- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-21
- Bylos Nr.
- P-858-19-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00760-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- V. B. B., A. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- Kauno apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno miesto
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. B. B. ir A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 pagal atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. B., A. M. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno miesto 19–ojo notaro biuro notarė A. U.) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė S. G. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (t. I, b. l. 2-8) atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), V. B. B., A. M., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) ir Kauno miesto 19–ojo notaro biuro notarei A. U., prašydama:
1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. spendimo Nr. 19/3698 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. Z. į 0,36 ha miško;
2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. spendimo Nr. 19/3699 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. Z. į 0,36 ha miško;
3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. spendimo Nr. 19/3700 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. M. į 0,18 ha miško;
4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. spendimo Nr. 19/3701 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B. B. į 0,18 ha miško;
5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-01-4392 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą (mišką) atkūrimo Kaune“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės O. Z., T. Z., A. M., V. B. B. dalį dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypų suteikimo natūra;
6) pripažinti negaliojančia 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2971, išduoto V. B. B., dėl O. Z. palikimo priėmimo dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 9/37 ha dalis bei 2700/7100 ha dalis miesto miškų, esančių žemės sklypuose, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypai);
7) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-6882, išduoto A. M., dėl A. M. palikimo priėmimo dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 10/37 ha dalis bei 800/7100 ha dalis miesto miškų, esančių žemės sklypuose, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini);
8) pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 997, išduoto A. M., dėl A. M. nespėto įforminti T. Z. palikimo priėmimo dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 9/37 ha dalis bei 2700/7100 ha dalis miesto miškų, esančių žemės sklypuose, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini);
9) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1276 buvo pakeistos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinės ribos, dalį rajono teritorijos priskiriant Kauno miesto savivaldybei. Įstatymo pagrindu Kauno miesto savivaldybei buvo priskirta (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vietovė. Ginčijamais sprendimais ir Įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės T. Z., O. Z., A. M. ir V. B. B. į 0,71 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą bei 0,37 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esančius Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune. T. Z., O. Z. ir A. M. nuosavybės teises į atkurtų žemės sklypų (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamas dalis pagal ginčijamus paveldėjimo liudijimus paveldėjo V. B. B., kuriai šiuo metu valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis priklauso 3600/7100 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 18/37 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) bei A. M., kuriam šiuo metu priklauso 3500/7100 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)ir 19/37 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad ginčo sklypai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dar 1996–1998 metų Kauno miesto miškų ir parkų želdinių inventorizacijos metu buvo inventorizuoti kaip Kauno miesto miškų ir parkų želdinių Raudondvario girininkijos 99 kvartalo 4, 11, 12 taksaciniai sklypai. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusių ir šiuo matu galiojančių teisės aktų nuostatas miesto miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, jie yra neprivatizuojami, valstybės išperkami ir nuosavybės teisės natūra į juos neatkuriamos. Todėl ginčijami sprendimai bei Įsakymas, kuriais piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų nuostatoms, nustatančioms, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Valstybinės reikšmės miško perleidimas privačion nuosavybėn vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas.
Pastebėjo, jog vien panaikinus neteisėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebūtų tinkamai apgintas viešasis interesas, kadangi šių aktų pagrindu atsirado materialinės teisinės pasekmės, kurias būtina pašalinti. Atsižvelgdama į šią aplinkybę pareiškėja prašė pripažinti negaliojančiomis atitinkamas paveldėjimo teisės liudijimų dalis. Siekdama tinkamai apginti viešąjį interesą prokurorė prašė taikyti restituciją natūra ir žemės sklypus, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), grąžinti išimtinei valstybės nuosavybei.
Paaiškino, jog duomenis apie tai, kad gali būti pažeistas viešasis interesas Kauno apygardos prokuratūra gavo 2012 m. birželio 15 d., tačiau visa reikalinga medžiaga buvo surinkta 2012 m. liepos 9 d., taigi kreipimosi į teismą terminas, pareiškėjos manymu, skaičiuotinas būtent nuo pastarosios datos.
Atsiliepimas
Atsakovė V. B. B. atsiliepime į pareiškėjos prašymą (t. I, b. l. 110-112) su prašymu nesutiko.
