- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-238-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Dalia Višinskienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- D. Š., D. K., K. J., B. L.
- Atsakovas
- A. B., Utenos apskrities viršininko administracijai, J. G., D. G., A. K., VĮ Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- Utenos rajono 1 notarų biuro
- Kategorijos
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. J., B. L., D. Š., D. K. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. J., B. L., D. Š., D. K. ieškinį atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, J. G., D. G., A. B., A. K., VĮ Registrų centrui dėl pažeistų teisių gynimo, termino atnaujinimo, įsakymo ir sprendimo iš dalies panaikinimo, sandorių ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, tretysis asmuo - Utenos rajono 1 notarų biuro notarė Dalia Kalinauskienė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai K. J., B. L., D.Š., D.K. 2004-06-29 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinę, prašė:
1) atnaujinti praleistą terminą dėl Utenos apskrities valdytojo administracijos 1996-09-30 įsakymo Nr.10-4-189 „Dėl asmeninio ūkio žemės privatizavimo Molėtų rajone“ 1,2,4 punktų, Utenos apskrities valdytojos 1996-09-30 sprendimo Nr.62-3852 3.1.2 punktų apskundimo teismui;
2) atstatyti ieškininę senatį dėl 1996-12-06 pirkimo-pardavimo sutarties Nr.P 62/96 0526, sudarytos tarp Utenos apskrities valdytojo administracijos ir J. G. pripažinimo negaliojančia;
3) panaikinti Utenos apskrities valdytojo administracijos 1996-09-30 įsakymą Nr.10-4-189 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų privatizavimo Molėtų rajone" 1,2,4 punktus J. G. atžvilgiu;
4) panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1996-09-30 sprendimo Nr.62-3852 3,1,2 punktus dėl 0,81 ha žemės sklypo grąžinimo J. G. ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini) J. J. žemės sklype ir panaikinti jo teisinę registraciją Valstybinio žemės kadastro duomenų registre;
5) pripažinti negaliojančia 1996-12-06 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P-62/96-0526 dėl 3,99 ha sklypo (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Utenos apskrities valdytojo administracijos ir J. G., įpareigojant Utenos apskrities viršininko administraciją grąžinti J. G. sumokėtus už žemę 1590,87 Lt grynais ir valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei 63,63 Lt tikslinėmis kompensacijomis ir panaikinti J. G. vardu atliktą žemės sklypo teisinę registraciją Nr.4369 Valstybinio žemės kadastro duomenų registre;
6) pripažinti negaliojančia 2004-03-31 dovanojimo sutartį žemės sklypo 1,7936 ha dalį iš 4,8000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp J. G. bei D. G. iš vienos pusės ir A. B. iš kitos pusės, ir panaikinti A. B. vardu atliktą teisinę registraciją Valstybinės žemės kadastro duomenų registre;
7) pripažinti negaliojančia 2005-06-16 privačios žemės sklypo 1,7936 ha dalies esančios 4,8000 ha žemės sklypo bendrojoje dalinėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. B. ir A. K., įpareigojant A. B. grąžinti A. K. sumokėtus už žemę 5000 Lt ir panaikinti A. K. vardu atliktą teisinę registraciją Valstybinės žemės kadastro duomenų registre;
8) pripažinti negaliojančiu 2005-06-16 žemės sklypo 1,7936 ha (duomenys neskelbtini) priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą tarp A. B. ir A. K.;
9) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad jų senelis J. J., miręs 1938-01-09, (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,25 ha žemės ir 1,21 ha miško. Jų tėvas D. J. mirė 1982-01-03, todėl ieškovai 1992-01-30 kreipėsi į Alantos agrarinės reformos tarnybą dėl senelio J. J. turėtos žemės atstatymo natūra ir pateikė visus nuosavybei atkurti būtinus dokumentus. Tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisės į senelio turėtą žemę nepriimtas iki šiol. Ieškovai kasmet kreipdavęsi į Alantos agrarinės reformos tarnybą ir teiraudavęsi, ar netrūksta dar kokių nors dokumentų, tačiau jiems atsakydavę, kad visko užtenka, o atkūrimo procesas sustojo dėl to, jog pasibaigė lėšos matininkų darbams apmokėti. Vėliau iš matininkų ieškovai sužinojo, kad dalis jiems priklausančios grąžinti žemės jau yra atmatuota atsakovui J. G. Mano, kad žemė atsakovui J. G. buvo suteikta neteisėtai, nes nėra įrodymų dėl 3 ha žemės suteikimo jo asmeniniam ūkiui. Atsakovui J. G. taip pat neteisėtai buvo atstatytos nuosavybės teisės į 0,81 ha žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra J. J. žemėje, nes žemė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės atsakovui, yra laisva ir atsakovui turėjo būti sugrąžintas 0,81 ha žemės sklypas jo tėvo M. G. turėtoje žemėje. Apie ginčijamus sprendimus, įsakymą, sutartį ieškovai sužinoję tik tuomet, kai jų pavedimu advokatė išreikalavo iš Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus dalį dokumentų, pateiktų kartu su ieškiniu šioje byloje, bei bylos pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, todėl mano, kad apskundimo terminas jiems turėtų būti atnaujintas. Bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo, kad J. G. ir D. G. pasielgė nesąžiningai, nes 2004-03-31 neteisėtai įgyto žemės sklypo 1,7936 ha dalį padovanojo A. B. Pastarasis taip pat pasielgė nesąžiningai, nes 2005-06-16 šį sklypą pardavė A. K. Nurodyti sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir moralei, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais, taikant kiekvienam iš jų restituciją.
