Kauno apygardos teismo sprendimas

2015-05-28 · Civilinė byla Nr. 2A-101-657/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
2A-101-657/2015
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-02056-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas, Leonas Jachimavičius, Žibutė Budžienė
Ieškovas
J. K.
Atsakovas
V. M.
Trečiasis asmuo
UAB „Simokų šilas“
Advokatai
Mindaugas Vagonis, Rita Petručionytė
Civilinė byla Nr. 2A-101-657/2015Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02056-2013-6Procesinio sprendimo kategorija (S) 35.3.6.; 21.4.2.3.; 121.15.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Arūno Rudzinsko,

Sekretoriaujant Rasai Juronienei,

Dalyvaujant apeliantui V. M., jo atstovei advokatei Ritai Petručionytei, ieškovo J. K. teisių perėmėjos K. K. įstatyminei atstovei I. K., jų atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui,

Viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-104-399/2014 pagal ieškovo J. K. (teisių perėmėja K. K., atstovaujama įstatyminės atstovės I. K.) ieškinį atsakovui V. M., trečiajam asmeniui UAB „Simokų šilas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. M. 30.000,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 25-26). Nurodė, kad atsakovas jam negrąžino 30.000,00 Lt skolos pagal 2008-09-26 paskolos sutartį. Paskolos sutartis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Atsakovas pinigus gavo ir vėliau juos panaudojo, iš UAB „Simokų šilas“ įsigydamas transporto priemonę ISUZU TROOPER. Atsakovas yra nesąžiningas, nes nurodė, kad skolą ieškovui grąžino 2008-09-30 pagal kasos pajamų orderį, o vėliau laikėsi pozicijos, kad pinigų nėra gavęs. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jam parduotas automobilis nebuvo vertas 30.000,00 Lt. Automobilio kaina užfiksuota UAB „Simokų šilas“ sąskaitoje – faktūroje, kurios pagrindu automobilis buvo įregistruotas transporto priemonių valdytojų registre. Atsakovas neįrodė, jog sudarydamos ginčijamą sandorį šalys neketino sukurti teisių ir pareigų, neįrodė jo tyčinio suklaidinimo dėl esminių sandorio aplinkybių ir svarbių jo aplinkybių nuslėpimo, siekiant sandorį sudaryti. Atsakovo priešieškinį prašė atmesti.