Atsakovė nurodė, kad laikotarpis, kurį prokuroras nesikreipė į teismą viešajam interesui ginti, yra nepateisinamai ilgas, o tai nesuderinama su teisiniu stabilumu, kuris privalo būti užtikrintas teisinėje valstybėje. Atsakovė taip pat pastebėjo, jog šiuo atveju turi būti ieškoma viešojo ir privataus intereso pusiausvyros. Nurodė, jog jai nuosavybės teise priklausantys ginčo sklypai yra nedidelio ploto, miesto pakraštyje, todėl konkretus visuomenės poreikis į juos yra minimalus.
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos prašymą (t. I, b. l. 115-123) su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad pretendentų V. Z. ir K. Z. įpėdiniai – O. Z., T. Z., A. M. ir V. B. B. – pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra Kauno rajono Užliedžių apylinkėse Aukštųjų Kaniūkų kaime 1991 m. lapkričio 19 d. Minėtoms pretendentėms žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrisas sudarytas 2000 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypai pažymėti Nr. 265-1, 265-2 ir jiems nustatyta privatiems miškams tvarkymo ir naudojimo sąlyga. Žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuris viešajame registre nurodytas kaip žemės sklypo suformavimo juridinis pagrindas, sudarytas 2000 m. gruodžio 14 d. Minėtiems piliečiams nuosavybės teise grąžinta žemė nepateko į Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 01-6942 patvirtintos Neprivatizuojamos ir valstybės išperkamos žemės plotus. Ginčo teritorija nepriskirtina prie valstybės išperkamos žemės ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtintas baigtinis valstybės išperkamos žemės sąrašas, nuostatas. Teigė, jog pareiškėja nepateikė jokių miško sklypo, kurio dalis neva patenka į ginčo sklypą, kadastrinių matavimų duomenų. Pažymėjo, jog žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su atsakingu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos departamentu, Kauno miškų urėdija, gautas eigulio sutikimas, todėl nėra pagrindo iš naujo jo vertinti, kadangi nenustatyta, jog minėtų institucijų pareigūnai veikė viršydami jiems suteiktus įgaliojimus ar neturėdami tinkamos kvalifikacijos. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktai suteikia Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei miškų tarnybai įgyvendinti viešąjį interesą valstybinių miškų atkūrimo, priežiūros apsaugos srityje, todėl šios institucijos prireikus gali ir privalo ginti viešąjį interesą joms pavestos veiklos srityje. Šiuo atveju faktas, jog Aplinkos ministerija kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą tik 2011 m., laikytinas šios institucijos neveikimu, kuris turi būti vertinamas kaip aplaidus ir nerūpestingas savo pareigų vykdymas, dėl ko galimai atsirado teisės pažeidimas, tačiau jis negali būti atitaisomas kitų asmenų teisių sąskaita. Atsakovas pažymėjo apie būtinybę užtikrinti teisinį saugumą bei tikrumą, teisinių santykių stabilumą, teisinių lūkesčių apsaugą, išlaikyti teisinių gėrių pusiausvyrą, atsižvelgti į tai, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie ginčijamų administracinių aktų prieštaravimą visuomenės teisėms bei laisvėms, todėl valstybės institucijų klaidos turėtų būti aiškinamos asmenų naudai.
Atsakovas A. M. atsiliepime į pareiškėjos prašymą (t. I, b. l. 135-138) su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas iš esmės pakartojo atsakovo Tarnybos atsiliepime nurodytus argumentus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (t. I, b. l. 157-163) pareiškėjos prašymą tenkino visiškai.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 02-01-4392 ir tos pačios dienos sprendimais Nr. 19/3701, Nr. 19/3698, Nr. 19/3699, Nr. 19/3700 bendrasavininkiams V. B. B., O. Z., T. Z. ir A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės K. Z. ir vaikų: Juozo, Jono, Onos, Teklės iki nacionalizacijos valdytą žemę, grąžinant natūra 1,08 ha miško (duomenys neskelbtini), Kaune, bei už atitinkamą dalį žemės išmokant kompensaciją pinigais. Siūlant atkurti nuosavybės teises ginčo sklypai buvo apaugę mišku ir suformuoti miškų ūkio veiklai (2001 m. gegužės 15 d. pažyma „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (mišką) atkūrimo Kaune“, 2000 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktas). Pagal 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą O. Z. priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo V. B. B., pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą A. M. priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo A. M., pagal 2007 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą T. Z. priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo A. M..
Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisinis reglamentavimas, nustatytas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje. Akcentavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu ir dabar galiojančioje minėto straipsnio redakcijoje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusi redakcija ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto dabar galiojanti redakcija valstybinės reikšmės miškams priskiria miestų miškus ir šie miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pagal Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo (1996 m. balandžio 4 d. Nr. I-1276) 1 straipsnio 1 punktą nuo 1996 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vietovė priskiriama Kauno miesto savivaldybei. Taigi ginčo žemės sklypai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (esantys Kauno mieste (duomenys neskelbtini)), patenka į miesto, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją.
Teismo vertinimu, Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame 2000 m. liepos 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-5677, ginčo žemės (miško) sklypai, kaip grąžintini natūra sklypai, pažymėti klaidingai, nepagrįstai ir neteisėtai, neatsižvelgiant į tai, kad jie patenka į miesto, t. y. valstybinės reikšmės miškų plotų teritoriją. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus. Teismas sprendė, jog atsakovo Tarnybos argumentai, kad nuosavybės teisių atkūrimas Aukštųjų Kaniūkų kadastrinėje vietovėje vyko pagal Užliedžių kadastrinės vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris patvirtintas Kauno apskrities viršininko įsakymu, suderintas su Kauno miškų urėdija, Aplinkos ministerijos atsakingu departamentu ir dėl to kiekviena institucija turi prisiimti atsakomybę savo kompetencijos ribose, laikytini nepatenkančiais į šio ginčo nagrinėjimo ribas, nes institucijų atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Nurodė, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynyba yra prioritetinė, nes administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, todėl atsakovų argumentai dėl bendrojo senaties termino taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžė, jog atsakovų prašomas taikyti teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, todėl šioje byloje jis netaikytinas, kadangi atsakovų nuosavybės teisės įgytos neteisėtai.
III.
Atsakovai V. B. B. ir A. M. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 168-172) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti.
Nurodė, jog žemėtvarkos projektu, patvirtintu 2000 m. liepos 24 d., ginčo sklypai nebuvo priskirti valstybės išperkamai žemei. Byloje nėra patvirtintų miško sklypo ribų paženklinimo akto, todėl yra pagrindo manyti, kad Valstybinės miškų tarnybos nurodytuose taksaciniuose dokumentuose nurodyti medžiai gali nepatekti į ginčo sklypus. Be to, skiriasi nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose ir Nekilnojamojo turto registro nurodytas grąžintinų natūra sklypų plotas, ką teismas įvertino kaip preliminarias ginčo sklypų matavimo paklaidas ir vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė.
Pažymėjo, jog egzistuojanti gretimybė su valstybiniu mišku nėra tinkamai kartografiškai atskirta, o esant neatitikimui dėl žemės sklypų ploto pagrįstai manytina, kad valstybinė institucija į ginčo sklypus įtraukė dalį valstybinio miško. Visa tai apsunkina arba daro neįmanomą sprendimo vykdymą ir restitucijos taikymą. Tvirtino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartyje esant analogiškoms bylos aplinkybėms konstatavo, jog tokia situacija, kai skirtinguose dokumentuose skiriasi žemės sklypų plotai reikalauja sukonkretinimo ir kelia abejonę bendrai dėl pateiktų duomenų patikimumo (administracinė byla Nr. A146-2860/2012). Teismas padarė teisiškai nemotyvuotą išvadą, kad Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame 2000 m. liepos 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-5677, ginčo žemės (miško) sklypai kaip grąžintini natūra sklypai pažymėti klaidingai. Konstatuodamas šią aplinkybę teismas įvardino minėtą žemėtvarkos projektą kaip iš dalies neteisėtą ir tokiu būdu išėjo už nagrinėjamos bylos ribų, kadangi minėto administracinio akto teisėtumo niekas neginčijo.
Teismas nemotyvavo, kodėl ėmėsi ginti viešąjį interesą esant nepateisinamai ilgam atsakingų valstybės institucijų delsimui, kuris išėjo už įstatymo nustatyto bendrojo dešimties metų senaties termino. Pažymėjo, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra neproporcingos, neadekvačios siekiamam tikslui. Nurodė, kad ginčui taikytinos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) pirmojo Protokolo pirmojo straipsnio nuostatos, įtvirtinančios nuosavybės teisių apsaugą.
