Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-38-300/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-02-19
Bylos Nr.: 1A-38-300/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis: J. S.
Nukentėjusysis: T. P.
Advokatai: Aušra Žukienė

Kategorijos

1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
1.2.4.6.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-38-300/2015Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00644-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1; 1.2.4.6.8; 2.4.6.3.1; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorams Inetai Žilinskienei, Sigitui Dobiliauskui,gynėjai advokatei Aušrai Žukienei,nuteistajam J. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu bei dalinio bausmių sudėjimo būdu su Telšių rajono apylinkės teismo 2014-03-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams 2 (dviem) dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista solidariai iš – J. S., J. S. ir R. A. 287,47 Lt už T. P. gydymą Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai.

Priteista iš J. S. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo T. P. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. S. ir R. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta, tačiau dėl jų nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 15 d., apie 22 val., veikdamas kartu su R. A., būdami J. S. sukurstyti pažeisti viešėją tvarką, t. y. už J. S. atkeršyti jį įžeidusiems asmenims, veikdami kartu su R. S., gim. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bei kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), bendrais įžūliais veiksmais, tyčia suduodant daugybinius smūgius E. S., T. B., E. Š. ir T. P. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir tuo pačiu T. P. padarė galvos sumušimą su nosies minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą nosies dešinėje, nosikaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį ir jo atžvilgiu priimti kitą sprendimą.

Skunde nurodo, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarimą Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Nurodo, jog BPK 305 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyta nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados, tačiau to skundžiamame nuosprendyje nėra. Apelianto teigimu, teismas kaltina jį, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 ir 138 str. 2 d. 8 p., tačiau kodėl būtent taip kvalifikuoja jo veiksmus – visai neakcentuoja. Taigi teigia, kad nuosprendis nei savo forma, nei savo turiniu neatitinka BPK 302–307 straipsnių, nėra įtikinamas, kelia abejonių dėl jame nurodytų nusikalstamų veikų, kadangi teismas savo sprendimo nemotyvavo, neišdėstė įrodymų analizės, dėl to mano, kad jis nėra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantui neaišku, kodėl jį pripažino kaltu būtent pagal tas nusikalstamas veikas, pagal kurias jį nuteisė. Taip pat nurodo, kad jis neturėjo tikslo teismo nurodytu laiku nurodytoje vietoje pažeisti viešosios tvarkos, nes tik ėjo kartu su draugais padėti pasiaiškinti iškilusių neaiškumų su J. S., o ne J. S. sukurstytas pažeisti viešąją tvarką. Dėl savo kaltės pripažinimo teismo posėdžio metu nurodo, kad jam buvo aktualu tik greičiau baigti bylos nagrinėjimą, nes tuo metu jis žinojo, kad yra susitaikęs su nukentėjusiuoju T. P. ir tuo pagrindu jam tikrai nebus skirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Nuteistojo įsitikinimu, teismas tapatina viešąją tvarką ir viešąją vietą, nes ne bet kuris neteisėtas veikimas viešoje vietoje būtinai sutrikdo ir viešąją tvarką. Todėl mano, kad teismas nenustatė objektyviųjų padarytos veikos požymių, neatskleidė subjektyviųjų veikos požymių – kokio tikslo jis siekė ir kokius padarinius numatė, suvokė (chuliganiškas paskatas), kai „įsivėlė“ į konfliktą. Teigia, kad byloje surinktais įrodymais nėra nenustatyta, kad jis prieš muštynes turėjo susiformavęs kokį nors apibrėžtą ar neapibrėžtą nusikalstamą sumanymą, dėl to nurodo manantis, kad jo veiksmų teismas visai nevertino. Apelianto teigimu, teismui nebuvo jokio pagrindo laikyti jo elgesį įžūliu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį ir tvarką, nes nebuvo nustatyta, kad jis būtų siekęs pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, tyčia priešpastatyti save visuomenei, susipriešinti su ja. Grįsdamas savo teiginį nurodo, kad byloje nėra nustatytas ir apklaustas nė vienas aplinkinis, kuris būtų patyręs išgąstį, būtų buvęs šokiruotas dėl jo elgesio, t. y. kad jis savo veiksmais būtų sukėlęs viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą, kadangi jis pažeisti viešosios tvarkos nesiekė ir atitinkamų padarinių nesukėlė. Nurodo ir tai, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį T. P. nenaudojo, o jeigu ir galėjo panaudoti, tai tik netyčia ir dėl asmeninių priežasčių. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad jo nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, o tai sudarytų chuliganiškų paskatų turinį. Taip pat nurodo, kad teismas nustatė, kad jis nusikalstamas veikas, už kurias jį nuteisė, įvykdė su kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tačiau, pasak apelianto, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT 2K-P/2009) praktika, bendrininkavimas su nenustatytais asmenimis gali būti inkriminuojamas, tačiau tik tuo atveju, kai iš bylos aplinkybių galima nustatyti kiekvieno nusikalstamoje veikoje dalyvavusio nenustatyto asmens indėlį į bendrą veiką, visų nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų bendrą susitarimą ir, žinoma, bendrą tyčią sukeltų pasekmių atžvilgiu. Šiuo atveju, pasak nuteistojo, nuosprendžio nustatomojoje dalyje net nenurodoma, koks kiekis nenustatytų asmenų veikė kartu su jais – nuteistaisiais, vykdant nusikalstamas veikas, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas šiose veikose dalyvavęs asmuo ir, ypatingai, kokio konkrečiai asmens veiksmais buvo sukeltos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos pasekmės. Be to, nurodo ir tai, kad teismas nuosprendyje neteisingai nurodo ir jo ankstesnį nuteisimą, t. y. 2014-05-15, nors turi būti kita Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo data – 2014-03-12. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad jis nusikalstamas veikas įvykdė 2012-07-15, o 2014-03-12 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendyje teigiama, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., įvykdė 2013 m. rugpjūčio 24 d. Pagal šį teismo nuosprendį jis buvo nuteistas viešųjų darbų 3 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui, kurią jis atliko 2014-07-08. Todėl nuteistajam nesuprantama, kodėl teismas atliktą bausmę bendrino su paskirtąja. Apibendrindamas tai, kas paminėta, nuteistasis daro išvadą, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, taip pat netinkamai, ne pagal tuos baudžiamojo kodekso straipsnius, kvalifikavo jam inkriminuotas veikas. Dėl to mano, kad taip buvo padaryta esminių šio kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 4 p.).

Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo už viešosios tvarkos sutrikdymą ir dėl T. P. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų. Tvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. ne pagal tuos baudžiamojo kodekso straipsnius kvalifikavo jam inkriminuotas veikas, kadangi jis pažeisti viešosios tvarkos nesiekė ir atitinkamų padarinių nesukėlė, taip pat teigia ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, kas sudarytų chuliganiškų paskatų turinį.

Tačiau teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims, ir, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad byloje esančia medžiaga įrodyta, jog nuteistasis J. S. įvykdė jo ginčijamas nusikalstamas veikas, kurios pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuotos teisingai ir pagrįstai.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tai, kad J. S. betarpiškai realizavo visus jo ginčijamų nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, patvirtina: atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad J. S. kvietė juos eiti prie ligoninės, iš viso ėjo gal šeši vaikinai, o J. S. sudavė vienam vaikinui. Taip pat patvirtino, kad ėjo daugiau esant J. S. iniciatyvai (2 t., 160-161 b. l.); kito atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės – J. S. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis patvirtino, kad ėjo kartu J. S. ir pripažino, kad jis parodė kitiems, kas jį įžeidė (2 t., 158–159 b. l.); paties apelianto parodymai, kai jis viso teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu prisipažino visiškai (2 t., 158, 194 b. l.) ir parodė, kad po J. S. skambučio jis kažkaip atsidūrė įvykio vietoje, įvyko susistumdymas. Pripažino, kad sudavė smūgius. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino kaip teisingus. Pripažino, kad bendrais veiksmais T. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtino, kad J. S. juos skatino eiti (2 t., 159–160 b. l.); 2012-07-18 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio turinio matyti, kad T. P. atpažino J. S., kaip asmenį, kartu su kitais buvusiais asmenimis sužalojusį jį ir E. S. (1 t., 36–37 b. l.); liudytojo R. S. parodymai, kai jis patvirtino, kad J. (S.) parodė, kur reikia eiti, nebūtų S. paskambinęs, nebūtų ten atsiradę (2 t., 163 b. l.); specialisto išvada Nr. G 1816/12 (03), iš kurios matyti, kad T. P. nustatytas galvos sumušimas su nosies minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva nosies dešinėje, nosikaulių lūžimu. Šį sužalojimą T. P. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nosies sritį kietu buku daiktu. Dėl nosies kaulų lūžimo sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, T. P. sužalojimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., 66–67 b. l.).

