Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, susipažinusi su V. U. skundu dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U., pašalinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-05-20 nutartyje nustatytus trūkumus, 2013-06-13 išsiuntė (teisme gautas 2013-06-14) skundą, kuriame teismo prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) sprendimus ir įpareigoti jo atžvilgiu toliau taikyti lygtinio paleidimo galimybę iš pataisos namų pagal 2012-07-01 įsigaliojusią tvarką, nes jis 2011-11-10 atitiko įstatymų nustatytą formalųjį kriterijų.

Kreiptinasi į specialiąją teisėjų kolegiją.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendros kompetencijos teismui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia tuo, kad Vilniaus pataisos namai, o vėliau ir Kalėjimų departamentas, nuo 2012-07-01 pasikeitus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsniui, jam nebetaiko lygtinio paleidimo galimybės.

Iš pareiškėjo ginčijamo Vilniaus pataisos namų 2013-03-21 rašto Nr. 42-66(2) „Dėl lygtinio paleidimo taikymo“ matyti, kad jame pareiškėjui buvo paaiškinta, jog lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų reglamentuoja BVK 157 straipsnis, kurio nauja redakcija įsigaliojo 2012-07-01 (Nr. XI-1863, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 4-110 (2012-01-06). Naujoje šio straipsnio redakcijoje nustatyti kiti lygtinio paleidimo taikymo formalieji kriterijai. Paaiškinta, kad iki naujos BVK 157 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, pareiškėjas buvo teikiamas teismui, kaip asmuo, turintis du nepilnamečius vaikus, tačiau BVK nuo 2012-07-01 tokios galimybės nebenumato.

Kalėjimų departamento 2013-04-22 rašte Nr. 2S-1399 „Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų“, išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2013-03-21 rašto, pareiškėjui buvo pranešta, kad nėra pagrindo tenkinti jo skundo. Pritarė atsakovo Vilniaus pataisos namų pozicijai, kad BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Kadangi nuo 2012-07-01 bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nebeliko nuostatos, kad „gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų asmenys, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės“, tai nėra pagrindo nei minėtu kriterijumi grindžiamo prašymo nagrinėjimui, nei teikimui. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012-07-01 pasikeitė BVK 164 straipsnio turinys ir pavadinimas, kuriame nurodyta, kad pataisos įstaigose sprendimams dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos priimti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu sudaromos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos. Tame pačiame straipsnyje nurodytos komisijos funkcijos, jos sprendimų apskundimo tvarka. Teikimų teismui dėl lygtinio paleidimo nebeliko ir jie nerengiami net pagal šiuo metu esančius lygtinio paleidimo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kiek kartų anksčiau tie kriterijai buvo svarstyti ir ar anksčiau asmuo buvo teikiamas teismui dėl lygtinio paleidimo. Pažymėjo tai, kad anksčiau teisme buvo svarstomas pareiškėjo lygtinis paleidimas, nesudaro pagrindo šiuo metu taikyti jau nebegaliojančių teisės normų.

Taigi, iš pareiškėjo skundo argumentų ir ginčijamų sprendimų matyti, kad šioje byloje vertintina, ar pareiškėjo atžvilgiu, pasikeitus BVK nuostatoms, reglamentuojančioms lygtinį paleidimą, gali būti taikomas lygtinis paleidimas. Nagrinėjant ginčą, byloje bus vertintinos ir analizuojamos BVK nuostatos, reglamentuojančios lygtinį paleidimą.

Nors ginčijamuose sprendimuose išaiškinta sprendimų apskundimo tvarka pagal BVK 183 straipsnį, tačiau tai negali pakeisti materialiojo teisinio santykio esmės, t. y. lygtinio paleidimo taikymo galimybės pareiškėjo atžvilgiu. BVK 157 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas. Taigi, taikyti ar – ne lygtinio paleidimo galimybę pareiškėjo atžvilgiu, turi teisę spręsti bendrosios kompetencijos teismas ir tokio pobūdžio ginčas nėra ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonė, kuris teismas, administracinis ar bendrosios kompetencijos, turėtų spręsti šį ginčą, todėl kreiptinasi į Specialiąją teisėjų kolegiją.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.