Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-05-09 · Civilinė byla Nr. 2-1413/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-09
Bylos Nr.
2-1413/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Atsakovas
Pakruojo rajono savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo parkai“
Civilinė byla Nr. 2-1413/2011Procesinio sprendimo kategorija:110.;(S).;Civilinė byla Nr.2-269/2011
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m.vasario 28 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-690-368/2011, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams Pakruojo rajono savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo parkai“ dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine, restitucijos taikymo bei Pakruojo rajono savivaldybės tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2009-04-01 Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutartį Nr. SA-4-09-35, sudarytą tarp Pakruojo rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Pakruojo parkai“, niekine ir taikyti restituciją; pripažinti negaliojančiu Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009-03-26 sprendimą Nr. T-81, kuriuo pritarta Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutarties projektui. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti sutarties šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus: Pakruojo rajono savivaldybei perduoti pastatus nuomininkui, UAB „Pakruojo parkai“ vykdyti sutartyje numatytas investicijas, išskyrus į turtą, kuris būtinas veiklai vykdyti ir kuris gali būti atidalintas be žalos nuomos dalykui.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – uždraudė Pakruojo dvaro sodybos 2009-04-01 nuomos sutarties Nr. SA-4-09-35 šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus: Pakruojo rajono savivaldybei perduoti pastatus nuomininkui, UAB „Pakruojo parkai“ vykdyti sutartyje numatytas investicijas, išskyrus į turtą, kuris būtinas veiklai vykdyti ir kuris gali būti atidalintas be žalos nuomos dalykui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė prašė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti. Skunde nurodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebus vykdomos investicijos į dvaro restauravimą ir pritaikymą viešąjam turizmui, taip pat bus pažeisti Pakruojo rajono savivaldybės teisėti lūkesčiai.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi 2011 m. vasario 4 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skyrė nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad Pakruojo dvaro sodybos 2009-04-01 nuomos sutarties Nr. SA-4-09-35 tikslas yra atkurti ir išsaugoti Pakruojo dvaro sodybos, kaip paveldo objektą ateinančioms kartoms ir vykdant šią veiklą, siekti didinti krašto žinomumą bei patrauklumą. Sutarties tikslui įgyvendinti šalys pateikė Viešajai įstaigai Lietuvos paramos agentūrai paraiškas finansinei paramai gauti. LR Ūkio ministerijos Turizmo projektų atrankos komitetas 2011-01-26 nusprendė rekomenduoti Ūkio ministerijai skirti 1 415 737 Lt finansavimą UAB „Pakruojo parkai“ projektui (Didžiausio Lietuvoje Pakruojo dvaro pritaikymui daugiafunkcinio viešojo turizmo reikmėms) įgyvendinti. Finansavimą numatė skirti pagal Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programas. Teismo vertinimu, ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, nes neribotam terminui nukeltų projekto įgyvendinimą, be to, gali sąlygoti projekto finansavimo netekimą ir pažeisti viešąjį interesą. Taip pat neribotam laikui nusikeltų Pakruojo rajono ilgalaikių socialinių tikslų įgyvendinimas. Teismo vertinimu, tiek draudimas nuomos sutarties Nr. SA-4-09-35 šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tiek ir jų vykdymo tęsimas, ieškinio tenkinimo atveju iš esmės sukeltų vienodas teisines pasekmes. Sustabdžius minėto projekto įgyvendinimą, potencialūs investuotojai gali prarasti suinteresuotumą objektu, taip pat savivaldybės biudžetas, kuris skirtas vietos gyventojų interesams, gali patirti nuostolius, susidariusius dėl lėšų, kurios būtų gautos atkūrus Pakruojo dvaro sodybos žinomumą bei patrauklumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m.vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 77-81). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą turėjo teisę pats panaikinti skundžiamą nutartį, o ne perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui. Privalėjo vadovautis CPK 334 straipsniu, o ne CPK 337 straipsniu.

2. Teismas pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartis yra be motyvų.

3. Teismas, 2011 m. vasario 17 d. nutartyje nurodydamas, kad nutartis neskundžiama, pažeidė CPK 151 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad visos pirmosios instancijos nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra skundžiamos.

4. Teismas, panaikindamas 2011 m. vasario 4 d. nutartį, nesirėmė CPK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta galimybe panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kai to reikalauja viešasis interesas. Dėl nurodytų proceso normų pažeidimų Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis naikintina kaip nepagrįsta ir neteisėta.

