- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-02
- Bylos Nr.
- eI2-11938-743/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02162-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Vailionė, Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti 2024 m. rugpjūčio 23 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S194568 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo nuspręsta jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (pranc. teisynas) (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jokio pažeidimo nėra padaręs, nesislėpė nuo pareigūnų, todėl vertina, kad atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise siekiant pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį ir tiksliai nenurodant kokiu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos įstatymui dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir viešajai tvarkai ir yra per griežtas.
Pasak pareiškėjo, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT) užsieniečio „nebendradarbiavimas“ paprastai sietinas su piktavališkumu, užsieniečio piktybiškumu valstybės institucijų atžvilgiu (žr., pvz., 2022 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1886-629/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317- 442/2022). Šiuo atveju pareiškėjas labai aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ar klausimus.
Pareiškėjas pažymi, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 24S194568 nėra susijęs su pavojumi Lietuvos Respublikai, kad reikėtų asmeniui uždrausti atvykti ir gyventi Šengeno zonoje.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 50.2 punkte nustatyta, kad gali būti priimamas sprendimas sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpi, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo). Kriterijų vertinimo tvarkos 50.3.2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienieti iš Sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodo, kad nesant jokio pagrindo atsakovas privalo išbraukti pareiškėjo duomenis iš šio sąrašo.
Užsieniečiai, prieš vykdami į Lietuvą, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybe, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.
Pareiškėjas remiasi Teisingumo Teismo praktika ir akcentuoja, kad skundžiamu sprendimu apribojama jo teisė laisvai judėti. Nurodo, kad jis kreipėsi į Danijos Karalystę, prašydamas jam suteikti laikiną leidimą gyventi šioje šalyje, tačiau 2025 m. birželio 30 d. Migracijos ministerija atsisakė jam suteikti leidimą laikinai gyventi Danijoje dėl to, kad Lietuva yra priėmusi perspėjimą dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę.
Pareiškėjas pažymi ir tai, kad skundžiamame sprendime iš esmė nėra pateikti jokie argumentai, dėl kokių konkrečiai pareiškėjo veiksmų yra taikytas toks griežtas draudimas.
Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.
Migracijos departamentas nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais 2024 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 24S140854 atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, nes nesugebėjo atsakyti į jam užduodamus klausimus), spręsta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjui minėtas sprendimas buvo išsiųstas 2024 m. birželio 12 d., jo pareiškėjas neskundė. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamentas turėjo teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pažymi, kad Migracijos departamento atliktos apklausos metu pareiškėjas nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama. Taigi, šiuos pareiškėjo pateiktus duomenis Migracijos departamentas vertino kaip neatitinkančius tikrovės apie jo tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Migracijos departamento surinktų duomenų visuma (pareiškėjas apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, nes nesugebėjo atsakyti į jam užduodamus klausimus), patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio dirbti bendrovėje, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualų vertinimą, įvertino, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamento atliktos apklausos metu pareiškėjas nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama, t. y. asmuo nepagrindė vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, todėl gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais siekė pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus. Minėtas laikotarpis yra nustatytas vadovaujantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (kaip minėta, tekste – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punkto nuostatomis, įvertinus su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, todėl yra laikytinas proporcingu.
Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje, vertino, ar pareiškėjo atvejis yra adekvatus ir pakankamai svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS, todėl buvo įvestas perspėjimas į SIS.
Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Skundžiamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 24S194568 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo taikytas draudimas atvykti ir apsigyventi.
Rašytiniais įrodymais nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės.
Paso Nr. U37037290 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra Turkijos pilietis.
2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2402-LLG-10039 išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Transinta“ (toliau – ir Bendrovė) elektriku (kodas 741101).
2024 m. balandžio 16 d. vyko nuotolinė pareiškėjo apklausa siekiant patvirtinti jo tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas (pokalbyje vertėjas dalyvavo). Iš atsakovo pateiktos transkripcijos matyti, kad pareiškėjas atsakė į visus jam užduotus klausimus, teikė prašomus paaiškinimus.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S140854, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punkto pagrindu, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Minimame sprendime nurodyta, kad asmuo nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus arba atsakė ne apie tai, kas klausiama, tačiau šios aplinkybės nedetalizuotos. Konstatuota, kad asmuo formaliai atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, nes nesugebėjo atsakyti į jam užduodamus klausimus), patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio dirbti Bendrovėje, t. y. galima daryti išvadą, kad asmuo siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika pažymėta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, jis yra įsiteisėjęs.
Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S194568, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (pranc. teisynas) (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (kaip minėta, toliau – ir skundžiamas sprendimas). Su pastaruoju sprendimu pareiškėjas nesutinka ir dėl to pateikė teismui skundą.
II. Dėl administracinio akto teisėtumo
Pirmiausia teismas pažymi, kad Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 24S194568, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) grindžiamas Migracijos departamento 2024 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 24S140854, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taigi, spręstina, ar skundžiamu sprendimu draudimai taikyti pagrįstai.
Skundžiamo sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) atsakovas grindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 12 punkto nuostatomis.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui 2024 m. birželio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu priėmė sprendimą atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi jis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Tačiau iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, nes šios aplinkybės nekonkretizuotos, pateikta deklaratyvi išvada.
Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendime Nr. 24S194568, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, darė išvadą, kad asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Prašomos informacijos nepateikimas bei nenuoseklios informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas vertino, kad asmuo formaliai atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo apklausos metu nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, nes nesugebėjo atsakyti į jam užduodamus klausimus arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama), patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio dirbti Bendrovėje, t. y. galima daryti išvadą, kad asmuo siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Teismo vertinimu iš nurodytųjų Migracijos departamento deklaratyvių argumentų, nėra aišku, kokius konkrečiai tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą pateikė užsienietis bei į kokius klausimus atsakė netinkamai. Šias išvadas sugretinus su pateikta 2024 m. balandžio 16 d. pareiškėjo apklausos transkripcija taip pat negalima spręsti, apie kokius konkrečiai neatsakytus ar netinkamai atsakytus klausimus skundžiamame sprendime kalba atsakovas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad būtent skundžiamame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700-08).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
Teismas pažymi, kad individualaus administracinio akto motyvų, aiškių motyvų nenurodymas pačiame akte, jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo netoleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo.
Iš aukščiau aptartų rašytinių įrodymų bei skundžiamo sprendimo turinio, teismas daro išvadą, kad skundžiamame sprendime nenurodytos konkrečios aplinkybės ir argumentai, kurių pagrindu atsakovas padarė išvadą dėl draudimo atvykti į Lietuvą taikymo. Teismo vertinimu, vien skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, – įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, tai, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 16 d. atliktos apklausos metu asmuo nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama, t. y. asmuo nepagrindė vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, todėl gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais siekė pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis, – nepakankamos pripažinti, kad motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad skundžiamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.
Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Aptartame kontekste teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. birželio 8 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė be kita ko remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir minėtas sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjui nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.
Įvertinus tai spręstina, kad skundžiamas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalis); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovas aukščiau nurodytų pareigų tinkamai neįvykdė (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši skundžiamo sprendimo dalis taip pat negali būti laikoma teisėta, nes jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl ir skundžiamo sprendimo dalis – įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, – yra naikintina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Taigi, skundžiamas sprendimas naikintinas, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėjas prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteistinos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 24S194568, kuriuo nuspręsta E. K. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.