Atsiliepimas
Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė S. G. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 176-180) prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teigė, kad dokumentai, kuriais remiasi atsakovai, taip pat nepaneigia fakto, kad ginčo sklypai yra suformuoti miško plotuose ir patvirtina, jog valstybės institucijos, kurioms teisės aktai suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, netinkamai vykdė savo funkcijas, tačiau šie neteisėti valstybės institucijų veiksmai neturi ir negali turėti įtakos įstatymais nustatytam teritorijos teisiniam statusui.
Pažymėjo, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į visiškai suformuotus, viešajame registre ir kadastre įregistruotus žemės sklypus, kurių ribos nebuvo keičiamos, todėl atsakovų argumentai dėl žemės sklypų plotų skirtingumo yra nereikšmingi. Pareiškėjos teigimu, nelaikytinas nagrinėjamos bylos ribų peržengimu konstatavimas fakto, kad Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte žemės sklypai pažymėti klaidingai, kadangi šis dokumentas byloje buvo vienas iš įrodymų, kurį teismas turėjo pareigą vertinti. Pareiškėja taip pat nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (t. I, b. l. 185-192) atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, jog byloje esantys Valstybinės miškų tarnybos pateikti tekstiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys bei miškų žemėlapio fragmentai, Kauno miesto miškų ir parkų želdinių inventorizacijos archyviniai duomenys (medynų plano ir taksoraščio ištraukos) patvirtina, kad į ginčo sklypus patenka Kauno miesto miško plotai, kurie mišku buvo inventorizuoti 1996–1998 metų Kauno miesto miškų ir parkų želdinių inventorizacijos metu kaip Kauno miesto miškų ir parkų želdinių Raudondvario girininkijos 99 kvartalo 4, 11, 12 taksaciniai sklypai. Teismas pabrėžė, jog jam nekyla abejonių, kad ginčo sklypai yra priskirti Kauno miesto miškui.
Nurodė, jog Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija, įsigaliojusi 2001 m. balandžio 25 d.) nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai, be kita ko, yra miestų miškai (4 str. 4 d. 2 p.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
Nurodė, jog atvejai, kada miškai piliečiams negrąžinami natūra, o už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, yra nustatyti įstatymo 13 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija). Pagal šio įstatymo 13 straipsnį nuosavybės teisės į miškus grąžinant juos natūra neatkuriamos, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams (1 p.). Taigi valstybinės reikšmės miškai yra valstybės išperkami, už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.
Pabrėžė, jog nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. Z. ir jos vaikų įpėdiniams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus, nes juos užima valstybinės reikšmės miškas. Tokį reguliavimą pažeidžiantys Kauno apskrities viršininko sprendimai bei Įsakymas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, imperatyviam teisiniam reguliavimui, yra neteisėti iš esmės, ir kartu yra pagrindas ginčijamiems sprendimams (jų dalims) bei paveldėjimo teisės liudijimams (jų dalims) panaikinti. Dėl šios priežasties, sprendimai ir Įsakymas dėl ginčo sklypų grąžinimo natūra, taip pat šių sklypų paveldėjimo faktą patvirtinantys paveldėjimo teisės liudijimai naikintini ta dalimi, kiek į grąžintus sklypus patenka valstybinės reikšmės miško, t. y. 0,71 ha ir 0,37 ha.
Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 24 d. įsakymu patvirtintą Užliedžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kadangi šis administracinis aktas yra vienas iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros elementų. Šiuo atveju pats savaime minėtas aktas nesukūrė atsakovams nuosavybės teisės į konkretų turtą, todėl jo turinys pagrįstai vertintas sprendžiant ginčą dėl nuosavybės teises sukūrusių aktų teisėtumo. Atsakovų argumentai, kad teismas, pasisakydamas dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, yra nepagrįsti. Pripažinus, kad nuosavybės teisės nepagrįstai atkurtos į visą ginčo sklypų plotą, teismas nepripažino reikšminga aplinkybės, kad egzistuoja nežymūs sklypų ploto skirtumai tarp Valstybinės miškų tarnybos pateiktų duomenų ir VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruotų duomenų.
Teismo vertinimu, atsakovai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai grindžia EŽTK 1 Protokolo nuostatomis, laiduojančiomis nuosavybės teisių apsaugą, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Nurodė, jog, nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgytos nuosavybės atveju.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog viešasis interesas – miško apsauga – gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Pabrėžė, jog, konstatavęs, kad valstybinis miškas neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją ir grąžino ginčo sklypus valstybės nuosavybėn.
V.
