- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-182-453/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-02012-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Linas Šiukšta, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- D. S.
- Civilinis ieškovas
- BKU „N. i.“
- Kaltinamasis
- S. L.
- Advokatai
- Olegas Šibkovas, Lina Balčiūnė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtos bausmės:
- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas, o pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas S. L. (S. L.), tačiau dėl šio asmens nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. S. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą:
D. S. (iki 2015 m. spalio 31 d. – L. L.), nuo 2012 m. balandžio 6 d. būdama kooperatinės bendrovės kredito unijos „N. i.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) administracijos vadove, užimamų pareigų pagrindu ir vadovaujantis kredito unijos „N. i.“ Administracijos vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta kredito unijos „N. i.“ 2012 m. balandžio 11 d. Valdybos protokolu Nr. P-166, galėdama disponuoti kredito unijos „N. i.“ piniginėmis lėšomis, turėdama tikslą pasisavinti didelės vertės svetimą turtą – kredito unijos „N. i.“ pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. kovo 13 d. pasisavino kredito unijos „N. i.“ didelės vertės pinigines lėšas – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) sumą, o būtent:
S. L., nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d., būnant kooperatinės bendrovės kredito unijos „N. i.“ administracijos vadovu, užimamų pareigų pagrindu:
2011 m. rugpjūčio 17 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 30 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugpjūčio 18 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 30 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugpjūčio 19 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 19 250 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugpjūčio 24 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 7 600 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 2 d. S. L. buvo išduoti 30 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 2 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 9 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 9 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 8 500 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 21 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 24 500 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 27 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 50 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. rugsėjo 27 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 6 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. spalio 5 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 80 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. spalio 28 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 90 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. lapkričio 8 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 40 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. lapkričio 8 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 7 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. lapkričio 15 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 15 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. lapkričio 22 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 20000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. lapkričio 29 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 3 900 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 9 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 100 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 14 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 20 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 15 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 20 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 19 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 45 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 27 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 190 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 27 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 50 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 27 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 12 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 29 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 100 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2011 m. gruodžio 30 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 250 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. sausio 2 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 748 650 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. sausio 6 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 60 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. sausio 19 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 30 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. sausio 19 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 100 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. vasario 3 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 70 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. vasario 15 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 10 3000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. vasario 15 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 43 135 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. vasario 20 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 360 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. kovo 7 d. S. L. pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 17 600 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. balandžio 5 d. S. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 50 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. balandžio 18 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 5 800 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. balandžio 20 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 5 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. birželio 1 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 3 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. birželio 6 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 7 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. birželio 7 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 20 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. birželio 12 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 20 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. birželio 22 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 7 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. liepos 27 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 3 500 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. rugpjūčio 9 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 5 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. rugpjūčio 23 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 3 000 Eur įnešimui į banko saugyklą;
2012 m. rugpjūčio 30 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 15 429,20 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2014 m. kovo 13 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 890 000 Lt įnešimui į banko saugyklą;
2014 m. kovo 13 d. L. L., pagal apskaitos dokumentus, iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 13 500 Eur įnešimui į banko saugyklą.
Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. kovo 13 d. D. S. (L. L.) ir S. L. iš kredito unijos „N. i.“ kasos pagal apskaitos dokumentus įnešimui į kredito unijos „N. i.“ banko saugykloje, adresu – AB „Citadele“ bankas Klaipėdos filialas, Danės g. 15, Klaipėda, esantį seifą, kuris kredito unijos „N. i.“ apskaitoje atvaizduotas kaip sąskaitos Nr. 271104 litais ir Nr. 271106 eurais, buvo išduota – 4 344 445,73 Lt. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. pagal apskaitos dokumentus 2 674 784,45 Lt į kredito unijos „N. i.“ kasą grąžinti, likusias pinigines lėšas – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) D. S. pasisavino.
Be to, D. S. ir S. L. buvo nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą:
D. S. (L. L.), nuo 2012 m. balandžio 6 d. būdama kredito unijos „N. i.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) Administracijos vadove, užimamų pareigų pagrindu ir vadovaujantis kredito unijos „N. i.“ Administracijos vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta kredito unijos „N. i.“ 2012 m. balandžio 11 d. Valdybos protokolu Nr. P-166, galėdama disponuoti kredito unijos „N. i.“ piniginėmis lėšomis, ir S. L., veikdami kartu, žinodami apie Lietuvos banko planuojamą tikslinį kredito unijos „N. i.“ patikrinimą bei apie tai, kad kredito unijos „N. i.“ yra susidaręs 890 000 Lt bei 13 500 Eur grynųjų pinigų trūkumas, siekdami paslėpti nusikalstamos veikos – didelės vertės svetimo turto pasisavinimo faktą, 2014 m. kovo 25 d. pagamino netikrą piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktą, kuriame D. S. nurodė, kad 2014 m. kovo 13 d. ji, kaip kredito unijos „N. i.“ Administracijos vadovė, perduoda Atitikties užtikrinimo pareigūnui S. L. grynuosius pinigus, t. y. 890 000 Lt bei 13 500 Eur įnešimui į unijos nuomojamą seifą AB „Citadele“ banke. Šį piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktą S. L. ir D. S. patvirtino savo parašais, o D. S. ties savo parašu nurodė piniginių lėšų perdavimo datą – 2014 m. kovo 13 d., nors realiai šių grynųjų pinigų 2014 m. kovo 13 d. S. L. neperdavė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį nuteistosios atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį – D. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); išteisinus D. S. panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo tenkintas BKU „N. i.“ civilinis ieškinys ir iš D. S. BKU „N. i.“ naudai priteista 483 567,33 Eur turtinei žalai atlyginti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. S. priklausančiam turtui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos skundžiamame nuosprendyje aprašytos netinkamai, pažeidžiant BPK nustatytus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, pažeidžiantis D. S. teisę į gynybą ir teisingo bylos išnagrinėjimo principą. Gynėjo teigimu, iš nuosprendyje pateikto D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos – svetimo turto pasisavinimo – aprašymo nėra galimybės įvertinti, už kokius tikslius veiksmus ji yra nuteista, kokiu laiku, kokioje vietoje, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis, kokį turtą – esantį jos žinioje ar jai patikėtą, ji galimai pasisavino.
Pasak gynėjo, remiantis bylos duomenimis, kredito unijoje „N. i.“ 2014 m. balandžio mėn. patikrinimo metu buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas. Byloje taip pat nustatyta, kad minėtu laikotarpiu, t. y. 2014 m. balandžio mėn., šios kredito unijos vadovė buvo D. S.. Gynėjo vertinimu, siejant šiuos du faktus D. S. buvo nuteista už svetimo turto pasisavinimą, tačiau minėtų faktų konstatavimas ir siejimas tarpusavyje nereiškia, kad kredito unijos piniginės lėšos buvo pasisavintos D. S. veiksmais. Iš nuosprendyje pateikto nusikalstamos veikos aprašymo nėra galimybės nustatyti, kokiu laiku, kokioje vietoje, dėl kieno veiksmų buvo prarastos piniginės lėšos. D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme nėra nurodyta, kokiu būdu buvo prarasti pinigai, ar šie pinigai buvo saugomi ir dingo iš kredito unijos kasos ar iš banko seifo, nėra nurodyta, kokiu konkrečiu laiku šie pinigai galimai buvo prarasti ar pasisavinti, nėra nurodyta dėl kokių priežasčių laikoma, kad šios piniginės lėšos buvo pagrobtos pasisavinimo būdu.
