Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas

Kaltinamojo S. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais jis savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų pripažino visiškai ir parodė, kad UAB „D.“ buvo įregistruota 2012 m., tikslios datos neatsimena. Visus dokumentus, liečiančius įmonės steigimą pildė ir įmonę įsteigė jo buvusi sutuoktinė I. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuri ir buvo įmonės direktorė ir vienintelė akcininkė. Įmonės registracijos adresas buvo (duomenys neskelbtini), tačiau įmonė savo veiklą vykdė telefonu bei internetu, todėl ofiso nebuvo. Įmonės pagrindinė veikla buvo krovinių pervežimai. Buvusi žmona I. G. vadovavo įmonei nuo jos įsteigimo dienos ir iki pranešime apie įtarimą nurodyto laikotarpio, t. y. iki 2014-01-28. Nuo 2014-01-28 tapo įmonės direktoriumi, kas buvo įmonės akcininku, nežino, tačiau akcijos jam perleistos nebuvo. Kol jo žmona buvo įmonės direktore, jis su įmonės veikla nieko bendro neturėjo, joje nedirbo, tik kartais padėdavo jai su automobilių remontais ir t. t., todėl apie įmonės veiklą jos vadovavimo laikotarpiu nieko pasakyti negali. Kas dirbo buhalterės pareigose, kol direktorė buvo jo žmona, nežino. Kai jis pradėjo eiti direktoriaus pareigas, buhaltere dirbo N. K.. 2013 m. pabaigoje tarp jo ir žmonos kilo nesutarimai, nusprendė skirtis ir jis išsikraustė iš namų. Tuomet reikėjo kažką daryti su minėta įmone. Žmona pasiūlė perrašyti įmonę jo vardu, kadangi ji tuo metu turėjo kitą darbą ir nenorėjo daugiau užsiimti su įmone. Jis sutiko ir nuo 2014-01-28 tapo įmonės direktorius, dėl akcininko pasakyti negali, kadangi neatsimena, tačiau kad ne jis juo buvo, tą tiksliai atsimena. Pradėjo dirbti UAB "D." direktoriaus pareigose. Kaip minėjo, įmonė vykdė pervežimo paslaugas. Įmonė tuo metu turėjo 3 mikroautobusus. Dirbo 2 vairuotojai, 1 buhalterė ir jis - direktorius. Įmonė buvo sudariusi sutartį su "Senukų" prekybos centru, t. y. asmuo, nusipirkęs prekę bei pageidaujantys, kad ją pristatytų į paskirties tašką, palikdavo prekę prekybos centre, o jo vadovaujama įmonė pristatydavo prekę pirkėjui. Transportavimo paslaugas teikdavo Vilniaus mieste ir netoli už Vilniaus. Už paslaugas su įmone atsiskaitydavo "Senukai". Kaip minėjau, transportą įmonė turėjo nuosavą ir kuras buvo pilamas iš įmonės lėšų. Įmonė turėjo sudarytas sutartis dėl nuolaidų kortelių kurui su degalinėmis "Emsi" ir "Lukoil". Tačiau degalinės "Lukoil" paslaugomis nesinaudojo, kadangi jų kuras buvo brangus. Kurą pildavo "Emsi" degalinėje, naudojant įmonei išduotas nuolaidų korteles, kurių buvo apie 6-8, tačiau šiuo metu tiksliai neatsimena. Kaip minėjo, kurą vairuotojai pildavo iš įmonės lėšų, naudojant įmonei išduotą nuolaidų kortelę, degalinės išduodavo kuro pirkimo čekius, kuriuos jam pristatydavo vairuotojai, o jis savo ruožtu pristatydavo buhalterei. Kurą vairuotojai pildavo visuose Vilniaus mieste esančiuose "Emsi" degalinėse. Būdavo atvejų, kad jis prašydavo vairuotojų, kad jie atvežtų daugiau kuro čekių, už kuriuos kuras nebuvo pilamas. Taip pat jis pats važinėjo po Emsi degalines ir imdavo kuro čekius, už kuriuos kuras nebuvo pilamas. Turėjo degalinėse porą pažįstamų operatorių, kurių prašė rinkti čekius, kuriuos nepaima kiti klientai bei perduoti jam. Jie taip ir darė. Visus minėtus kuro čekius pristatydavo buhalterei N. K., ji gal kažką ir įtarė, bet jis liepė jai traukti visus minėtus kuro čekius į apskaitą. Tai darė tikslu sumažinti mokėtinus PVM ir PM mokesčius. Dėl įtarime nurodytų nesumokėtų PVM mokesčio 1402, 11 Eur ir PM mokesčio 1066,96 Eur visiškai pripažįsta ir sutinka sumokėti juos į valstybės biudžetą (t. 1, b. l. 42-43). 2016-04-13 papildomos apklausos metu S. G. parodė, kad prie savo ankščiau duotų parodymų gali papildomai parodyti, kad nuo UAB „D.“ įsteigimo pradžios direktore buvo jo sutuoktinė I. G., tačiau ji buvo tik fiktyvi įmonės direktorė. Jis negalėjo savo vardu registruoti įmonę bei paskirti savęs direktoriumi, kadangi tuo metu turėjo daug įsiskolinimų bei visos jo sąskaitos bankuose buvo areštuotos. Todėl priėmė sprendimą įkurti naują įmonę bei direktore paskirti savo žmoną. Jis, kaip minėjo, praeitoje apklausoje, direktoriumi tapo nuo 2014-01-28. Žmona realiai jokios veiklos įmonėje nevykdė, tuo metu turėjo darbą, jei neklysta, dirbo parduotuvėje "Norfa". Ji įmonės reikalais nesidomėjo, kadangi visą veiklą vykdė jis. Jei buvo reikalingas jos, kaip direktorės parašas kažkokiose įmonės dokumentuose, jis jai juos duodavo, o jį juos tiesiog pasirašydavo, net nesigilindama į turinį. Todėl apie įmonės veiklą jį jokio supratimo neturėjo. Gali parodyti, kad nuo pat įmonės įsteigimo dienos, t.y. kažkur nuo 2012 m. lapkričio mėn. pradėjo iš degalinių, o būtent „Emsi“, rinkti kitų degalinės klientų kasos čekius, tikslu juos įtraukti į apskaitą, tuo padidinti pirkimo PVM, kad ateityje sumokėti mažesnį pridėtinės vertės mokestį. Degalinėse turėjo pažįstamų operatorių, su kuriais susitardavo dėl kuro kasos čekių, t.y. jie rinkdavo kasos čekius ir jam juos perdavinėdavo. Visus čekius atiduodavo buhalterei N. K., kurį vykdė jo nurodymą, t.y. įtraukdavo juos į įmonės apskaitą. Tam, kad nesusidarytų per didelis kuro likutis, jis padidino automobilių kuro sunaudojimo normas. Tai darė, kaip minėjo, kad sumokėti mažesnį pridėtinės vertės mokestį valstybei. Dėl įtarime išvardintos PVM sumos pripažįsta pilnai ir sutinka sumokėti minėtą mokestį į valstybės biudžetą, tačiau prašo suteikti galimybę jį sumokėti dalimis. Taip pat dėl pelno mokesčio gali parodyti, kad įtraukiant kuro kasos čekius į apskaitą, už kuriuos kuras faktiškai pilamas nebuvo, tokiu būdu tikėjosi sumažinti mokėtiną į biudžetą pelno mokestį. Savo kaltę pripažįsta pilnai, sutinka atlyginti padarytą valstybei žalą, t.y. civiliniame ieškinyje nurodytą sumą bei sutinka bylą baigti baudžiamuoju įsakymu. Šiuo metu dirba ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, dirba oficialiai įmonėje „Berendsen“ vairuotoju. Dėl apskaitos tvarkymo gali parodyti, kad įmonės apskaitą visą laiką tvarkė buhalterė N. K.. Įmonės apskaitą ji tvarkė pas save namuose. Jis jai pateikdavo periodiškai visus reikiamus dokumentus, o ji suvesdavo duomenis į registrus. Ji tvarkė įmonės apskaitą iš jo pateiktų dokumentų, t.y. ką jis jai pristatydavo, tą ji ir tvarkydavo. Jis, pristatydamas jai minėtus kuro čekius, liepdavo vesti viską į apskaitą. Ji gal ir suprato, kad taip neturi būti, tačiau darė tą, ką jis sakė. Dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo taip pat prisipažįsta pilnai ir kaip minėjo, įsipareigoja atlygintą žalą, t. y. sumokėti privalomus mokesčius (t. 1, b. l. 52-53).