Taigi tai, kad J. S. dalyvavo konflikte (to jis ir neneigia) ir kad jis, veikdamas kartu su kitais asmenimis – R. A., R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bei kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis, būdami J. S. sukurstyti, iš chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, bendrais įžūliais veiksmais – suduodami daugybinius smūgius nukentėjusiesiems E. S., T. B., E. Š. ir T. P. į įvairias kūno vietas, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, ir tais pačiais veiksmais T. P. padarė galvos sumušimą su nosies minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą nosies dešinėje, nosikaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta.

Nepagrįstai nuteistasis J. S. savo apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismo nuosprendyje net nenurodoma, koks kiekis nenustatytų asmenų veikė kartu su jais – nuteistaisiais, vykdant nusikalstamas veikas, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas šiose veikose dalyvavęs asmuo ir, ypatingai, kokio konkrečiai asmens veiksmais buvo sukeltos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos pasekmės. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko ne tik apeliantas, tačiau ir R. A., R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bei kiti, tyrimo metu nenustatyti asmenys. Taigi būtinas minimalus pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų skaičius – du asmenys, t. y. nuteistasis J. S. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. A., tam, kad būtų galima pripažinti bendrininkavimą, šioje byloje yra nustatyti. Ir nors nenustatyta, kad nuteistasis J. S. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. A., R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bei kiti, tyrimo metu nenustatyti asmenys iš anksto būtų taręsi dėl jiems inkriminuotų veiksmų atlikimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką ir nukentėjusiųjų sveikatą, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą atitinka ir teismų praktika, kur konstatuota, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–459/2012). Todėl darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia nuteistasis, bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai ir nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis J. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. A. ir kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ir dėl to pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai, jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda, baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis J. S., veikdamas kartu su kitais asmenimis – R. A., R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bei kitais, tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikė vieninga tyčia ir juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys nusikalstamų veikų darymo metu – visi jie buvo pažįstami, jie buvo vienos jaunuolių grupės nariai, visi jie smurtinius veiksmus atliko kitos jaunuolių grupės narių atžvilgiu, jie savo veiksmais pritarė kitų bendrininkų veiksmams, kartu vienu metu puolė nukentėjusiuosius. Taigi visi jie, smurtaudami ir naudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, bei suduodami daugybinius smūgius nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, suprato, kokios pasekmės nukentėjusiųjų sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai. Todėl pripažįstama, jog nėra svarbu, kiek smūgių kuris kaltininkas sudavė kuriam nukentėjusiajam, kadangi jie, kaip bendravykdytojai, atsako bendrai ir baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį bei punktą.

Vadinasi, nustačius, kad smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo tiek nuteistasis J. S., tiek atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. A., tiek R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, tiek kiti, tyrimo metu nenustatyti asmenys, ir kad jie veikė bendrininkų grupėje, J. S. ir R. A. būnant nusikaltimų bendravykdytojais, apylinkės teismo išvada, kad visi kaltininkai tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo T. P. sveikatos sutrikdymo procese atsako pagal sukeltas pasekmes, šiuo atveju pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, yra teisinga.