D. S. inkriminuotas ir piniginių lėšų, kurios buvo išduotos tuometiniam kredito unijos vadovui S. L. iki D. S. paskyrimo nauja vadove, pasisavinimas. Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje turėjo būti aprašyta, kokiu laiku, kokiu būdu, kokiais dokumentais remiantis piniginės lėšos, kurios buvo išduotos asmeniškai S. L., pateko D. S. dispozicijon, tačiau nuosprendžio dalyje, kurioje aprašoma D. S. nusikalstama veika, tokie požymiai nenurodyti. Nuosprendyje taip pat nėra nurodytas ir kitas būtinas nusikalstamos veikos – turto pasisavinimo požymis – ar turtas buvo patikėtas D. S., ar buvo jos žinioje, o tai, anot gynėjo, reiškia, kad byloje ši aplinkybė nėra nustatyta. Nuosprendyje nenurodyta ir kokias pinigines lėšas – buvusias kreditinės unijos kasoje ar banko seife galimai pasisavino D. S.. Jei pasisavinti tik pinigai, buvę banko seife, byloje turėjo būti nustatyta, kada ir kokiais būdais šie pinigai buvo išimti iš seifo, jei pasisavintos piniginės lėšos ar jų dalis niekada nebuvo saugomos banko seife, turėjo būti nustatyta, kokiu laiku ir būdu bei dėl kurių asmenų veiksmų buvo prarasti šie pinigai. Gynėjo nuomone, aptartos aplinkybės neleidžia įvertinti už kokius veiksmus nagrinėjamoje byloje yra nuteista D. S.. Dėl tokių pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų D. S. iš dalies prarado savo teisę į gynybą, kadangi negalėjo žinoti, kuo tiksliai ji yra kaltinama, ir pateikti duomenis, patvirtinančius jos parodymus.
Apelianto vertinimu, D. S. inkriminuota BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika skundžiamame nuosprendyje taip pat nėra aprašyta tinkamai ir teisingai, o tai kelia abejonių dėl teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nuosprendyje yra nurodyta, kad D. S. pagamino netikrą dokumentą, tačiau iš jai inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo visiškai neaišku, kokie duomenys šiame dokumente yra vertinami kaip netikri ir kaip tai nulemia išvadą, kad buvo pagamintas netikras dokumentas. Iš nuosprendžio turinio seka, kad netikrais duomenimis laikoma tai, kad D. S. neperdavė S. L. 890 000 Lt ir 13 500 Eur konkrečią dieną, t. y. 2014 m. kovo 13 d., būtent šią datą vertinant kaip netikrą, tačiau visiškai neaišku, kodėl tokiu atveju visas dokumentas yra vertinamas kaip netikras. Gynėjo nuomone, jei netikra yra tik 2014 m. kovo 13 d. data, galima preziumuoti, kad kiti šiame dokumente nurodyti duomenys yra teisingi, o tai reiškia, kad dokumentas yra tikras. Tokiu atveju būtina vertinti, ar pinigai S. L. buvo perduoti kitą dieną, ar neteisingos datos nurodymas gali nulemti išvadą, kad šis dokumentas yra suklastotas, ar neteisingos datos nurodymas nėra techninė klaida ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamoje byloje svetimo turto pasisavinimu buvo kaltinami du asmenys – S. L. ir D. S.. Padaręs išvadą, kad D. S. parodymai yra neteisingi, teismas tuo pat metu konstatavo, kad kito kaltinamojo – S. L. duoti parodymai yra teisingi, tačiau tokia teismo prezumpcija negali būti vertinama kaip teisinga. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad S. L. nebuvo tikrasis kredito unijos vadovas, nebuvo suinteresuotas ir nesidomėjo kredito unijos veikla, todėl jis negalėjo pasisavinti kredito unijos turto, tačiau tokios teismo išvados akivaizdžiai nėra teisingos. Iš bylos medžiagos matyti, kad tikrasis kredito unijos „N. i.“ savininkas buvo pagrindinis kredito unijos pajininkas S. L. tėvas A. L., įnešęs į kredito uniją 500 000 Lt. Nuo kredito unijos įsteigimo iki 2012 m. balandžio 6 d. jos vadovas buvo S. L.. Jam šiuo laikotarpiu buvo išduotos kredito unijos piniginės lėšos, jis sudarė seifo nuomos sutartį su AB „Citadele“ banku ir atidarė unijos vardu banko sąskaitą, taigi jo dispozicijoje buvo visos kredito unijos piniginės lėšos. Gynėjo nuomone, esant šioms aplinkybėms teismo padarytos išvados, kad A. L. ir S. L. nebuvo suinteresuoti kredito unijos veikla ir jos nekontroliavo, yra abejotinos ir nepatikimos. Tokios išvados turėjo būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais apie D. S. išsilavinimą ir darbo patirtį finansų srityje.
Gynėjo manymu, tarpusavyje priešingi D. S. ir S. L. parodymai turėjo būti patikrinti vertinant kitus byloje esančius duomenis, o ne atmetant D. S. parodymus vien tuo pagrindu, kad ji turi finansinių žinių. Teisiamajame posėdyje D. S. paaiškino, kad 2012 m. balandžio mėn. tapusi kredito unijos vadove ir perimdama turtą, pasitikėdama sutuoktiniu S. L. ir jo tėvu bei dėl laiko stokos ji nepatikrino, kokio dydžio turtas ir piniginės lėšos jai yra perduodami. Pasak gynėjo, toks D. S. paaiškinimas, vertinant jos tuometinę šeimyninę padėtį ir ryšius su L. šeima, yra visiškai patikimas. Teismas D. S. parodymus šioje dalyje kaip nepatikimus įvertino dėl to, kad perimant turtą buvo surašytas jo priėmimo – perdavimo aktas, o iki D. S. paskyrimo vadove kredito unijoje vykusių inventorizacijų metu lėšų trūkumas nenustatytas, tačiau teismas visiškai nevertino pačios D. S. ir liudytojų – kredito unijos darbuotojų V. S.-B., D. Ž. bei kitų liudytojų parodymų, pagal kuriuos inventorizacijos kredito unijoje vyko tik formaliai, neperskaičiuojant ir netikrinant piniginių lėšų. Gynėjo teigimu, teismas taip pat neįvertino liudytojos K. Ž. parodymų, iš kurių matyti, kad: jos darbo metu, kuomet kredito unijai dar vadovavo S. L., visos inventorizacijos buvo vykdomos formaliai, netikrinant piniginių lėšų; faktiškai unijai vadovavo S. L., disponavęs piniginėmis lėšomis, o D. S. buvo jo patikėtinė ir konsultantė; S. L. išduotos didelės pinigų sumos, kurių tolesnis likimas nežinomas. Teismas visiškai nevertino liudytojų M. M. bei R. S. parodymų ir D. S. gynybos pateikto garso įrašo, kurie taip pat patvirtina, kad faktiškai kredito unijai „N. i.“ vadovavo S. L..
Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje išskirtinai daug dėmesio skirta epizodui, kuomet D. S. iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti 890 000 Lt ir 13 500 Eur, skirti įnešti į banko saugyklą, ir tolesniam šių pinigų likimui, tačiau šios piniginės lėšos sudaro tik dalį kaltinime nurodytų D. S. neva pasisavintų pinigų. Tuo tarpu, nei iš bylos medžiagos, nei iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra galimybės nustatyti, kokiu laiku, kokiu būdu ir dėl kurių asmenų veiksmų buvo prarasta kita pinigų dalis. Iš D. S. ir S. L. pareikšto kaltinimo matyti, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. piniginės lėšos, skirtos S. L. įnešti į banko saugyklą, buvo išduotos 36 kartus, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šios piniginės lėšos iš tiesų buvo įneštos į banko seifą. Netikrindamas šių aplinkybių teismas konstatavo, kad visos šios piniginės lėšos S. L. buvo įneštos į banko seifą, tačiau tokia teismo išvada padaryta iš esmės tik tikint paties S. L. parodymų patikimumu. Apelianto vertinimu, S. L. turėjo visas galimybes piktnaudžiaudamas D. S. pasitikėjimu disponuoti visu kredito unijos turtu, pagrindinis kredito unijos pajininkas buvo jo tėvas A. L., todėl galimybė, kad minėtas pinigų sumas pasisavino būtent S. L., byloje nėra paneigta.
Apeliaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas taip pat nesutinka su nuteistajai paskirta bausme. Pasak gynėjo, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas formaliai aptarė BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, tačiau bausmę parinko visiškai neatsižvelgęs į šiuos tikslus ir jų nepaisydamas. Gynėjo manymu, paskyręs ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, teismas nevertino, ar D. S. atžvilgiu gali būti taikoma BK 75 straipsnio tarpinė redakcija (galiojusi nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2017 m. spalio 5 d.) ir jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Byloje nustatyta, kad D. S. galiojančių teistumų neturi, dirba, augina mažametį vaiką ir veda visuomenėje priimtą gyvenimo būdą. Ji nuteista už vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimus, kurie buvo padaryti esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, šių nuteistajai inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu ji nebuvo teista, todėl teismo motyvai net nevertinti ar D. S. paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas BK 75 straipsnio pagrindu rodo teismo išankstinį neigiamą nusistatymą nuteistosios atžvilgiu. Apelianto teigimu, tokį neigiamą nusistatymą iliustruoja ir teismo argumentas, kad griežta laisvės atėmimo bausmė D. S. skiriama ir todėl, kad ji yra teista už analogišką nusikaltimą. Pasak apelianto, ankstesniu nuosprendžiu D. S. nebuvo nuteista nei už turto pasisavinimą, nei už kitą nusikaltimą nuosavybei; jai inkriminuoti nusikaltimai pagal kaltinamąjį aktą buvo padaryti 2014 m., t. y., anksčiau, nei buvo priimtas apkaltinamasis 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendis; skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną laikoma, kad D. S. yra visiškai atlikusi ankstesniu nuosprendžiu jai paskirtą bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas, todėl galiojančių teistumų neturi. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad nuoroda į D. S. teistumą, kuris atsirado vėliau, nei buvo padaryti šiuo nuosprendžiu jai inkriminuoti nusikaltimai, ir kuris šio nuosprendžio priėmimo metu yra išnykęs, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji D. S. ir jos gynėjas prašė tenkinti nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o civilinės ieškovės BKU „N. i.“ atstovė advokatė Lina Balčiūnė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios D. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinis skundas atmetamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir veikdama bendrininkų grupėje su S. L. pagamino netikrą dokumentą.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu teismo nuosprendžiu ir nuteistosios D. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl D. S. kaltės ir jos padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai D. S. pripažino kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pagrįsdamas šį teiginį apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas, nesutinka su apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir kelia savo versijas. Apeliantas taip pat abejoja ar skundžiamame nuosprendyje tinkamai aprašytos D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, teigdamas, kad apygardos teismas nenurodė pagrindinių objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių nuteistosios atliktuose veiksmuose (laiko, būdo ir kt.), taip pat nenurodė, kokie konkretūs duomenys D. S. pagamintame dokumente laikomi netikrais.
BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (arba yra jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo (pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos), nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
Nuteistosios D. S. parodymai viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. balandžio 15 d. apklausta kaip įtariamoji D. S. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos neigė ir nurodė, kad 2012 m. ji pradėjo dirbti kredito unijos „N. i.“ administracijos vadove. Prieš D. S. užimant šias pareigas, jas ėjo jos tuometinis sutuoktinis S. L.. Pasak D. S., S. L. kaip kredito unijos vadovas sudarė sutartį su AB „Citadele“ banku dėl seifo nuomos. Šiame seife buvo laikomi kredito unijos pinigai tam, kad prireikus būtų galima juos išmokėti klientams. Tai buvo kaip papildomas draudimas, nors Lietuvos bankas iš kredito unijų turėti išorinį banką nereikalavo. D. S. teigimu, 2014 m. kovo mėn. pradžioje kredito unijos kasoje nustačius perviršius buvo nuspręsta 890 000 Lt ir 13 500 Eur grynųjų pinigų įnešti į AB „Citadele“ banke esantį seifą. 2014 m. kovo 13 d. kredito unijos klientų aptarnavimo skyriaus vadovė E. U. pagal kasos išlaidų orderį visą minėtą grynųjų pinigų sumą perdavė D. S.. Tą pačią dieną ši pagal grynųjų pinigų perdavimo – priėmimo aktą, parengtą kredito unijos administracijos darbuotojos D. Z., perdavė pinigus S. L., kuris kaip kredito unijos atitikties pareigūnas turėjo pareigą juos įnešti į banko seifą. Kartu su pinigais D. S. perdavė S. L. ir seifo raktą, kurį šis vėliau grąžino. 2014 m. balandžio 3 d. Lietuvos banko patikrinimo metu paaiškėjus, kad AB „Citadele“ banke esančiame seife pinigų nėra, D. S. bandė susisiekti su S. L., tačiau šis atsisakė atvykti į kredito uniją, o vėliau dingo. D. S. taip pat nurodė, kad ji nežino, kur yra AB „Citadele“ banko seife turėjusios būti kredito unijos „N. i.“ piniginės lėšos (t. 7, b. l. 179-181). 2014 m. rugpjūčio 8 d. vykusios įtariamojo apklausos metu D. S. pakeitė savo ankstesnius 2014 m. balandžio 15 d. duotus parodymus ir prašė vadovautis jos 2014 m. rugpjūčio 5 d. surašytu paaiškinimu. Šiame paaiškinime D. S. nurodė, kad tapusi kredito unijos „N. i.“ administracijos vadove 2012 m. balandžio 6 d. ji su S. L. pasirašė darbų perdavimo – priėmimo aktą, tačiau piniginių lėšų, turėjusių būti AB „Citadele“ banko seife, dėl laiko stokos ir didelio užimtumo nepriėmė, ketino kartu su S. L. perskaičiuoti seife esančius pinigus ir pasirašyti dėl jų atskirą perdavimo – priėmimo aktą. Vėliau, pasak D. S., S. L. vis vengė kartu perskaičiuoti pinigus, bet kredito unijos rodikliai buvo stabilūs, todėl D. S. pasitikėjo S. L. ir neabejojo, kad jam išduoti kredito unijos pinigai yra įnešti į banko seifą. 2012 m. rugpjūčio 30 d., kilus įtarimui dėl to, kad S. L. eilinį kartą atsisakė perskaičiuoti pinigus, D. S., patikrinusi jo rankinę, joje rado seifo raktą ir viena nuvyko į AB „Citadele“ banką. Banke jį įsitikino, kad kredito unijos seifas tuščias. D. S. teigimu, bendraudama su S. L. ir jo tėvu kredito unijos „N. i.“ pajininku A. L., ji suprato, kad šie jau seniai žinojo, kad AB „Citadele“ banke esančiame seife kredito unijos pinigų nėra. S. L. ir A. L. D. S. nurodė, kad šiuos pinigus jie panaudojo projektams Vokietijoje ir Latvijoje finansuoti, bei garantavo, kad artimiausiu metu juos grąžins. Jie esą norėjo tuo metu besilaukusią D. S. apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir tikėjosi, kad ši pinigų trūkumo nepastebės. Pasak D. S., iš S. L. paaiškinimų ji suprato, kad kredito unijos „N. i.