Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-12-10 · Civilinė byla Nr. 2-15223-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
2-15223-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-11099-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
A. M.
Atsakovas
IĮ „Atlaveta“
Kategorijos
  • 11.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-15223-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11099-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.1.; 116.1. (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 10 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant A. S., M. L., dalyvaujant ieškovei A. M., ieškovės atstovei advokatei S. Ž., atsakovės IĮ „Atlaveta“ atstovams T. L. ir advokatui R. J., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei IĮ „Atlaveta“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b.l. 3-7) ir papildomą ieškinį (b.l. 74), kuriais prašo pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, panaikinti 2014 m. gegužės 6 d. įsakymus Nr. 01, 2014 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 01, priteisti ieškovei iš atsakovės vieno mėnesio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 4.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 1.000 Lt su darbu susijusių išmokų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad 2013 m. lapkričio 4 d. tarp ieškovės A. M. ir atsakovės, atstovaujamos savininko T. L., buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 002 (b.l. 11-12), pagal kurią ieškovė buvo priimta veterinarijos gydytojos - farmacininkės - konsultantės pareigoms 2 metų laikotarpiui. Darbdavys įsipareigojo mokėti 1.000 Lt mėnesinį darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį iki 15 dienos. 2014 m. gegužės mėn. ieškovei pasiūlyta darbo laiko trukmę sumažinti nuo 40 val. per savaitę iki 20 val. per savaitę, tačiau su pasiūlymu ieškovė nesutiko. Tuomet atsakovės savininkas pradėjo ieškoti priekabių ir bandyti atleisti ieškovę iš darbo. 2014 m. gegužės 30 d. T. L. atvyko į darbą ir ieškovei įteikė 2014 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 01 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ (b.l. 13), kuriame nurodyta, jog ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę neatvykdama į darbą, už ką jai pritaikyta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo. Iš įsakymo turinio nėra aišku, kurią dieną ieškovė nebuvo darbe (nurodoma „2014-05“). Įteikęs įsakymą įmonės savininkas įsakė palikti darbo vietą. Ieškovei nesutikus, nes nesibaigė darbo valandos, darbdavys iškvietė policiją. Tokiu būdu būdama apsirengusi darbiniais rūbais (chirurgine apranga, prisegta gydytojo kortele) policijos pareigūnų ieškovė buvo palydėta į lauką. Visa tai matė kartu viename pastate dirbę žmonės ir klientai. 2014 m. birželio 2 d. ieškovė nuvykusi į Sodrą sužinojo, kad yra atleista iš darbo 2014 m. gegužės 30 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį pačiai prašant (b.l. 14), nors jokio prašymo ieškovė nerašė ir rašytinio įspėjimo apie būsimą atleidimą negavo. 2014 m. birželio 11 d. ieškovė gavo registruotą laišką, kuriame rado darbdavio 2014 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 01 dėl atleidimo (b.l. 16-18), tačiau šį kartą jau buvo ranka įrašyta gegužės 5 d., kurią, darbdavio tvirtinimu, ieškovė nebuvo darbe. Savo pareigas ieškovė nurodo vykdžiusi tinkamai, jokių pravaikštų niekuomet nepadariusi. Įmonėje nebuvo jokių rašytinių grafikų ir su jais ieškovė nebuvo supažindinta. Ieškovė dirbo tomis dienomis, kuriomis buvo liepta. 2014 m. gegužės mėn. įmonėje sumažėjo darbo, dėl ko atsakovės savininko sutuoktinė A. L. 2014 m. gegužės 3 d. SMS žinutėmis iš jai priklausančio telefono numerio informavo ieškovę, kad ieškovė pirmadienį į darbą neitų, kad ji turės dirbti antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį, tuo tarpu kitą savaitę- pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. 2014 m. gegužės 24 d. atsakovės savininkas T. L. iš jam priklausančio mobilaus telefono numerio persiuntė SMS trumpąją žinutę, kad ieškovės darbo grafikas- pirmadienis, trečiadienis, o penktadienis paskutinė darbo diena. 2014 m. gegužės 26 d. T. L. iš minėto telefono numerio persiuntė tokio turinio SMS žinutę: „Klientus informuok, kad uždaroma vaistinė ir čia veiklos daugiau nebevykdys. Todėl išparduodame produkciją. Be to, esi atleidžiama tavo pačios prašymu bendru sutarimu. Kaip ir kalbėjome susitikimo metu.“ Pradėjus aiškintis atleidimo iš darbo aplinkybes bei išeitinių išmokų dydžius ir mokėjimo terminus, T. L. socialiniame tinkle „Facebook“ 2014 m. gegužės 29 d. nurodė, jog atsiskaitė su ieškove, jog ieškovė turi atidirbti paskutinę dieną bei pasirašyti dokumentus dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu. Ieškovei nesutikus su siūloma išmokėti dalimi darbo užmokesčio, T. L. supyko ir parašė tokio turinio žinutę: „taigi tada tu atleista gegužės mėn. pradžioje už pravaikštas. Ir tau nepriklauso joks atlyginimas ir kompensacija.“ Kaip vėliau sužinojo ieškovė, nors visą 2014 m. gegužės mėn. ji dirbo pagal į mobilųjį telefoną SMS žinutėmis siunčiamus darbo grafikus, 2014 m. gegužės 6 d. atsakovės savininkas atgaline data priėmė įsakymą, kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo. Deklaruodamas duomenis Sodrai darbdavys nurodė atleidęs ieškovę iš darbo 2014 m. gegužės 30 d. DK 217 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nurodyti veiksmai pripažintini neteisėtais. Be to, neteisėtai atleidus ieškovę iš darbo jai nebuvo išmokėtas visas darbo užmokestis ir su tuo susijusios išmokos, ieškovė tvirtina patyrusi neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovė (b.l. 36-37) atsiliepimuose į ieškinį ir papildytą ieškinį (b.l. 91) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Darbo drausmės pažeidimas buvo tinkamai įformintas. Nutraukus darbo santykius Sodrai buvo neteisingai praneštas ieškovės atleidimo pagrindas.

