, areštuodamas atsakovo pinigines lėšas, tokio leidimo nenustatė, skundžiama teismo nutartis keistina, papildomai nurodant aukščiau paminėtą leidimą atsakovui.Pažymėtina, kad apeliantas, teigdamas, kad piniginių lėšų areštas stabdo jo komercinę veiklą, jokių įrodymų, susijusių su tokia veikla, jos vykdymui būtinomis išlaidomis, taip pat kitomis šeimos poreikiams būtinomis išlaidomis (ir jų dydžiu), nenurodė bei nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, esant įstatyme nustatytam pagrindui, turi teisę reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 straipsniai).Pareikalauti, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teismas gali tik šalies prašymu. Toks prašymas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas ir skundžiamoje nutartyje nebuvo spręstas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas 2016 m. gruodžio 27 d. nutarties pagrįstumo klausimą, dėl minėto atsakovo prašymo, suformuluoto atskirajame skunde nepasisako. Apeliantas šį prašymą turi teisę pateikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 146 straipsnis).
18. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nesuteikdamas atsakovui galimybės naudoti piniginių lėšų dalį asmeninėms reikmėms, pažeidė asmens teisėtus interesus, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartis keistina, nustatant papildomą leidimą apeliantui iš areštuotų piniginių lėšų kiekvieną mėnesį disponuoti gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis LR Vyriausybės nustatyto vienos minimalios mėnesinės algos dydžio (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 338 straipsnis).
19. Ieškovas B. T. prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pateikė įrodymus, kad patyrė 135 Eur išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Kadangi šalių patirtų išlaidų klausimas turi būti sprendžiamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, todėl dėl ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant atskirąjį skundą, priteisimo nepasisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį pakeisti, nustatant papildomą leidimą atsakovui M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš areštuotų piniginių lėšų kiekvieną mėnesį disponuoti gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis LR Vyriausybės nustatyto vienos minimalios mėnesinės algos dydžio.
Pavesti nutartį vykdančiam antstoliui nustatyti lėšų sumą, reikalingą per vieną kalendorinį mėnesį šių operacijų vykdymui.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.