- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-02-08
- Bylos Nr.
- A-663-773-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- UADB „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui, Vilniaus teritorinei muitinei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės
- Kategorijos
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UADB „Industrijos garantas“ skundą atsakovams Muitinės departamentui, Vilniaus teritorinei muitinei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UADB „Industrijos garantas“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2005-07-08 Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-18.5-341 dalį, kuria atmesti pareiškėjo 2005-05-24 skundas Nr. 03-41-331, 2005-06-06 skundas Nr. 01-12-344 ir 2005-06-06 prašymas Nr. 01-12-343, panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (Vilniaus TM) 2005-05-02 sprendimą Nr. 5MA-34-710 ir 2004-10-28 sprendimą Nr. 16KP-22-105 bei priteisti 8000 Lt nuostolių bei 2513,51 Lt palūkanų. Nurodė, kad UADB „Industrijos garantas" apdraudė AB „Šaldytuvų ūkis" atsakomybę atliekant muitinės procedūras 2004-02-23 išduotu Draudimo liudijimu - Bendrąja garantija. 2004-10-08 - 2004-10-10 iš AB „Šaldytuvų ūkis" muitinės sandėlio Kirtimų g. 61, Vilniuje, buvo pagrobti 40 vnt. nešiojamųjų kompiuterių. 2004-10-10 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 3 d. Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimu Nr. 16KP-22-105 AB „Šaldytuvų ūkis" įregistravo importo skolą - 107 415 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM), o 2005-02-08 sprendimu Nr. 10000019124 nusprendė nesumokėtą PVM išieškoti iš pareiškėjo. 2005-02-22 sprendimu Nr. 5MA-034-352/10000020557 suma nurašyta nuo pareiškėjo sąskaitos. Muitinės departamentas 2005-04-20 sprendimu Nr. 1A-18.5-213 panaikino Vilniaus TM 2005-02-08 ir 2005-02-22 sprendimus. Vilniaus TM, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo skundus, 2005-05-02 sprendimu Nr. 5MA-34-710 juos atmetė kaip nepagrįstus, o 2005-05-05 sprendimu Nr. 5MA-34/12/12-730/10000026599 atmetė pareiškėjo prašymą grąžinti nepagrįstai išieškotus 107 415 Lt. Muitinės departamentas 2005-07-08 sprendimu Nr. 1A-18.5-341 pareiškėjo 2005-05-24 skundą dėl Vilniaus TM 2005-05-02 sprendimo atmetė kaip nepagrįstą, panaikino Vilniaus TM 2005-05-05 sprendimą, nutarė išieškotą 107415 Lt PVM sumą nedelsiant grąžinti pareiškėjui, o 2005-06-06 skundą dėl Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo panaikinimo ir 2005-06-06 prašymą Nr. 01-12-343 Vilniaus TM dėl 2004-10-28 sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstus. Teigė, kad Muitinės departamento ir Vilniaus TM motyvai, jog kompetentingos institucijos patvirtinti įrodymai, kad vagystę įvykdė tretieji asmenys, Vilniaus TM nėra pateikti, o prekių vagystės faktas kaip pagrindas neatsirasti skolai teisės aktuose nėra numatytas, prieštarauja PVM įstatymo 53 str. 1 ir 8 d. nuostatoms, Vyriausybės 2004-04-28 nutarimu Nr. 520 patvirtintoms Įrodymo, kad prekės prarastos dėl Force Majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklėms (Taisyklės) bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Vilniaus AVMI) Vilniaus skyriaus 2005-03-17 rašte Nr. (21.3.1.)-3-2-7533 „Dėl prarastų prekių" nurodytoms išvadoms. Vadovaujantis 1992-10-12 Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso (Muitinės kodeksas) 203 str., asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu, atsako ne visais, o tik atitinkamais atvejais. Muitinės kodeksas nedetalizuoja, kokiais atitinkamais atvejais skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, tad tokius atvejus nustato nacionaliniai teisės aktai. Šiuo atveju, kadangi importo skola yra muitinei nesumokėtas PVM, PVM įstatymas. Pavogtų 40 vnt. nešiojamų kompiuterių tiekimas pateikus juos laikinai saugoti į muitinės prižiūrimą sandėlį atitinka PVM įstatymo 53 str. 1 d. 1 p. numatytas apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu sąlygas. PVM įstatymo 53 str. 8 d. minima tvarka, kuria turi būti įrodytos nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos aplinkybės, nustatyta Taisyklėse. Taisyklių 5 p. numatyta, kad prekės laikomos prarastomis dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, jeigu jos prarastos dėl vieno ar daugiau trečiųjų asmenų padarytos veikos, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir kurios padariniai yra prekių praradimas (dėl vagystės, plėšimo, turto sunaikinimo ir panašiai). Jų 6 punkte numatyta PVM mokėtojo pareiga pranešime apskrities VMI nurodyti duomenis apie prarastas prekes. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad iškelta baudžiamoji byla. Kitų dokumentų nei Taisyklės, nei PVM įstatymas, nei kiti teisės aktai iš PVM mokėtojo pateikti nereikalauja. Pareiškėjas pateikė bendrąją deklaraciją BDK Nr. 041008VR50030001 bei 2004-11-05 Vilniaus miesto VPK KP NTT Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus pažymą dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-03985-04. Tai, kad Vilniaus TM buvo žinomi duomenys apie prarastas prekes, jų dingimo aplinkybes ir baudžiamosios bylos dėl vagystės iškėlimo faktą, patvirtina Vilniaus TM 2004-10-26 raštas Nr. 2B-18-22-10747, adresuotas AB „Šaldytuvų ūkis". Vilniaus AVMI 2005-03-10 sprendimu Nr. (21.3.37)-21-103-7 atstačius bankrutuojančios AB „Šaldytuvų ūkis" pranešimo dėl įvykdytos nešiojamų kompiuterių vagystės pateikimo terminą bei bankrutuojančiai AB „Šaldytuvų ūkis" pateikus Taisyklėse numatytus dokumentus, Vilniaus AVMI Vilniaus skyrius 2005-03-17 d. raštu Nr. (21.3.1.)-3-2-75334 AB „Šaldytuvų ūkis" bankroto administratoriui UAB „Bankroto administravimo paslaugos" konstatavo, kad prekės laikomos prarastomis dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. Vadovaujantis PVM įstatymo 53 str. 8 d. į biudžetą neturi būti mokamas PVM už prarastas prekes, kurioms buvo taikomos minėto įstatymo 53 str. 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Šio sprendimo ir išvados atsakovai neginčija. Muitinės departamentas 2005-07-08 sprendime remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001-03-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-180/2001, tačiau neatsižvelgia į tai, kad yra pasikeitę visi svarbiausi aktai, kuriais vadovavosi ar galėjo vadovautis teismas minėtoje nutartyje: 1996-04-18 priimtas Muitinės kodeksas nebegalioja nuo 2004-05-01, nuo 2002-07-01 iš esmės pasikeitė PVM įstatymo redakcija, 2002-06-12 Vyriausybės nutarimu Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo", pakeistu 2004-04-28 nutarimu Nr. 520, buvo patvirtintos Taisyklės. Kita vertus, minėtoje nutartyje nurodyta, kad ši prievolė (prievolė muitinei) gali pasibaigti, nuo jos subjektas gali būti atleistas, prievolė gali išnykti Įstatymo numatytais atvejais. Taigi šiuo metu galiojančios PVM įstatymo redakcijos 53 str. 1 ir 8 dalyse numatytų nuostatų taikymas neprieštarautų minėtai 2001-03-29 nutarčiai. Muitinės departamentas 2005-07-08 sprendime remiasi ir Muitinės kodekso 101 bei 102 str. Šios normos numato bendras sandėlio savininko prievoles, susijusias su prekių saugojimu muitinės sandėlyje, tačiau nereglamentuoja importo skolos atsiradimo klausimų, kuriems skirtas Muitinės kodekso 203 str., todėl sprendžiant ginčijamų sprendimų teisėtumo klausimą jos yra netaikytinos. Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimas dėl skolos AB „Šaldytuvų ūkis" įregistravimo pareiškėjui, kaip AB „Šaldytuvų ūkis" garantui, taikomas tiesiogiai ir individualiai, nes pareiškėjas yra solidariai atsakingas už AB „Šaldytuvų ūkis" neįvykdytas mokestines prievoles. Todėl UADB „Industrijos garantas", remiantis Muitinės kodekso 243 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. ir Muitinės įstatymo 88 str., turi teisę skųsti šį sprendimą ir, atitinkamai, jį gauti iš Vilniaus TM. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-01-13 nutarties administracinėje byloje Nr. P2-30-05 išvados. Prašomi atlyginti 8000 Lt nuostoliai yra pareiškėjo išlaidos, patirtos sudarius teisinių paslaugų sutartį dėl Vilniaus TM 2005-02-08 sprendimo apskundimo bei pareiškėjo interesų atstovavimo. Prašomos palūkanos priteistinos vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 111 str. ir finansų ministro 2005-03-23 įsakymu Nr. 1K-074 bei 2005-07-01 įsakymu Nr. 1K-202 nustatytu delspinigių dydžiu 2005 m. II ir III ketvirčiams (0,03 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną). Pareiškėjas pateikė 2005-04-27 prašymą Nr. 07-117-246 grąžinti nepagrįstai išieškotą 107 415 Lt sumą, kuris Vilniaus TM gautas 2005-04-28, tačiau nepagrįstai išieškota suma grąžinta tik 2005-07-22. Iš Vilniaus TM priteistinos 2 513,51 Lt dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2005-05-06 iki 2005-07-22 ((107 415 Lt / 100) x 0,03% x 78 d. = 2 513,51 Lt).