Liudytojais apklausiami R. Z. ir M. R. teismui nurodė 2014 m. gegužės mėn. buvę apsipirkti veterinarinėje vaistinėje, priklausančioje atsakovei, kurioje dirbo ieškovė (R. Z. nurodė prisimenanti ir tikslią apsipirkimo datą- 2014 m. gegužės 5 d.). Liudytojai patvirtino, jog vaistinėje tą dieną dirbo ne ieškovė, o kita darbuotoja.

Liudytoju apklausiamas S. P. nurodė dirbantis bendrovėje, kuriai priklauso patalpos, kurių dalį nuomojosi atsakovė veterinarinės vaistinės veiklai. Liudytojas patvirtino, jog vaistinėje kurį laiką dirbo ieškovė, vėliau matęs dirbančią kitą darbuotoją.

L. S. (ieškovės draugė) ir V. M. (ieškovės mama) teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovei tai buvo pirmasis darbas, ji labai stengėsi ir pergyveno dėl nesėkmių. 2014 m. gegužės mėn. ieškovė dirbo pagal kitokį, nei anksčiau, darbo grafiką, į darbą eidavo kas antrą dieną. 2014 m. gegužės 30 d. ieškovė pasipasakojo buvusi išvesta iš darbo su policija ir darbdavio informuota apie atleidimą iš darbo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti neteisėtais darbdavio įsakymus dėl drausminės atsakomybės taikymo pobūdžio

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo. Reikalavimas dėl įsakymo, kuriuo darbo sutartis nutraukta, teisėtumo, vertintinas kaip šalutinis, orientuotas į tą patį materialinį teisinį rezultatą. Kartu akcentuotina, jog kelių darbdavio įsakymų, kuriuos prašoma panaikinti, įvardijimas sietinas su į bylą pateiktas keliais skirtingo turinio dokumentais, susijusiais su tarp šalių kilusiu ginču, t.y. turėjusiais ar galėjusiais turėti įtakos darbo santykiams. Atsižvelgiant į tai, jog CPK 417-418 straipsniuose yra įtvirtinta teismo teisė, o kartu ir pareiga, nustačius darbuotojo teisių pažeidimą tiek išeiti už reiškiamo reikalavimo ribų ir patenkinti daugiau reikalavimų, nei darbuotojas prašo, tiek ir apginti darbuotojo teises alternatyviu būdu, spręstina, jog atitinkama ieškovės reikalavimo formuluotė negali būti pripažįstama kliūtimi išsamiai įvertinti ieškinyje ir atsiliepime į jį aptariamas faktines aplinkybes bei konstatuoti, buvo pažeistos darbuotojos teisės ar ne, ir, pažeidimo konstatavimo atveju, parinkti teisės aktų reikalavimus atitinkantį pažeidimo pašalinimo būdą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė iš darbo buvo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pritaikius jai griežčiausią teisės aktuose numatytą drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo. Nors pradiniame pranešime Sodrai (b.l. 101-102, 114) buvo nurodyta, jog darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojai prašant), tiek ieškovė nurodė prašymo nerašiusi, tiek atsakovės savininkas patvirtino, jog pagrindas deklaruojamuose duomenyse nurodytas per klaidą, jog tikruoju atleidimo pagrindu buvo ieškovei paskirta drausminė nuobauda. Dėl nurodytų priežasčių pastaroji aplinkybė gali būti vertinama analizuojant darbdavio veiksmų nuoseklumą ir tikslingumą, tačiau negali būti vertinama kaip turinti teisinės įtakos egzistuojančiam darbo sutarties nutraukimo pagrindui.

Vertinant šalių argumentus dėl atleidimo iš darbo datos, dėmesys atkreiptinas į tai, jog darbo sutarties nutraukimas taikant drausminę nuobaudą įgyvendinamas nutraukiant sutartį darbdavio iniciatyva, todėl būtent darbdavys parenka ir sutarties nutraukimo datą. Nagrinėjamu atveju atsakovės savininkas nurodė, jog sutarties nutraukimo data turi būti laikoma 2014 m. gegužės 30 d. Dėl nurodytos aplinkybės į bylą pateikti dokumentai ir ieškovės pozicija, jog sutartis buvo nutraukta 2014 m. gegužės 6 d., analogiškai, kaip ir sutarties nutraukimo pagrindo atveju, vertintina tik analizuojant darbdavio veiksmų eiliškumą, tačiau nepaneigia fakto, jog sutarties nutraukimo teisėtumo analizės aspektu turi būti vertinama, ar darbdavys teisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove 2014 m. gegužės 30 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. DK 234 straipsnyje nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės, tuo tarpu DK 228 straipsnyje akcentuojama, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Remiantis DK 93 straipsnio 1 dalimi, 61, 94, 230, 232 straipsniais, darbuotojo pareigos nustatomos darbo ir kolektyvinėje sutartyse, pareiginiuose nuostatuose, darbo tvarkos taisyklėse ir kituose vidiniuose įmonės dokumentuose. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia šiuos drausminės atsakomybės taikymo pagrindus: pirma, asmuo, kurio atžvilgiu taikoma drausminė atsakomybė, turi būti atsakomybę taikančio subjekto darbuotoju; antra, teisės aktuose arba darbdavio vidiniuose dokumentuose turi būti nustatyta konkreti darbuotojo pareiga, kurios darbuotojas privalo laikytis; trečia, ši pareiga darbuotojui turi būti žinoma, t.y. už įmonės vidiniame dokumente numatytos pareigos nevykdymą darbuotojui drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu darbuotojas yra supažindintas su tokios pareigos egzistavimu; ketvirta, darbuotojas savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais turi pažeisti jam nustatytą pareigą. Visų šių sąlygų egzistavimą kilus teisminiam ginčui privalo įrodyti darbdavys. Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo (bet ne vėliau kaip per 6 mėn. po pažeidimo padarymo), darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