“ grynieji pinigai nuo pat unijos įkūrimo buvo laikomi A. L. namuose. D. S. patikėjo S. L. ir A. L. pažadais grąžinti kredito unijos pinigus ir toliau dirbo jos administracijos vadove. 2013 m. pavasarį buvo sugriežtinta kredito unijų veikla, sumažėjo kredito unijos „N. i.“ rodikliai, kredito unijai grėsė bankrotas. Kaip kredito unijos administracijos vadovė D. S. ėmėsi ieškoti galimybių subordinuotai paskolai gauti. D. S. teigimu, S. L. ir A. L. jai nurodė, kad jie susitarė dėl subordinuotos 1 900 000 Lt paskolos kredito unijai suteikimo, tačiau tam, kad paskola būtų gauta, neva reikėjo sumokėti 300 000 Lt tarpininkavimo mokestį. Tarpininkavimo mokestį D. S. per kelis kartus (85 000 Lt ir 215 000 Lt sumomis) perdavė A. L. ir S. L., tačiau kredito unija „N. i.“ žadėtos paskolos taip ir negavo. D. S. vertinimu, S. L. ir A. L., meluodami jai apie tariamas derybas su kreditoriumi, pasisavino kredito unijos pinigus. Nepaisant to, D. S. toliau vadovavo kredito unijai. 2014 m. kovo mėn. po išorės audito kredito unijos kasoje susikaupė didelė grynųjų pinigų suma, kurią reikėjo nugabenti į AB „Citadele“ banke esantį seifą. Pagal pareiginę instrukciją už pinigų gabenimą buvo atsakingas S. L., kuriam 2019 m. kovo 13 d. buvo perduota 590 000 Lt ir 13 500 Eur. S. L. D. S. patvirtino, kad gautus pinigus jis padėjo AB „Citadele“ banko seife, tačiau susisiekusi su banko darbuotojais ji sužinojo, kad banke S. L. nesilankė. S. L. D. S. patikino, kad trūkstamus pinigus (iš viso apie 1 600 000 Lt) į banko seifą jis nugabens tada, kai turės visą reikiamą sumą. Siekdama teisiškai įtvirtinti pinigų perdavimo S. L. faktą, D. S. kredito unijos darbuotojai D. Z. 2014 m. kovo 25 d. nurodė atgaline data – 2014 m. kovo 13 d. – surašyti pinigų perdavimo – priėmimo aktą 890 000 Lt ir 13 500 Eur sumoms, kurį S. L. pasirašė. Prie S. L. perduotos 590 000 Lt sumos D. S. pridėjo jam ir jo tėvui anksčiau kaip tarpininkavimo mokestį perduotus 300 000 Lt. 2014 m. kovo 26 d. S. L. D. S. nurodė, kad jis visus pinigus įnešė į AB „Citadele“ banko seifą. Tuomet D. S. susisiekė su banko darbuotojais, kurie ją patikino, kad S. L. iš tiesų lankėsi banko saugykloje, todėl abejonių dėl pinigų įnešimo į seifą jai nekilo. Tik 2019 m. balandžio 3 d. kartu su Lietuvos banko pareigūnais nuvykusi į AB „Citadele“ banką ir atidariusi kredito unijos išsinuomotą seifą D. S. suprato, kad unijos grynieji pinigai dingo. Nuo to laiko S. L. ji nematė (t. 7, b. l. 186-192). Papildydama savo 2014 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimą, 2014 m. rugpjūčio 8 d. vykusioje įtariamojo apklausoje D. S. nurodė, kad 2014 m. balandžio 3 d. su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pareigūnais vykdama į AB „Citadele“ banką ji jau žinojo, kad banko seife trūksta kredito unijai „N. i.“ priklausiusių pinigų, tačiau ji tikėjosi, kad bent dalis jų seife yra (t. 7, b. l. 193-194). 2015 m. spalio 2 d. vykusios D. S. ir S. L. akistatos metu D. S. nurodė, kad 2014 m. kovo 13 d. ji S. L. perdavė kredito unijai priklausiusius 590 000 Lt ir 13 500 Eur (t. 7, b. l. 163-165). Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. S. neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų ir prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu pateiktu 2014 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimu. Nuteistoji nurodė, kad 590 000 Lt ir 13 500 Eur grynųjų pinigų perdavimo – priėmimo aktas iš tiesų buvo surašytas 2014 m. kovo 13 d., o 2014 m. kovo 25 d. jis buvo tik pakoreguotas, vietoj 590 000 Lt sumos nurodant 890 000 Lt sumą. Taip pat nuteistoji nurodė, kad 590 000 Lt ir 13 500 Eur S. L. ji perdavė ne 2014 m. kovo 13 d. kredito unijos patalpose, o 2014 m. kovo 25 d. jos ir S. L. namuose (t. 12, b. l. 111-117).
Iš aptartų nuteistosios D. S. parodymų matyti, kad ji prieštaringai, nevienodai nurodė esmines aplinkybes dėl kredito unijai „N. i.“ priklausančių grynųjų pinigų judėjimo. 2014 m. balandžio 15 d. pirmą kartą duodama parodymus kaip įtariamoji D. S. teigė nežinanti, kas pasisavino kredito unijos grynuosius pinigus, ir nurodė, kad 2014 m. kovo 13 d. ji S. L. perdavė 890 000 Lt ir 13 500 Eur, tam, kad šis juos įneštų į kredito unijos išsinuomotą seifą, esantį AB „Citadele“ banke, tačiau atlikus Lietuvos banko patikrinimą šie pinigai seife nebuvo rasti. D. S. taip pat teigė, kad pinigų perdavimą S. L. patvirtina pinigų perdavimo dieną, t. y. 2014 m. kovo 13 d., surašytas grynųjų pinigų perdavimo – priėmimo aktas, kurį S. L. pasirašė. Vėliau, 2014 m. rugpjūčio 5 d. surašytame paaiškinime D. S. pakeitė savo poziciją ir prisipažino jau nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. žinojusi, kad AB „Citadele“ banke esančiame seife trūksta kredito unijos grynųjų pinigų ir kad šiais pinigais kaip savais disponuoja S. L. ir A. L.. D. S. nurodė ir kitokias aplinkybes dėl 890 000 Lt ir 13 500 Eur perdavimo S. L.. Pasak D. S., 2014 m. kovo 13 d. ji S. L. perdavė tik 590 000 Lt ir 13 500 Eur, o nepasitikėdama juo kredito unijos darbuotojai D. Z. 2014 m. kovo 25 d. nurodė atgaline data – 2014 m. kovo 13 d. – surašyti pinigų perdavimo – priėmimo aktą 890 000 Lt ir 13 500 Eur sumoms, kurį S. L. pasirašė. Nuo 590 000 Lt iki 890 000 Lt pinigų suma neva išaugo dėl to, jog S. L. negrąžino anksčiau paimtų 300 000 Lt, priklausiusių kredito unijai. Nors pirmosios instancijos teisme D. S. prašė vadovautis jos 2014 m. rugpjūčio 5 d. paaiškinimu, nuteistosios teisme duoti parodymai nuo šio paaiškinimo taip pat reikšmingai skyrėsi. Teisiamajame posėdyje nuteistoji nurodė, kad 590 000 Lt ir 13 500 Eur pinigų sumas S. L. ji perdavė ne 2014 m. kovo 13 d., kaip teigė viso ikiteisminio tyrimo metu, o tik 2014 m. kovo 25 d., ir tą pačią dieną atgaline data – 2014 m. kovo 13 d. – buvo sukurtas šių pinigų perdavimo – priėmimo aktas. D. S. teigimu, tik 2014 m. kovo 25 d. susisiekusi su AB „Citadele“ banko darbuotojais ji įsitikino, kad S. L. lankėsi banke, ir patikėjo, kad jis įnešė anksčiau paimtus 300 000 Lt į banke esantį seifą, todėl, pasitikėdama S. L., perdavė jam kitas kredito unijai priklausiusias lėšas – 590 000 Lt ir 13 500 Eur (t. 12, b. l. 111-116).
Teisėjų kolegijos vertinimu, esminiai prieštaravimai nuteistosios D. S. parodymuose rodo jos nenuoširdumą ir nesąžiningumą bei leidžia šiuos parodymus laikyti jos pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, nei nurodoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, jos parodymai nelaikytini patikimais. D. S. parodymus, kuriais ši neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, paneigia baudžiamojoje byloje surinktų vienas kitą papildančių įrodymų, sujungtų į vientisą loginę įrodymų grandinę, visuma.