Atsiliepimas
Atsakovas J. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo motinai E. G. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta žemė asmeniniam ūkiui ir ši žemė perėjo atsakovui (jos sūnui J. G.). Jam šiuo metu priklausantys ir ieškovų ginčijami sklypai yra O. J. ir A. J., kurios yra ieškovų tetos, buvusios žemės ribose, todėl ieškovai neturi teisės atkurti nuosavybės teises į tetų nuosavybėje iki nacionalizacijos buvusią žemę.
Šalies argumentai
Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad J. J. sūnus D. J., kurio vardu Alantos apylinkės ūkinėse knygose buvo registruoti trobesiai, 1966 m. pardavė sodybą atsakovo J. G. motinai E. G. Pagal žemės reformos įstatymą 3 ha sklypas buvo paskirtas J. G., kadangi jam priklausė trobesiai. Kadangi dalis J. J. priklausiusio žemės sklypo užimta svetimais pastatais, todėl visos žemės grąžinti negalima. Atsakovui J. G. skirta žemė yra valstybės išperkama žemė. Ieškovai yra padavę pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. žemę, bet nesutinka dėl žemės ploto, todėl byla nebaigta. Jie ginčija Utenos apskrities viršininko administracijos aktus, tačiau yra praleidę ieškinio senaties terminą ir tiksliai nenurodo, kada sužinojo apie jų ginčijamus aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui J. G. jau 1996-12-08 buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas atmesti ieškovų ieškinį dėl senaties, nes atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį. Sprendime nurodoma, kad ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į senelio J. J., mirusio 1938 metais, turėtą žemę, kurią pagal (duomenys neskelbtini) išskirstymo į vienkiemius 1932 metų planą sudaro 11,25 ha žemės ir 1,21 ha miško. Tačiau ieškovų senelis J. J. mirė 1938-01-09, o žemė nacionalizuota 1940-07-21, ir nėra nustatyta, kas paveldėjo senelio žemę po jo mirties. Pagal J. J. mirties dieną Molėtų rajone galiojusių Civilinių įstatymų X tomo I dalies 1127 straipsnį artimiausia teisė paveldėti priklausė J. J. vaikams D. J., O. ir A. J. Neginčijamų duomenų, kas konkrečiai paveldėjo žemę po J. J. mirties ir kas buvo žemės sklypo, į kurį pretenduoja ieškovai, savininkas iki žemės nacionalizacijos, byloje nėra. Ieškovai taip pat nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, kurie patvirtintų J. J. turėtos žemės likimą nacionalizacijos dienai. Ieškovų teiginys, kad agrarinė tarnyba vilkino žemės atkūrimo procesą, nėra įrodytas. Ieškovai taip pat nepateikė duomenų, kad agrarinės reformos tarnyba atsisakė jiems išduoti dokumentus ar atlikti kitokius veiksmus, kuriuos jie galėjo apskųsti. Teismas nustatė, kad atsakovai A. B. ir A. K. yra sąžiningi žemės sklypų įgijėjai, kadangi jie įgijo sklypą nežinodami, jog bus pradėtas teisminis procesas, dėl to nėra pagrindo iš jų išreikalauti žemę, net ir panaikinus ginčijamus sandorius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai K. J., B. L., D.Š., D.K. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, o teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, materialinėms ir procesinėms teisės normoms. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iki žemės nacionalizacijos 12,46 ha žemės savininku (duomenys neskelbtini) buvo J. J., todėl ieškovai (J. J. vaikaičiai) turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę. Po J. J. mirties 1938 m. paveldėjimas nebuvo įformintas ir tokių dokumentų nėra, tačiau faktiškai ūkį valdė ir tvarkė ieškovų tėvas D. J. Kadangi D. J. yra miręs 1982 m., todėl ieškovai ir yra vieninteliai teisėti pretendentai. Teismas pažeidė įstatymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir ieškovų teises, kadangi nėra ginčo tarp skirtingų J. J. vaikų skirtingų palikuonių. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas J. G. dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje ir turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, nes J. G. niekada nedirbo šiame kolūkyje ir tokių įrodymų byloje nėra. Teismas neteisingai įvertino liudytojų P. Ž. ir J. K. parodymus, kurie nebuvo patvirtinti kita bylos medžiaga. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovas J. G. būtų faktiškai naudojęsis senelio J. J. žeme (duomenys neskelbtini). Teismas visiškai nevertino Utenos apskrities valdytojos 1996-09-30 įsakymo ir sprendimo leisti atsakovui J. G. privatizuoti 3,99 ha asmeninio ūkio žemės sklypą senelio žemėje, kurie yra aiškiai neteisėti, nes žemės sklypo asmeniniam ūkiui J. G. neprašė ir žemės sklypas asmeniniam ūkiui jam suteiktas nebuvo. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus galėjo būti parduodama tiktai laisva valstybinė žemė, todėl žemės sklypas atsakovui J. G. parduotas neteisėtai. Teismas į akivaizdžius įstatymų pažeidimus nereagavo ir sprendime jų neanalizavo. Atsakovas J. G. žinojo, kad į perleidžiamą žemę yra pretendentai (ieškovai), tačiau nekreipė dėmesio, todėl jo negalima laikyti sąžiningu įgijėju. Nesąžiningas yra ir atsakovas A. B., kuris taip pat negalėjo nežinoti apie ieškovų teises į senelio žemę. Teismas neteisingai atmetė ieškinį praleidus senatį apskųsti Utenos apskrities valdytojos 1996-09-30 įsakymą Nr.10-4-189 ir 1996-09-30 sprendimą Nr.62-3852 bei pripažinti negaliojančia 1996-12-06 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir panaikinti teisinę registraciją, nes ieškovai apie teisės pažeidimą sužinojo tik 2004-09-10, kai pagal advokato kontoros užklausimą buvo gautas atsakymas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. B. ir A. K. prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2004-03-31 sandorio sudarymo metu jokie apribojimai atsakovams J. G. ir D. G. disponuoti žemės sklypo dalimi taikomi nebuvo. Nebuvo pateikti ir jokie įrodymai, kad ši dovanojimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Ieškovai neįrodė, kad atsakovas J. G. ir jo sutuoktinė D. G. ginčo sklypą įgijo neteisėtai. Nenurodyta nė viena faktinė aplinkybė, kad būtų pažeista viešoji tvarka ar gera moralė sudarant ir 2005-06-16 pirkimo-pardavimo sutartį, nepateiktas nė vienas tai patvirtinantis įrodymas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad iki šiol nuosavybės teisės į žemę ir mišką apeliantams nėra atkurtos tik dėl pačių apeliantų nerūpestingumo, nes jie neskundė Utenos apskrities administracijos veiksmų dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises į jų tėvo D. J. valdytą iki nacionalizacijos 11,25 ha žemės ir 1,21 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantai nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsi į teismą civilinio proceso tvarka, norėdami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kurie patvirtintų J. J. turėtos žemės likimą nacionalizacijos dienai. Taip pat nepateikė žemės sklypo ribų nustatymo akto, kuris patvirtintų, kokį žemės sklypą valdė apeliantų tėvas D. J. Byloje nėra duomenų, kad atsakovams suteiktas 3 ha sklypas, kuris vėliau nupirktas iš valstybės, yra apeliantų tėvo D. J. valdytame iki nacionalizacijos žemės sklype.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovų atstovė – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.