Atsakovas V. M. nesutikdamas su ieškiniu, pareiškė priešieškinį kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2008-09-26 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytą paskolos sutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 49-50; 61-63). Nurodė, kad 30.000,00 Lt iš ieškovo niekada nėra gavęs. 2008-09-26 paskolos sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes ji yra tik dėl akių sudarytas sandoris, todėl turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos. Ieškovas jam paaiškino, kad turi problemų tvarkant jam priklausančios UAB „Simokų šilas“ buhalteriją, ir patikino, jog pasirašant paskolos sutartį nebus jokių problemų, o artimiausiu metu bus įformintas pinigų grąžinimas. Atsakovas manė, kad kasos pajamų orderiu įformina paskolos grąžinimą, o iš tikro 2008-09-30 buvo tik įformintas automobilio ISUZU TROOPER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimas iš UAB „Simokų šilas“ už 30.000,00 Lt. Realiai atsakovas už jį pinigų nemokėjo, nes ieškovas šį automobilį jam atidavė kaip kompensaciją už parduotą A.S. M. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas atsakovui paaiškino, jog automobilio pirkimą įformina 30.000,00 Lt ir tuo pačiu taip pat įformins šios sumos grąžinimą. Neturėdamas nei teisinių, nei buhalterinių žinių, atsakovas pasitikėjo ieškovu ir nenumanė, kad tai buvo apgaulė. Automobilio vertė negalėjo būti 30.000,00 Lt, kadangi automobilis 2011-02-05 buvo parduotas už 1.000,00 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo V. M. bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 22-29). Teismas sprendė, kad paskolos sutartis sudaryta 2008-09-26, kasos pajamų orderis (Serija SIM Nr. 00000006) pasirašytas 2008-09-30, tuo tarpu A.S. M. – atsakovo žmonai nuosavybės teise priklausančio sklypo prikimo-pardavimo sutartis pasirašyta 2008-10-10. Teismas pažymėjo, kad iš šios sutarties matyti, kad už parduotą žemės sklypą pirkėja I. Š., kuri yra ieškovo J. K. uošvė, sumokėjo 3.000,00 Lt. Teismas sprendė, kad duomenų, jog minėtą 3.000,00 Lt sumą už parduotą žemės sklypą J. K. pasiliko sau ar kad ją perdavė A.S. M., byloje nėra. Teismas iš byloje esančių įrodymų darė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2008-09-26 sudaryta sutartis yra paskolos sutartis ir ji atitinka CK 6.870 ir 6.871 straipsnių reikalavimus: sudaryta tarp fizinių asmenų dėl didesnės nei 2.000,00 Lt sumos raštu ir pasirašyta paskolos gavėjo V. M., kuris savo ranka įrašęs, kad pinigus gavo 2008-09-26 ir šio savo įrašo bei parašo neginčijo. Dėl trumpo paskolos sumos grąžinimo termino susitarė pačios sutarties šalys. Paskolos grąžinimo terminas suėjęs, o įrodymų, kad paskolą grąžino, atsakovas nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nuoseklus, kadangi prieštaravimuose dėl teismo įsakymo nurodė, kad paskolos sumą grąžino, o vėliau teigė, kad paskolos sumos – 30.000,00 Lt niekada negavo. Atsakovas neįrodė, kad paskolos sumos jis negavo, o priešingai – yra nustatyta aplinkybė, kad paskolos sumą atsakovas iš ieškovo gavo. Teismas nedetalizavo automobilio ISUZU TROOPER pirkimo – pardavimo sandorio tarp UAB „Simokų šilas“ ir V. M., nes dėl šio sandorio byloje reikalavimų nėra pareikšta. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad paskolos sandoris yra tariamas, nes sandoris buvo sudarytas ir įvykdytas, todėl atsakovo priešieškinis pripažinti paskolos sutartį negaliojančia, kaip tariamą sandorį, netenkinamas. Teismas akcentavo, kad rašytinę paskolos sutartį ginčyti liudytojų parodymais neleistina. Atsakovas neįrodė, kad ieškovo buvo apgautas ar prieš jį vartojama prievarta, ekonominis spaudimas ar kad yra kiti CK 1.91 straipsnyje išvardinti pagrindai paskolos sutartį pripažinti negaliojančia. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ieškovas jo prašė sudaryti paskolos sutartį tik dėl akių, nes tuo laikotarpiu UAB „Simokų šilas“ turėjo ūkinių – finansinių problemų. Be to, atsakovas nenuginčijo ieškovo teiginio, kad paskolos suma jam buvo reikalinga automobiliui ISUZU TROOPER pirkti, bei neįrodė, kad automobilį jis gavo už juo sutuoktinei priklausiusį žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo pareigą pasidomėti apie sandorio sudarymo pasekmes ir galimą asmeninę atsakomybę už tokio sandorio sudarymą. Ieškinį tenkinęs, o priešieškinį atmetęs, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas V. M. prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-07-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 38-42). Teigia, kad teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas jam yra skolingas ginčo sumą, o teismas neatkreipė dėmesio į ieškovo charakteristiką ir tas aplinkybes kad ieškovas paskolos sutartį įgijo apgaulės būdu. Pasirašant sutartį apeliantas buvo neblaivus. Automobilį apeliantas gavo už žmonos – A. S. M. žemę. Aiškiai matyti, kad teismui pateiktos paskolos sutarties apačia nukirpta, todėl kyla abejonių, dėl ko tai buvo padaryta. Be to, teismas nepagrįstai netenkino apelianto prašymo atlikti ekspertizę. 2008-09-30 kasos pajamų orderyje Nr. 0000006 esantis parašas yra ne apelianto. Ieškovo pateikti buhalteriniai dokumentai irgi kelia abejonių, o teismas nepagrįstai apribojo apelianto pasisakymo teismo posėdžio metu teisę.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovo teisių perėmėja K. K., atstovaujama įstatyminės atstovės I. K. bei advokato Mindaugo Vagonio prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 87-89). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikius tiek materialiąsias, tiek ir procesines teisės normas. J. K. ir V. M. sudaryta paskolos sutartis turi visus paskolos sandoriui būtinus požymius. Atsakovas neįrodė, kad paskolos sutartis buvo tariamas sandoris.

Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.), nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje nustatyta, jog atsakovas V. M. ir J. K. 2008 m. rugsėjo 26 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią V. M. pasiskolino iš J. K. 30.000,00 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. gruodžio 31 d. (T.1, b.l. 3). Ant sutarties yra prierašas „pinigus grynais gavau“.

Nagrinėjamu atveju spręstinas šio sandorio teisėtumo ir paskolos grąžinimo klausimai.

