Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-453-413/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-21
Bylos Nr.: 2A-453-413/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas (pran.)
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Top Decor“
Trečiasis asmuo: Jonavos rajono savivaldybės administracijai
Advokatai: Giedrė Subačiūtė

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-453-413/2015Proceso Nr. 2-17-3-00985-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Top Decor“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1290-722/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jonsta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Top Decor“, trečiajam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi UAB „Jonsta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d. Bankroto administratorius, vykdydamas savo pareigas, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė kad ieškovas (rangovas) 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarė su trečiuoju asmeniu Jonavos rajono savivaldybės administracija (užsakovu) Rangos sutartį Nr. 10/03-707, kuria ieškovas įsipareigojo atlikti Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro pastato kapitalinio remonto darbus, kurių vertė 7 688 810,49 Lt. 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos rangos sutartimi Nr. 12-6 (toliau – Subrangos sutartimi) ieškovas dalį statybos darbų perdavė atlikti atsakovui (subrangovui), kurios 3.1 punktu šalys susitarė, kad atsiskaitymas už patiektas medžiagas ir atliktus darbus bus vykdomas pagal reikalavimo perleidimo (Cesijos) sutartį, pasirašytą tarp „Rangovo“ ir „Subrangovo“ 2012 m. rugpjūčio 10 d. Šalys (rangovas ir subrangovas) 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarė dvi Reikalavimo perleidimo ( cesijos) sutartis, kuriomis ieškovas (rangovas) perleido atsakovui (subrangovui) reikalavimo teises į užsakovą (Jonavos rajono savivaldybės administraciją), kylančias iš pagrindinės 2010 m. rugsėjo 14 d. Rangos sutarties dėl 6 603,00 Lt ir 24 317,37 Lt atlyginimo už atliktus darbus pagal 2012 m. rugpjūčio 10 d. Subrangos sutartį. UAB „Jonsta“ bankroto administratorius 2014 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 30 920,70 Lt. Ieškovo nuomone, minėtiems sandoriams nuginčyti egzistuoja visos būtinos actio Pauliana sąlygos (CK 6.66 straipsnis), kadangi atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes turėjo žinoti UAB „Jonsta“ sunkią padėtį, t. y. kad bendrovė turi daug kreditorių, pradelstų įsipareigojimų valstybei, nepajėgia įvykdyti savo prievolių, jos turtas ir turtinės teisės areštuoti ir įmonės yra faktiškai nemoki; turėjo žinoti, kad sudarant Reikalavimų perleidimo sutartis ieškovė pažeidė savo kreditorių interesus, suteikė pirmenybę vienam ieškovės kreditoriui – atsakovei; šalys buvo nesąžiningos, nes žinodamos ieškovės faktinį nemokumą, numatė atsakovui teisę gauti atlyginimą iš užsakovo, taip atsakovui įgyjant nepagrįstą pranašumą prieš kitus UAB „Jonsta“ kreditorius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ieškovo ir atsakovo 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarytas Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo UAB „Top Decor“ ieškovui BUAB „Jonsta“ 30 920,70 Lt, taip pat 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo UAB „Top Decor“ valstybei 928 Lt žyminio mokesčio ir 14,18 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Dėl ieškinio senaties termino. Teismas nustatė, kad teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Jonsta“ įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d., ieškinys įteiktas teismui 2014 m. balandžio 15 d., apie teisės pažeidimą ieškovo administratorius sužinojo 2013 m. balandžio 17 d., gavęs UAB „Jonsta“ rangos ir subrangos sutarčių dokumentus ir susipažinęs su jais. Apie ginčo sutarčių įvykdymą iš savivaldybės sužinojo 2014 m. kovo 6 d., į teismą kreipėsi 2014 m. balandžio 15 d. Teismas pažymėjo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nesiejamas su nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimu. Todėl teismas sprendė, kad 1 metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nėra pasibaigęs.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytoje Statybos rangos sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką, todėl sprendė, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudaryti neprivalėjo. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad ginčijamas Reikalavimo perleidimo sutartis ieškovas sudaryti privalėjo, kad išvengtų didesnės žalos įmonei ir jos kreditoriams, nes būtent šios Reikalavimo perleidimo sutartys sudarė sąlygas UAB „Jonsta“ tinkamai įvykdyti pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. Rangos sutartį prisiimtus įsipareigojimus bei išvengti finansinių sankcijų iš trečiojo asmens. Teismas iš trečiojo asmens paaiškinimų nustatė, kad UAB „Jonsta“ prisiimtų įsipareigojimų pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. Rangos sutartį visa apimtimi neįvykdė ir nepateikė įrodymų, kad šioje sutartyje numatyta 7 688 810,49 Lt suma ieškovui buvo apmokėta, todėl sprendė, kad tam tikro etapo darbų spartesnis ar lėtesnis atlikimas iš esmės nepablogintų nei ieškovo, nei jo kreditorių turtinės padėties. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad Reikalavimų perleidimo sutartis sudaryti buvo būtina, nes kitaip atsakovas nebūtų sutikęs atlikti Kultūros rūmų aktų salės grindų klojimo darbų, o salės nesutvarkymas Savivaldybei grėstų baudomis, pinigų grąžinimu už parduotus bilietus ir kitais nuostoliais. Todėl atsakovo bei trečiojo asmens argumentus dėl Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių sudarymo privalomumo, siekiant išvengti didesnių turtinių nuostolių, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad ginčijamomis Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimis buvo pakeista 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos (subrangos) sutartyje nustatyta atsiskaitymų tvarka, šalims sutarus, kad UAB „Jonsta“ (rangovas) su UAB „Top Decor“ (subrangovu) atsiskaito per 15 kalendorinių dienų nuo darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos (sutarties 3.1 p.). Tačiau jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, nebuvo. Todėl teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, konstatavo, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudaryti neprivalėjo ( LAT 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-130/2013).