Ieškovai K. J., B. L., D.Š., D.K. visus ieškinio reikalavimus kildino iš fakto, kad jie yra pretendentai į senelio J. J. (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus 11,25 ha žemės ir 1,21 ha miško. Ieškovų teigimu, po senelio J. J. mirties 1938 metais paveldėjimas nebuvo įformintas ir tokių dokumentų nėra, tačiau faktiškai ūkį valdė ir tvarkė ieškovų tėvas D. J., o kadangi D. J. yra miręs 1982 metais, tai ieškovai yra vieninteliai teisėti pretendentai. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisių atkūrimo klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvusiems savininkams yra atkuriamos nuosavybės teisės į tą turtą, kuris jiems priklausė iki nacionalizacijos. Savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS įstatymus buvo nacionalizuotas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jei savininkas yra miręs, nuosavybės teisės yra atkuriamos jo vaikams, jei šie yra mirę - jų vaikams - į mirusiajam tenkančią nekilnojamojo turto dalį (įstatymo 2 str. 3 ir 4 p.).
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė Alantos agrarinei tarnybai į senelio J. J., mirusio 1938 metais, turėtą žemę. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai yra mirusiojo J. J. anūkai - jo sūnaus D. J., mirusio 1982-01-04, vaikai ir tą įrodo giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Byloje taip pat nėra ginčo, kad iki mirties 1938 metais ieškovų senelis nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turėjo 11,25 ha žemės ir 1,21 ha miško (tą rodo (duomenys neskelbtini) išskirstymo į vienkiemius 1932 metų planas - b.1. 139; archyvo pažymėjimas – b.l. 224-225). Tačiau ieškovų senelis J. J. mirė 1938-01-09, t.y. iki žemės nacionalizacijos 1940-07-21 ir byloje nebuvo nustatyta, kam nacionalizacijos dienai priklausė J. J. turėta žemė. Nors ieškovai ir tvirtino, tačiau jokių dokumentų, kokį kiekį žemės po J. J. mirties paveldėjo ir nuosavybės teise valdė ieškovų tėvas D. J., byloje nėra. Ieškovai (apeliantai) savo teisių pažeidimą sieja su teise atkurti nuosavybės teises į visą senelio J. J. žemę, tačiau 1941 metų valsčiaus gyventojų sąrašas (b.l. 227) tvirtina, jog O. J. turi 4 ha žemės, o A. J. - 7 ha (O. ir A. J. yra J. J. dukros). Nepaisant to, ieškovai nereiškė reikalavimo ir neįrodinėjo, kiek žemės paveldėjo jų tėvas. Pažymėtina taip pat, kad nė vienas iš ieškovų iki įstatyme nustatyto termino (2001-12-31) nepateikė prašymo Utenos apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo D. J. žemę, todėl jie negali būti laikomi pretendentais į tėvo D. J. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą.
Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų senelis J. J. mirė iki žemės nacionalizacijos, o po jo mirties liko gyvas ne tik sūnus D. J. (ieškovų tėvas), bet ir dukros O. J. bei A. J., pirmosios instancijos teismas pasirėmė J. J. mirties dieną Molėtų rajone galiojusių Civilinių įstatymų X tomo I dalies nuostatomis ir padarė išvadą, jog nėra neginčijamų įrodymų, kam iki nacionalizacijos, t.y. 1940-07-21 (duomenys neskelbtini) priklausė J. J., mirusio 1938 metais, žemė. Teismas taip pat pažymėjo, kad žemės nuosavybės teisių atkūrimo byla į J. J. žemę yra nebaigta, o ieškovai nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsi į teismą civilinio proceso tvarka, norėdami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kurie patvirtintų J. J. turėtos žemės likimą nacionalizacijos dienai. Taip pat nepateikė teismui žemės sklypo ribų nustatymo akto, kuris patvirtintų, kokį žemės sklypą valdė apeliantų tėvas D. J. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui J. G. suteiktas 3 ha žemės asmeniniam ūkiui sklypas, kuris po to buvo nupirktas iš valstybės, yra ieškovų (apeliantų) tėvo D. J. valdytame iki nacionalizacijos žemės sklype. Ieškovai apeliaciniame skunde, nesutikdami su tokiomis teismo išvadomis, jokių naujų, jas paneigiančių įrodymų, nepateikė, o tik išvardijo byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo jau įvertintus įrodymus, kuriuos vertinti kitaip, nei yra įvertinta teismo sprendime, nėra teisinio pagrindo (CPK 185 str., CK 1.5 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis buvo nustatyta, jog atsakovo J. G. motina E. G. (duomenys neskelbtini) 1966-06-08 iš ieškovų tėvo D. J. nupirko gyvenamąjį namą, tvartą, svirną ir čia gyveno iki mirties kartu su savo sūnaus (atsakovo) J. G. šeima. Kadangi atsakovas dirbo (duomenys neskelbtini), jam, kaip ir kitiems (duomenys neskelbtini) gyventojams, buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. Šį sklypą vėliau atsakovui buvo leista išpirkti (privatizuoti) ir šių aplinkybių apeliantai nepaneigė. Apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teisme liudytojai P. Ž. ir J. K. davė neteisingus parodymus, todėl teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo jais remtis, yra atmestinas, kadangi minėtų liudytojų parodymai buvo įvertinti sąveikoje su kitais byloje esančiais įrodymais ir jiems neprieštaravo. Be to ieškovai negali pretenduoti į atsakovui J. G. teisėtai priklausantį žemės sklypą, nes, kaip jau minėta, ieškovai galėtų pretenduoti tik į savo tėvo D. J. paveldėtą po senelio J. J. mirties žemės sklypą, o ne į visą senelio J. J. turėtą 11,25 ha žemės sklypą. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui J. G. šiuo metu priklausantys ir apeliantų ginčijami žemės sklypai nėra jų tėvui D. J. priklausiusiame žemės sklype, nes atsakovų sklypas yra O. J. ir A. J. paveldėtuose žemės sklypų plotuose ir jų nuosavybėje buvusiuose sklypuose. Tuo tarpu apeliantai, kaip jau buvo minėta, neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į tetų (O. J. ir A. J.) nuosavybėje nacionalizacijos metu buvusią žemę.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus atnaujinti ieškinio senaties terminus nuginčyti įsakymo Nr.10-4-189 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypų privatizavimo Molėtų rajone" 1, 2, 4 punktus J. G. atžvilgiu, panaikinti Utenos apskrities valdytojo 1996-09-30 sprendimo Nr.62-3852 punktus 3, 1, 2 dėl 0,81 ha žemės sklypo grąžinimo J. G. ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini) J. J. žemės sklype ir panaikinti jo teisinę registraciją Valstybinio žemės kadastro duomenų registre bei pripažinti negaliojančia 1996-12-06 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P-62/96-0526 dėl 3,99 ha sklypo (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Utenos apskrities valdytojo administracijos ir J. G., įpareigojant Utenos apskrities viršininko administraciją grąžinti J. G. sumokėtus už žemę 1590,87 Lt grynais ir valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei 63,63 Lt tikslinėmis kompensacijomis ir panaikinti J. G. vardu atliktą žemės sklypo teisinę registraciją Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir vien tuo pagrindu (dėl senaties) šiuos ieškinio reikalavimus atmetė. Ieškovai su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde motyvuodami tuo, jog jie (ieškovai) apie teisės pažeidimą sužinojo tik 2004-09-10, kai pagal advokato kontoros užklausimą buvo gautas atsakymas. Tačiau sutikti su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo.
1964 m. CK 86 straipsnyje (2000 m. CK 1.127 str. 1 d.) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena – yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su subjektyviuoju ieškinio senaties termino nustatymo kriterijumi – ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t.y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, tuo tikslu visapusiškai įvertinant visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, CPK 362 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga).