Atsiliepimas
Atsakovai Muitinės departamentas ir Vilniaus TM prašė skundą atmesti. Nurodė, jog esminė sąlyga, suteikianti teisę nemokėti PVM ir kuri nurodyta PVM įstatymo 53 str. 8 d., nebuvo įvykdyta. Prekėms neatsiranda prievolė apskaičiuoti PVM tik tuo atveju, kai jos prarastos dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos ir tai turi būti įrodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Ši nuostata patikslinta Taisyklių 5 p., kuriame pabrėžiama, kad prekės laikomos prarastomis dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, jeigu jos prarastos dėl vieno ar daugiau trečiųjų asmenų padarytos veikos, kuri numatyta LR baudžiamajame kodekse ir kurios padariniai yra prekių praradimas (dėl vagystės, plėšimo ir pan.). Trečiaisiais asmenimis pagal šias Taisykles nelaikomi su PVM mokėtoju ar kitu apmokestinamuoju asmeniu, kurio prekės prarastos dėl nusikalstamos veikos, susiję asmenys, kaip ši sąvoka apibrėžta PVM įstatyme. Kompetentingos institucijos patvirtinti įrodymai, kad vagystę įvykdė tretieji asmenys, Vilniaus TM nėra pateikti. Prekių vagystės faktas kaip pagrindas neatsirasti skolai teisės aktuose nėra numatytas. Lietuvos Aukščiausias teismas 2001-03-29 civilinėje byloje Nr. 3K-7-180/2001 yra nustatęs, kad prekių saugumo užtikrinimu savo nuožiūra rūpinasi jomis disponuojantis subjektas, o skola muitinei - tai skola valstybei už įvežtas ir išvežamas prekes, todėl ši skola gali išnykti tik įstatymų numatytais pagrindais, kuriais įteisinami konkretūs skolos išnykimo atvejai, taigi procedūros vykdytojui tinkamai neužbaigus minėtos procedūros, atsakomybė tenka garantui. Pagal Muitinės kodekso 101 str. sandėlio savininkas atsako už tai, kad muitinės sandėlyje saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, ir už įsipareigojimų, susijusių su prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu, vykdymą. Muitinės kodekso 102 str. 2 d. vienareikšmiškai nustato, kad saugotojas visuomet atsako už prievolių, susijusių su muitinio sandėliavimo procedūros įforminimu prekėms, vykdymą. Muitinis sandėliavimas yra ekonominio poveikio muitinės procedūra (84 str. 1 d. b p.), kuri baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Kadangi minėti veiksmai nebuvo atlikti, tai, vadovaujantis UADB „Industrijos garantas" ir Muitinės departamento 2002-05-28 bendradarbiavimo sutarties Nr. D56 (Sutartis Nr. D56) nuostatomis, pareiga atlyginti skolą, nesant galimybės jos išieškoti iš procedūros vykdytojo (AB „Šaldytuvų ūkis"), pereina garantui, t. y. pareiškėjui. Muitinės departamentas pareiškėjo 2005-06-06 skundą dėl Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo panaikinimo ir 2005-06-06 prašymą priimti sprendimą dėl Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo panaikinimo atmetė taip pat pagrįstai. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 88, 90 str. 1 d. kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir individualiai taikomą muitinės sprendimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Tačiau minėtu sprendimu skola įregistruota ir ją sumokėti buvo įpareigotas AB „Šaldytuvų ūkis". Šis sprendimas tiesiogiai taikytinas AB „Šaldytuvų ūkis" ir buvo siunčiamas tik jam. Muitinės pareigos pateikti pareiškėjui sprendimą, kuriuo nustatomas skolos dydis, įregistruojama skola muitinei bei atsiranda prievolė procedūros vykdytojui sumokėti šią skolą, nėra numatyta ir Sutartyje Nr. D56. Muitines departamentas 2005-07-08 sprendime nurodė, kad AB „Šaldytuvų ūkis" nustatyta tvarka ir terminais neapskundė Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo, todėl Vilniaus TM nukreipė išieškojimą garantui vadovaudamasi Sutartimi Nr. D56. Pareiškėjas yra muitinės skolininko įsipareigojimų vykdymo garantas, kuris prisiėmė atsakomybę dėl kito asmens prievolės sumokėti skolą muitinei įvykdymo, jeigu šis asmuo skolos muitinei nesumokės