Dėl BUAB „Jonsta“ kreditorių teisių pažeidimo. Teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutarties, 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. ginčo Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu atsakovas UAB Top Decor“ nebuvo UAB „Jonsta“ kreditorius, juo netapo ir iškėlus UAB „Jonsta“ bankroto bylą. Teismas sprendė, kad ginčijamomis Reikalavimų perleidimo sutartimis BUAB „Jonsta“ kreditoriams iš dalies buvo sutrukdyta patenkinti savo reikalavimus: ieškovo pradelsti įsipareigojimai siekė 1 139 261,94 Lt, tuo tarpu ieškovo reikalaujama priteisti iš atsakovo 30 920,70 Lt suma buvo galima iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus.

Dėl atsakovo nesąžiningumo. Teismas pripažino atsakovą nesąžininga sutarties šalimi, kadangi atsakovas, žinodamas apie ieškovo kreditorius ir jo nemokumą, vis tiek sudarė ginčijamas sutartis bei įgavo neteisėtą pranašumą prieš kitus kreditorius.

Dėl teisės sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms. Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad 2012 m. sudarytos Reikalavimo teisės perleidimo sutartys prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms tuo aspektu, kad UAB „Jonsta“ 2011 m. gruodžio 13 d. buvo nustatytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, t. y. įregistruotas turtinių teisių areštas, dėl ko UAB „Jonsta“ buvo apribota teisė perleisti savo turtines teises tretiesiems asmenims, apie ką žinojo ieškovas ir turėjo bei privalėjo žinoti atsakovas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį patenkinus, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 928 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas atleistas pagal įstatymą, bei 14,18 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Top decor“ prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovui visas apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir nevertino 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybų darbų rangos sutarties, jos sąlygų viseto bei šalių elgesio sutarties sudarymo ir vykdymo metu, todėl neteisingai nustatė tikruosius sutarties šalių ketinimus bei actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, o ginčijamas Reikalavimo perleidimo sutartis aiškino ne sistemiškai. Tokiu būdu teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, suformuluotas CK 6.193 straipsnyje, neatskleidė bylos esmės, bei nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantas pažymi, kad ieškovas ir atsakovas, sudarydami 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutartį Nr. 12-6, be kitų statybos rangos sutarčiai būdingų esminių sąlygų, taip pat numatė ir apmokėjimo už atliktus darbus terminus ir sąlygas. Kadangi ieškovas sutarties pasirašymo metu turėjo finansinių sunkumų, atsakovas sutiko atlikti darbus tik tuo atveju, jeigu už juos bus tinkamai atsiskaityta. Dėl atsiskaitymo tvarkos šalys susitarė dar iki Subrangos sutarties sudarymo, o vėliau tai įtvirtinto pačioje sutartyje, atsakovui dar nepradėjus vykdyti subrangos darbų. Šios, pasak apelianto, esminės aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jos nepasisakė. Pažymėjo, kad atsakovui nesutikus atlikti darbus, ieškovas pagal Statybos rangos sutartį negalėjo sėkmingai užbaigti Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro pastato kapitalinio remonto darbų. Todėl būtent 2012 m. rugpjūčio 10 d. Subrangos sutartyje Nr. 12-6 numatyta esminė sutarties sąlygą dėl atsiskaitymo su atsakovu už atliktus statybos rangos darbus ir nulėmė ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymą. Taigi Reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašymas buvo nulemtas Subrangos sutarties ir faktinių aplinkybių, ir toks susitarimas atitiko sutarties šalių ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos valią, juo buvo nustatytos šalių teisės ir pareigos, toks susitarimas neprieštaravo įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad šioje byloje egzistuoja actio Pauliana sąlygų visetas.