Atsakovai V. B. B. ir A. M. 2013 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 (t. II, b. l. 1-6).
V. B. B. ir A. M. pažymi, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje yra nukrypstama nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo. Tokia atsakovų pozicija yra grindžiama dviem aspektais: nevienodu senaties instituto taikymu teismų praktikoje bei atsakovų traktavimu nesąžiningais įgijėjais.
Nurodo, jog atsakovai išnagrinėtoje administracinėje byloje prašė teismą taikyti bendrąjį dešimties metų senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl neatsisakė ginti viešąjį interesą esant nepateisinamai ilgam delsimui, kuris išėjo už įstatymo nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino ribų. Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat prašė taikyti senatį, tačiau į šiuos argumentus galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi taip pat nebuvo atsakyta.
Pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog nuosavybės teisės yra atkurtos į valstybinės reikšmės mišką, nėra neginčijamu faktu nuosavybės teisių atkūrimui į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mišką – pripažinti visais atvejais neteisėtu ir netaikyti bendrojo senaties instituto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškomis aplinkybėmis grindžiamoje administracinėje byloje 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011 Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąją interesą, kuriuo taip pat buvo siekiama panaikinti administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtoje byloje teismas darė išvadą, kad tenkinus prokuroro skundą jo prašomu būdu viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o fiziniam asmeniui, sąžiningam ginčo miško įgijėjui, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Analogišką išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darė ir 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012.
Pažymi, jog iš susiklosčiusios teismų praktikos visiškai neaišku, kada viešojo intereso –miško – apsauga laikytina prioritetine prieš savininko teisių apsaugą ir netaikytina senatis. Kriterijų, kam teikti pirmenybę tokioje situacijoje įstatymų leidėjas nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje viešo intereso gynimo srityje kriterijų, kuriais remiantis būtų pagrįsta kompetentinga teismo nuomonė, taip pat neišskyrė. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis daroma išvada, kada miško apsauga laikytina viešojo intereso gynimo objektu, o kada taikytinas bendrosios senaties terminas ir prioritetas teiktinas savininko teisių apsaugai.
Kiek tai susiję su praktikos formavimu, susijusios su nesąžiningo įgijėjo statusu, atsakovai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Tačiau byloje įrodymų, jog pareiškėjai nesąžiningai siekė įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nėra nustatyta. Patys pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, specialaus išsilavinimo, suteikiančio jiems specialių žinių nuosavybės teisių atkūrimo procese ir kas leistų daryti prielaidą, jog jie tuo pasinaudojo nuosavybės teisių atkūrimo procese, neturėjo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pretendentai galėjo veikti neteisėtai, teikdami viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią informaciją, ar būtų darę įtaką siekdami, kad jiems neteisėtai būtų atkurtos nuosavybės teisės priimant ginčijamus aktus. Todėl, atsižvelgiant į nesąžiningo įgijėjo traktavimą teismų praktikoje, šiuo konkrečiu atveju nėra faktinio pagrindo pripažinti nei pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, nei pareiškėjų nesąžiningai įgijėjais ir abejoti jų sąžiningumu. Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. ir 2012 m. spalio 11 d. nutartyse.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 pagal V. B. B. ir A. M. pateiktą prašymą.
Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Taigi iš nurodyto reguliavimo darytina išvada, jog kiekvieną kartą sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės, tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Tai lemia, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo teismų sprendimai (nutartys) tikrinami tik per ABTĮ apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos jis numato.
Toks proceso atnaujinimo instituto teisinis reguliavimas gali būti siejamas su jo tikslu iš esmės išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Šis institutas leidžia maksimaliai užtikrinti, kad nebūtų palikta galioti galbūt neteisėtų ir nepagrįstų teismo sprendimų (nutarčių) tais atvejais, kai teismo sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka arba teismo padarytų klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine tvarka. Be to, šis institutas privalo taip pat būti naudojamas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-188/2005, 2006 m. gegužės 29 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008 m. sausio 21 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-57/2008).
Nurodytas teisinis reguliavimas ir pateikti išaiškinimai iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu taip pat yra pabrėžęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija). Taigi proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą ir procesas turi būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas.
Nagrinėjamu atveju V. B. B. ir A. M. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje numatyto termino, t. y. 2013 m. spalio 31 d. (t. II, b. l. 42), todėl pateikto prašymo pagrįstumas yra nagrinėtinas iš esmės.
Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).