Ieškovas J. K. prašė priteisti iš atsakovo V. K. 30.000,00 Lt negrąžintos paskolos pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį.

Paskolos sutartis - yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.).

Atsakovas prašė 2008 m. rugsėjo 26 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia, nurodydamas, jog tokių pinigų negavo, o sutartį pasirašė paprašytas ieškovo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pastaroji sutartis yra paskolos sutartis, ji atitinka įstatymų reikalavimus, o atsakovas neįrodė, jog tai buvo tariamas sandoris, ar jis buvo apgautas, ar prieš jį vartojama prievarta, ekonominis spaudimas ar, kad yra kiti CK 1.91 straipsnyje išvardinti pagrindai paskolos sutartį pripažinti negaliojančia (nesudaryta). Apeliantas su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Teisėjų kolegija, apibendrindama apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, pastebi, jog apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodymų tyrimo ir vertinimo procese.

Tariamo sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.86 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; taip pat būtina aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą (CK 6.193 str. 1 d.), atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan.; tikros sutarties tikslus (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Apeliantas nurodė, jog su ieškovu J. K. susipažino 2008 metų pavasarį, kaip su tarpininku, padedančiu pirkti ar parduoti nekilnojamąjį turtą, nes norėjo parduoti žmonai A. S. M., priklausiusį 0,86 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šias atsakovo nurodytas aplinkybes byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 21-95778-25882 matyti, jog A. S. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 66). Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenų, segtuve „Pardavimai“ esančių sutarčių matyti, jog UAB „Simokų šilas“ bei J. K. taip pat vykdė tarpininkavimo veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu, pardavimu, nuoma, eksploatavimu (T.1, b.l. 107-110; 129-133; 136-139; 142-146). Be to, sudarant žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, pardavėją A. S. M. atstovavo ieškovas J. K., pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. notarės patvirtintą įgaliojimą (T.1, b.l. 156-161). Byloje taip pat nėra paneigtos aplinkybės, jog žemės sklypas buvo parduotas J. K. uošvienei I. Š.. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas J. K., būdamas UAB „Simokų šilas“ direktoriumi, kartu atliko ir kasininko pareigas (T.2, b.l. 8).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, jog UAB Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro vertinimu tikėtina transporto priemonės ISUZU TROOPER vidutinė rinkos kaina 2008 metų spalio mėnesį galėjo būti – 15.680,00 Lt (T.1., b.l. 162), o tos aplinkybės, jog pardavus automobilį atsakovui V. M., UAB „Simokų šilas“ įsigijo kitą automobilį Toyota Land Cruizser už 31.075,00 Lt (T.2, b.l. 2-16), ir tai atsispindi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, leidžia spręsti, jog atsakovas neįrodė, jog automobilis buvo parduotas už daug mažesnę kainą ir, kad automobilio atsakovas iš trečiojo asmens nenupirko už 30.000,00 Lt. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2014-04-25 rašte Nr. 14/020 nurodyta, jog jie negali įvertinti automobilio atgaline data, jo neapžiūrėję, todėl nėra pagrindo remtis šiuo raštu automobilio vertei nustatyti.

Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas turi priimti sprendimą tik įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas. Byloje, neištyrus bylos aplinkybių viseto, nėra galimybės tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius (CPK 178 str.). Informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (CPK 185 str.). Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Byloje nustatyta, jog atsakovas V. M. 2008 m. rugsėjo 30 d. iš UAB „Simokų šilas“ įsigijo transporto priemonę ISUZU TROOPER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 34-35). Iš teismui pateiktos 2008-09-30 sąskaitos-faktūros Serija SIL Nr. 0001 matyti, kad automobilis parduotas už 30.000,00 Lt. Apelianto teigimu, jokių pinigų jis už automobilį nemokėjo, nes tai buvo mainai už parduodamą žemės sklypą.