Dėl privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas tinkamai įvykdyti su Jonavos rajono savivaldybės administraciją sudarytą 2010 m. rugsėjo 14 d. Rangos sutartį, kuri buvo pasirašyta ieškovui laimėjus viešąjį konkursą, buvo būtina su atsakovu sudaryti 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutartį Nr. 12-6 ir joje numatyti esminę sutarties sąlygą (3.1. punktas) dėl atsiskaitymo su atsakovu už atliktus statybos rangos darbus, kuri ir lėmė ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymą. Todėl nagrinėjamu atveju būtinybę sudaryti ginčijamus sandorius lėmė viešas konkursas (viešasis interesas). Be to, ginčo sutarčių sudarymą lėmė ir tarp šalių susiklostę sutartiniai santykiai bei faktinės aplinkybės – ieškovas ir atsakovas, sudarydami 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutartį, būtent sutarties 3.1 punktu sulygo dėl rangovo prievolės subrangovui užtikrinimo, t. y. kad atsiskaitymas už pateiktas medžiagas bei atliktus darbus bus vykdomas pagal Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, pasirašytą tarp rangovo ir subrangovo. Todėl ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių paskirtis yra prievolės pagal Statybos darbų rangos sutartį užtikrinimas. Be to, ieškovas ginčijo tik Reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau neprašė pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybų darbų rangos sutarties, kuria ir buvo nustatyta apmokėjimo tvarka ir sąlygos už ieškovo atliktus darbus bei numatytas ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas. Be to, kaip nurodė ir trečiasis asmuo, ginčo sutartis ieškovas privalėjo sudaryti ir siekiant išvengti trečiojo asmens galimų sankcijų dėl prievolės neįvykdymo laiku. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens argumentus dėl sutarčių sudarymo privalomumo kaip nepagrįstus, nepareikalavęs pateikti minėtus argumentus pagrindžiančius įrodymus. Atsakovo nuomone, vien ta aplinkybė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. Rangos sutarties 6.1.14 punktu ieškovas įsipareigojo mokėti trečiajam asmeniui 0,04 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku neatliktų remonto darbų kainos leidžia sutikti su trečiojo asmens argumentais dėl ieškovo papildomų ir dar didesnių nuostolių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir neatskleidė bylos esmės. Be to, pažymi, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta Statybos darbų rangos sutartis ir šalių sulygtas 3.1. punktas, būtent kuriuo ir buvo numatyta apmokėjimo tvarka ir sąlygos už atsakovės atliktus darbus bei numatytas ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių pasirašymas, nėra nuginčytas (ar ginčijamas), jis atitiko tikrąją šalių valią, juo buvo nustatytas šalių teisės ir pareigos, toks susitarimas neprieštaravo įstatymui. Anot apelianto, Reikalavimo perleidimo sutartys Statybos rangos darbų sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų nepakeitė, o priešingai, atitiko šalių valią ir tinkamą 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutarties įvykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo pakeista Subrangos sutartyje numatyta atsiskaitymo su atsakovu tvarka.