Byloje nustatyta, kad D. S. 2012 m. balandžio 6 d. tapo kredito unijos „N. i.“ administracijos vadove (t. 13, b. l. 21). Nuo 2012 m. balandžio 6 d. D. S. visą laiką faktiškai organizavo kredito unijos veiklą, priiminėjo visus vadovo kompetencijai priskiriamus sprendimus ir tik ji galėjo disponuoti kredito unijos grynaisiais pinigais, kurie jai buvo patikėti pagal jos darbines pareigas. Apeliaciniame skunde D. S. gynėjas teigia, kad nors formaliai kredito unijos administracijos vadovės pareigas užėmė D. S., faktiškai kredito unijai visą laiką vadovavo S. L., tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos – buvusios kredito unijos „N. i.“ darbuotojos D. Z.-Ž., E. U., J. M., D. Ž., V. B., D. O. – patvirtino, kad kredito unijai vadovavo, jos piniginėmis lėšomis disponavo, darbuotojams nurodymus duodavo ir sprendimus dėl kredito unijos veiklos priimdavo tik D. S., o ne S. L. (t. 10, b. l. 85-91; t. 11, b. l. 63-66, 59-63; t. 12, b. l. 10-12, 37-38). Be to, pati D. S. viso bylos proceso metu neneigė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ji aktyviai vadovavo kredito unijai. Apeliaciniame skunde siekiant pagrįsti teiginį, kad kredito unijai faktiškai vadovavo ne D. S., o S. L., cituojami kitos buvusios kredito unijos darbuotojos K. Ž. parodymai (t. 13, b. l. 45-46), pagal kuriuos kredito unijai vadovavo S. L., o D. S. buvo jo patikėtinė, taip pat teigiama, kad aplinkybes dėl S. L. vadovavimo kredito unijai nurodė ir liudytojai K. M. bei R. S., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bylos duomenimis K. Ž. kredito unijoje dirbo tik tris mėnesius ir tik tuo metu, kai kredito unijai iš tiesų oficialiai vadovavo S. L. (nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. jis ėjo kredito unijos administracijos vadovo pareigas), todėl ši liudytoja objektyviai negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su vėlesniu D. S. vadovavimu kredito unijai, nes tuo metu joje nebedirbo, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti K. M. ir R. S. šioje baudžiamojoje byloje net nebuvo apklausti, vadovautis jų parodymais, duotais kitame teisme nagrinėtoje civilinėje byloje, nėra jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistosios D. S. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad S. L. vadovavimo kredito unijai „N. i.“ faktą patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu gynybos iniciatyva pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas D. S. pokalbis su S. L. tėvu A. L.. Šis garso įrašas, kurio tiksli įrašymo data nenustatyta, buvo perklausytas 2018 m. liepos 4 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 13, b. l. 162-165). Teismo posėdyje D. S. tvirtino, kad garso įrašas buvo padarytas praėjus maždaug pusei metų po Lietuvos banko atlikto kredito unijos „N. i.“ tikslinio inspektavimo. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsisakė minėtą garso įrašą vertinti kaip įrodymą ir nurodė, kad iš D. S. ir A. L. pokalbio turinio matyti, jog pokalbio iniciatorė yra D. S., aktyviai siekianti pokalbį pakreipti sau naudinga linkme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiagoje esančiomis gynybos nuomone reikšmingomis D. S. ir A. L. pokalbio ištraukomis (t. 13, b. l. 10-11), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šio pokalbio garso įrašą vertinti kaip įrodymą. Iš pokalbio turinio matyti, kad D. S. buvo pokalbio iniciatorė ir bendraudama su A. L. jam iš esmės papasakojo savo teisme pateiktą versiją dėl kredito unijos grynųjų pinigų pasisavinimo. A. L. pokalbio metu lakoniškai, keliais sakiniais paneigė D. S. jam išsakytus teiginius, jokių bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliaciniame skunde nurodytame D. S. ir A. L. pokalbio garso įraše neužfiksuota jokių konkrečių pašnekovų išsakytų frazių, kurios leistų tvirtinti, kad D. S. tapus kredito unijos „N. i.“ administracijos vadove kredito unijai ir toliau faktiškai vadovavo S. L., o ne pati D. S..
Bylos duomenimis, Lietuvos banko valdybos pirmininko 2014 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. V 2014/(1.7-260402)-02-69 „Dėl kredito unijos „N. i.“ tikslinio inspektavimo“ buvo patvirtinta inspektavimo komisija kredito unijos „N. i.“ inspektavimui atlikti ir nurodyta šį inspektavimą atlikti nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. (t. 1, b. l. 6). Tuo metu kredito unijai „N. i.“ vadovavo nuteistoji D. S.. Lietuvos banko pareigūnas J. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apie tai, jog nuo 2014 m. kovo 31 d. bus atliekamas kredito unijos „N. i.“ inspektavimas, kredito unijos atstovams buvo pranešta 2014 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. L. teigė, kad sužinojusi apie planuojamą kredito unijos „N. i.“ tikslinį inspektavimą D. S. jam prisipažino, kad kredito unijoje trūksta apie 1 500 000 Lt. Nuteistojo teigimu, D. S. prašymu, norėdamas padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės už kredito unijos pinigų pasisavinimą, jis atgaline data pasirašė 890 000 Lt ir 13 500 Eur perdavimo – priėmimo aktą, pagal kurį šias pinigų sumas jis neva priėmė iš D. S. tam, kad įneštų jas į kredito unijos išsinuomotą AB „Citadele“ banko seifą, tačiau iš tiesų D. S. jokių pinigų S. L. neperdavė. D. S. iniciatyva S. L. taip pat atgaline data pasirašė dokumentus, pagal kuriuos jis kaip kredito unijos atitikties pareigūnas tapo atsakingas už kredito unijos grynųjų pinigų gabenimą į AB „Citadele“ banke esantį seifą. Pasak S. L., artėjant kredito unijos patikrinimui, D. S. paprašė jo kurį laiką nesirodyti kredito unijos patalpose ir vengti susitikimo su Lietuvos banko pareigūnais. Kiek vėliau, D. S. įtikintas, kad jam reikia pasislėpti užsienyje, kol ši viską sutvarkys, S. L. pabėgo į Turkiją. Iš esmės tokius pat nuoseklius parodymus nuteistasis S. L. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 22-25, 26-28, 38-39). Priešingai, nei nurodoma nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, kiti byloje esantys duomenys patvirtina nuteistojo S. L. parodymus.
Remiantis 2014 m. balandžio 4 d. dokumentų apžiūros protokolu 2014 m. balandžio 3 d. kratos metu iš kredito unijos „N. i.“ be kitų dokumentų paimtas piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas 2014 m. kovo 13 d. Šis aktas pasirašytas kredito unijos „N. i.“ administracijos vadovės L. L. (D. S.) ir atitikties užtikrinimo pareigūno S. L.. Akte nurodyta, kad L. L. S. L. perdavė ir šis priėmė pinigines lėšas – 890 000 Lt ir 13 500 Eur, skirtas įnešti į kredito unijos saugyklą (seifą) AB „Citadele“ banke (t. 7, b. l. 3). 890 000 Lt ir 13 500 Eur piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktą rengusi buvusi kredito unijos „N. i.“ administracijos darbuotoja D. Z.-Ž. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dokumentas administracijos vadovės D. S. nurodymu buvo parengtas ne 2014 m. kovo 13 d., o vėliau – tų pačių metų kovo mėnesio pabaigoje. Liudytojos teigimu, ji nežino ar pinigai iš tiesų buvo perduoti S. L., o vadovės nurodymas parengti dokumentą, jame nurodant atgalinę datą, buvo neįprastas (t. 10, b. l. 85-87). Liudytoja E. U., dirbusi kredito unijos „N. i.“ klientų aptarnavimo skyriaus vadove, pirmosios instancijos teisme teigė, kad administracijos vadovės D. S. nurodymu ji parengė du kasos išlaidų orderius 890 000 Lt ir 13 500 Eur sumoms. Liudytojos teigimu, šie dokumentai buvo parengti atgaline data, kredito unijos darbuotojams jau žinant apie artėjantį Lietuvos banko tikslinį inspektavimą. Kaip ir D. Z.-Ž. E. U. teigė nežinanti, ar D. S. iš tiesų perdavė jai iš kredito unijos kasos išduotus pinigus S. L. (t. 10, b. l. 87-91). Iš 2016 m. balandžio 26 d. apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus 2014 m. balandžio 3 d. kratos metu iš kredito unijos „N. i.“ patalpose paimtame kompiuteryje „Sony“ ir standžiajame diske „Samsung“ įrašytą informaciją, nustatyta, jog kataloge „Reikšmingi“ yra dokumentas pavadinimu „2014_03_25Pinigų perdavimas.doc“, kuriame nurodyta, kad jo sukūrimo data yra 2014 m. kovo 13 d., tačiau pagal failo sukūrimo duomenis matyti, kad dokumentas sukurtas 2014 m. kovo 25 d., 17.39 val., o modifikuotas 2014 m. kovo 25 d., 18.12 val. (t. 7, b. l. 11-16).
Išsamūs, nuoseklūs, esminėse detalėse tarpusavyje sutampantys ir vieni kitus papildantys liudytojų D. Z.-Ž. ir E. U. parodymai, 2016 m. balandžio 26 d. apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nuteistojo S. L. teiginį, jog 890 000 Lt ir 13 500 Eur piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktas D. S. iniciatyva buvo parengtas atgaline data po to, kai Lietuvos banko pareigūnai informavo kredito unijos „N. i.“ administraciją apie planuojamą atlikti tikslinį kredito unijos inspektavimą. Ikiteisminio tyrimo pradžioje kategoriškai tvirtinusi, kad 890 000 Lt ir 13 500 Eur piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktas buvo parengtas pinigų perdavimo S. L. dieną, t. y. 2014 m. kovo 13 d., D. S. vėliau savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad minėtas aktas iš tiesų buvo sukurtas 2014 m. kovo 25 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad D. S. parodymai dėl tikslios akto parengimo datos pasikeitė po to, kai ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. gegužės 6 d. parodymus apie D. S. nurodymu atgaline data parengtą aktą davė liudytoja D. Z.-Ž.(t. 5, b. l. 189-190). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog žinodama, kad kredito unijoje „N. i.“ trūksta grynųjų pinigų, ir nurodydama D. Z.-Ž. atgaline data parengti jų perdavimo – priėmimo aktą D. S. siekė sudaryti įspūdį, kad šie pinigai S. L. buvo perduoti dar iki kredito unijos darbuotojams sužinant apie Lietuvos banko planuojamą atlikti tikslinį kredito unijos inspektavimą. Šiame kontekste itin svarbu atkreipti dėmesį į D. S. parodymų apie tikslią pinigų perdavimo S. L. datą ir pinigų perdavimo priežastis nenuoseklumą. Viso ikiteisminio tyrimo metu teigusi, kad pinigai S. L. buvo perduoti 2014 m. kovo 13 d., pirmosios instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad iš tiesų ji juos perdavė 2014 kovo 25 d. Teisiamajame posėdyje D. S. negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl faktiniam pinigų perdavimui neva įvykus 2014 m. kovo 25 d., jų perdavimo – priėmimo aktas jos nurodymu buvo surašytas atgaline data – 2014 m. kovo 13 d., t. y., kai dar nebuvo priimtas Lietuvos banko valdybos pirmininko sprendimas dėl kredito unijos „N. i.“ tikslinio inspektavimo. Nelogiški ir bylos duomenims prieštarauja D. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, jog 2014 m. kovo 13 d. sužinojusi, kad S. L. į AB „Citadele“ banke esantį seifą vis dar neįnešė anksčiau paimtų kredito unijai priklausiusių 300 000 Lt, ji atsisakė perduoti jam 590 000 Lt ir 13 500 Eur, o 2014 m. kovo 25 d. susisiekusi su AB „Citadele“ banko darbuotojais ir įsitikinusi, kad S. L. lankėsi banke bei manydama, kad šis pinigus grąžino, minėtas pinigų sumas (590 000 Lt ir 13 500 Eur) ji tą pačią dieną jam perdavė. Iš AB „Citadele“ banko seifų lankymo žurnalo išrašo (t. 3, b. l. 124-130) matyti, kad S. L. banko seife lankėsi 2014 m. kovo 26 d., o ne 2014 m. kovo 25 d., taigi, priešingai nei teisme nurodė D. S., 2014 m. kovo 25 d. AB „Citadele“ banko darbuotojai objektyviai negalėjo jos informuoti apie S. L. apsilankymą banke. Todėl D. S. nebuvo jokio pagrindo manyti, kad S. L. į banko seifą įnešė trūkstamus 300 000 Lt, ir perduoti jam kitas kredito unijos „N. i.“ pinigines lėšas – 590 000 Lt bei 13 500 Eur. Byloje nustatyta, kad eidama kredito unijos „N. i.“ administracijos vadovės pareigas D. S. AB „Citadele“ banko saugykloje lankėsi 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nuteistosios teigimu, lankydamasi banke ji iš S. L. paimtu raktu atrakino banko seifą ir įsitikino, kad kredito unijai priklausančių grynųjų pinigų jame nėra. Pasak jos, S. L. jai prisipažino, kad kredito unijos pinigines lėšas jis investavo užsienyje. Atsižvelgęs į šiuos nuteistosios parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vėlesnius D. S. veiksmus, kuriais ji neva žinodama, kad kredito unijos piniginėmis lėšomis S. L. disponavo kaip savomis, paskyrė jį atitikties užtikrinimo pareigūnu, atsakingu už kredito unijos piniginių lėšų įnešimą į banko seifą, ir perdavė jam didelę sumą šių piniginių lėšų, vertino kaip visiškai neįtikinamus ir nelogiškus. Juo labiau, kad būdama kredito unijos administracijos vadovė D. S. turėjo AB „Citadele“ banke esančio seifo raktus ir teisę pati į jį įnešti kredito unijos pinigines lėšas.
Įvertinusi aptartas bylos įrodymais nustatytas aplinkybes, susijusias su 890 000 Lt ir 13 500 Eur, skirtų įnešti į kredito unijos saugyklą (seifą) AB „Citadele“ banke, perdavimo – priėmimo akto rengimu, taip pat nenuoseklius, prieštaringus, todėl pagrįstai nepatikimais pripažintus D. S. parodymus, jų kitimo priežastis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų piniginių lėšų D. S. S. L. neperdavė ir žinodama apie planuojamą Lietuvos banko tikslinį kredito unijos „N. i.“ inspektavimą, siekdama perkelti atsakomybę už šių piniginių lėšų pasisavinimą S. L., kredito unijos darbuotojai D. Z.-Ž. nurodė atgaline data parengti jų perdavimo – priėmimo aktą, kurį nuteistosios įtikintas S. L. pasirašė. Tokią išvadą patvirtina ir kitų šiai bylai reikšmingų dokumentų – kredito unijos „N. i.“ 2014 m. sausio 2 d. įgaliojimo Nr. PI-14 ir atitikties užtikrinimo pareigūno pareiginės instrukcijos sukūrimo aplinkybės.
Iš 2014 m. sausio 2 d. kredito unijos „N. i.“ įgaliojimo Nr. PI-14, kurį ikiteisminio tyrimo metu pateikė AB „Citadele“ banko darbuotoja K. J., matyti, kad kredito unija „N. i.“, atstovaujama administracijos vadovės L. L. (D. S.), įgaliojo atitikties užtikrinimo pareigūną S. L. atstovauti kredito unijai „N. i.“ AB „Citadele“ banke perduodant kredito unijos pinigines lėšas į kredito unijos nuomojamą seifą bei pasirašyti su tuo susijusius privalomus dokumentus (t. 3, b. l. 159). Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 26 d. lankydamasis AB „Citadele“ banke S. L. pateikė šį įgaliojimą banko darbuotojams. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. L. nurodė, kad įgaliojimą D. S. sukūrė 2014 m. kovo mėn. pabaigoje, jau žinodama apie planuojamą Lietuvos banko tikslinį kredito unijos „N. i.“ inspektavimą. Be to, D. S. pakoregavo jo, kaip atitikties užtikrinimo pareigūno, pareiginę instrukciją, joje nurodydama jo pareigą išgabenti kredito unijos grynuosius pinigus į AB „Citadele“ banke esantį seifą. Nuteistojo teigimu, D. S. prašymu jis įgaliojimą Nr. PI-14 pasirašė ir 2014 m. kovo 26 d. nuvykęs į AB „Citadele“ banką pateikė jį banko darbuotojams. S. L. parodymus, jog kredito unijos „N. i.“ įgaliojimas Nr. PI-14 iš tiesų buvo sukurtas ne 2014 m. sausio 2 d., o 2014 m. kovo mėn. pabaigoje, ir kad tuo metu taip pat buvo atitinkamai pakoreguota atitikties užtikrinimo pareigūno pareiginė instrukcija, numatant S. L. pareigas, susijusias su kredito unijos grynųjų pinigų gabenimu, patvirtina byloje esantys duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Atlikus kratos metu iš kredito unijos „N. i.“ patalpų paimto kompiuterio ir standžiojo disko apžiūrą, kredito unijos kompiuterinėje duomenų bazėje aptiktas failas pavadinimu „PI-14 Atitikties užtikrinimo pareig.doc“ (kredito unijos „N. i.“ 2014 m. sausio 2 d. įgaliojimas Nr. PI-14). Nustatyta, kad failo sukūrimo data – 2014 m. kovo 25 d., 18.05 val., failo paskutinio įrašymo data – 2014 m. kovo 25 d., 18.12 val., turinio paskutinio išsaugojimo data – 2014 m. kovo 25 d., 18.12 val. Taip pat apžiūros metu rastas failas pavadinimu „atitikties užtikrinimo pareigūnas.doc“, kurio sukūrimo data – 2013 m. gruodžio 11 d., turinio sukūrimo data – 2013 m. kovo 12 d., o turinio paskutinio išsaugojimo data – 2014 m. kovo 30 d. (t. 6, b. l. 152). Pirmosios instancijos teisme apklaustas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vyr. tyrėjas D. A. paaiškino, jog turinio paskutinio išsaugojimo data rodo laiką, kada dokumentas paskutinį kartą buvo redaguotas ir išsaugotas (t. 12, b. l. 58-63). Taigi, kaip teisiamajame posėdyje pagrįstai teigė nuteistasis S. L., kredito unijos „N. i.“ 2014 m. sausio 2 d. įgaliojimas Nr. PI-14 iš tiesų buvo sukurtas tik 2014 m. kovo 25 d., o kredito unijos „N. i.“ Atitikties užtikrinimo pareigūno pareiginė instrukcija buvo redaguota ir išsaugota 2014 m. kovo 30 d. Tuo metu D. S. jau buvo žinoma apie planuojamą Lietuvos banko tikslinį kredito unijos „N. i.“ inspektavimą. Pažymėtina, kad ankstesnėje kredito unijos „N. i.“ Atitikties užtikrinimo pareigūno pareiginėje instrukcijoje, patvirtintoje Kredito unijos „N. i.“ Valdybos 2013 m. kovo 4 d. protokolu Nr. P-366, pareiga atitikties užtikrinimo pareigūnui užtikrinti grynųjų pinigų gabenimą ar kitaip būti atsakingam už kredito unijos grynuosius pinigus, nebuvo įtvirtinta (t. 6, b. l. 172-173). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. veiksmai, kuriais ji 2014 m. kovo 30 d. atgaline data išplėtė S. L. kaip kredito unijos atitikties užtikrinimo pareigūno pareigas, nustatydama jam pareigą būti atsakingam už kredito unijos grynųjų pinigų gabenimą į banke esantį kredito unijos seifą, taip pat 2014 m. kovo 25 d. sukūrė įgaliojimą S. L. atstovauti kredito unijai „N. i.“ AB „Citadele“ banke perduodant kredito unijos pinigines lėšas į banko seifą, kaip ir aptartas netikro dokumento – 890 000 Lt ir 13 500 Eur piniginių lėšų perdavimo – priėmimo akto pagaminimas, vertintini kaip nuteistosios siekis perkelti atsakomybę už kredito unijos piniginių lėšų pasisavinimą S. L..
Nepagrįstas nuteistosios D. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išskirtinis dėmesys skirtas tik 890 000 Lt ir 13 500 Eur kredito unijai priklausiusių piniginių lėšų pasisavinimui, o apie likusią pasisavintų pinigų dalį teismas iš esmės nepasisakė. Remiantis bylos duomenimis, Lietuvos banko pareigūnams atliekant kredito unijos „N. i.“ tikslinį inspektavimą nustatytas 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) kredito unijai priklausiusių grynųjų pinigų trūkumas (t. 1, b. l. 7, 8-13). Pagal kredito unijos apskaitos dokumentus šis grynųjų pinigų trūkumas susidarė dėl to, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. kovo 13 d. D. S. ir S. L. iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduota 4 344 445,73 Lt, skirtų įnešti į kredito unijos išsinuomotą AB „Citadele“ banke esantį seifą, o atgal į kredito unijos kasą grąžinta tik 2 674 784,45 Lt. Dėl šių piniginių lėšų pasisavinimo šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinami tiek S. L., tiek ir D. S., kaltinime nurodytu laikotarpiu vadovavę kredito unijai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. L. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas. Viso bylos proceso metu S. L. kategoriškai tvirtino, kad nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. būdamas kredito unijos „N. i.“ administracijos vadovu visas šiuo laikotarpiu jam iš kredito unijos kasos išduotas įnešti į AB „Citadele“ banke esantį seifą skirtas pinigines lėšas jis tinkamai į šį seifą įnešė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie S. L. parodymai byloje surinktais duomenimis nepaneigti.
D. S. 2012 m. balandžio 6 d. tapo kredito unijos „N. i.“ administracijos vadove. Iš 2012 m. balandžio 6 d. kredito unijos „N. i.“ darbų perdavimo – priėmimo akto (t. 12, b. l. 149-151) matyti, kad 2012 m. balandžio 6 d. kredito unijos administracijos vadovas S. L. perdavė, o naujai išrinkta administracijos vadovė D. S. priėmė kredito unijai priklausančias darbo priemones ir kitus daiktus, su kredito unijos veikla susijusią informaciją. S. L. ir D. S. šiame akte patvirtino, kad visi daiktai ir informacija priimti ir perduoti, ateityje jie vienas kitam pretenzijų neturės, be to, jie taip pat susitarė, jog po perdavimo atgaline data nieko keisti negalima. Akto punkte Nr. 14, apibrėžiant perduodamą unijos turtą, nurodyta, kad naujai išrinktai administracijos vadovei D. S. be kitų priemonių ir darbų yra perduodamos ir kredito unijos piniginės lėšos. Akte taip pat nurodyta, kad atlikta ne tik grynųjų pinigų kredito unijos kasoje inventorizacija, bet pagal bankų išrašus ir į apskaitą suvestus duomenis patikrinti ir piniginių lėšų likučiai, surašytas grynųjų pinigų inventorizavimo kasoje aktas, jokie piniginių lėšų ar turto trūkumai, piniginių lėšų ar turto neperdavimo faktai akte neužfiksuoti, pastabų jame nėra. Apeliaciniame skunde pakartodamas nuteistosios D. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus jos gynėjas teigia, kad aptartą 2012 m. balandžio 6 d. kredito unijos „N. i.“ darbų perdavimo – priėmimo aktą D. S. pasirašė pasitikėdama savo sutuoktiniu S. L., nepatikrinusi kredito unijos kasose ir seife AB „Citadele“ banke esančio realaus grynųjų pinigų likučio, tačiau tokie teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji tuo metu turėjo aukštąjį išsilavinimą ir darbo patirtį kredito unijose, laikytini nelogiškais. Neįtikima nuteistosios gynėjo keliama versija, kad neabejotinai suvokdama administracijos vadovo atsakomybę bei perimdama vadovavimą kredito unijai itin reikšmingą dokumentą – darbų perdavimo – priėmimo aktą D. S. pasirašė realiai nepatikrinusi perimamos kredito įstaigos piniginių lėšų, esant nustatytiems finansiniams neatitikimams ar jų trūkumams, ir tokiu būdu prisiėmė atsakomybę už šiuos neatitikimus ar trūkumus. Bylos duomenimis, D. S. asmeniškai dalyvavo kredito unijos administracijos vadovės pareigų perėmimo dieną, t. y. 2012 m. balandžio 6 d., vykusiose kredito unijos grynųjų pinigų inventorizacijose, kurių metu piniginių lėšų trūkumai ar pertekliai, neatitikimai apskaitos dokumentams nenustatyti, ir šių inventorizacijų aktų teisingumą patvirtino savo parašais (t. 6, b. l. 97-102). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad S. L. 2012 m. balandžio 6 d. D. S. perdavė visas (įskaitant ir AB „Citadele“ banko saugyklos seife buvusias) kredito unijos „N. i.“ pinigines lėšas, jų trūkumai ar neatitikimai apskaitos duomenims iki 2012 m. balandžio 6 d. nenustatyti. Po to, kai perėmė kredito unijos valdymą ir turtą iš S. L., D. S. beveik dvejus metus vadovavo kredito unijai, ne kartą lankėsi AB „Citadele“ banko saugyklos seife ir jokių pretenzijų S. L. dėl kredito unijos grynųjų pinigų trūkumo, neva atsiradusio jo valdymo kredito unijai laikotarpiu, nepareiškė. Taigi, nors nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. pagal apskaitos dokumentus grynieji pinigai iš kredito unijos „N. i.“ kasos buvo išduoti S. L. kaip kredito unijos administracijos vadovui, už šį laikotarpį išduotų kredito unijos grynųjų pinigų pasisavinimą atsakomybė kyla vėliau kredito unijos administracijai vadovavusiai D. S..
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistosios D. S. gynėjas pateikė S. L. ir V. S. su kredito unija „N. i.“ sudarytas darbo sutartis, iš kurių matyti, kad V. S. nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. sausio 28 d. (t. 16, b. l. 53-55), o S. L. nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. kovo 1 d. (t. 16, b. l. 35-37) laikinai ėjo kredito unijos administracijos vadovų pareigas. Gynėjo teigimu, šios darbo sutartys patvirtina, kad nurodytais laikotarpiais už kredito unijos turto (įskaitant ir grynuosius pinigus) saugojimą ir tvarkymą buvo atsakinga ne D. S., o S. L. ir V. S.. Tačiau šie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog kredito unijos „N. i.“ didelės vertės pinigines lėšas – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) pasisavino būtent D. S.. Pažymėtina, kad tuo metu, kai S. L. ir V. S. laikinai ėjo kredito unijos administracijos vadovų pareigas, jiems nė karto nebuvo išduotos kredito unijos piniginės lėšos, skirtos įnešti į AB „Citadele“ banke esantį seifą, kurių trūkumas buvo nustatytas Lietuvos banko vykdyto tikslinio inspektavimo metu. Be to, byloje nenustatyta, kad laikinai eidami kredito unijos administracijos vadovų pareigas S. L. ar V. S. būtų lankęsi AB „Citadele“ banke esančiame seife ir turėję galimybę iš jo paimti kredito unijos grynuosius pinigus. Iš 2012 m. gruodžio 21 d. kredito unijos „N. i.“ klientų aptarnavimo kasose esančių piniginių lėšų inventorizacijos aktų Nr. 12, 13, 14, matyti, kad net V. S. laikinai einant kredito unijos administracijos vadovės pareigas, D. S. kaip kredito unijos administracijos vadovė ir toliau faktiškai ėjo savo pareigas bei priėmė inventorizacijų rezultatus, kuriuos patvirtino savo parašais (t. 6, b. l. 118-120). Grįžusi iš motinystės atostogų D. S. toliau ėjo kredito unijos administracijos vadovės pareigas, kol dėl jos veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje.
Apeliaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas teigia, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta kokiu laiku, kurioje vietoje, kokiu būdu ši pasisavino kredito unijos „N. i.“ pingines lėšas, todėl nuteistoji iš dalies prarado savo teisę į gynybą, kadangi ji negalėjo žinoti, kuo tiksliai yra kaltinama, ir pateikti duomenis, patvirtinančius jos parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas bei būdas. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas turi būti nurodomi kiek galima tiksliau. Pažymėtina, kad teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, turi teisę, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką, nurodydamas kitą datą ir (ar) laiką. Dėl kaltinimo kredito unijos „N. i.“ piniginių lėšų pasisavinimu išteisinęs S. L., pirmosios instancijos teismas patikslino kaltinamajame akte nurodytą šių lėšų pasisavinimo laiką, nurodydamas, kad jos buvo pasisavintos nuo 2012 m. balandžio 18 d., nes būtent šią dieną piniginės lėšos, skirtos įnešti į AB „Citadele“ banko seifą, buvo pirmą kartą išduotos D. S.. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytas D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas (nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. kovo 13 d.), kiek tiksliai jį nustatyti leido byloje esančių duomenų visuma. Vien tai, kad nebuvo nustatyta tiksli kredito unijos „N. i.“ piniginių lėšų pasisavinimo vieta ir būdas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą ar suvaržė nuteistosios D. S. teisę į gynybą. Šiuo atveju AB „Citadele“ banko seife pagal kredito unijos apskaitos dokumentus turėję būti grynieji pinigai atliekant tikslinį kredito unijos inspektavimą šiame seife nebuvo rasti. Byloje patikimai nustatyta, kad toks rezultatas yra D. S. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Nuteistoji D. S. ir jos gynėjai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškę, kad kaltinimas jiems nesuprantamas. 2017 m. kovo 22 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje D. S. nurodė, kad kaltinimas jai yra suprantamas (t. 10, b. l. 85). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajai pareikštą kaltinimą suprato ir visi kiti proceso dalyviai, dėl šio kaltinimo jie pasisakė baigiamosiose kalbose.
Atsakyti pagal BK 183 straipsnį gali tik asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konkrečiai nenurodyta, ar kredito unijos „N. i.“ turtas buvo patikėtas D. S., ar buvo jos žinioje, tačiau jai pareikštame kaltinime pažymima, kad ji buvo kredito unijos administracijos vadovė, užimamų pareigų pagrindu ir vadovaujantis kredito unijos „N. i.“ Administracijos vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta kredito unijos „N. i.“ 2012 m. balandžio 11 d. Valdybos protokolu Nr. P-166, galėjusi disponuoti kredito unijos „N. i.“ piniginėmis lėšomis. Byloje nustatyta, kad D. S. turėjo teisę jai pavaldiems kredito unijos „N. i.“ darbuotojams duoti nurodymus iš kredito unijos kasos išduoti jai pinigus, skirtus įnešti į AB „Citadele“ banko seifą, todėl šis kredito unijos turtas buvo jos žinioje. Einamų pareigų pagrindu D. S. valdė kredito unijos turtą, į kurį ji turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus (galėjo priimti sprendimus, susijusius su kredito unijos piniginėmis lėšomis, jau įneštomis į AB „Citadele“ banko seifą), todėl laikytina, kad minėtas turtas taip pat buvo jai patikėtas.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. S. kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Nuteistosios D. S. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat ginčija D. S. nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento pagaminimo), teigdamas, kad iš nuteistajai pareikšto kaltinimo neaišku, kokie duomenys jos ir S. L. pagamintame dokumente yra vertinami kaip netikri. Pasak gynėjo, iš nuosprendžio turinio matyti, kad netikra laikoma tik D. S. S. L. perduotų kredito unijai „N. i.“ priklausančių 890 000 Lt ir 13 500 Eur data, bet ne visas dokumentas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašomi tikrovės neatitinkantys melagingi duomenys.
Byloje patikimai nustatyta, kad D. S. S. L. niekada neperdavė įnešti į AB „Citadele“ banko seifą skirtų kredito unijai „N. i.“ priklausiusių 890 000 Lt ir 13 500 Eur, tačiau jos nurodymu atgaline data buvo pagamintas 2014 m. kovo 13 d. piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktas, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad šias pinigų sumas ji S. L. perdavė (t. 7, b. l. 3). Tokiu būdu buvo siekiama perkelti atsakomybę už kredito unijai priklausiusių piniginių lėšų pasisavinimą S. L.. Priešingai, nei teigiama nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, nuteistajai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme tiksliai nurodyta, kad realiai 890 000 Lt ir 13 500 Eur sumos S. L. perduotos nebuvo ir todėl 2014 m. kovo 13 d. piniginių lėšų perdavimo – priėmimo aktas laikytinas netikru dokumentu. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. S. kalta padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai bei aiškiai aprašė šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Dėl D. S. paskirtos bausmės
Apeliaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas teigia, kad paskyręs nuteistajai ketverių metų laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas nevertino ar gali būti taikoma BK 75 straipsnio tarpinė redakcija (galiojusi nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2017 m. spalio 5 d.) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Toks nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
D. S. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato bausmės vykdymo atidėjimo už sunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeistoje BK 75 straipsnio 1 dalyje, t. y., tarpinėje šio straipsnio redakcijoje, buvo numatyta galimybė atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir už sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui. Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu įstatymu ir pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, todėl, kaip pagrįstai nurodoma nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, šioje byloje nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajai D. S..
BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. S. nuteista už nesunkaus ir sunkaus nusikaltimų padarymą, jai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, todėl egzistuoja formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygoms, teismas gali, bet ne privalo minėto straipsnio nuostatas taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertino galimybę atidėti nuteistajai D. S. paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau padarė išvadą, kad teismo aptartos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės tokią galimybę paneigia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Skirdamas nuteistajai D. S. realią laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad siekdama išvengti gresiančios atsakomybės už sunkų BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą D. S. padarė dar vieną nusikalstamą veiką – inicijavo netikro dokumento pagaminimą, bandydama perkelti atsakomybę už BKU „N. i.“ piniginių lėšų pasisavinimą kitam asmeniui – S. L.. Nusikalstamais D. S. veiksmais BKU „N. i.“ padaryta didelė turtinė žala, daugiau kaip 51 kartą viršijanti BK nustatytą pasisavinto turto vertės ribą (250 MGL), nuo kurios asmeniui kyla atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, iki šiol nėra atlyginta. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis: ji dirba, augina mažametį vaiką, kurio interesus, nuteistajai atliekant laisvės atėmimo bausmę, tinkamai galėtų užtikrinti jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai.
Bylos duomenimis, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu D. S. buvo pripažinta kalta padariusi BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje bei 222 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad šioje apeliacinėje byloje aptartų nusikalstamų veikų padarymo metu D. S. dar nebuvo nuteista minėtu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, o skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ji buvo laikoma neteista, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisės atsižvelgti į ankstesnį nuteistosios teistumą charakterizuojant jos asmenybę ir sprendžiant klausimą dėl jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
Įvertinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai nebūtų įgyvendinti atidėjus nuteistajai D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Skirdamas D. S. realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios D. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinį skundą atmesti.