5. 2011 m. vasario 28 d. nutartis, kuria dar kartą buvo išnagrinėtas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidžia CPK 334 straipsnio 2 dalį, 337 straipsnio 3 punktą, nes CPK nenumato galimybės pirmosios instancijos teismui gavus atskirąjį skundą pakartotinai nagrinėti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jį atmesti. Tokią teisę pirmosios instancijos teismas įgyja tik apeliacinės instancijos teismui nutartimi panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavus klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6. Ieškovo prašomos ir 2011 m. vasario 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės draudė tolimesnį investavimą ir pastatų perdavimą, tačiau leido vykdyti sutartyje numatytą veiklą, bei leido investuoti tokia apimtimi, kokia yra būtina šiai veiklai vystyti su sąlyga, kad investicijas restitucijos atveju būtų galima grąžinti be žalos nuomos dalykui. 2011 m. vasario 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo proporcingos ir ekonomiškos, leidžiančios užtikrinti Pakruojo dvare vystomos veiklos tęstinumą bylos nagrinėjimo laikotarpiu, kiek įmanoma labiau suderinti laikinųjų priemonių taikymo tikslą su atsakovų interesais.

7. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne kokios nors naudos, o civilinio proceso įstatyme nurodytų tikslų - išvengti galimos situacijos, kai teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Pažymi, kad teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržė atsakovų interesų labiau nei būtina, leido užtikrinti nuomos objekte vykdomą veiklą, o tuo pačiu - ir projektų tęstinumą.

8. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros pateikti faktai rodo, kad projektų finansavimas negaunamas ne dėl ieškovo prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl pačių atsakovų veiksmų - Pakruojo rajono savivaldybė atsisakė jau skirto finansavimo, o UAB „Pakruojo parkai“ negali gauti skirto finansavimo, nes nepateikia reikalaujamų dokumentų.

9. Ieškovas nesutinka su 2011 m. vasario 28 d. nutarties argumentais, kad tiek pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tiek jų nepritaikius, ieškinio tenkinimo atveju susiklostytų ta pati situacija. Nuomotojui toliau perduodant pastatus, o nuomininkui juos naudojant - vystant komercinę veiklą, investuojant, restitucijos vykdymas gerokai pasunkėtų, todėl, ieškovo nuomone, tikslinga bylos nagrinėjimo metu drausti sutarties šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus visa apimtimi.

10. Teismo motyvai, kad laikinosios apsaugos priemonės lemtų potencialių investuotojų susidomėjimą objektu, savivaldybės biudžeto nuostolius, atmestini kaip abstraktūs, nepagrįsti faktiniais duomenimis.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Pakruojo parkai“ atsiliepimu prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis palikti nepakeistas. Teismui nusprendus, jog procesiniai pažeidimai yra esminiai, prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis panaikinti, ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Atsakovas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį skundžia formaliais pagrindais.

2. Teismas nurodydamas, kad 2011 m. vasario 17 d. nutartis yra neskundžiama, galimai vadovavosi LR CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes laikė, kad ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Teismui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendus iš esmės 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, ieškovas neprarado galimybės pasinaudoti savo procesine teise apskųsti tokią teismo nutartį.

3. Teismas, vadovaudamasis LR CPK 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, gali panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kai to reikalauja viešasis interesas, tačiau neprivalo šia CPK norma vadovautis.