Kaip matyti iš darbdavio veiksmų, ieškovė iš darbo atleista už pravaikštas, t.y. neatvykimą į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną. Darbdavys 2014 m. gegužės 30 d. įsakyme nurodė, jog ieškovė nebuvo darbe 2014 m. gegužės 5, 7, 9, 13, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29 dienomis (b.l. 65). Tarp šalių kilus nesutarimui dėl to, kokiomis dienomis ieškovė privalėjo eiti į darbą, darbdavys pateikė teismui 2014 m. gegužės mėn. darbo grafiką (b.l. 54). Ieškovei nurodžius, jog darbo grafikai niekada nebuvo tvirtinami ir ieškovė su jais nebuvo supažindinama, akcentuotina, jog darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Nors už šios pareigos nevykdymą tiesioginės sankcijos negali būti taikomos, veiklą organizuodamas taip, kad išliktų galimybė manipuliuoti dokumentais, darbdavys rizikuoja, kad tokie dokumentai esant ginčui bus pripažinti nepatikimais. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, tuo tarpu darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Nagrinėjamu atveju darbdavys nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovė buvo supažindinta su oficialiai tvirtinamais darbo grafikais. Bylos medžiaga liko nepaneigta ir prielaida, jog teismui pateiktas grafikas galėjo būti parengtas jau bylos nagrinėjimo metu atgaline data siekiant pateisinti savo veiksmus (juolab, kad grafikas pateiktas ne kartu su atsiliepimu, su kuriuo, vykdydama Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį (b.l. 24-25), atsakovė privalėjo pateikti visus ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą patvirtinančius dokumentus). Net ir faktas, jog ieškovė pripažino, kad iki 2014 m. gegužės mėn. pradžios ji faktiškai dirbo penkias dienas per savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio, nagrinėjamu atveju nelaikytinas reikšmingu, kadangi ieškovė neturėjo pagrindo spręsti, kad grafikas darbdavio iniciatyva negali būti keičiamas, tuo tarpu manyti, jog grafikas turi būti keičiamas tam tikra tvarka (įforminant raštu grafiko pakeitimus), darbdaviui neįrodžius, jog ieškovei buvo žinoma apie tokių grafikų egzistavimą, ieškovė neturėjo pagrindo.

Vertinant ieškovės argumentą dėl jos darbo grafiko 2014 m. gegužės mėn., analizuotina į bylą pateikta susirašinėjimo SMS žinutėmis medžiaga (b.l. 19-20). Įvertinęs pateiktus duomenis atsakovės savininkas patvirtino tiek faktą, jog ieškovės nurodomi telefono numeriai priklauso atitinkamai jam ir jo sutuoktinei, tiek ir pačių žinučių rašymo faktą bei jų turinį. Būtent dėl pastarojo patvirtinimo ieškovė nusprendė į bylą neteikti atitinkamus duomenis patvirtinančio antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Kaip matyti iš pateiktų žinučių turinio, 2014 m. gegužės 3 d. iš atsakovės savininko sutuoktinės ieškovė gavo dvi SMS žinutes, kuriose nurodoma, jog jai į darbą ateinančią savaitę reikės ateiti antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį, tuo tarpu sekančią savaitę- pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. Nurodytos dienos yra 2014 m. gegužės 6, 8, 10, 12, 14 ir 16 d. Be to, 2014 m. gegužės 24 d. ieškovė gavo SMS žinutę iš atsakovės savininko, kurioje nurodoma, kad jai reikės dirbti pirmadienį ir trečiadienį, o penktadienis bus paskutinė jos darbo diena (kalbama atitinkamai apie 2014 m. gegužės 26, 28, 30 d.). Pastarųjų žinučių turinys aiškiai atskleidžia ieškovei gavus konkrečius nurodymus dėl anksčiau egzistavusio darbo laiko režimo pakeitimo. Atsakovės atstovų argumentas, jog ieškovė neturėjo pagrindo vadovautis atsakovės savininko sutuoktinės nurodymais, vertintinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Nors atsakovės savininko sutuoktinė nurodytu laikotarpiu formaliai neturėjo pagrindo vykdyti darbines funkcijas įmonėje, įvertinus atsakovės teisinį statusą (tai yra individuali įmonė), faktą, jog iki priimant į darbą ieškovę jai pavestas vykdyti funkcijas atliko būtent savininko sutuoktinė (kas patvirtina tai buvus šeimos verslu), net ir liudytojo pateiktoje ir į bylą prijungtoje vizitinėje kortelėje (b.l. 108), gautoje 2014 m. gegužės mėn., esant nurodytiems savininko sutuoktinės vardui ir pavardei, liudytoju apklausiamam patalpų nuomotojo atstovui taip pat patvirtinus, jog savininko sutuoktinė dažnai būdavo vaistinės patalpose, spręsti, jog samdoma darbuotoja neturėjo pagrindo klausyti faktinių jos nurodymų, nebuvo pagrindo. Pastarąją aplinkybę pagrindžia ir faktas, jog iš aptariamo telefono numerio ieškovė gavo SMS žinutes su jos darbo funkcijomis susijusiais klausimais apie parduotas prekes ir lentelės pildymą.

Aplinkybę, jog grafiko pakeitimas buvo ne tik subjektyvi ir ieškovę suklaidinti galėjusi atsakovės savininko sutuoktinės pozicija, bet darbdavio priimtas sprendimas, patvirtina ir paties atsakovės savininko veiksmai tiek atsiunčiant žinutę dėl analogiško darbo grafiko paskutinę 2014 m. gegužės mėn. savaitę, tiek ir 2014 m. gegužės 3 d. priimant į darbą kitą darbuotoją (b.l. 66). Atsakovės savininko motyvas, jog jis numatė, kad ieškovė gali 2014 m. gegužės 5 d. ir vėlesnėmis dienomis neateiti į darbą, dėl ko priėmė į darbą kitą darbuotoją, kuri galėtų dirbti ieškovės pravaikštų laiku, vertintinas kaip prasilenkiantis su elementaria logika. Kad ir kokiu motyvu vadovavosi atsakovės savininkas (ar norėjo koreguoti ieškovės darbo laiko trukmę, ar planavo atleisti ją iš darbo, ar kt.), nesant duomenų, jog ieškovė iki tol buvo nors kartą neatvykusi į darbą, jis neturėjo pagrindo tikėtis, jog taip gali atsitikti ateityje. Iš kitos pusės, net ir esant poreikiui užsitikrinti nepertraukiamą darbą, DK 93 straipsniu kuriamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį darbdavys privalo suteikti darbuotojui sutartą darbo krūvį, paneigia galimybes įdarbinti darbuotoją su juo susitariant, jog darbuotojas dirbs tik tada ir tik tiek, kai darbdaviui jo prireiks. Iš darbdavio pozicijos liko neaišku, kas būtų atsitikę su naujai priimta darbuotoja tuo atveju, jeigu ieškovė būtų ėjusi į darbą kiekvieną dieną. Negali būti vertinama kaip sutapimas ir ta aplinkybė, jog ieškovė pirmą kartą neatėjo į darbą būtent tą dieną (2014 m. gegužės 5 d.), kuri darbdavio Sodrai iš anksto (2014 m. gegužės 3 d.) teiktame pranešime (b.l. 66) nurodyta kaip pirmoji naujai priimtos darbuotojos darbo diena. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip labiau tikėtiną ieškovės nurodomą poziciją, jog darbdavys pakeitė jos darbo laiko režimą nurodydamas, jog ieškovė turi dirbti po tris dienas per savaitė (kas antrą dieną).