arba šią prievolę įvykdys netinkamai. AB „Šaldytuvų ūkis" kaip sandėlio savininko įsipareigojimai muitinės atžvilgiu yra neįvykdyti, kaip kad to reikalauja Muitinės kodekso 101 str. Dėl argumentų, susijusių su 2001-03-29 nutartimi, nurodė, kad nors teisės aktai yra pasikeitę, tačiau jų nuostatos, reglamentuojančios garantų atsakomybę, tiek ankstesniuose teisės aktuose, tiek naujuosiuose, liko tos pačios. Minėtos nuostatos galiojo ir sudarant Sutartį Nr. D56 bei draudimo kompanijai išduodant 2004-02-23 draudimo liudijimą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos nėra pagrįstos skaičiavimais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas, ar teisėtai įregistruota pareiškėjui mokestinė 107 415 Lt nepriemoka. Pagal Muitinės kodekso 101 str. sandėlio savininkas - AB „Šaldytuvų ūkis", kurio garantu ir buvo pareiškėjas, atsako už tai, kad muitinės sandėlyje saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, ir už įsipareigojimų, susijusių su prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu, vykdymą. Muitinės kodekso 102 str. 2 d. nustato, kad saugotojas visuomet atsako už prievolių, susijusių su muitinio sandėliavimo procedūros įforminimu prekėms, vykdymą. Muitinis sandėliavimas yra ekonominio poveikio muitinės procedūra (84 str. 1 d. b p.), kuri baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Kadangi minėti veiksmai nebuvo atlikti, tai šio ginčo atveju, vadovaujantis Sutarties Nr. D56 nuostatomis, pareiga atlyginti skolą, nesant galimybės jos išieškoti iš procedūros vykdytojo - AB „Šaldytuvų ūkis", pereina garantui - pareiškėjui. Dėl to Vilniaus TM pagrįstai pritaikė šio ginčo atveju teisės aktus, reglamentuojančius prekių neapmokestinimą 0 procentų PVM tarifu, todėl pareiškėjo 2005-05-24 skundas dalyje dėl Vilniaus TM 2005-05-02 sprendimo Nr. 5MA-34-710 atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo nepateikė garantui, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 88, 90 str. 1 d. kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir individualiai taikomą muitinės sprendimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Tačiau šiuo atveju minėtu sprendimu skola įregistruota ir ją sumokėti buvo įpareigotas AB „Šaldytuvų ūkis". Šis sprendimas tiesiogiai taikytinas AB „Šaldytuvų ūkis" ir buvo siunčiamas tik jam. Tai atsakovas atliko vadovaudamasis Sutartimi Nr. D56. Garantui buvo žinoma, kad skola muitinei įregistruojama ir išieškoma teises aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis skola muitinei įregistruojama sprendimu, kuris yra pagrindas pradėti skolos išieškojimą. Tokiu atveju pareiškėjas (garantas) galėjo sudarydamas sutartį numatyti, kad jam būtų pateikiamas sprendimas dėl skolos įregistravimo. Tačiau šalys sutarė ir Sutarties Nr. D56 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose numatė, kad muitinė privalo garantui pateikti pranešimą ir teikimą (pretenziją). Sutartyje Nr. D56 nėra numatyta muitinės pareigos pateikti pareiškėjui sprendimą, kuriuo nustatomas skolos dydis, įregistruojama skola muitinei bei atsiranda prievolė procedūros vykdytojui sumokėti šią skolą. Sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai ir Sutarties Nr. D56 nuostatos neįpareigojo muitinės informuoti garantą apie priimtus individualius administracinius aktus (sprendimus) ūkio subjektų atžvilgiu dėl neįvykdytų muitinės procedūrų ir (ar) atsiradusios skolos muitinei, o muitinė privalėjo pateikti sprendimus tik suinteresuotam asmeniui, kurio atžvilgiu šis administracinis aktas yra priimtas ir tiesiogiai taikomas, t. y. AB „Šaldytuvų ūkis", kuris teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neapskundė Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo, todėl Vilniaus TM nukreipė išieškojimą garantui vadovaudamasi Sutartimi Nr. D56, pagal kurią jis kaip muitinės skolininko įsipareigojimų vykdymo garantas prisiėmė atsakomybę dėl kito asmens prievolės sumokėti skolą muitinei įvykdymo, jeigu šis asmuo skolos muitinei nesumokės arba šią prievolę įvykdys netinkamai. AB „Šaldytuvų ūkis", kaip sandėlio savininko, įsipareigojimai atsakovo atžvilgiu yra neįvykdyti, kaip to reikalauja Muitinės kodekso 101 str. Vadovaujantis MAĮ, įsigaliojusio nuo 2004-05-01, 168 str. 