Dėl BUAB „Jonsta“ kreditorių teisių pažeidimo. Apelianto nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčijamomis sutartimis BUAB „Jonsta“ kreditoriams iš dalies buvo sutrukdyta patenkinti savo reikalavimus, kadangi ieškovo pradelsti įsipareigojimai siekė 1 139 261,94 Lt, o ieškovo reikalaujama priteisti iš atsakovo 30 920,70 Lt suma iš dalies būtų patenkinti kreditorių reikalavimai. Apeliantas pažymi, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Jonsta“ įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d., ginčijamos sutartys buvo sudarytos 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d., t. y. daugiau kaip pusę metų iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, Reikalavimo perleidimo sutartys atitiko šalių valią ir susitarimą bei neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir nepažeidė kitų kreditorių interesų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog vien dėl to, kad su atsakovu buvo susitarta dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų, ginčo sutartis pažeidė kitų ieškovo kreditorių interesus. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo veikla nebuvo nutrūkusi, o trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai tiekėjams bei darbuotojams buvo mažesni už įmonės turimo turto vertę. Be to, byloje nėra duomenų, kad užsakovas būtų buvęs skolingas ieškovui ir būtų pervedęs atsakovui pinigus už ieškovo atliktus darbus ar skolas šiai įmonei. Todėl lėšos, dėl kurių yra kilęs ginčas, priklauso subrangovui, dėl ko ieškovas negali turėti ir reikalavimo teisės į jų apmokėjimą. Ginčijamos Reikalavimo perleidimo sutartys jokių kreditorių interesų nepažeidė ir tuo aspektu, nes trečiasis asmuo, į kurį ieškovas perleido reikalavimo teisę, nebuvo ir nėra ieškovo skolininkas, taigi tokiu būdu ginčijami sandoriai neturėjo ir neturi jokių galimybių sumažinti kitų kreditorių galimybę susigrąžinti skolą, dėl ko spręstina, kad dėl ginčijamų Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo ieškovas netapo nemokus, o pats jų sudarymas iš esmės niekaip neįtakojo ieškovo finansinės padėties. Be to, atsakovo atlikti darbai sudarė pagrindą rangovui tinkamai ir laiku įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus prieš užsakovą ir gauti užmokestį už sutarties tinkamą ir savalaikį įvykdymą, tokiu būdu, buvo ne tik užtikrintas ir įgyvendintas viešas interesas (viešojo pirkimo sutartis), bet taip pat užtikrintos ieškovo kreditorių teisės patenkinti savo reikalavimus pagal 2010 m. Rangos sutartį gautų piniginių lėšų.

Dėl atsakovo (ne)sąžiningumo sudarant ginčijamas Reikalavimo perleidimo sutartis. Apelianto nuomone, teismas klaidingai nustatė, kad atsakovas yra nesąžininga sutarties šalis, atsakovo nesąžiningumą grindžiant tuo, kad jis, žinodamas apie pirmesnės eilės ieškovo kreditorius ir ieškovo nemokumą, vis tiek sudarė ginčijamas sutartis ir įgijo neteisėtą pranašumą prieš kitus ieškovo kreditorius. Tačiau, kaip pažymi apeliantas, pats teismas sprendime pripažino, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovo kreditorius, juo netapo ir iškėlus ieškovui bankroto bylą. Todėl atsakovui nebūnant ieškovo kreditoriumi, atsakovas negalėjo įgyti pranašumo prieš kitus įmonės kreditorius. Apelianto nuomone, neteisingas bylos įrodymų vertinimas lėmė, kad teismas padarė nepagrįstą ir prieštaringą išvadą dėl atsakovo nesąžiningumo. Teismas pažymėjo, kad Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu ieškovui teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas nekilnojamajam, kilnojamam turtui, piniginėms lėšoms, turtinėms teisėms, apie kurias žinojo ieškovas ir turėjo bei privalėjo žinoti atsakovas. Pasisakydamas dėl šio teismo argumento, apeliantas pažymėjo, kad jam niekuomet nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, jog ieškovo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės areštuojant jo turtines teises. Atsakovas yra sąžiningas, nes veikė pagal teisėtai sudarytą Subrangos sutartį, turėjo teisę ir netgi pareigą teikti reikalavimą atsiskaityti su juo. Be to, nenustačius, kad šalys ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti, kad jais buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, laikytina, kad sudarydamos ginčijamas Reikalavimo perleidimo sutartis šalys buvo sąžiningos.

3. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos teismų praktikos. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi dvejomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-7-130/2014 ir 3K-3-409/2014, tačiau nei vienos iš šių bylų ratio decidendi neatitiko šios bylos faktinių aplinkybių, todėl minėtose nutartyse pateikti išaiškinimai negalėjo būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Jonsta“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Ieškovo nuomone, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu, tikroji ginčijamo sandorio šalių valia aiškinama ne tikslu nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos sąlygos prasmę ar pan., o siekiant įvertinti, ar sudarytu sandoriu nebuvo pažeisti skolininko kreditorių teisės bei teisėti interesai. Todėl nagrinėjant actio Pauliana ieškinį CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės netaikomos, o apie kreditorių teisių pažeidimą sprendžiama pagal būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų egzistavimą, kurių visetas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, byloje buvo nustatytas.

2. Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovo nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamas sutartis. Nei Cesijos sutartyse, nei Rangos, nei Subrangos sutartyse jokių užuominų apie tai, kad Cesijos sutarčių paskirtis yra būsimų ieškovės įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas, nėra. Subrangos sutarties 3.1 p. sąlyga neatitinka Rangos sutarties 2.6. p. nuostatų, remiantis kuriomis už atliktus statybos darbus trečiasis asmuo (Užsakovas) turėjo mokėti ieškovui (Generaliniam rangovui) per 5 d. d. po lėšų gavimo iš valstybinės investicijų programos. Mokėjimas gali trukti 60 dienų. Be to, Subrangos sutarties 3.1 punkte kalbama apie Cesijos sutartį, šalių pasirašytą 2012 m. rugpjūčio 10 d., tuo tarpu ginčijamos Cesijos sutartys pasirašytos atitinkamai 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Taigi ginčijamos Cesijos sutartys nėra siejamos su Subrangos sutartyje nurodyta reikalavimo perleidimo sutartimi, tai yra Cesijos sutartys sudarytos ne vykdant Subrangos sutarties 3.1 p. sąlygą, o atskirų susitarimų pagrindu. Anot ieškovo, netgi pripažinus, kad Cesijos sutartys yra Subrangos sutarties užtikinimo priemonė, šių sutarčių ieškovas sudaryti neprivalėjo, nes Subrangos sutarties 3.1 punkto sąlyga yra nesąžininga ieškovo kreditorių atžvilgiu. Aptariamos sąlygos nesąžiningumas pasireiškia tuo, jog šalys dėl šios sąlygos susitarė ieškovui esant nemokiam, ši sąlyga suteikė teisę atsakovui gauti apmokėjimą už atliktus darbus pirmiau už kitus tuo metu jau esančius ieškovo kreditorius, todėl ši Subrangos sutarties sąlyga negali būti teisiniu ginčijamų Cesijos sutarčių sudarymo pagrindu. Skolininko įsipareigojimų užtikrinimas jo nemokumo metu kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas kaip skolininko kreditorių teisių pažeidimas. Be to, Rangos sutarties sudarymas viešojo konkurso būdu nereiškia, kad šios sutarties pagrindu susiklostę santykiai tapo viešieji, kadangi vykdant sutartinius įsipareigojimus valstybė, savivaldybė ir jų institucijos tampa civilinių santykių dalyviais lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčijamomis sutartis nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Pažymi, kad kreditorių teisės gali būti pažeistos ne tik tais atvejais, kai dėl sudaryto sandorio yra mažinamas skolininko turtas, jo mokumas, be ir tais atvejais, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Bankroto administratoriaus nuomone, byloje surinkti įrodymai (liudytojo parodymai, rašytiniai įrodymai – ieškovės balansai už 2010, 2011 bei 2012 metus, Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašas, sudarytas 2012 m. rugpjūčio 29 d., VMI prie LR finansų ministerijos 2013 08 13 pažyma Nr. (23.1-08)-RNA-32444 bei VSDFV Kauno skyriaus 2013 08 16 Pažyma Nr. (7.27) S-56866) suponuoja išvadą, kad ieškovas Cesijos sutarčių sudarymo dieną jau buvo nemokus, nes negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų, o jo skolos kreditoriams viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būdamas tokioje būsenoje ieškovas, Cesijos sutartimis perleidęs atsakovui 30 920,70 Lt dydžio reikalavimo teisę, iš dalies sutrukdė ieškovo kreditoriams patenkinti savo reikalavimus, tuo pažeisdamas jų interesus. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovui neatlikus subrangos darbų užsakovui iš principo neatsirastų mokėjimo pareigos, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos.