Aukščiau nurodytą išvadą patvirtina tolimesni darbdavio bei darbuotojos veiksmai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė toliau į darbą ėjo laikydamasi jai nurodyto darbo grafiko. Net ir atsakovės savininko pateiktame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (b.l. 115) neginčijama ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovė dirbo kas antrą darbo dieną. Žiniaraštyje tenurodoma, jog ieškovė nebuvo darbe 2014 m. gegužės 10 d. (šeštadienį), taip pat 2014 m. gegužės 20, 22, 24 dienomis (analogiški duomenys atsispindi ir ginčijamame 2014 m. gegužės 30 d. įsakyme). Iš vienos pusės, kaip ir darbo grafiko atveju, žiniaraštis vertintinas kaip dokumentas, kurio sudarymas (o kartu ir vėlesnis keitimas) yra sąlygojamas išimtinai darbdavio veiksmų, todėl pripažinti jį patikimu dokumentu, nesant jokių papildomų įrodymų, nėra pagrindo. Papildomas abejones dėl to, ar darbdavys tokį dokumentą faktiškai pildė kiekvieną dieną darydamas atitinkamus įrašus, ar parengė tik po to, kai nusprendė ieškovę atleisti iš darbo už pravaikštas (ar, galimai, tik teisminio proceso metu, siekdamas pagrįsti savo neteisėtą elgesį), kelia tai, jog dokumentas teismui buvo pateiktas tik 2014 m. spalio 20 d., po to, kai atsakovei pradėjo atstovauti advokatas, nors, kaip minėta, visus darbo sutarties nutraukimo pagrindą patvirtinančius dokumentus (dokumentas, kuriame užfiksuotos pravaikštos, vertintinas kaip esminis, kai keliamas klausimas dėl drausminės nuobaudos už pravaikštas paskyrimo teisėtumo), atsakovė teismo buvo įpareigota pateikti kartu su atsiliepimu į ieškinį, be to, jis nebuvo pateiktas ir su vykdant tiesioginį 2014 m. liepos 15 d. parengiamajame teismo posėdyje pateiktą teismo įpareigojimą 2014 m. rugsėjo 30 d. teiktais dokumentais. Iš kitos pusės, kaip matyti iš Sodros pateiktų duomenų apie atitinkamu laikotarpiu darbdavio pateiktus pranešimus (b.l. 100-108), darbdavys nedeklaravo duomenų apie pravaikštas, nors, nedraudiminiam laikotarpiui tęsiantis visą dieną ir darbdaviui tokius laikotarpius fiksuojant darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, jam tenka pareiga apie tai pranešti Sodrai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 37.9 p.).

Be to, kaip logiškai nepateisinamas vertintinas darbdavio elgesys, kai, laikantis jo deklaruojamos pozicijos, darbuotoja kas antrą dieną nėjo į darbą, tačiau darbdavys visą mėnesį nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų tokio darbuotojos elgesio priežastis, nereikalavo pasiaiškinti dėl daromo darbo drausmės pažeidimo, neiniciavo darbo santykių nutraukimo anksčiau. Pastaruoju aspektu kaip abejotinas, todėl ribotos įrodomosios galios, vertintinas ir atsakovės savininko pateiktas 2014 m. gegužės 6 d. reikalavimas ieškovei pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2014 m. gegužės 5 d. (b.l. 64). Pirma, kaip ir kitų dokumentų atveju, jokiais įrodymais, išskyrus savininko patvirtinimą pačiame dokumente ir teismo posėdžio metu, nebuvo patvirtintas šio dokumento autentiškumas. Antra, kaip ir kitų dokumentų atveju, šis dokumentas nebuvo pateiktas kartu su atsiliepimu į ieškinį, nors darbdavys neturėjo pagrindo abejoti dėl pareigos jį pateikti teismui imperatyvumo. Trečia, raginime nurodyta pareiga pasiaiškinimą pateikti per tris darbo dienas, tuo tarpu įsakymą atsakovės direktorius pripažino rengęs jau 2014 m. gegužės 6 d., t.y. nesibaigus darbdavio deklaruojamam darbuotojai nustatytam terminui.

Ieškovę dirbus 2014 m. gegužės 6, 10, 16, 22 ir 28 dienomis netiesiogiai patvirtina (o kartu ir darbdavio poziciją, jog ieškovė nedirbo 2014 m. gegužės 10, 22 dienomis, tiesiogiai paneigia) ir atsakovės savininko ir jo sutuoktinės atitinkamomis dienomis siųstų žinučių turinys. Nors darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2014 m. gegužės 10 d. fiksuota kaip poilsio diena, atsakovės savininko sutuoktinė šios darbo dienos pabaigoje (18 val. 52 min.) klausė ieškovės kas buvo parduota. Nors darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2014 m. gegužės 22 d. fiksuota kaip pravaikšta, šią dieną ieškovei siųstas įpareigojimas pildyti lentelę.