Taigi, nors apeliacinės instancijos teismo posėdžiu metu nuteistojo gynėjos iniciatyva apklaustas liudytojas R. S. ir parodė, kad T. P. trenkė ir jam nosį sulaužė jis, tačiau anksčiau aptartais ir išanalizuotais duomenimis yra nustatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam T. P. buvo padarytais bendrais, t. y. tiek nuteistojo J. S., tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. A., tiek R. S., kuris tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, kitų, tyrimo metu nenustatytų asmenų, veiksmais. Be to, kaip matyti iš paties R. S. parodymų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu, kam jis sudavė, R. S. nurodyti negalėjo (2 t., 163 b. l.). Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti liudytojo R. S. parodymai, kad būtent nuo jo suduoto smūgio nukentėjusiajam T. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, laikytini kaip neatitinkantys tikrųjų įvykio aplinkybių ir vertintini kaip liudytojo R. S. siekis sušvelninti apelianto teisinę padėtį, ir todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad jis neturėjo tikslo teismo nurodytu laiku nurodytoje vietoje pažeisti viešosios tvarkos, nes tik ėjo kartu su draugais padėti pasiaiškinti iškilusių neaiškumų su J. S., o ne J. S. sukurstytas pažeisti viešąją tvarką. Akivaizdu, kad, viešoje vietoje sukeldami muštynes, kaltininkai suprato, jog savo įžūliais veiksmais sutrikdys viešąją tvarką, kad tuo metu šalia buvę asmenys pasijus nesaugiai, šokiruoti dėl fizinio smurto panaudojimo kitų asmenų atžvilgiu. Tačiau to nepaisydami, smurtinio pobūdžio veiksmus tęsė. Tokie veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pažeidžiantys viešą tvarką, nes jais buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiesiems, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl jų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), buvusių asmenų rimtis, parodyta nepagarba visuomenės atstovams, o nukentėjusiajam T. P. sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi tokie J. S. veiksmai visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais. Jis atskleidžiamas tiriant bei vertinant ir išorinius – objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais turi numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Nuteistasis J. S., veikdamas bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, matant aplinkiniams, ir suduodamas smūgius nukentėjusiesiems, bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiesiems, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Tai numatydamas, jis tokių padarinių norėjo ir jų siekė, todėl jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas, priešingai, nei mano apeliantas, ne visada eliminuoja veikos priešingumą viešajai tvarkai. Jeigu savo asmeniniams santykiams aiškintis kaltininkas pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys: Nr. 2K-414/2010, 2K-719/2012, Nr. 2K-437/2013). Taigi, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. S. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Todėl vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ar padarė kitus apelianto numanomus pažeidimus.

Taip pat nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, ir tai sudarytų chuliganiškų paskatų turinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-272/2010, 2K-293/2009). Jau aptartais duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje (prie gyvenamojo namo), fizinį smurtą, sukėlusį ilgalaikes pasekmes, pradėjo naudoti dėl mažareikšmės dingsties – norėdamas atkeršyti J. S. įžeidusiems asmenims, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo T. P. ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę – jie iki tol nebuvo pažįstami. Taigi tokie argumentai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Taigi nors apeliantui ir neaišku, kodėl jį pripažino kaltu būtent pagal tas nusikalstamas veikas, pagal kurias jį nuteisė, tačiau, kaip matyti iš apeliantui pareikštų kaltinimų, juose yra nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, konkretūs jo ir kitų bendravykdytojų veiksmai ir kitos aplinkybės, taigi pareikštas kaltinimas nuteistajam gana konkretus, jame, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nurodyta, kokius konkrečius veiksmus jis atliko bendroje nusikalstamoje veikoje.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde nurodytais teiginiais, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarimą Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kur numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus, tačiau pažymi tai, kad to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę. Be to, nagrinėjamu atveju teismas motyvavo savo sprendimą teisiamajame posėdyje liudytojų, nukentėjusiojo duotais parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Taigi vien dėl to, kad teismas nepateikė detalios įrodymų analizės, kai tiek nuteistasis J. S., tiek kiti teisiamieji, apylinkės teismo posėdžių metu pagal jiems pareikštus kaltinimus kaltę pripažino visiškai (2 t., 158, 194 b. l.), šie apelianto minimi baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi jie nesuvaržė įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Šiame kontekste pastebima ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas). Tokiu aiškinimu pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo J. S. apeliacinio skundo argumentų vertinimas, atkreipiant dėmesį į tai, kad visi kaltinamieji apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu savo kaltę pripažino visiškai, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ar neteisėtu.

Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas J. S. paskirtas bausmes su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, neatsižvelgė į tai, kad dar 2014 m. liepos 8 d. J. S. buvo išbrauktas iš probacijos skyriaus registro, atlikus Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirtą viešųjų darbų bausmę (3 t., 17 b. l.). Taigi apylinkės teismas, bendrindamas J. S. paskirtas bausmes su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta ir jo jau atlikta bausme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio 9 dalį, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Taip pat, kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio įžanginės ir aprašomosios dalių (3 t., 1, 7 b. l.), juose nurodyta, kad kaltinamasis J. S. teistas 2014 m. gegužės 15 d. Telšių rajono apylinkės teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį trims mėnesiams viešųjų darbų, nors iš byloje esančios medžiagos matyti, kad J. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais trims mėnesiams buvo nuteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu (2 t., 173–175 b. l.). Ši klaida taisytina, o skundžiamas nuosprendis keistinas dar ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, J. S. paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, J. S. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, buvo subendrintos su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu skirta bausme, panaikinti.

Ištaisyti techninę klaidą nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyse, nurodant, kad J. S. buvo teistas Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas