- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-16
- Bylos Nr.
- 2S-1386-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis
- Pareiškėjas
- R. M.
procesinio dokumento kategorija: 110.1, 110.5, 122.1., 122.3, 122.5.
NUTARTIS
2009 m. rugsėjo 16 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2920-774/2009 pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims antstoliui V. Z., R. M., VSDFV Kauno skyriui dėl vykdomųjų bylų nutraukimo,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. patikslintu pareiškimu suinteresuotiems asmenims antstoliui V. Z., R. M., VSDFV Kauno skyriui prašė teismo nutraukti vykdomąsias bylas dėl alimentų išieškojimo iš pareiškėjo.
Pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrių alimentų išieškojimo procese sustabdyti vykdomųjų bylų Nr. 2-180/1998 ir Nr. 2794-31/02 vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Pareiškėjas nurodė, kad jam iš gaunamos invalidumo pensijos alimentams kas mėnesį išskaičiuojama 50 procentų, todėl likusios 403 Lt sumos neužtenka pragyvenimui. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes jam reikėtų prisiteisti permokėtą išlaikymą iš dukros J. M..
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nustatė, kad analogiški pareiškėjo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmesti 2009-01-29 nutartimi, kurią Kauno apygardos teismas 2009-04-27 nutartimi paliko nepakeistą, ir 2009-06-01 nutartimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, reikšdamas tapatų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas padaryti išvadai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vien tik pareiškimo padavimas nėra pagrindas teigti, kad būtina sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, o taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne pareiškimo pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas R. M. su teismo nutartimi nesutiko, prašė jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti ir sustabdyti vykdymo veiksmus pagal vykdomuosius raštus Nr. 2-180/1998 ir Nr. 2794-31/02 iki bus priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje bent pareiškėjo dukros J. M. atžvilgiu. Apeliantas nurodė, kad jo 21-erių metų dukra J. M. visiškai nesirūpina pareiškėju, kuris yra antros grupės invalidas. Jo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti alimentų išieškojimą. Laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, teismo sprendimo vykdymas šioje byloje gali pasunkėti, nes pareiškėjui reikėtų prisiteisti iš savo dukters ne tik permokėtus alimentus, bet ir sumas jo išlaikymui CK 3.205 str. pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius prašė teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pateikdamas pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, o pareiškėjo nurodyti motyvai prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmei.
Kiti suinteresuotieji asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Atskirasis skundas netenkintas.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įtvirtintas CPK 145 straipsnio pirmojoje dalyje. Minėto straipsnio pirmosios dalies 10 punktas numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nesustabdė išskaitų iš apelianto išmokų išieškotojoms J. M. ir V. M.. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad skundžiama nutartis yra neteisėta. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu iš apelianto R. M. priteisti alimentai R. M. vaikų J., gim. 1988-02-08, ir V., gim. 1992-04-16, išlaikymui po 1/3 visų apelianto gaunamų pajamų, bet ne mažiau nei 1 MGL kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 1997-09-16 iki J. pilnametystės, po to 1/4 dydžio uždarbio kas mėnesį, bet ne mažiau nei 1 MGL kas mėnesį iki Vilmos pilnametystės. Minėto sprendimo pagrindu išieškotojai R. M. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris perduotas antstolių kontorai vykdyti (b. l. 7-9). Galiojant CPK 18 str. nuostatai, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš apelianto gaunamų pajamų (pensijos) nuo 2002 m. rugsėjo pagal vykdomąjį dokumentą pradėta kas mėnesį išskaityti išlaikymą vaikams. Remiantis antstolio nurodymu, išlaikymo vaikams įsiskolinimui (14 875,00 Lt) padengti iš apelianto pensijos kas mėnesį išskaičiuojama 50 procentų ir pervedama kaip išlaikymo įsiskolinimas į V. ir J. M. sąskaitas. Remiantis VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2009-06-15 pažyma Nr. 10160-1827, vaikams priklausančių išmokų išlaikymo įsiskolinimas iki šiol nėra padengtas, išlaikymo įsiskolinimo suma sudaro 5 047,73 Lt (b. l. 117-119). Todėl atmestinas kaip neįrodytas apelianto motyvas, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikytos dėl to, jog apeliantas permokėjo alimentų įsiskolinimą vaikų išlaikymui.
Šalies argumentai
Apeliantas atskirajame skunde nurodo keletą motyvų, dėl ko jis turi teisę susigrąžinti permokėtą išlaikymą, ir į tai, kad vėliau šią permoką bus sudėtinga iš dukters J. išieškoti. Tačiau tai yra tik apelianto prielaidos, nepagrįstos jokiais konkrečiais faktais, todėl atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.
Apelianto motyvai, kad duktė J. sulaukė pilnametystės, ir ji nesirūpina apeliantu, kuris yra 2-os grupės invalidas, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant apie skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nutartyje nepasisako.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nenurodė jokių motyvų, kurie sudaro pagrindą taikyti numatytas CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 10 punkte laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidė sąžiningumo ir protingumo principų reikalavimus.
Dėl minėtų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 26 d. nutarties nekeisti.