Darbdavio veiksmų nuoseklumas atskirai vertintinas ir į bylą pateiktų trijų skirtingo turinio įsakymų dėl ieškovės atleidimo iš darbo kontekste. Ieškovė pateikė teismui du skirtingo turinio 2014 m. gegužės 6 d. įsakymus (b.l. 13, 16), pasirašytus atsakovės savininko ir patvirtintus bendrovės antspaudu. Šiuose dokumentuose nurodoma, jog ieškovė atleidžiama iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą). Viename įsakyme nurodoma pravaikštos data „2014-05“, kitame- „05 m. 05 d.“. Nors atsakovės savininkas tvirtino, kad šie įsakymai tegali būti vertinami kaip įsakymų projektai, neaiškiu būdu patekę į ieškovės rankas, dėmesys atkreiptinas į tai, jog jų turinyje niekaip neatsispindi atitinkamas (negalutinis) dokumento statusas. Kartu akcentuotina, jog, kaip tvirtina ieškovė, patikslintas įsakymas, kuriame papildomai nurodyta ieškovės pareiga pristatyti darbo sutarties kopiją tam, kad būtų padarytas įrašas, buvo atsiųsta jai paštu. Nesant pagrindo abejoti atitinkama aplinkybe, kartu akcentuotina, jog parengęs įsakymą, jį pasirašęs ir papildomai užrašęs nurodymą darbuotojai darbdavys, net ir darbuotojai tokio įsakymo neturint, privalėtų jį vertinti kaip oficialų dokumentą, sukuriantį teisines pasekmes, kurios gali būti pripažįstamos negaliojančiomis tik kitu įsakymu ankstesnį įsakymą panaikinus. Negali vienu metu egzistuoti keli skirtingo turinio dokumentai, kuriuose užfiksuoti juridinio asmens valdymo organo sprendimai tuo pačiu klausimu. Atsakovės atstovo nurodyta aplinkybė, jog darbdavys negalėjo priimti įsakymo 2014 m. gegužės 6 d., o vėliau leisti darbuotojai dirbti, gali būti vertinama tiek kaip patvirtinanti darbdavio neapsisprendimą (priėmęs sprendimą atleisti ieškovę iš darbo, vėliau šio sprendimo neįgyvendinęs, po kiek laiko darbdavys persigalvojo dar kartą), tiek kaip atskleidžiantys netvarką įmonės organizaciniuose veiksmuose (kai reikšmingas pasekmes sukuriantys dokumentai tvirtinami, o vėliau savo nuožiūra keičiami ir koreguojami pagal aplinkybes), bet ne kaip pateisinantys darbdavio veiksmus. Kartu akcentuotina, jog pozicija dėl to, jog ieškovė buvo atleista iš darbo 2014 m. gegužės 30 d. įsakymo pagrindu atsiliepime į ieškinį nebuvo paminėta, ją darbdavys pasirinko kaip gynybinę poziciją tik po to, kai pasisamdė advokatą, tik po sutarties su advokatu sudarymo teismui pateikta ir 2014 m. gegužės 30 d. įsakymo kopija (b.l. 65).

Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą pripažinti, jog atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos paneigti faktą, jog ieškovė nevykdė savo darbo funkcijų ieškovės nurodytomis 2014 m. gegužės mėn. dienomis: 2, 6, 8, 10, 12, 14, 16, 20, 22, 24, 26, 28, 30. Nors ieškovės atstovė nurodė ieškovę dirbus 14, o ne 13 darbo dienų (t.y. ir 2014 m. gegužės 1d.), atsižvelgiant į tai, jog ši diena yra oficiali šventė, kuri pripažintina standartinę darbo savaitę dirbančių darbuotojų poilsio diena, ieškovei tvirtinus, jog jos darbo grafikas pradėtas koreguoti būtent nuo 2014 m. gegužės 4 d., spręsti, jog ieškovė turėjo pagrindą vykdyti darbo funkcijas ir jas vykdė 2014 m. gegužės 1 d., nesant jokių papildomų įrodymų, nėra pagrindo.

Kartu akcentuotina, jog ieškovė pati pripažino nedirbusi atsakovės išskirtą 2014 m. gegužės 5 d., taip pat kitomis dienomis, kurios buvo neįtrauktos į jai siųstus darbo grafikus. Nurodyta aplinkybė pati savaime paneigia atsakovės iniciatyva byloje apklaustų liudytojų parodymų, kad jie matė gegužės mėn. (viena liudytoja- būtent gegužės 5 d.) dirbančią ne ieškovę, o kitą darbuotoją, svarbą nagrinėjamai bylai. Ieškovė neneigia nevykdžiusi darbo funkcijų atsakovės savininko 2014 m. gegužės 6 d. įsakyme nurodytą 2014 m. gegužės 5 d., taip pat dalį atsakovės savininko 2014 m. gegužės 30 d. įsakyme nurodytų dienų. Ieškovės į bylą surinktų ir teismo išreikalautų įrodymų pagrindu buvo paneigta ieškovės pareiga atitinkamomis dienomis eiti į darbą, o kartu ir darbdavio teisė fiksuoti atitinkamomis dienomis pravaikštas ir skirti už jas darbuotojai drausminę nuobaudą.