Liudytojos N. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad ji nuo 2012-11-29 iki 2014-05-31 dirbo UAB „D.“, jos pareigos buvo buhalterė. Buvo įdarbinta 0,25 etato. Bendrovės pagrindinė veikla buvo transporto paslaugos – krovinių išvežiojimas. Ji buhalteriją tvarkė savo namuose, nes nurodyta bendrovė biuro neturėjo. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tik pagal jai pateikiamus dokumentus, kuriuos jai visada pateikdavo tik S. G., kuris paskutiniu metu buvo bendrovės direktorius. Tai, ką jis pateikdavo, iš tų dokumentų buvo tvarkoma buhalterinė apskaita. Gali pasakyti, kad S. G. niekada jai nepateikinėjo transporto priemonių kelionės lapų, jis atveždavo tik dokumentus, patvirtinančius kuro įsigijimą: kasos čekius. Banko ji netvarkė, jį tvarkė pats S. G.. Įmonė praktiškai neturėjo savo transporto priemonių ir dirbo pagal panaudą. Krovinių išvežiojimui buvo naudojami pagrinde du krovininiai mikroautobusai (Volkswagen), dar buvo vienas busiukas, kuris buvo išnuomotas bendrovei „Ecoparcel“, kuris vėliau buvo sudaužytas ir nebenaudojamas. Bendrovė kurui pilti naudojo kuro korteles, tačiau ji nežino, ar tai buvo kreditinės, ar debetinės kortelės, ji tik matydavo sąskaitą iš UAB „E.“, nes su ja buvo pasirašyta sutartis dėl kortelių. Jai pradėjus dirbti nurodytoje bendrovėje ir praėjus maždaug porai mėnesių, S. G. jai pradėjo vežti kuro įsigijimo kasos čekius, kurių buvo akivaizdžiai per daug, tai yra kuro norma buvo pernelyg didelė turimiems automobiliams, nors įmonės veikloje buvo naudojami ir lengvieji automobiliai, tačiau bendrovės administracijoje dirbo tik vienas žmogus – iš pradžių I. G., po to S. G.. Ji kurą nurašydavo pagal automobilius ir pagal asmenis. Jai pasakius, kad automobiliai tiek kuro, kiek pateikiama pirminių dokumentų, nenaudoja, S. G. jai pasakė, kad ji nieko nesupranta, nes automobiliai seni, jų sunaudojamo kuro norma yra didesnė, taip pat su automobiliais vairuotojai važiuoja į namus. S. G. jai liepė įtraukti į apskaitą visus kasos čekius, patvirtinančius kuro įsigijimą. Jis jai nesakė, kaip gaudavo tiek daug čekių. Visi pateikiami kasos čekiai buvo iš degalinės „Emsi“. Kai ji S. G. pasakė, kad sandėlyje susidarė didelis kuro likutis, kurio negali būti, jis jai atsiuntė įsakymą dėl kuro normų padidinimo automobiliams. Po nurodyto įsakymo visi kasos čekai buvo įtraukti į apskaitą. Taip pat jis jai pasakė, jeigu kuro lieka, jį reikia nurašyti ant busiuko, kurį nuomojo bendrovei „Ekoparcel“, nes pagal sutartį UAB „D.“ turėjo pilti į jį kurą. Ji manė, kad kuras realiai buvo pilamas ne tik į įmonės automobilius, o čekiai pateikiami kaip įmonės. Tačiau tai tik jos pamąstymas. Bendrovė, rodydama dideles kuro sąnaudas sumažindavo mokamo PVM dydį bei pelno mokestį. Beje, bendrovė beveik niekada neturėjo pelno. Bendrovė niekada nebuvo susigrąžinusi PVM. Tačiau dėl didelių kuro sąnaudų buvo sumokamas didesnis aplinkos taršos mokestis. Ji S. G. pastoviai sakydavo, kad tai nesąmonė ir nelogiška, bet jis sakydavo, kad jis žino, ką daro. Taip pat nori pasakyti, kad direktore būnant I. G., realiai visai įmonei vadovavo ir visus sprendimus priimdavo S. G.. Finansinę atskaitomybę ruošdavo ji, tačiau pateikti ji negalėjo, nes S. G. jai nebuvo suteikęs priėjimo, kurį turėjo tik jis pats. Jis atskaitomybės nepateikdavo. Mokesčių inspekcijai deklaracijas teikdavo ji (t. 1, b. l. 56-58).