Šalies argumentai

4. Ieškovo teiginys, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturės įtakos tolimesniam projektų finansavimui, yra neteisingas ir klaidina teismą. VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau - LVPA) 2011-03-15 rašte Nr. R4-4220 (3.8) Dėl informacijos pateikimo yra patvirtinama, kad Pakruojo rajono savivaldybė nebenumato vykdyti projekto - „Dalies Pakruojo dvaro sodybos centrinių rūmų restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms”, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar netaikymas šiuo atveju nebeturi reikšmės šio projekto vykdymui. Tačiau LVPA taip pat patvirtino, kad pagal UAB „Pakruojo parkų” paraišką gauti finansavimą projektui Nr. VP3-1.3-UK-06-K-02-046 „Didžiausio Lietuvoje Pakruojo dvaro pritaikymas daugiafunkcinio viešojo turizmo reikmėms“ preliminarus sutarties projektas yra šiuo metu derinamas ir procesas vyksta. Aplinkybė, kad UAB „Pakruojo parkai“ 2011-03-15 dar nebuvo įvykdę tam tikrų įpareigojimų, nustatytų LVPA 2011-02-19 raštu Nr. 2817(13.2.3-1892) - tiesioginių pasekmių paraiškų vertinimui ir projektų finansavimui neturi. Tačiau priešingai, nei nurodo ieškovas, LVPA, kaip projektų finansavimą administruojantis subjektas, nurodė, kad laikinoji apsaugos priemonė – draudimas vykdyti įsipareigojimus pagal Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutartį, taip pat ir nuomos sutarties pripažinimas niekine, turėtų įtakos tiek projekto Nr. VP3-1.3-UK-06-K-02-046 „.Didžiausio Lietuvoje Pakruojo dvaro pritaikymas daugiafunkcinio viešojo turizmo reikmėms“ įgyvendinimui, jei su projekto vykdytoju būtu pasirašyta projekto finansavimo ir administravimo sutartis. Tokiu atveju pareiškėjas UAB „Pakruojo parkai“ prarastų pagrindą įgyvendinti projektą, tiek 2004 - 2006 metų laikotarpiu jau įgyvendintų projektų Nr. BPD2004-ERPF-3.4.3- 01-05/0439 ir BPD2004-ERPF-3.4.3-04-06/0022 tęstinumo užtikrinimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o projekto vykdytojui, t.y. atsakovui UAB „Pakruojo parkai“ nepasiekus įsipareigotų rezultatų, gali būti nustatytas Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo pažeidimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas nepagrįstai nurodo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturės įtakos tolimesniam projektų finansavimui.

5. Pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų pasiekti 2011-01-19 LVPA, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Pakruojo parkų” vykusio susitikimo tikslai, todėl nebūtų gauta UAB „Pakruojo parkams” numatyta 1 415 737,00 Lt parama. Būtų užkirstas kelias 2009-04-01 sutarties įgyvendinimui, t. y. UAB „Pakruojo parkai” prarastų galimybę gauti finansinę paramą, negalėtų investuoti sutartimi numatytų lėšų ir įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų - investuoti į Pakruojo dvaro atstatymą.

6. Galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju, sprendimo įvykdymas būtų visiškai neapsunkintas, įmanomas ir realus. Sutartimi numatytos investicijos finansuojamos Europos Sąjungos lėšomis, todėl jų apimtis yra konkrečiai apibrėžta. Atsižvelgiant į tai, atidalinimo atveju investuotos lėšos būtų aiškiai ir tiksliai atskirtos, o taip pat nekiltų neigiamų padarinių nuomos dalykui.

7. Sustabdžius projekto įgyvendinimą, šiais metais būtų atšaukta eilė visuomenės interesams tenkinti skirtų renginių: parodos, koncertai, festivaliai, nutrauktos sutartys su Lietuvos ir užsienio turizmo agentūromis, ko pasekoje būtų padaryta turtinė žala tiek Lietuvos valstybei, tiek Pakruojo miestui ir jo gyventojams bei miesto svečiams, sumenkintas Lietuvos kultūros įvaizdis. Be to, dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo didžiulius finansinius nuostolius patirtų tiek UAB „Pakruojo parkai”, tiek ir Pakruojo rajono savivaldybė.

8. Projekto įgyvendinimas prisidėtų prie Pakruojo rajono vizijai siekti keliamų ilgalaikių - socialinių tikslų įgyvendinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-578/2007). Ieškovas gindamas vieną viešąjį interesą ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįvertina tokio prašymo galimos žalos kitam viešajam interesui, todėl įvertinti kelių tarpusavyje konkuruojančių viešųjų interesų pusiausvyrą yra teismo pareiga.