Įvertinus į bylą pateiktą medžiagą iš socialinio tinklo „Facebook“ (b.l. 21-23, 75-83) dėmesys atkreiptinas į tai, jog, nors esami duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, jog paskyra, antstolės užfiksuotame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota pavadinimu „A. S.“, priklauso atsakovės savininkui, susirašinėjimo turinys, vertinant jį visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste, vertintinas kaip tiesiogiai susijęs su tuo metu besiklosčiusia darbo santykių specifika. Pastarasis susirašinėjimas nėra tiesiogiai susijęs su darbdavio veiksmais skiriant drausminę nuobaudą, jis teatskleidžia susiklosčiusią padėtį ir vienokio ar kitokio šalių elgesio motyvus. Analogiškus duomenis patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kaip matyti iš į bylą pateikto ieškovės sąskaitos išrašo (b.l. 15), darbdavys dar 2014 m. gegužės 29 d. pervedė ieškovei 748,08 Lt nurodydamas, jog tai yra darbo užmokestis už gegužės mėn. ir kompensacija už nepanaudotas atostogas (būtent apie šią aplinkybę informuojama susirašinėjimo socialiniame tinkle pradžioje). 2014 m. gegužės 30 d. darbdavys pateikė informaciją Sodrai apie darbo sutarties nutraukimą DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (b.l. 14, 101-102, 110, 114). Kaip matyti iš pranešimo turinio (b.l. 101-102), tą pačią dieną analogišku pagrindu iš darbo buvo atleista ir kita darbuotoja. Darbdavio siekį atitinkamą dieną nutraukti su ieškove darbo santykius atitinka ir jo rašytoje 2014 m. gegužės 26 d. SMS žinutėje nurodyta informacija, jog vaistinė uždaroma, jog ieškovė atleidžiama iš darbo pačios prašymu (analogiškos aplinkybės, susiję su darbo sutarties nutraukimo įforminimu, aptarinėjamos ir susirašinėjimo socialiniame tinkle metu). Kaip ir nurodyta susirašinėjimo medžiagoje, ieškovė, sužinojusi, kiek pinigų jai pervesta už 2014 m. gegužės mėn., priėmė sprendimą, jog darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu ar jos pačios prašymu neatitinka jos valios.

Kartu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2014 m. gegužės 30 d., t.y. paskutinę darbo dieną, užfiksavo ieškovei pravaikštą, t.y. konstatavo, jog ieškovė privalėjo eiti į darbą šią dieną, tačiau darbe nebuvo. Ši diena nepažymėta kaip pravaikšta 2014 m. gegužės 30 d. įsakyme dėl drausminės nuobaudos taikymo. Duomenys apie iškviestą policiją (b.l. 62) vertinami kaip nesuderinami su paties darbdavio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuotu faktu, leidžia spręsti, jog ieškovė buvo atvykusi į darbą, buvo sprendžiamas klausimas dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų ir, neradus bendro sprendimo, tarp šalių kilo konfliktas.

Abejones dėl darbdavio tikrosios valios atitikimo teisme deklaruojamai gynybinei pozicijai patvirtina ir Sodrai teikti duomenys. Duomenys apie ieškovės atleidimą iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu 2014 m. gegužės 30 d. buvo pakoreguoti tik 2014 m. liepos 9 d. (b.l. 55, 73, 92, 99, 103-106), t.y. sužinojus apie ieškovės teisme pareikštą ieškinį. Kartu akcentuotina, jog pirmą kartą koreguodamas duomenis atsakovės savininkas nurodė keičiantis ne tik atleidimo iš darbo pagrindą, bet ir atleidimo datą. Datos pakeitimas į 2014 m. gegužės 6 d. tik dar kartą paneigia atsakovės atstovų argumentą, jog 2014 m. gegužės 6 d. įsakymai buvo vertinami tik kaip teisinių pasekmių nesukuriantys projektai. Vėliau datą dar kartą grąžinus į 2014 m. gegužės 30 d., buvo suformuluota galutinė gynybinė pozicija.

Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas pripažinti darbdavio veiksmus neteisėtais, panaikinti ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo, pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo 2014 m. gegužės 30 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmių

Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, spręstina dėl atitinkamos teismo išvados teisinių pasekmių. Remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kaip matyti iš šalių išdėstytos pozicijos, tarp šalių susiklostę itin konfliktiški santykiai, ieškovė nebepageidauja tęsti darbo santykių, todėl tinkama ieškovės teisių gynybos forma pripažintinas su ja sudarytos darbo sutarties nutraukimas teismo sprendimu.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 300 straipsnio 4 dalimi, pripažinus, jog ieškovė į darbą negali būti grąžinama, įvertinus aplinkybę, jog, kaip matyti iš darbo sutarties turinio (b.l. 11-12), ieškovė dirbo nuo 2013 m. lapkričio 4 d., jai priteistina 1 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Apskaičiuojant ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydį akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Kai atleidžiamo iš įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį. Nurodyta aplinkybė lemia, jog vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už 2014 m. kovo- gegužės mėn. (2014 m. gegužės 30 d. buvo paskutinė to mėnesio darbo diena). Nors ieškovė ir nurodė faktiškai 2014 m. gegužės mėn. dirbusi 14 darbo dienų, abi šalys neigė egzistavus šalių valios sutapimui dėl darbo laiko trukmės sumažinimo (ieškovė nurodė tokio darbdavio pasiūlymo nepriėmusi, tuo tarpu darbdavys akcentavo, jog ieškovė privalėjo išdirbti 40 val. per savaitę, ir už šios pareigos nevykdymą skyrė jai drausminę nuobaudą). Teismui pripažinus, jog darbdavys nustatė specialų ieškovės darbo grafiką, pagal kurį ji neišdirbo darbo sutartyje nustatytų valandų, konstatavus, jog ieškovė nepažeidė savo prisiimtos prievolės, darytina išvada, jog darbdavys pažeidė DK 93 straipsnyje įtvirtintą pareigą užtikrinti ieškovei sutartą darbo krūvį. Darbdavys nefiksavo ieškovei prastovos, neįrodinėjo, jog faktiškai neišdirbtą darbo trukmę sąlygojo objektyvios, nuo darbdavio valios nepriklausę priežastys, pripažino į darbą priėmęs kitą darbuotoją, kuri vykdė analogiškas darbo funkcijas tomis dienomis, kai ieškovė nedirbo. Darbdaviui priėmus valinį sprendimą nesuteikti darbuotojai tiek darbo laiko, kiek buvo įsipareigojęs suteikti darbo sutartimi, kartu neužfiksuojant prastovos ar nušalinimo nuo darbo, ir tokiu būdu be pagrindo pažeidus darbuotojos teises ir teisėtus interesus, darbdavys negali būti atleidžiamas nuo pareigos mokėti darbuotojai sutartyje numatytą darbo užmokestį už faktiškai dirbtą laiką. Nurodyta aplinkybė pripažintina pagrindu spręsti, jog darbdavys privalėjo ieškovei sumokėti 1.000 Lt darbo užmokesčio už 2014 m. gegužės mėn. už 21 darbo dieną. Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų apie ieškovės darbo užmokestį ir dirbtą laiką 2014 m. kovo- balandžio mėn. (b.l. 38, 41), ieškovė nurodytu laikotarpiu (2014 m. kovo- gegužės mėn.) pripažintina faktiškai dirbusia 57 dienas ir už tai jai turėjo būti paskaičiuota 2.761,90 Lt darbo užmokesčio, kas sudaro 48,45 Lt už kiekvieną darbo dieną. Vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2014 m. esant lygiam 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. A1-693), vidutinis ieškovės mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 1.017,45 Lt. Būtent tokia išeitinės išmokos suma ieškovei priteistina iš atsakovės. Vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką sudaro po 1.017,45 Lt už 2014 m. birželio- rugsėjo mėn., po 1.035 Lt už 2014 m. spalio, lapkričio mėn. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 nuo 2014 m. spalio 1 d. patvirtintas 1.035 Lt minimalus mėnesinis darbo užmokestis, už kurį, remiantis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.12 punktu, negali būti mažesnis vadovaujantis nurodyta tvarka paskaičiuotas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis) ir 345,03 Lt už septynias darbo dienas 2014 m. gruodžio mėn. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (šiuo atveju taikomas 49,29 Lt vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis, gaunamas minimalų 1.035 Lt mėnesio darbo užmokestį padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus (21)). Bendra vidutinio darbo užmokesčio už aptartą laikotarpį suma- 6.484,83 Lt. Aplinkybė, jog ieškovė po atleidimo iš darbo buvo laikinai įsidarbinusi ir gavo 564,42 Lt pajamas (b.l. 110), vadovaujantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, vertintina kaip pagrindas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą sumažinti iki 5.920,41 Lt. Vertinant šios sumos pagrįstumą dėmesys atkreiptinas į tai, jog, iš vienos pusės, darbo santykiai šalis siejo neilgai, bendra ieškovei priskaičiuota darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma yra vos didesnė (6.294,19 Lt; b.l. 113), atsakovei, kaip individualiai įmonei, nurodytos pasekmės gali būti itin reikšmingos, iš kitos pusės, ginčas byloje kilo dėl akivaizdžiai nepagrįstų darbdavio veiksmų, bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl darbdavio, kuris laiku teismui neteikė dokumentų, tik pažengus proceso stadijai pasirinko advokatą ir koregavo savo gynybinę poziciją, kaltės. Nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip pagrindą ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos mažinti iki bendros 4.000 Lt sumos (priskaitytina suma). Papildomai skaičiuotina 49,29 Lt suma už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo.

Dėl atsiskaitymo atleidžiant ieškovę iš darbo tinkamumo

Reikšdama ieškinį ieškovė taip pat nurodė, jog atleidžiant iš darbo su ja nebuvo tinkamai atsiskaityta. Į bylą pateikti duomenys apie darbdavio paskaičiuotas ir išmokėtas sumas (b.l. 39-40, 113), nesant įvardintų konkrečių trūkumų, neleidžia spręsti, jog darbdavys netinkamai vykdė pareigą atsiskaityti su ieškove už laikotarpį iki 2014 m. gegužės mėn. Atleidžiant ieškovę iš darbo jai buvo išmokėta 748,08 Lt (b.l. 15, 40). Teismui pateiktoje pažymoje (b.l. 112) darbdavys nurodė, jog ieškovei buvo paskaičiuota 380,95 Lt suma darbo užmokesčio ir 490,60 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, viso 871,55 Lt, arba 747,88 Lt atskaičius mokesčius. Kaip minėta, už 2014 m. gegužės mėn. darbdavys privalėjo paskaičiuoti ieškovei 1.000 Lt darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į ieškovės dirbtą laiką, jai priklausė 15,88 kalendorinės dienos (207/365*28) arba 11,12 darbo dienų (vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-693, taikomas 0,7 koeficientas) kasmetinių atostogų. Ieškovės vienos dienos vidutiniam darbo užmokesčiui atleidimo iš darbo dieną buvus lygiam 48,45 Lt, kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma turėjo sudaryti 538,76 Lt. Bendra ieškovei priskaitytina suma turėjo sudaryti 1.538,76 Lt. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų išrašų, ieškovei buvo sumokėta 748,08 Lt suma. Kad išmokėtų tokią sumą, darbdavys privalėjo paskaičiuoti 871,82 Lt (būtent nuo šios sumos atskaičius mokesčius, atsižvelgiant į taikytiną 570 Lt neapmokestinamąjį pajamų dydį, būtų gaunama išmokėtina 748,08 Lt suma (871,82 Lt – (570 Lt * 9% + 301,82 Lt * 24 %) = 748,08 Lt). Priskaitytinų sumų skirtumas sudaro 790,68 Lt. Ši suma ieškovei priteistina iš atsakovės.

Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, darbdavys, vėluojantis laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, privalo jam mokėti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką. Įvertinęs aplinkybę, jog šiuo teismo sprendimu už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo darbdavio atžvilgiu pritaikyta su vidutiniu darbo užmokesčiu siejama sankcija už kitą darbuotojo atžvilgiu padarytą pažeidimą (neteisėtą atleidimą iš darbo), tuo tarpu dvigubos sankcijos už tą patį laikotarpį taikymas sąlygotų tiek protingumo, teisingumo ir sąžiningumo, tiek ir šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimą, taip pat faktą, jog pradelsta sumokėti suma yra mažesnė už vidutinį ieškovės darbo užmokestį, teismas sprendžia, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija darbdavio atžvilgiu taikytina už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios sankcijos, t.y. 49,29 Lt už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už nurodytą laikotarpį, parinkimas, iš vienos pusės, užtikrins abu DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus- taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau, iš kitos pusės, sukurs vieningą visumą su sprendimo dalimi, kuria vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteistas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimo dalis dėl 1.035 Lt (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 str. 2 d. 2 p.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Ieškinyje taip pat reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytą iš neteisėto darbo santykių nutraukimo kylančią neturtinę žalą įtvirtinta CK 6.245, 6.250 straipsniuose, DK 250 straipsnyje. Būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, patirta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Kadangi neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė yra preziumuojama, ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo pareiškiančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti likusių trijų sąlygų egzistavimo faktą. Vadovaujantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, tarp jų ir aktyvus teismo vaidmuo renkant įrodymus, netaikomi ginčams dėl žalos atlyginimo, todėl, skirtingai nei kitų reikalavimų atveju, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindą sudarančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka išimtinai ieškovei. Nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų faktas siejamas su šiuo teismo sprendimu konstatuotu neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo faktu, taip pat faktu, jog ieškovė paskutinę darbo dieną iš darbo vietos buvo išlydėta policijos pareigūnų. Vertinant kitų dviejų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kurias privalo įrodyti ieškovė- žalos atsiradimo ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, egzistavimo faktą, dėmesys atkreiptinas į tai, jog neteisėto atleidimo iš darbo faktas, pats savaime, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Neturtinės žalos atsiradimas tokiu atveju privalo būti siejamas su papildomomis sąlygomis, lėmusiomis atleistam darbuotojui specifines pasekmes, kurių nekompensuoja atleidimo pripažinimo neteisėtu faktas ir priteistos įstatyminės su darbo santykiais susiję išmokos. Nagrinėjamu atveju tokiomis specifinėmis pasekmėmis ieškovė įvardija patirtą sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus dėl tolimesnės darbinės veiklos. Įvertinęs šias ieškovės nurodytas aplinkybes teismas atkreipia dėmesį į tai, jog jos nėra susiję su realiomis pasekmėmis: pirma, pats atleidimo faktas nesukūrė ieškovei jokių neigiamų finansinių ar socialinių pasekmių, kadangi ji pati tvirtino apie egzistavusią valią nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu ir kitomis sąlygomis, be to, šiuo teismo sprendimu už darbdavio padarytą pažeidimą ieškovei priteistos finansinės kompensacijos; antra, ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ji iš darbo vietos buvo išlydėta policijos, jog šią aplinkybę matė pašaliniai asmenys; trečia, vien į bylą pateikta informacija, jog policijoje buvo gautas pranešimas (b.l. 62), pati savaime negali būti vertinama kaip patvirtinanti neturtinės žalos atsiradimo faktą, kadangi iš nurodytos informacijos nėra aišku, kas policiją iškvietė, ji nepatvirtina fakto, kad prieš ieškovę buvo imamasi nepagrįstų, neteisėtų priemonių (pranešime nurodoma, jog ginčo šalims buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją); trečia, aplinkybė, jog šiuo teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ieškovės atleidimas iš darbo, paneigia bet kokių grėsmių ieškovės reputacijai, socialinei ar materialinei gerovei, kurios galėtų kilti ateityje, galimybes.

Tai, kas nurodyta, leidžia spręsti, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra siejamas ne su kompensavimu už realiai patirtą žalą (būtent toks yra neturtinės žalos atlyginimo instituto darbo teisėje įtvirtinimo tikslas), bet su siekiu finansiškai nubausti darbdavį už jo neteisėtus veiksmus ir iš to gauti papildomą finansinę naudą, kas negali būti vertinama kaip priimtinas savo teisių gynimo būdas. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Procesinės palūkanos iš esmės atlieka tą pačią funkciją, kaip ir DK 141 straipsnyje įtvirtinta vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Dviejų savarankiškų kompensacinę ir skatinančiąją funkciją atliekančių sankcijų taikymas už tą patį pažeidimą nėra galimas. Šiuo aspektu DK 141 straipsnio 3 dalis vertintina kaip speciali norma, suteikianti darbuotojui papildomą, didesnės apimties garantiją lyginant su kitokio teisinio santykio dalyviu, kuris gali remtis bendrąja CK 6.37, 6.210 straipsniuose įtvirtinta teise. Nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pagrindas netenkinti ieškinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo teismo priteistų su darbo santykiais susijusių sumų (darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas), priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Sprendimu teismas patenkino vieną neturtinį reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat reikalavimus dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Reikalavimas dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo buvo tenkintas iš dalies, tuo tarpu reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo- atmesti. Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, jog byla buvo išnagrinėta ieškovės naudai santykiu 80/20.

Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 2.000 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 9-10, 42), taip pat 100 Lt išlaidas, susijusias su antstolio atliktu faktinių aplinkybių konstatavimu (b.l. 75). Vadovaujantis aukščiau aptarta proporcija, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1.680 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir jo paduodama ieškinį nemokėjo, už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis- 144 Lt žyminio mokesčio už neturtinį reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir 174 Lt žyminio mokesčio už visas ieškovei priteistas pinigines sumas (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p., 82 str.), viso 318 Lt žyminio mokesčio, priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.). Vadovaujantis analogiška proporcija valstybei iš atsakovės priteistinas ir 19,22 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti ieškovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo IĮ „Atlaveta“.

Pripažinti neteisėtu ieškovės A. M. atleidimą iš darbo IĮ „Atlaveta“ 2014 m. gegužės 30 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Ieškovės A. M. į darbą negrąžinti, ieškovės su atsakove sudarytą 2013 m. lapkričio 4 d. darbo sutartį laikyti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės IĮ „Atlaveta“, juridinio asmens kodas 302859088, 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką- 1.017,45 Lt (tūkstantį septyniolika litų 45 ct) (294,67 Eur) (priskaitytina suma), 4.000 Lt (keturių tūkstančių litų) (1.158,48 Eur) (priskaitytina suma) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 10 d.), 49,29 Lt (keturiasdešimt devynių litų 29 ct) (14,28 Eur) (priskaitytina suma) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 790,68 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt litų 68 ct) (229 Eur) (priskaitytina suma) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 49,29 Lt (keturiasdešimt devynių litų 29 ct) (14,28 Eur) vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1.680 Lt (tūkstančio šešių šimtų aštuoniasdešimties litų) (486,56 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimo dalį dėl 1.035 Lt (tūkstančio trisdešimt penkių litų) (299,76 Eur) (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdyti skubiai.

Likusius ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės IĮ „Atlaveta“, juridinio asmens kodas 302859088, 318 Lt (tris šimtus aštuoniolika litų) (92,10 Eur) žyminio mokesčio, 19,22 Lt (devyniolikos litų 22 ct) (5.57 Eur) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas