Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas A. G. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN) laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 m. kovo 31 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Marijampolė PN atvyko ir 2013 m. lapkričio 25 d. direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-424 buvo paskirtas gyventi brigadą Nr. 102 (b. l. 23).

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 17-18). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2013 metų iki 2016 m. kovo 31 d. (b. l. 13). Kaip jau minėta, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (b. l. 19, 23). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 25 d. (pagal aukščiau minėtą Marijampolės PN direktoriaus įsakymą (b. l. 23)), tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 16 d. (b. l. 8).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie netinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Marijampolės PN sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. sausio 15 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės PN arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis 2014 m. kovo 30 d. dėl kitų nuteistųjų netinkamo elgesio kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyrių nurodydamas, jog su juo nuteistieji elgiasi netinkamai ir, kad į būrį grįžti jis negali dėl pavojaus jo sveikatai, gyvybei. Pareigūnai, į prašymą perkelti į kitą būrį neatsižvelgė ir patalpino pareiškėją į baudos izoliatorių, kuriame jis bausmę atliko nuo 2014 m. kovo 30 d., nuo 2014 m. balandžio 7 d. ir nuo 2014 m. balandžio 22 d.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau tekste - BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrių, nurodydamas asmenis, kurie naudoja prieš jį psichologinį smurtą, tačiau neturint jokių duomenų, kad pareiškėjas negali atlikti bausmės 16 būryje, kadangi kiti nuteistieji jį verčia atlikti veiksmus, kurių jis nenori, todėl už reikalavimų nevykdymą pareiškėjas buvo nubaustas uždarant jį į baudos izoliatorių laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2014 m. balandžio 6 d., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. balandžio 21 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. (b. l. 20).

Byloje nėra duomenų, kad su paskirtomis nuobaudomis pareiškėjas nesutiko ir jas ginčijo, todėl jos nenuginčytos ir galiojančios, o teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti pareiškėjui paskirtų nuobaudų, kurios nėra ginčo objektas, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam būnant uždarytam į baudos izoliatorių buvo apribotos teisės naudotis televizoriumi, pirkti parduotuvėje, skambinti telefonu, rašyti laiškus, nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, neleido lankyti Marijampolės PN vykstančių programų

Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių apribojimo jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2014 m. balandžio 6 d., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. balandžio 21 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18. Pareiškėjas skunde nurodo, kad šioje kameroje jam buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios baudos izoliatoriaus kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Kaip minėta, bausmės atlikimo metu pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2014 m. balandžio 6 d., nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. balandžio 21 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. buvo baustas nuobaudomis uždarant jį į kamerą Nr. 18. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 18 gyvenamasis plotas yra 12,14 kv. m ir joje įrengtos trys miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 4,04 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 30, 31, plane Nr. 1-48, b. l. 34)

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. atliekant drausmines nuobaudas Marijampolės PN baudos izoliatoriuje buvo pažeista Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas teigė, jog jam atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose taip pat trūko ploto.

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. 7/07-452) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 16 būrio 162 brigadą gyvenamąją patalpą 17.2, kurios gyvenamasis plotas 78,48 kv. m, patalpoje yra 25 miegamosios vietos (b. l. 19, 25, schemoje I-65, b. l. 32). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 21 būrio 213 brigadą 5 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 19,93 kv. m ir patalpoje yra įrengtos 6 miegamosios vietos (b. l. 19, 26-27, schemoje 2-26, b. l. 33), todėl vienam nuteistajam teko 3,32 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas vertina, kad atsakovo pateikti duomenys yra patikimi, jie nėra nuneigti. Taigi, aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, žeminimo, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl vertintina, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis atlikdamas bausmę 21 būrio 213 brigados 5 gyvenamojoje patalpoje nuo 22 val. 30 min. iki 6 val. 30 min. buvo užrakinamas, o įrengtų iškvietimo mygtukų nebuvo.

Nors atsakovo atstovas neatsikirto į šiuos pareiškėjo argumentus, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.