Liudytojos A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad ji apie 4 metus dirba UAB „E.“ priklausančioje degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Jos pareigos yra operatorė. 2013 m. pavasarį, vasarą, tikslių datų neprisimena, ji ne daugiau kaip 10 kasos čekių yra davusi asmeniui, kuris kasos čekių prašė UAB „D.“ vardu. Kai pirmą kartą vyriškis atvažiavo į degalinę ir užsipylęs kuro mokėjo už jį, jos paklausė, ar ji gali duoti kasos čekį. Jis sumos nenurodė, kokiai sumai jam reikalingas čekis. Ji nieko blogo nepagalvojusi sutiko. Kompiuterinėje programoje galima atspausdinti čekį, patvirtinantį prieš tai buvusį kuro įpylimą. Kadangi vis tiek čekiai turi būti atspausdinti. Vyriškis pasakė įmonės kodą, kurios vardu turi būti čekis, ji jo nurodytą įmonės kodą suvedė ir tokiu būdu ant čekio, jį atspausdinus, matosi įvestas įmonės kodas bei pavadinimas „D.“. Ji nurodyto vyriškio duomenų nežino, jo požymių neprisimena ir atpažinti negalėtų. Neprisimena su kokiu automobiliu jis atvažiuodavo, tiesiog nekreipdavo dėmesio, tačiau kiek yra davusi čekių, visada atvykdavo tas pats vyriškis. Jis jai nesakė, kad dirba UAB „D.“, taip pat nieko neminėjo kaip jis yra susijęs su nurodyta bendrove. Jis taip pat nesakė, kokiu tikslu jam reikalingi čekiai. Būdavo taip, kad jis atvykdavo grynai čekių paimti, o būdavo, kad jis pildavosi pats kuro ir tuomet, kai pildavosi kuro, visuomet prašydavo sąskaitos faktūros, kuri buvo pildoma UAB „D.“ vardu. Šiuo atveju jis paimdavo ir jam priklausantį čekį ir kitą, jam nepriklausantį. Taigi kai iš tikrųjų kuras buvo pilamas UAB „D.“ vardu, be kasos čekio, buvo išrašoma sąskaita faktūra ir kiek prisimena, jis atsiskaitinėdavo grynais pinigais. Ji pati niekada jo neklausė, kam jam reikalingi, kitų asmenų, čekiai. Jokio atlygio už čekius iš vyriškio negavo. Ji tiesiog duodavo nieko blogo nepagalvojusi ir nesuvokdama, kad daro kažką neteisėto. Jam nepriklausančius čekius vyriškiui perduodavo už degalinės pastato, kur yra nefilmuojama, taip darė, nes nenorėjo problemų darbe. Vyriškis taip daryti jos neprašė. Nori patikslinti, kad čekius atspausdindavo ne tada, kai jis atvykdavo, o paruošdavo ir perduodavo jam atvykus. Tik patį pirmą kartą yra atspausdinusi iš karto. Kažkur nuo 2013 m. rudens to vyriškio ji nematė ir jis daugiau niekada neatvažiavo čekių. Degalinėje, kurioje ji dirba, kurą UAB „D.“ pildavosi ir kiti asmenys, kiek prisimena jie mokėdavo grynais ir buvo išrašoma sąskaita faktūra, ar mokėdavo kreditine kortele, neprisimena (t. 1, b. l. 65-66).

Liudytojos M. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad ji apie 4 metus dirba UAB „E.“ priklausančioje degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Jos pareigos yra operatorė. 2013 m. pavasarį, vasarą, tikslios datos neprisimena, jai dirbant degalinėje, pirmą kartą į ją kreipėsi asmuo (neprisimena, vyras, ar moteris) ir paklausė, ar negali duoti laisvų kasos čekių, ji sutiko, kadangi kompiuterinėje programoje galima atspausdinti čekį, patvirtinantį prieš tai buvusį kuro įpylimą, į jį įvedant reikiamos bendrovės kodą ir tuomet kasos čekyje atsiranda įmonės pavadinimas ir kodas. Jis sumos, kokiai reikalingas čekis nenurodė. Taigi tokiu būdu ji UAB „D.“ yra davusi per 2013 m. pavasarį ir vasarą, datų neatsimena iki 10 čekių, bet ne daugiau. Ji atsimena, kad vienu metu atvažiuodavo vaikinai apie 20-25 metų amžiaus, kurių duomenų nežino, požymių nurodyti negali ir atpažinti negalėtų. Vienu metu atsimena, kad atvažiuodavo kažkokia moteris, kuri buvo apie 50 m. amžiaus, jos jokių duomenų nežino, požymių nurodyti negali ir atpažinti negalėtų. Ji nurodytiems asmenims duodavo čekius įvairiomis sumomis (kokie buvo), jie niekada konkrečių sumų nenurodydavo. Prieš atspausdindama čekį, ji įvesdavo įmonės kodą ir gaudavosi, kad kasos čekis būdavo UAB „D.“ vardu. Asmenys nesakė, kaip jie susiję su nurodyta bendrove. Ji jų neklausė. Kokiais automobiliais jie atvažiuodavo nežino, nes nekreipė dėmesio. Taip pat nesakė, kokiu tikslu reikalingi čekiai. Čekius paduodavo savo darbo vietoje, iš jos niekur neišeidama, būdavo, kad palikdavo ir perduodavo kiti darbuotojai. UAB „D.“ asmenys pildavosi degalinėje kurą ir atsiskaitinėdavo įvairiai – grynais pinigais, kreditinėmis kuro kortelėmis. Tuo atveju, kai buvo atsiskaitoma grynais, visuomet buvo išrašoma sąskaita faktūra. Ji tiesiog duodavo nieko blogo nepagalvojusi ir nesuvokdama, kad daro kažką neteisėto. Maždaug nuo 2013 m. rudens, tikslios datos neprisimena, UAB „D.“ asmenys nebeprašė čekių. Jie atvažiuodavo piltis kuro, bet atliekamų čekių neprašė (t. 1, b. l. 68-69).

Liudytojo P. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „D.‘ dirbo nuo 2013-11-20 iki 2014-04-09. Jo pareigos buvo vairuotojas – ekspeditorius, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Klientams išvežiodavo prekybos centro „Senukai“ prekes. Prekes išvežiodavo visame Vilniuje. Kurą pildavosi tik „Emsi“ degalinėse su kuro kortele. Jam atrodo, kad tai buvo kreditinė kortelė. Nurodytą kortelę jam davė direktorius S. G.. Už kuro įsigijimą atsiskaitydavo pačiam direktoriui S. G., tai yra jis vieną kartą į mėnesį laisva forma pildydavo atskaitą ir kartu su kasos čekiais pateikdavo S. G.. Ataskaitoje rašydavo kilometražą, pilto kuro kiekį bei prekių išvežiojimo taškus. Grynais pinigais jis neatsiskaitinėdavo. Kurą pildavosi visose „Emsi“ degalinėse. Jam dirbant, niekas iš bendrovės jo neprašė degalinėse imti ne tik savo, bet ir svetimus čekius. Taip pat nėra girdėjęs, kad tai būtų darę kiti vairuotojai, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 70-71).

Liudytojo D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.‘ dirbo apie mėnesį laiko, nuo 2013 m. balandžio mėnesio pabaigos, tikslios datos neprisimena iki 2013 m. gegužės mėnesio pabaigos, tikslios datos neprisimena. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Kurą pildavosi patys degalinėse „Emsi“, jam buvo išduota kreditinė degalinės „Emsi“ kortelė. Taigi už kurą atsiskaitydavo kreditinėmis kuro kortelėmis. Nuolaidų, nurodytos degalinės, kortelių neturėjo. Už kuro įsigijimą atsiskaitydavo pačiam direktoriui S. G., tai yra jis kiekvieną dieną pildydavo kelionės lapą ir prie jo buvo pridedami kasos čekiai, patvirtinantys kuro įsigijimą. Kelionės lapus su kasos čekiais mėnesio gale perdavė direktoriui. Kas bendrovėje buvo atskaitingas asmuo nežino. Grynais pinigais jis niekada neatsiskaitinėdavo. Kurą pildavosi degalinėse, esančiose išvažiuojant iš Vilniaus, kelyje Vilnius – Kaunas, degalinėje Jeruzalėje, prie parduotuvės „Rimi“, taip pat Laisvės pr., tikslaus adreso nežino, taip pat vieną kartą yra pylęsis degalinėje, esančioje Žirmūnuose, Kareivių g., Vilniuje. Dirbdamas iš darbuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 72-73).

Liudytojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.‘ dirbo apie dvi savaites laiko 2013 m. rugpjūčio mėn., tikslių datų neprisimena. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas (kurjeris), į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Krovinius imdavo iš bendrovės „Venipak“ sandėlių, iš nurodytos bendrovės klientų. Jis vienas nedirbo, su juo kartu važinėjo jo kolega A. J., jis turėjo jį apmokinti dirbti. Iš nurodytos bendrovės išėjo dėl mažo apmokėjimo už darbą. Kurą pildavosi patys degalinėje „Emsi“, direktoriaus buvo pasakyta, kad arčiausia piltis degalinėje, esančioje Minsko pl. (prie Liepkalnio Maximos). Ten buvo arčiausia, kadangi jų aptarnaujama teritorija buvo Naujininkai, Liepkalnis. Už kurą atsiskaitydavo įmonės kuro kortele, ar tai buvo kreditinė, ar debetinė kortelė nežino. Neatsimena, ar tai buvo UAB „Emsi“ išduota kortelė, bendrovės pavadinimo neprisimena. Nuolaidų, nurodytos degalinės, kortelių neturėjo. Kortele atsiskaičius už kurą, kasos čekius dėdavo į papkę, kuri buvo automobilyje. Tai daryti buvo nurodęs direktorius S. G.. Taip pat jam A. buvo sakęs ir parodęs, kad deda į papkę. Kažkokius dokumentus pildydavo A., jis juos gavo užpildyti likus kelioms dienoms iki jų išėjimo iš darbo, nes jie kartu išėjo. Kokius dokumentus pildė A. nežino. Tie dokumentai taip ir liko mašinoje, taip pat papkėje paliko visus kasos čekius, patvirtinančius atsiskaitymą už kurą. Kas bendrovėje buvo atskaitingas asmuo nežino. Grynais pinigais už kurą niekada neatsiskaitinėdavo. Dirbdamas iš darbuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus. Jis pats asmeniškai niekada to nėra daręs (t. 1, b. l. 74-75).

Liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.‘ dirbo nuo 2014-04-14 iki 2014 m. gegužės vidurio. Dirbo vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose. Jis išvežiodavo klientams prekes, įsigytas „Senukų“ prekybos centre. Kurą pildavo patys naudodami UAB „Emsi“ kreditines kuro korteles. Grynais pinigais jis niekada neatsiskaitinėdavo. Dirbdamas iš darbuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus. Jam dirbant buvo tik kreditinės kuro kortelės. Jis asmeniškai UAB „Emsi“ nuolaidų kortelių neturėjo. Pildavosi tik „Emsi“ degalinėse, jokių kitų degalinių kreditinių, nuolaidų kortelių neturėjo. Ataskaitas kiek pravažiuota kilometrų, kelionės lapus su kasos čekiais perduodavo direktoriui S. G.. Ataskaitą ir kelionės lapą reikėdavo pildyti kartą per mėnesį. Kas bendrovėje buvo atskaitingas asmuo nežino (t. 1, b. l. 76-77).

Liudytojo J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „D.‘ dirbo nuo 2013 m. lapkričio mėnesio. Dirbo iki 2014-06-01. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Krovinius imdavo iš prekybos centro „Senukai“ ir išvežiodavo klientams. Kurą pildavosi degalinėse „Emsi“. Direktorius S. G. buvo davęs kreditines nurodytos degalinės kuro korteles. Degalus pildavosi dažniausiai degalinėje, esančioje Kareivių g., Vilniuje, nes jis krovinius imdavo iš „Banginio“, tačiau yra kuro pylęsis ir kitose „Emsi“ degalinėse: degalinėje - Vilnius – Panevėžys 5 kilometras, degalinėje, esančioje gal 1 km. už Pilaitės (važiuojant Sudervės keliu), degalinėje, esančioje Liepklanio g., prie Trakų Vokės, Laisvės pr. (praktiškai visose „Emsi“ degalinėse). Nuolaidų, nurodytos degalinės, kortelių neturėjo. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitydavo kiekvieną dieną pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo nurodoma dienos pradžioje spidometro parodymai, darbo pabaigoje spidometro parodymai, pravažiuotas atstumas ir sunaudoto kuro kiekis. Taip pat prie kelionės lapų buvo prisegami kasos čekiai, patvirtinantys kuro įsigijimą. Nurodytus kelionės lapus mėnesio gale atiduodavo direktoriui S. G.. Grynais pinigais už kurą niekada neatsiskaitinėjo. Jam dirbant, jo niekas neprašė degalinėse imti ne tik savo kasos čekius, bet paprašyti ir kitų čekių ir perduoti juos bendrovei. Dirbdamas iš darbuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „Deriva LT“ rekvizitus (t. 1, b. l. 78-79).

Liudytojo R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „D.‘ dirbo nuo 2013 m. gegužės mėn. iki rugpjūčio mėnesio, tikslių datų neprisimena. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas (kurjeris), į jo pareigas įėjo siuntų išvežiojimas iš įmonės „Venipak“ sandėlių. Jis siuntas vežiojo tik Vilniuje, tačiau po visą miestą. Kurą pildavosi degalinėse „Emsi“. Direktorius S. G. buvo davęs kreditines nurodytos degalinės kuro korteles. Degalus pildavosi dažniausiai degalinėje, esančioje Savanorių pr. (išvažiuojant iš Vilniaus), taip pat pildavosi degalinėse Laisvės pr. (Pašilaičiuose), Jeruzalės g. (prie prekybos centro Rimi). Nuolaidų, nurodytos degalinės, kortelių neturėjo. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitydavo kiekvieną dieną pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo nurodoma dienos pradžioje spidometro parodymai, darbo pabaigoje spidometro parodymai, pravažiuotas atstumas, sunaudoto kuro kiekį patvirtindavo prie kelionės lapo prisegami čekiai. Kelionės lapus mėnesio gale priduodavo direktoriui Sigitui. Jam dirbant, jo niekas neprašė degalinėse imti svetimų čekių ir perduoti juos bendrovei. Dirbdamas iš darbuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 80-81).