Atsiliepimas

Atsakovas Pakruojo rajono savivaldybė atsiliepimu prašo Šiaulių apygardos teismo ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis palikti nepakeistas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1.Teismas tinkamai įvertino ieškovo ieškinio turinį bei atsakovo pateiktus argumentus ir padarė reikiamas išvadas, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iškyla grėsmė projekto eigai, o sustabdžius projekto įgyvendinimą gali būti patirti nuostoliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Nustatęs galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tokių priemonių taikymas pažeistų arba pažeidžia viešąjį interesą. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi būti užtikrinta viešojo intereso apsauga ir tik po to siekiama ūkio subjektų tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas, gindamas viešąjį intersą prašo pripažinti niekine 2009-04-01 Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutartį Nr. SA-4-09-35, sudarytą Pakruojo rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Pakruojo parkai“ ir taikyti restituciją, taip pat pripažinti negaliojančiu Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009-03-26 sprendimą Nr. T-81, kuriuo pritarta Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutarties projektui. Ieškovo nuomone, būtina uždrausti sutarties šalims vykdyti sutartinius įsipareigojimus: Pakruojo rajono savivaldybei perduoti pastatus nuomininkui, UAB „Pakruojo parkai“ vykdyti sutartyje numatytas investicijas, išskyrus į turtą, kuris būtinas veiklai vykdyti ir kuris gali būti atidalintas be žalos nuomos dalykui. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuodamas, kad ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, nes neribotam terminui nukeltų projekto įgyvendinimą, be to, gali sąlygoti projekto finansavimo netekimą ir pažeisti viešąjį interesą, taip pat neribotam laikui nusikeltų Pakruojo rajono ilgalaikių socialinių tikslų įgyvendinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Byloje nustatyta, jog ginčo sutartimi buvo siekiama atkurti bei išsaugoti Pakruojo dvaro pastatus su visais priklausiniais ir kiemo statiniais iki 2010-12-31 investuojant į baigtus restauruoti pastatus 2 000 000 Lt patalpų įrengimui, dizainerio paslaugoms, interjero projektui, baldams, reikalingai įrangai, interjero elementams, rekreacijai, aktyvioms pramogoms reikalingai įrangai, viešbučio įrangai, restorano veiklai reikalingai įrangai, rinkodaros projektams, ir iki 2015 metų investuojant iki 25 000 000 Lt, sodybos rekonstrukcijai ir veiklai. Taigi, atsakovui perdavus Pakruojo sodybos pastatus nuomininkui, t. y. atsakovui, būtų vykdoma pastatų rekonstrukcija bei aplinkos tvarkymas, t. y. iš esmės vyktų statybos darbai, kurie ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, be žalos daiktui (pastatams) negalėtų būti atskirti nuo daikto. Priešingu atveju restitucija turėtų būti taikoma pinigais ir šiuo atveju Pakruojo rajono savivaldybė iš savivaldybės biudžeto turėtų atlyginti į parko rekonstrukciją investuotas lėšas. Taigi, akivaizdu, jog ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas - taikyti restituciją, būtų apsunkintas, nes atskiriant investicijas nuo pastatų (statybos padarinius), pastatai galimai būtų dar labiau žalojami, o įpareigojus restituciją taikyti pinigais, nukentėtų savivaldybės biudžetas, nesant tam papildomų ir numatytų lėšų. Būtina pažymėti, jog dalis investicijų, skirtų dizainerio paslaugoms, interjero projektui bei rinkodaros projektams, galėtų būti grąžintos tik kompensuojant patirtas išlaidas dėl projekto, dizainerio paslaugų, ir šių investicijų atskirti nuo daikto nebebūtų galimybės, nes tiek projektas, tiek dizainerio paslaugos siejamos tik su konkrečia vieta - Pakruojo dvaro sodyba, su visais priklausiniais, kiemo statiniais ir rekreacija. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo sutartyje numatyta labai didelė investicijų suma – 27 000 000 Lt, teisėjų kolegijos nuomone būtina taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovas nuorodo, jog sustabdžius projekto įgyvendinimą, šiais metais būtų atšaukta eilė visuomenės interesams tenkinti skirtų renginių - parodos, koncertai, festivaliai, būtų nutrauktos sutartys su Lietuvos ir užsienio turizmo agentūromis, ko pasekoje būtų padaryta turtinė žala tiek Lietuvos valstybei, tiek Pakruojo miestui ir jo gyventojams bei miesto svečiams, sumenkintas Lietuvos kultūros įvaizdis. Be to, dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo didžiulius finansinius nuostolius patirtų tiek UAB „Pakruojo parkai”, tiek ir Pakruojo rajono savivaldybė. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo UAB „Pakruojo parkai“ argumentus, nes byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog būtent dėl šio projekto sustabdymo negalės ar nebus vykdomi jokie renginiai ar bus nutrauktos sutartys su Lietuvos ir užsienio turizmo agentūromis.

Kadangi pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartys naikintinos, teisėjų kolegija nebepasisako dėl ieškovo atskirąjame skunde nurodomų procesinių pažeidimų priimant skundžiamas nutartis. Panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis, lieka galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartis, kuria pritaikytos ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, todėl nebėra pagrindo spręsti klausimo iš esmės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. vasario 28 d. nutartis panaikinti.

Teisėjai Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėGintaras Pečiulis