- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-383/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- P. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-6380-565/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Energobaltia“ ieškinį atsakovui P. Š. dėl piniginės sumos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas P. Š. nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo ieškovo generalinis direktorius, o taip pat vienintelis UAB „Energobaltia“ akcininkas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi UAB „Energobaltia“ iškelta bankroto byla.
2010 m. kovo 19 d. P. Š. paėmė iš BUAB „Energobaltia“ kasos 13 634,06 Lt, o 2010 m. kovo 20 d. – dar 2076,36 Lt, t. y. iš viso 15 710,42 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Energobaltia“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P. Š. 15 710,42 Lt, kuriuos pastarasis neteisėtai paėmė iš įmonės kasos (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 3 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo P. Š. ieškovo BUAB „Energobaltia“ naudai 15 710,42 Lt skolą. Teismas nustatė, kad nutartis iškelti UAB „Energobaltia“ bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. kovo 19 d., todėl atsakovas, 2010 m. kovo 19 d. ir 2010 m. kovo 20 d. paimdamas iš įmonės kasos pinigus, skirtus atlyginti atsakovo asmeninėmis lėšomis padarytas išlaidas ieškovo naudai, pažeidė imperatyvią Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo kad draudimas vykdyti bankrutuojančios įmonės finansines prievoles yra susijęs su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momentu, o ne su sužinojimo apie šį faktą momentu. Kita vertus, atsakovas privalėjo domėtis bylos eiga net ir tuo atveju, jeigu su pareiškėju (dėl bankroto bylos iškėlimo) buvo tariamasi dėl skolos sumokėjimo ir pareiškimo atsiėmimo. Teismas taip pat sprendė, jog neįrodyta ir atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas yra skolingas atsakovui už atsakovo asmeninėmis lėšomis ieškovo vardu įgytas prekes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Dokumentai, patvirtinantys ieškovo skolą atsakovui, egzistuoja, bet iškėlus ieškovui bankroto bylą, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, todėl atsakovas objektyviai neturi galimybės pateikti šių dokumentų teismui, o pastarasis jų neišreikalavo ir neištyrė.
2. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo vadovaujamai įmonei bus iškelta bankroto byla, nes iš karto po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo sutaręs su pareiškėju UAB „Hilti Complete Systems“ (kreditų administratore – S. L.) grąžinti pastarajam skolą iki 2010 m. birželio 30 d., o pareiškėjas turėjo atsiimti ieškinį. Tuo tarpu apie bankroto bylos iškėlimą atsakovas laiku nebuvo informuotas ir apie tai sužinojo tik 2010 m. kovo 24 d., kuomet jam paskambino bankroto administratorius M. Č. ir pareikalavo perduoti visus UAB „Energobaltia“ dokumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Energobaltia“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių ieškovo įsiskolinimą atsakovui, nesikreipė į BUAB „Energobaltia“ bankroto administratorių dėl susipažinimo su įmonės dokumentais bei nepateikė teismui prašymo, kad tokie dokumentai būtų išreikalauti. Tuo tarpu remiantis teismui pateiktomis BUAB „Energobaltia“ suvestinėmis pagal atskaitingus asmenis, būtent atsakovas bankroto bylos iškėlimo dieną buvo skolingas ieškovui 163 786,30 Lt. Be to, atsakovas, būdamas UAB „Energobaltia“ vadovu bei vieninteliu akcininku, privalėjo užtikrinti, kad teismo siunčiama korespondencija įmonės registruotos buveinės adresu pasiektų adresatą, o atsakovas, elgdamasis neapdairiai, savo rizika nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų jam procesinių dokumentų byloje įteikimą. Ieškovas taip pat pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog buvo taręsis su kreditoriumi dėl skolos jam sumokėjimo ar kad pastarasis buvo įsipareigojęs atsiimti iš teismo pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Energobaltia“ iškėlimo. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi iškelti bankroto bylą buvo konstatuotas UAB „Energobaltia“ nemokumas jau 2008 m. pabaigoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamuoju atveju apeliacinį skundą padavė tik atsakovas, todėl byla nagrinėjama šio skundo ribose.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Šis draudimas yra susijęs su tuo, kad visų bankrutavusios įmonės kreditorių turtiniai reikalavimai tenkinami proporcingai šių reikalavimų dydžiui, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Tuo tarpu atsakovas, 2010 m. kovo 19 d. ir 20 d. išmokėdamas sau ginčo pinigų sumas, minėtą ĮBĮ nustatytą draudimą pažeidė.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad apie tai, jog įmonei iškelta bankroto byla, jam tapo žinoma tik 2010 m. kovo 24 d. Tačiau akivaizdu, kad apeliantas, būdamas tiek įmonės vadovu, tiek ir jos vieninteliu akcininku, galėjo ir turėjo žinoti apie aplinkybes, susijusias su bankroto bylos įmonei iškėlimu. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir atsakovo nuoroda į derybas su įmonės kreditoriumi (patikimi įrodymai apie tai į bylą apskritai nebuvo pateikti) dėl taikaus klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo. Be to, nežinojimas nesudaro pagrindo netaikyti ĮBĮ įstatymo nuostatų (CK 1.6 str.).
Apeliantas įrodymų, pagrindžiančių ieškovo įsiskolinimą atsakovui, nepateikė, o ieškovo pateikti įrodymai rodo priešingai (CPK 178 str.). Be to, ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui esminės teisinės reikšmės neturi, nes mokėjimai buvo vykdomi įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kai vykdyti visas finansines prievoles buvo uždrausta.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.