Liudytojo K. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.‘ dirbo nuo 2012 m. pabaigos iki 2013 m. vasaros pabaigos, tikslių datų neprisimena. Jo pareigos buvo vairuotojas – ekspeditorius. Į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Prekes imdavo iš UAB „Venipak“ ir išvežiodavo Vilniaus teritorijoje. Kurą pildavosi pats degalinėse „Emsi“. Direktorius S. G. buvo davęs UAB „Emsi“ kreditinę kuro kortelę, su kuria pastoviai pildavosi kurą. Mano, kad kreditinės kortelės suteikdavo ir nuolaidas kurui. Grynais pinigais už kurą neatsiskaitinėjo. Už kuro įsigijimą atsiskaitydavo pačiam direktoriui S. G., pildydavo kelionės lapus, kuriuose buvo nurodomas kilometražas, kasos čekius, patvirtinančius kuro įsigijimą dėdavo prie kelionės lapų ir kelionės lapus su čekiais atiduodavo direktoriui S. G.. Kelionės lapus atiduodavo kai sutikdavo direktorių, tai yra kiek tuo metu turėdavo kelionės lapų, tiek jų ir perduodavo. Nebuvo nustatytas konkretus periodiškumas, kas kiek laiko turi būti direktoriui pateikti kelionės lapai. Kas bendrovėje buvo atskaitingas asmuo nežino. Kurą pildavosi degalinėse: Kareivių g., Savanorių pr. gale (išvažiuojant iš Vilniaus), Pilaitėje, Jeruzalėje prie prekybos centro „Rimi“, Laisvės pr. (Pašilaičiuose). Jam dirbant jis nėra iš degalinių ėmęs ne savo kasos čekių, jo to daryti niekas neprašė ir iš kitų vairuotojų nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 82-83).

Liudytojo T. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.‘ dirbo apie 11 dienų, 2013 m. lapkričio mėnesį. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Krovinius imdavo iš prekybos centro „Senukai“ ir išvežiodavo klientams. Kurą pildavosi degalinėje „Emsi“ ir visada pildavosi vienoje ir toje pačioje degalinėje, esančioje Kareivių g., Vilniuje. Jis asmeniškai jokios, nei kreditinės, nei debetinės, nei nuolaidų, įmonės vardu išduotos kortelės neturėjo. Jis pats už kurą neatsiskaitinėdavo. Jam buvo pasakyta, kad baigiantis kurui reikia skambinti direktoriui Sigitui, pavardės neprisimena. Taigi jis taip ir darydavo, tuomet į aukščiau nurodytą degalinę atvykdavo Sigitas ir atsiskaitydavo už kurą. Jis nežino, ar jis atsiskaitydavo grynais, ar kortele, nes nematė, su juo kartu prie kasos niekada neidavo. Kasos čekių jis neturėjo, nes juos visada paimdavo Sigitas. Jis lyg tai kažkokius dokumentus pildydavo atsiskaitydamas už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą, tačiau neprisimena, taip pat neprisimena kiek kartų tai darė dirbdamas nurodytoje bendrovėje. Kas bendrovėje buvo atskaitingas asmuo nežino. Jis dirbdamas negirdėjo, kad kiti vairuotojai degalinėse būtų ėmę kasos čekius ne už savo kurą, tai yra ne savo kasos čekius ir būtų atidavinėję Sigitui (t. 1, b. l. 84-85).

Liudytojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „D.‘ 2012 m. žiemą, tikslios datos neprisimena, tačiau dirbo apie dvi savaites. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas - ekspeditorius, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Krovinius jis imdavo iš UAB „Venipak“ ir išvežiodavo Vilniuje. Jam buvo priskirtas Vilniaus centras. Kadangi jis dirbo neilgai, pats asmeniškai kuro nepylė. Kai pradėjo dirbti automobilio kuro bakas pilnai buvo užpildytas, kurio talpa apie 70 litrų. Kas ir kur buvo užpildęs baką kuru nežino. Bendrovės direktorius S. G. jam buvo davęs degalinės „Emsi“ kreditinę kuro kortelę, ar tai kartu buvo ir nuolaidų kortelė nežino, tačiau jis nurodytos kortelės nepanaudojo, nes kol dirbo jam užteko kuro. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitinėdavo pildydamas kelionės lapus, kuriuose buvo nurodomi spidometro parodymai pradėjus ir baigus darbą ir pravažiuotas atstumas. Kadangi jis pats kuro nesipylė, todėl neturėjo kasos čekių ir dėl tos priežasties nesegdavo prie kelionės lapų. Kelionės lapus perduodavo S. G., kai susitikdavo su juo. Kažkoks konkretus kelionės lapų pateikimo periodiškumas nustatytas nebuvo. Jis dirbdamas negirdėjo, kad kiti vairuotojai degalinėse būtų ėmę kasos čekius ne už savo kurą, tai yra ne savo kasos čekius ir būtų atidavinėję Sigitui. Jo to daryti niekas neprašė ir apie tai jis nieko nežino (t. 1, b. l. 86-87).

Liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis dirbo UAB „D.“, bendrovėje dirbo kelis mėnesius. Įsidarbino 2013 m. pavasarį, tikslios datos neprisimena ir iš bendrovės išėjo 2013 m. vasarą, tikslios datos neprisimena. Jo pareigos buvo vairuotojas. Jis turėdavo išvežioti siuntas, kurias ėmė iš bendrovės „Venipak“. Siuntas išvežiodavo Vilniaus mieste, jam buvo paskirta teritorija prie Vilniaus oro uosto, po to gyvenvietės: Nemėžis, Skaidiškės ir toliau link Baltarusijos pasienio. Kurą į automobilį pildavo pats su degalinės „Emsi“ kreditine kortele, kurią buvo davęs direktorius S. G.. Grynais už kurą niekada neatsiskaitinėjo. Nurodytos degalinės nuolaidų kortelių neturėjo. Už sunaudotą kurą atsiskaitydavo pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo nurodoma, kiek buvo pravažiuota kilometrų ir koks sunaudotas kuro kiekis. Kelionės lapus pildydavo kiekvieną dieną, kuriuos priduodavo direktoriui S. G. vieną kartą per mėnesį. Prie kelionės lapų buvo pridedami kasos čekiai, patvirtinantys kuro įsigijimą. Kurą pildavosi „Emsi“ degalinėse Vilniuje: Savanorių pr. gale, tikslaus adreso neprisimena, Kareivių g., tikslaus adreso neprisimena. Jam dirbant, jo niekas iš bendrovės neprašė imti degalinėse ne tik savo kasos čekius, bet ir svetimus, taip pat nėra girdėjęs, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 88-89).

Liudytojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad dirbo UAB „D.“ 2013 m. pavasarį apie mėnesį laiko, tikslios datos neprisimena. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Prekes imdavo iš UAB „Venipak“ ir išvežiodavo po Vilniaus miestą. Kurą pildavosi pats degalinėse „Emsi“, kadangi tuometinė bendrovės direktorė, kurios duomenų neprisimena, buvo davusi degalinės „Emsi“ kortelę, kokia tai buvo kortelė (debetinė, kreditinė, ar nuolaidų) nežino. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitinėdavo kiekvieną dieną pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo rašomi spidometro parodymai pradėjus ir baigus darbą bei pravažiuotas atstumas. Kasos čekius, patvirtinančius kuro įsigijimą prisegdavo prie kelionės lapų. Kelionės lapus bendrovei reikėjo priduoti mėnesio gale, keik atsimenu aš kelionės lapus atidavė direktorei. Grynais pinigais jis niekada neatsiskaitinėdavo už kurą. Kurą dažniausiai pildavosi degalinėje esančioje Savanorių pr. gale (išvažiuojant iš Vilniaus), taip pat yra pylęsis degalinėje, esančioje Kareivių g., galbūt pylėsi ir degalinėje, esančioje Laivės pr. (Pašilaičiuose). Kiek atsimena daugiau jokiose „Emsi“ degalinėse nėra pylęsis kuro. Jam dirbant niekas jo neprašė degalinėse imti ne savo kasos čekius, taip pat negirdėjo, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 90-91).

Liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad UAB „D.“ dirbo 2012 m. tačiau tiksliai kada dirbo šioje įmonėje neprisimena, dirbo apie pusmetį. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Prekes imdavo iš UAB „Venipak“ ir išvežiodavo po Vilniaus miestą, teko vežti į Rudaminą, į Salininkus, Medininkus. Kurą pildavosi pats degalinėse „Emsi“, kadangi tuometinis bendrovės direktorius vardu Sigitas, pavardės neprisimena, buvo davęs degalinės „Emsi“ kreditinę kortelę. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitinėdavo kiekvieną dieną pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo rašomi spidometro parodymai pradėjus ir baigus darbą bei pravažiuotas atstumas. Kasos čekius, patvirtinančius kuro įsigijimą prisegdavo prie kelionės lapų. Kelionės lapus bendrovei reikėjo priduoti mėnesio gale, keik atsimena jis kelionės lapus atidavė direktoriui vardu Sigitas. Grynais pinigais jis niekada neatsiskaitinėdavo už kurą. Kurą dažniausiai pildavosi degalinėje esančioje Savanorių pr. gale (išvažiuojant iš Vilniaus), taip pat yra pylęsis degalinėje, esančioje Kareivių g.,. Kiek atsimena daugiau jokiose „Emsi“ degalinėse nėra pylęsis kuro. Jam dirbant niekas jo neprašė degalinėse imti ne savo kasos čekius, taip pat negirdėjo, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 92-93).

Liudytojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis UAB „D.“ dirbo nuo 2013 m. lapkričio mėnesio pradžios iki 2014 m. sausio mėn. pabaigos, tikslių datų neprisimena. Jo pareigos nurodytoje bendrovėje buvo vairuotojas – ekspeditorius, į jo pareigas įėjo krovinių išvežiojimas. Prekes imdavo iš prekybos centro „Senukai“ ir išvežiodavo klientams Vilniaus regione. Kurą pildavosi pats degalinėse „Emsi“, kadangi vadinamas direktorius S. G. buvo davęs nurodytos degalinės kortelę, kokia tai buvo kortelė (debetinė, kreditinė, nuolaidų) nežino. Kiek atsimena oficialiai bendrovės direktore buvo S. G. žmona, tačiau realiai viskam vadovavo jis. Už pravažiuotą atstumą ir sunaudotą kurą atsiskaitinėdavo kiekvieną dieną pildydamas kelionės lapą, kuriame buvo rašomi spidometro parodymai pradėjus ir baigus darbą bei pravažiuotas atstumas. Kasos čekius, patvirtinančius kuro įsigijimą prisegdavo prie kelionės lapų. Kelionės lapus bendrovei reikėjo priduoti mėnesio gale, kelionės lapus atiduodavo S. G.. Grynais pinigais jis niekada neatsiskaitinėdavo už kurą. Kurą pildavosi visada vienoje degalinėje – Laisvės pr. (Pašilaičiuose). Jam dirbant niekas jo neprašė degalinėse imti ne savo kasos čekius, taip pat negirdėjo, kad vairuotojai, ar kiti darbuotojai iš degalinių būtų ėmę ne savo kasos čekius, prašydami į juos įrašyti UAB „D.“ rekvizitus (t. 1, b. l. 94-95).

Liudytojo O. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis niekada nėra buvęs kokios nors bendrovės direktoriumi, nieko nesupranta apie vadovavimą įmonėms. Kiek gyvenime yra dirbęs, visada dirbdavo tik darbininku. Jis niekada nėra pirkęs jokių bendrovių, nežino kaip tai daroma. Jis nežino bendrovės „D.“, jam toks pavadinimas nieko nesako. Taip pat jis nepažįsta asmens S. G., jam toks vardas nieko nesako. Jis nežino, kur yra Registrų centras, kuriame yra registruojamos įmonės. Tyrėjai parodžius 2014-06-02 vienintelio akcininko sprendimą, grafoje „Vardas, pavardė“ yra ne jo ranka parašytas vardas ir pavardė bei grafoje „parašas“ yra ne jo parašas ir parašytas ne jo ranka. Prašymo registruoti juridinių asmenų registre grafoje „parašas“ yra ne jo parašas ir parašytas ne jo ranka. Kas galėjo įrašyti jo vardą, pavardę ir pasirašyti nežino. Jis niekada neturėjo ir neturi elektroninio pašto. Niekada neturėjo kompiuterio, nes juo nemoka naudotis. Tyrėjai parodžius prašymo paskutiniame lape, esančius telefono numerius, gali pasakyti, kad tai ne jo telefono numeriai, niekada jų neturėjo. Taip pat deklaruotos gyvenamosios vietos adresas parašytas neteisingai, nes butas buvo ne 24, o 42. Jis ne vieną kartą buvo pametęs savo asmens dokumentus, paskutinį kartą buvau pametęs 2010 m. (t. 1, b. l. 97-98).

S. Z. M. S. 2015-03-10 paaiškinimu, kad UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje 2012 m. 16 atvejų buvo užfiksuoti duomenys pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, pažeidžiant 2001 m. LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatą, todėl tyrimo metu nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012 m, gruodžio mėn. UAB „D.“ 2013-01-01-2014-01-27 laikotarpiu įtraukė į bendrovės apskaitą 709 vnt. UAB „Emsi“ kasos pirkimo kvitus už 106 356,95 Lt, iš jų 18 485,56 Lt PVM, kuriuose užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės, nes kvituose nurodyti nuolaidų numeriai ne UAB „Emsi“ suteikti pagal 2012-12-07 sutartį Nr. 3569. UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje 2013-01-01 – 2014- 01-27 laikotarpiu 709 atvejais buvo užfiksuoti duomenys pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, pažeidžiant 2001 m. LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatą, todėl tyrimo metu nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013-01-01 – 2014-01-27. UAB „D.“ 2014-01-27 – 2014-03-31 laikotarpiu įtraukė į bendrovės apskaitą 138 vnt. UAB „Emsi” kasos pirkimo kvitus už 20 564,40 Lt, iš jų 3569,07 Lt PVM, kuriuose užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės, nes kvituose nurodyti nuolaidų numeriai ne UAB „Emsi“ suteikti pagal 2012-12-07 sutartį Nr. 3569. UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje 2014-01-28 – 2014-03-31 laikotarpiu 138 atvejais buvo užfiksuoti duomenys pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, pažeidžiant 2001m. LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatą, todėl tyrimo metu nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013-01-28 – 2014-03-31 (t. 1, b. l. 106-107).