Nors pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas nenuginčijo ieškovo teiginio, kad paskolos suma jam buvo reikalinga automobiliui ISUZU TROOPER pirkti bei neįrodė to, kad automobilį atsakovas gavo už juo sutuoktinei priklausiusį žemės sklypą, kurį pardavė ieškovas veikdamas atsakovo sutuoktinės įgaliotas, tačiau, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog automobilis buvo parduotas atsakovui už žemės sklypo kainą. Pirma, iš 2008 m. sausio 18 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 3784 matyti, jog UAB „Simokų šilas“ iš UAB „Žaibiškas greitis“ įsigijo automobilį ISUZU TROOPER valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 6.000,00 Lt (T.2, b.l. 9). Sandorio sudarymo metu J. K. dirbo abejose įmonėse (T.1, b.l. 141). Antra, ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 00000003 nurodyta, jog automobilio įsigijimo savikaina 6.000,00 Lt, o įvertinus nusidėvėjimą, jo likutinė vertė pardavimo dieną, t.y. 2008 m. rugsėjo 30 d. yra 5.333,44 Lt (T.2, b.l. 12-13). Iš 2011 m. vasario 5 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, matyti, jog V. M. automobilį, kurio rida 250.000 km pardavė už 1.000,00 Lt (T.1, b.l. 68). Trečia, mažai tikėtina, jog už iš V. M. gautus pinigus buvo įgytas kitas automobilis Toyota Land Cruizser, nes iš byloje pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties matyti, jog automobilis pirktas 2008 m. rugsėjo 30 d. Berlyne (segtuvas pirkimo sąskaitos – faktūros, b.l. 48-50). Šios aplinkybės leistų teigti, jog J. K. tuo pat metu 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo ir Berlyne, kur pirko automobilį ir sudarė sandorį su V. M..

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, 2008 m. rugsėjo mėnesį Kauno miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-2738-579/2008, kurioje J. K. buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 223 straipsnio 1 dalyje (dėl aplaidaus UAB „Žaibiškas taksi“ ir UAB „Žaibiškas greitis“ apskaitos tvarkymo) ir jam paskirta 13.000,00 Lt bauda. Tokių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo V. M. teiginiai, jog tuo metu J. K. ar jo įmonės galėjo turėti finansinių problemų, ir todėl atsakovas buvo paprašytas pasirašyti paskolos sutartį tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių teisinių pasekmių, ir jokių pinigų pagal sutartį negavo, yra pagrįsti.

Pažymėtina, kad teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t.y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityvumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias šalis siejančių teisinių santykių chronologinę seką, darytina išvada, kad yra pagrindas pripažinti, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. sudaryta paskolos sutartis buvo tariamas sandoris, nes nebuvo realiai vykdomas, pagal jį atsakovas pinigų negavo ir ieškovui J. K. ar UAB „Simokų šilas“ nemokėjo už įsigyjamą automobilį. Tuo remiantis šalių pasirašyta 2008 m. rugsėjo 26 d. paskolos sutartis pripažintina nesukeliančiu teisinių padarinių, kaip tariamas sandoris ir negalioja (CK 1.86 str. 1 d.). Pripažinus sandorį negaliojančiu nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo ir priteisti iš atsakovo (CK 1.86 str. 2 d., 1.80 str. 1 d.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas, o priešieškinis – tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Panaikinus teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles civilinėje byloje šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). CPK 98 straipsnio nuostatos taikomos, priteisiant išlaidas už advokato pagalbą ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už priešieškinį ir apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 14 p., 2 d.). Pagal pareikšto priešieškinio kategoriją – atsakovas turėjo sumokėti 260,00 Eur (900,00 Lt) žyminio mokesčio. Tokia pati suma mokėtina ir už apeliacinį skundą. Sutinkamai su CPK 96 straipsnio 1 d. bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovas (šiuo atveju atsakovas) buvo atleistas išieškomos į valstybės biudžetą ir priešingos šalies (nagrinėjamu atveju iš ieškovo). Pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 115,85 Eur (400,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T.1, b.l. 85), bei 127,38 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir apeliacinės instancijos teisme (T.2, b.l. 107, 110). Be to, valstybė patyrė Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai, valstybei iš ieškovės priteistina 794,55 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tame tarpe 520,00 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir apeliacinį skundą, 243,23 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir 31,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kadangi priešieškinis patenkintas, o ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo atmestas, naikintinos laikinosios apsaugos priemonės taikytos pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi (CPK 149 str., 150 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 26 d. tarp J. K. ir V. M. pasirašytą paskolos sutartį.

Priteisti iš J. K. teisių perėmėjos K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamos įstatyminės atstovės I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 794,55 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt keturis eurus 55 centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, įmokos kodas 5660).

Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi ieškinio užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).), priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, bendrai 30.000,00 Lt sumai, uždraudžiant skolininkui jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant skolininkui jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad skolininkas tokio turto turi nepakankamai, areštuoti jos pinigines lėšas, esančias pas skolininką ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi J. K..

Teisėjai Žibutė BudžienėLeonas JachimavičiusArūnas Rudzinskas