Ieškovai teigia, kad apie savo teisių pažeidimą jie sužinojo tik 2004-09-10, kai pagal advokato kontoros užklausimą buvo gautas atsakymas. Tačiau ši aplinkybė objektyviai negali būti laikoma ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu, kadangi patys ieškovai, prašydami atstatyti ieškinio senaties terminus, pripažįsta, jog yra praleidę ieškinio senaties terminą. Prašydami atnaujinti praleistą ieškinio senatį, ieškovai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios trukdė laiku ginti tariamai pažeistas jų teises, pareiškiant ieškinį teismui, o taip pat nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Be to, kaip tvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, atsakovo J. G. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo įregistruotos dar 1996-12-08 ir šie duomenys yra vieši (1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d.). Vadinasi, ieškovams apie tariamai pažeistas jų teises buvo žinoma arba realiai galėjo būti žinoma dar iki 2004-09-10, kai pagal advokato kontoros užklausimą buvo gautas atsakymas, nes ieškovai, elgdamiesi apdairiai, atidžiai ir sąžiningai, privalėjo domėtis savo nuosavybe bei jos atstatymo reikalais. Tuo pačiu jie turėjo sužinoti, kad žemės sklypas, į kurį jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, atitinkamų administracinių aktų ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra tapęs atsakovo J. G. nuosavybe. Tačiau byloje esantys duomenys tvirtina priešingai, o būtent: kad ieškovai buvo ne kartą kviečiami atvykti į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrių, bet tuos kvietimus ignoravo. Be to apeliantai nė karto neskundė Utenos apskrities administracijos veiksmų dėl vilkinimo ar pan. Taigi, kaip jau buvo minėta, ieškovai su ieškiniu į teismą ginčydami įsakymo Nr.10-4-189 atskirus punktus J. G. atžvilgiu, panaikinti 1996-09-30 sprendimo Nr.62-3852 atitinkamus punktus dėl 0,81 ha žemės sklypo grąžinimo J. G. ekvivalentine natūra, panaikinti teisinę registraciją bei pripažinti negaliojančia 1996-12-06 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P-62/96-0526, taikant restituciją, kreipėsi 2004-06-29, t.y. neginčijamai praleidę ieškininės senaties terminą ir, nesant pagrindo jį atnaujinti.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senatis, kaip laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovų interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, CPK 362 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga).
Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančia 2004-03-31 dovanojimo sutartį žemės sklypo 1,7936 ha dalies iš 4,800 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovų J. G. bei D. G. ir A. B. bei panaikinti A. B. vardu atliktą teisinę registraciją Valstybinės žemės kadastro duomenų registre. Ieškovai su tuo nesutinka, tačiau savo nesutikimo motyvų nepagrindžia įrodymais, t.y. neįrodo, jog ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad šio ginčijamo sandorio metu jokie apribojimai atsakovams J. G. ir D. G. disponuoti žemės sklypo dalimi nebuvo nustatyti – areštas 4,800 ha žemės sklypui buvo uždėtas Molėtų rajono apylinkės teismo 2004-07-19 nutartimi. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad nurodyta sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CPK 178 str.).
Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kitus ieškovų reikalavimus: pripažinti negaliojančia 2005-06-16 privačios žemės sklypo 1,7936 ha dalies esančios 4,8000 ha žemės sklypo bendrojoje dalinėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. B. ir A. K., įpareigojant A. B. grąžinti A. K. sumokėtus už žemę 5000 Lt ir panaikinti A. K. vardu atliktą teisinę registraciją Valstybinės žemės kadastro duomenų registre; pripažinti negaliojančiu 2005-06-16 žemės sklypo 1,7936 ha (duomenys neskelbtini) priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą tarp A. B. ir A. K., nenustatęs, kad jie prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Be to teismas pripažino, jog atsakovai A. B. ir A. K. yra sąžiningi žemės sklypų įgijėjai, kadangi jie įgijo sklypą nežinodami, jog bus pradėtas teisminis procesas. Be to šie ieškinio reikalavimai yra išvestiniai iš kitų ieškinio reikalavimų – apeliantams neįrodžius administracinių aktų, 1996-12-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir 2004-03-31 dovanojimo sutarties neteisėtumo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo ir pagrįsto pagrindo tenkinti šių ieškinio reikalavimų.
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1,7936 ha žemės sklypo įgijėjai (atsakovai) yra sąžiningi įgijėjai, tačiau apeliantų skunde nurodytos aplinkybės šiuo klausimu nėra teisiškai reikšmingos ir teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, kadangi jų ieškinio reikalavimai dėl 2004-03-26 dovanojimo ir 2005-06-16 pirkimo-pardavimo sandorių nuginčijimo buvo atmesti iš esmės dėl to, kad nebuvo nuginčyti 1996 metų administraciniai aktai ir sandoriai (1-5 ieškinio reikalavimai). Be to nė vienas iš ieškovų iki įstatyme nustatyto termino (2001-12-31) nepateikė prašymo Utenos apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo D. J. žemę, nes nuosavybės teisių atkūrimas į senelio J. J. žemę negalimas pagal įstatymą, ir neįrodė, kokį žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė apeliantų tėvas D. J.
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė arba kad netinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas.
Kiti ieškovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.