Liudytoja apklaustos Z. M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad dirbo FNTT prie LR VRM, šiuo metu yra pensijoje. Atliko UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad nuo 2012-11-27 iki 2014-01-28 įmonės direktore buvo I. G., o nuo 2014-01-28 iki 2014-06-03 įmonės direktoriumi buvo S. G.. Įmonės buhalterinę apskaitą tiriamuoju laikotarpiu tvarkė buhalterė N. K.. Nustatyta, kad įmonė nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. (tiriamasis laikotarpis) pateikdavo neteisingus duomenis įmonės apskaitoje ir PVM bei PM deklaracijose apie kuro prikimus ir įmonės gautą pelną - įmonė padidindavo pirkimo PVM, nors realiai pirko mažiau prekių (paslaugų), tuo sumažino mokėtiną į biudžetą PVM mokestį ir pelno mokestį. PVM deklaracijoje už 2012 m. gruodžio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 777 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 1110 Lt, t. y. sumažino PVM mokestį 332,68 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. sausio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 892 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 1637 Lt, t. y. sumažino PVM mokestį 744,79 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. vasario mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 280 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 11462 Lt, t. y. sumažino PVM mokestį 1181,88 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. kovo mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 102 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 1663 Lt, t. y. sumažino PVM mokestį 1560,91 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. balandžio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 239 Lt grąžintiną PVM, o turėjo nurodyti 1664 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1903,37 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. gegužės mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 34 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 1934 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1900,38 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. birželio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 657 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 1902 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1244,51 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. liepos mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 396 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 2146 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1750,19 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. rugpjūčio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 889 Lt grąžintino PVM, o turėjo nurodyti 921 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1809,72 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. rugsėjo mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 93 Lt grąžintino PVM, o turėjo nurodyti 1121 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1213,76 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. spalio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 294 Lt grąžintino PVM, o turėjo nurodyti 1210 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1504,12 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. lapkričio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 2442 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 3623 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1181,01 Lt; PVM deklaracijoje už 2013 m. gruodžio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 517 Lt grąžintino PVM, o turėjo nurodyti 675 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1191,85 Lt; PVM deklaracijoje už 2014 m. sausio mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 513 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 2189 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino PVM mokestį 1675,95 Lt; PVM deklaracijoje už 2014 m. vasario mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje padidino grąžintiną į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 1650 Lt grąžintino PVM, o turėjo nurodyti 83 Lt grąžintino PVM, t. y. padidino grąžintino PVM mokestį 1567,14 Lt; PVM deklaracijoje už 2014 m. kovo mėn. įrašė neteisingus duomenis apie pirktą PVM (jį padidina), ko pasėkoje sumažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, o būtent PVM deklaracijoje nurodė 498 Lt mokėtino PVM, o turėjo nurodyti 2096 Lt mokėtino PVM, t. y. sumažino mokėtiną PVM mokestį 1598,05 Lt. I. G. už jos vadovavimo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. gruodžio mėn. 7 d. iki 2014 m. sausio mėn. 27 d. priskaičiuojama 17 519,17 Lt mokėtino į biudžetą PVM. S. G. už jo vadovavimo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. sausio mėn. 28 d. iki 2014 m. kovo 19 d. priskaičiuojama 4 841, 29 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Už 2012 m. apskaičiuojama papildomai 79 Lt pelno mokesčio. Už 2013 m. apskaičiuojama papildomai 3684 Lt pelno mokesčio (t. 1, b. l. 109-111).

Įtariamąja apklaustos I. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad 2012 m. kažkur lapkričio mėn. jos vyras S. G., gim. (duomenys neskelbtini), įsteigė UAB „D.“. Įmonės steigimas ir veiklos vystymas buvo išimtinai jos vyro iniciatyva. Įmonės veikla buvo smulkūs krovinių pervežimai mikroautobusais, kuriuos jos vyras turėjo nuo senų laikų. Kai vyras įsteigė minėtą įmonę, jis paprašė, kad ji būtų įmonės direktore. Jis nenorėjo būti direktoriumi, kadangi tuo metu buvo registruotas darbo biržoje, o be to turėjo daug skolų, todėl jis aplamai savo vardu niekada nieko neregistruodavo. Ji tuo metu ir visą laiką turėjo darbą – dirbo kaip ir dabar UAB „Norfos mažmena“. Ji labai nenorėjo, kad jis steigtų įmonę ir nenorėjo būti įmonės direktore, kadangi jokios veiklos įmonėje tikrai nevykdytų ir nežinotų apie veiklą absoliučiai nieko. Tačiau vyras darė jai labai didelį spaudimą, nuolat ją įtikinėdavo, namuose dėl to kildavo konfliktai, todėl ji jam nusileido ir sutiko būti įmonės direktore, kuria buvo nuo įmonės įsteigimo dienos, t. y. nuo 2012 m. lapkričio mėn. 6 d. iki 2014 m. sausio 27 d. Taip pat ji buvo vienintelė akcininkė. Tuo metu santykiai su vyru blogėjo, 2013 m. gruodžio mėn. jis išsikraustė iš namų, todėl ji jo reikalavo, kad jis paimtų įmonę sau, t. y. atleistų ją nuo direktorės pareigų bei taptų pats įmonės direktoriumi bei akcininku, nes nenorėjo su įmone turėti nieko bendro. Jis sutiko ir nuo 2014-01-28 tapo įmonės direktoriumi ir akcininku. Per jos vadovavimo laikotarpį ji jokios veiklos įmonėje nevykdė, t. y. nieko nežinojo apie įmonės finansinę padėtį, veiklą, nepriiminėjo jokių sprendimų. Dokumentus, susijusius su įmonės apskaita pasirašinėjo, kadangi buvo įmonės direktore, o be to, jau visus užpildytus dokumentus jai nešė vyras, kuriuos ji tiesiog pasirašinėdavo, nesigilindama į jų turinį. Žinojo, kad įmonės apskaitą tvarkė buhalterė N. K., įmonėje dirbo apie 4-5 žmonės. Kaip minėjo, nesidomėjo įmonės veikla absoliučiai, visą veiklą tvarkė jos vyras. Yra girdėjusi, kad jos vyras S. G. turi kažkokių pažįstamų Emsi degalinėje ir imdavo kuro čekius, tačiau kam jis tą darė, nežinojo, gal kažkiek ir suprato, kad gal tikslu sumokėti kažkokius mažesnius mokesčius. Tačiau, kaip minėjo, į įmonės veiklą niekada nesigilino. Apie įtarime išvardintas deklaracijas nieko pasakyti negali, kadangi ji jų niekada nepildė, įmonės apskaitą tvarkė kaip sakė N. K. su jos vyru. Ji deklaracijų niekada nepildė ir VMI neteikė, ji jų niekada nematė. Kokias deklaracijas pildė, kada ir kokiu būdu teikė, reikia klausti pas buhalterę ir jos vyrą. Todėl apie jose nurodytus neteisingus duomenis taip pat nieko pasakyti negali. Buhalterinėje apskaitoje ji iš viso nieko nesupranta, joje nesigaudo, todėl ji jos niekada ir netvarkė. Aplamai jokių apskaitos dokumentų ji ir nematė, matė tik tuos, kuriuos jai atnešdavo vyras pasirašyti, tačiau kaip minėjo, net nežino kokie tai buvo dokumentai. Visa įmonės apskaita buvo laikoma arba pas buhalterę N. K., arba pas jos vyrą – matė, kad portfelyje nešioja kažkokius dokumentus. Apie fiktyvius čekius, kurie buvo įtraukti į įmonės apskaitą, taip pat nieko pasakyti negali, tik yra girdėjusi, kad jis kažką daro su tais kuro pirkimo čekiais, tačiau ką tiksliai, nežinojo. Gali pabrėžti, kad buvo tik statytinė direktorė, kadangi to prašė jos vyras, jokios veiklos įmonėje nevykdė, apskaitos netvarkė, turėjo savo nuolatinį darbą, visą veiklą vykdė jos vyras S. G., taip jis kartu su buhalterė tvarkė įmonės apskaitą. Kiek žino jos vyras šiuo metu gyvena Norvegijoje, jokių jo kontaktų neturi. Paskutinį kartą matė jį 2013 m. pabaigoje. Skyrybų procese jis nedalyvavo, jį atstovavo advokato padėjėjas V. R., iš jo sužinojo, kad jis yra išvykęs į Norvegiją. Su dukra jis irgi nebendrauja. Jo tėvai yra mirę, o brolis jo gyvena JAV. Kiek žino, Lietuvoje jis su niekuo nebendrauja. Ar jis sugrįžta į LR, nežino (t. 1, b. l. 122-123).