4. Dėl atsakovo (ne)sąžiningumo. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ta aplinkybė, jog atsakovas ginčijamų cesijos sutarčių sudarymo metu nebuvo ieškovo kreditoriumi nesudaro pagrindo paneigti atsakovo nesąžiningumą, kadangi CK 6.66 straipsnio nuostatos neįvardija kaip būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui prieš sudarant Cesijos sutartis, jau buvo žinoma apie ieškovo sunkią finansinę padėtį, tai atsakovas pripažįsta ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad ieškovas sutarties pasirašymo metu turėjo finansinių sunkumų, dėl ko atsakovas sutiko atlikti darbus tik tuo atveju, jeigu su juo bus tinkamai atsiskaityta. Žinodamas ieškovo sunkią padėtį, atsakovas turėjo suprasti, kad ieškovas turi kreditorių, kad Cesijos sutartys suteiks jam pirmenybę prieš kitus kreditorius gauti savo reikalavimo patenkinimą, kas ir patvirtina atsakovo nesąžiningumą.

5. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos teismų praktikos. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus šios kategorijos bylose, nes nurodytų kasacinio teismo bylų ratio decidendi neatitiko šios bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumu turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindų ir buvo suformuluota atitinkama teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Paulina), bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo klausimai.

Bylos duomenimis, ieškovas UAB „Jonsta“ (rangovas) 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarė su trečiuoju asmeniu Jonavos rajono savivaldybės administracija (užsakovu) Rangos sutartį Nr. 10/03-707, kuria ieškovas įsipareigojo atlikti trečiojo asmens Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro pastato kapitalinio remonto darbus. 2012 m. rugsėjo 14 d. Statybų darbų rangos (Subrangos) sutartimi Nr. 12-6 ieškovas dalį statybos darbų perdavė atlikti atsakovui, o 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimis ieškovas perleido atsakovui 30920,70 Lt dydžio reikalavimo teisę gauti atlyginimą už atliktus darbus į pagrindinį užsakovą - Jonavos rajono savivaldybę (b. l. 5-10). Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi UAB „Jonsta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Bankroto administratorius, vykdydamas savo pareigas, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sprendė, kad ieškovo ir atsakovo 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartys pažeidė įmonės kreditorių teises ir interesus, todėl kreipėsi ieškiniu į teismą prašydamas pripažinti minėtas sutartis negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio (actio Paulina) pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, kt.).

Dėl imperatyvioms normoms prieštaraujančio sandorio sudarymo. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovui (skolininkui) Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo taikytos laikinos apsaugos priemonės – kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, esančių pas skolininką ar trečiuosius asmenis areštas 93 207,75 Lt sumai, uždraudžiant kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises perleisti ar suteikti naudojimui tretiesiems asmenims (b. l. 15). Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 straipsnio 1 dalis, Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Šios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų pažeidimas yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatą. Ieškovas ginčijamus sandorius sudarė galiojant turto ir turtinių teisių areštui. Todėl ginčijami sandoriai laikytini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, nes ieškovas (skolininkas) perleido atsakovui savo turtinę teisę galiojant šios teisės disponavimo apribojimui - areštui (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad panašiomis į nagrinėjamą bylą savo faktinėmis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013 konstatavo, kad minėtų argumentų (dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo) kontekste gali būti vertintinas ir atsakovo sąžiningumas (kaip viena iš actio Pauliana ieškinio, kuriuo grindžiamas ieškovo reikalavimas, taikymo sąlygų) ginčo sutartiniuose santykiuose. Kaip nurodyta kasacinio teismo minėtoje civilinėje byloje, apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos sandorio šalies daiktinės teisės.