Pabrėžtina, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Taigi tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su šioje nutartyje proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.
Nagrinėjamu atveju V. B. B. ir A. M. grįsdami proceso atnaujinimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, be kita ko, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011, 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012 pateiktais išaiškinimais.
Teisėjų kolegija šiame kontekste pabrėžia, jog teismas nagrinėdamas administracinę bylą teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Šiuo atveju iš tiesų tiek byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tiek nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl viešojo intereso gynimo į miestų miškus, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011, 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012 buvo atsisakyta leisti prokurorams apginti viešąjį interesą interesą, įvertinus, be kita ko, tai, kad subjektams nuosavybės teisės buvo atkurtos prieš daugiau kaip dešimt metų, kad bylose nebuvo pateikta duomenų dėl subjektų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, nesąžiningumo, nuosavybės teisės buvo atkurtos į nedidelį miško plotą ir nebuvo nustatyta duomenų, kad šie valstybinės reikšmės miškai būtų priskirti rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Šiose bylose buvo konstatuota, kad tenkinus prokurorų skundus prašomu būdu viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o atitinkamiems fiziniams asmenims, sąžiningiems įgijėjams, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Teismas konstatavo, jog nurodytų bylų faktinių aplinkybių kontekste priemonės, kuriomis siekiama apginti viešajį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 teisėjų kolegija vertino konkrečią situaciją, inter alia konkrečių administracinių aktų, kuriais, be kita ko, buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamus valstybinio miško plotus, panaikinimo klausimą, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju viešasis interesas – miško apsauga – gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Iš nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių turinio matyti, kad svarstant dėl viešojo intereso gynimo kiekvienu atveju yra vertinama konkreti faktinė situacija. Ginčai yra sprendžiami pagal pateiktus įrodymus būtent tų administracinių bylų faktinių aplinkybių kontekste. Taigi toks vertinimas yra siejamas su konkrečia ginčo situacija, t. y. su situacija, leidžiančia konstatuoti, kad yra pagrindas tenkinti atitinkamo subjekto, ginančio viešąjį interesą, prašymą ar ne. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, kuriose buvo nagrinėjamos situacijos dėl viešojo intereso gynimo į miestų miškus taip pat Aukštutiniuose Kaniūkuose, Kaune, ir atitinkamai buvo konstatuota, kad egzistuoja pagrindas tenkinti pateiktus prašymus dėl atitinkamų aktų panaikinimo ir viešo intereso apgynimo siekiant užtikrinti valstybinių miškų apsaugą. Taigi šios aplinkybės liudija, kad kiekvienu atveju yra vertinama konkreti situacija, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti byloje reikšmingi veiksniai, kurių pagrindu yra sprendžiama dėl viešojo intereso gynimo ir pateiktų prašymų tenkinimo.
Teisėjų kolegija papildomai taip pat pažymi, jog, kaip jau buvo minėta, vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tai lemia, kad siekiant proceso atnaujino analizuojamu pagrindu pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus (nuorodas į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis), patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Tačiau šiuo atveju V. B. B. ir A. M. prašydami atnaujinti procesą administracinėje byloje iš esmės nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindo buvimo, t. y. nenurodė pagrįstų argumentų, kad buvo nukrypta nuo nusistovėjusios vienodos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose, kad minėtoje byloje priimtas procesinis sprendimas tikrai yra prieštaringos ir nenuoseklios administracinių teismų praktikos, kurią būtina suvienodinti, pavyzdys. V. B. B. ir A. M. nepateikė pagrįstų duomenų, argumentų, kad teismų praktikoje yra suformuota tam tikra vienareikšmė pozicija, kriterijai dėl viešo intereso gynimo, nuo kurių ir buvo nukrypta administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog V. B. B. ir A. M. argumentai dėl jų sąžiningumo ir rėmimasis tam tikra teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. ir 2012 m. spalio 11 d. nutartimis) iš esmės rodo, kad jie siekia, kad dar kartą būtų įvertintas jų sąžiningumas ir į tai atsižvelgiama byloje priimant sprendimą. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas savo esme nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas ir teisėjų kolegija neturi įgaliojimų iš naujo įvertinti tam tikras aplinkybes ar jas vertinti kitaip.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. B. B. ir A. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovų V. B. B. ir A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 pagal atsakovų V. B. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. B., A. M. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno miesto 19–ojo notaro biuro notarė A. U.) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.