2015-08-12 vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, bei įtariamosios I. G. atžvilgiu (t. 1, b. l. 5-8).

2014-12-31 specialisto išvada Nr. 5-1/146, iš kurios matyti, kad Bendrovė „D.“ nenaudojo visų pagal 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3569 su UAB "EMSI" gautų nuolaidų bei debetinių kortelių, tačiau į bendrovės apskaitą buvo įtraukti degalų pirkimo kvitai, kuriuose nurodyti ne UAB „EMSI“ suteiktų nuolaidų kortelių numeriai. Tyrimui pateikti UAB „D.“ 2012 11-30 – 2014-03-31 laikotarpio 1 048 kuro pirkimo kvitai, iš jų:

-42 kasos kvitai ne UAB „EMSI“ degalinėse pirkto kuro;

-60 kasos kvitų (36 kasos kvitai UAB „EMSI“ ir 24 kasos kvitai kitų degalinių kasos kvitai) pirkto kuro be nuolaidų kortelės;

-83 kasos kvitai UAB „EMSI“ degalinėse pirkto kuro pagal 2012 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3569 gautas magnetines nuolaidų bei debetines magnetines korteles;

-863 UAB „EMSI“ kuro pirkimo kasos kvitai ne UAB„EMSI“, pagal 2012 m. gruodžio 7 d. sutartį Nr. 3569, suteiktas nuolaidų korteles.

Tyrimo metu, įvertinus pateiktus UAB „D.“ dokumentus, UAB „EMSI“ kuro pirkimo čekius bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktą informaciją daroma išvada, kad „D.“ buhalterinės apskaitos registruose buvo įrašyti duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas (863 kuro pirkimo čekiai, panaudojus bendrovei nepriklausančias nuolaidų korteles), kurios iškreipė duomenis apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus. Bendrovė „D.“, įrašydama 2012 m. gruodžio mėn. į apskaitą 16 UAB „EMSI“ kasos pirkimo kvitų, iš viso už 1 916,78 Lt, iš jų 332,68 Lt PVM, kuriuose užfiksuoti nuolaidų numeriai ne UAB „Emsi“ suteikti pagal 2012 m. gruodžio 7 dienos sutartį Nr. 3569, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatą ir dėl 2013-01-01 – 2014-03-31 laikotarpio 847-ių UAB „EMSI“ kasos pirkimo kvitų, iš viso už 126 921,35 Lt, iš jų 22 027,63 Lt PVM, kuriuose užfiksuoti nuolaidų numeriai ne UAB „Emsi“ suteikti pagal 2012 m. gruodžio 7 dienos sutartį Nr. 3569 įtraukimo į apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (2012 m. balandžio 24 d. įstatymas Nr. XI-1988, redakcija) 6 str. 2 d. nuostatą ir 13 str. 3 d. nuostatą (t. 2, b. l. 128-198, t. 3, b. l. 1-189).

Taip pat iš 2014-12-31 specialisto išvados Nr. 5-1/146 matyti, kad tyrimui pateiktų kuro pirkimo čekių duomenimis už kurą buvo sumokėta grynais pinigais pagal 668 kuro pirkimo čekius, iš jų 592 kuro pirkimo čekiai buvo apmokėti, naudojant ne uždarosios akcinės bendrovės „EMSI“ suteiktomis bendrovei „D.“ nuolaidų kortelėmis. Iš viso pagal pateiktus UAB „EMSI“ kuro pardavimo čekius, kuriuose nurodytos nuolaidų kortelės nepriklausė UAB „D.“ pagal 2012 m. gruodžio 7 d. sutartį Nr. 3569 buvo apmokėtas grynais pinigais 19 324,59 ltr kuro pirkimas už 85 563,88 Lt, iš jų 14 849,93 Lt PVM.

Pažeidžiant 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 4 dalies nuostatą UAB „D.“ už 2012 m. gruodžio mėnesį, už 2013 metus bei už 2014 m. sausio-2014 m. kovo mėnesių laikotarpius buhalterinės apskaitos registruose „Didžioji knyga“ ir „Sąskaitų istorija“ (6000-636, išlaidos) užfiksavo iš viso 106 477,83 Lt sąnaudų pagal juridinės galios neturinčius dokumentus, t.y. UAB „EMSI“ degalinių kasos čekius, kuriuose užfiksuoti ne UAB „D.“ nuolaidų kortelių numeriai, kurie buvo gauti pagal 2012 m. gruodžio 7 d. sutartų Nr. 3569 iš UAB „EMSI“, iš jų:

Aukščiau paminėti byloje surinkti ir ištirti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visiškai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą. Šie įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis S. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nuo 2012-11-27 iki 2014-01-28, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, taip pat, kad jis, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nuo 2012-11-27 iki 2014-01-28, turėdamas tikslą panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Kaltinimo faktines aplinkybes teismas pripažįsta įrodytomis. Kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Veikos yra baigtos. Kaltinamojo S. G. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.