Pagal bylos duomenis, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus, nes skolos kreditoriams (1 032 477,27 Lt) viršijo įmonės turimą turtą (981 863 Lt) ( b. l. 23-24, 26). Paminėti duomenys yra vieši ir atsakovui buvo prieinami. Be to, 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka, kai su atsakovu už atliktus darbus atsiskaito ne kita sutarties šalis, bet trečiasis asmuo (sutarties 3.1 punktas) suponuoja išvadą, kad atsakovas žinojo (turėjo žinoti), jog ieškovo finansinė padėtis yra sunki ir jis nebus pajėgus atsiskaityti už atliktus darbus. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą suabejoti ieškovo mokumu dar ginčo sandorio sudarymo metu. Todėl būdamas apdairus ir rūpestingas verslininkas, atsakovas privalėjo pasidomėti ieškovo finansine būkle ir tik įsitikinęs, kad nėra kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, sudaryti ginčijamą sandorį. Atsakovo apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas (kasacinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013), dėl ko yra pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – tiek ieškovo, tiek atsakovo nesąžiningumas.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien paminėtu teisiniu pagrindu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ginčijami sandoriai yra negaliojantys, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos ir kitos actio Pauliana taikymo sąlygos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Dėl ieškovo (bankroto administratoriaus) reikalavimo teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; kt.). Tai reiškia, kad administratoriui reiškiant ieškinį visų kreditorių interesais, yra svarbu nustatyti, ar ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovui. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, taigi kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises skolininkui (ieškovui), dėl ko administratorius, atstovaudamas kreditorių interesus, turėjo teisę reikšti actio Pauliana ieškinį.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Pagal ieškovo (skolininko) įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos aprašą ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo 58 kreditorius, kurių bendra reikalavimų suma siekė 1 032 477,27 Lt, o 2012 m. įmonės balanso duomenimis ieškovas turėjo turto už 981 863 Lt, taigi ieškovo įsipareigojimai viršijo visą įmonės turtą, o nuostoliai per minėtą laikotarpį siekė 974 711 Lt (b. l. 22-27). Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad UAB „Jonsta“ ginčijamų sandorių sudarymo dieną buvo nemoki, nes per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir ieškovas su kreditoriais jau negalėjo atsiskaityti. Taigi ieškovas, neturėdamas pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, neturėjo pagrindo prisiimti įsipareigojimų, kurie apsunkintų atsiskaitymą su kitais savo kreditoriais. Be teisėto pagrindo suteikdamas pranašumą atsakovui ir sudarydamas galimybę jam gauti apmokėjimą iš trečiojo asmens, ieškovas pažeidė kitų kreditorių teises ir toks jo elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos įrodymų visetą ir kasacinio teismo išaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja ir minėta actio Pauliana taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013).

Dėl sandorio neprivalomumo. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010, 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

Minėta, kad šalys 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudarė Statybos darbų rangos sutartį Nr. 12-6, kurios 3.1 punkte numatė, kad „atsiskaitymas už patiektas medžiagas bei atliktus darbus vykdomas pagal reikalavimo perlaidimo (cesijos) sutartį, pasirašytą tarp „Rangovo“ ir „Subrangovo“ 2012 m. rugpjūčio 10 d.“. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, tokia, t. y. 2012 m. rugpjūčio 10 d., Cesijos sutartis sudaryta nebuvo (į bylą tokių duomenų nepateikta), dėl ko sudaryti ginčijamas sutartis nebuvo teisinio pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. Statybos darbų rangos sutarties Nr. 12-6, 3.1 punkto analizė leidžia spręsti, kad ginčijamos sutartys buvo perteklinės, nes atsiskaitymo sąlyga buvo nustatyta pagrindinėje Statybos darbų rangos sutartyje. Įvertinus aptartas aplinkybes dėl ieškovo nemokumo ir nesąžiningumo, yra pagrindas išvadai, kad nei ginčijamoms sutartims, nei Statybos darbų rangos sutarčiai sudaryti nebuvo privalomo pagrindo.

Dėl vienerių metų termino ieškiniui pareikšti. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad ieškinį actio Pauliana pagrindu įstatymas kreditoriui suteikia teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad bankrutuojančios įmonės administratorius nėra ir negali būti dalyvavęs įmonei sudarant sandorius, dėl kurių teisėtumo patikrinimo administratorius ir kreipiasi į teismą, taigi ir apie šių sandorių sudarymą iki jam tampant administratoriumi informacijos neturi. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Nors ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta, kad priėmus nutartį iškelti bankroto bylą teismas arba teisėjas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip penkiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui tiek įmonės turtą, tiek visus dokumentus, administratoriaus sužinojimas apie įmonės kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimą lieka priklausomas nuo to, kada faktiškai administratoriui įmonės valdymo organai perduos atitinkamus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).

Teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB “Jonsta” iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d. apie teisės pažeidimą administratorius sužinojo 2013 m. balandžio 17 d., gavęs Statybos rangos sutarčių su subrangovais apyrašą (b. l. 60), į teismą kreipėsi 2014 m. balandžio 15 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą ir atmetus atsakovo apeliacinį skundą, apelianto patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 1000 Lt (289,62 Eur) (b. l. 143-145) išlaidų, kurios, remiantis CPK93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio taisyklėmis, priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB Jonsta“ (į. k. 156612068) iš atsakovo UAB „Top Decor“ (į. k. 135816975) 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlbina RimdeikaitėRūta Palubinskaitė