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Pagal Draudimo įstatymo, galiojusio iki 2003-12-31, 2 str. 1 p. draudimo veikla - finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams. Pagal Draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2004-01-01, 2 str. 27 punktą draudimo veikla - ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiams įvykiams. Taigi tiesioginė draudimo įmonės veikla visada yra susijusi su didesne ar mažesne draudimo rizika - tikimybe įvykti draudiminiam įvykiui. Rizikos veikla yra draudimo veiklos pagrindas. Šios veiklos metu draudikas perima paprastai iš draudėjo (AB „Šaldytuvų ūkis") pastarojo rizika, t. y. nuostolių atsiradimo tikimybę. Draudikui sudarius, visų pirma, sutartį su draudėju (muitinės skolininku), t. y. išdavus 2004-02-23 AB „Šaldytuvų ūkis" draudimo liudijimą (polisą) - bendrąją garantiją ir jį pateikus muitinei, muitinei suteikiama teisinė draudiminė apsauga, t. y. vieno ūkio subjekto (muitinės) rizika pereina kitam ūkio subjektui (draudimo įmonei). Muitinės veiksmai įregistruojant, apskaičiuojant bei išieškant skolą neprieštarauja Bendrijos bei MAĮ nuostatoms, reglamentuojančioms skolos įregistravimą bei išieškojimą muitinėje iš procedūros vykdytojo bei iš garanto, dėl to pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo 2005-10-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują - skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir skundą, pateiktą pirmos instancijos teismui. Be to teigia, kad teismas plečiamai aiškino ir netinkamai taikė Muitinės kodekso 101 str. ir 102 str. 2 d., kurie reglamentuoja sandėlio savininko įsipareigojimus dėl prekių saugojimo, tačiau ne skolos muitinei atsiradimo sąlygas. Juose nėra numatyta ir iš jų neseka, kad sandėlio savininkas sandėlyje saugomų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros atveju privalo sumokėti skolą muitinei. Todėl minėti straipsniai nėra susiję su Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo teisėtumo klausimu. Skolos muitinei atsiradimą reglamentuoja kitos Muitinės kodekso normos ir su jomis susijusios nacionalinių teisės aktų normos, kurios ir turėjo būti taikomos sprendžiant šią administracinę bylą. Importo skolos atsiradimo muitinei sąlygas, momentą ir asmenis, kurie laikomi skolininkais, nustato Muitinės kodekso 203 str., pagal kurį skolininkais visais atvejais laikomi asmenys, paėmę prekes iš muitinės priežiūros, dalyvavę taip paimant prekes, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes. Tuo tarpu asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu, atsako ne visais, o tik atitinkamais atvejais. Kadangi Muitinės kodeksas nedetalizuoja, kokiais atitinkamais atvejais skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, tokius atvejus nustato nacionaliniai teisės aktai, šiuo atveju, kadangi importo skola yra muitinei nesumokėtas PVM, PVM įstatymas, o būtent jo 53 str. 1 d. 1 p. Pavogtų 40 vnt. nešiojamų kompiuterių tiekimas pateikus juos laikinai saugoti į muitinės prižiūrimą sandėlį atitinka minėto punkto apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu sąlygas. Be to, teismas netinkamai taikė Muitinės įstatymo 88 str. ir 90 str. 1 d. ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimas tiesiogiai taikytinas tik AB „Šaldytuvų ūkis". Pareiškėjui išdavus 2004-02-23 Draudimo liudijimą (Polisą) - Bendrąją garantiją tarp jo ir muitinės atsirado laidavimo teisiniai santykiai, pareiškėjas tapo solidariai atsakingas už AB „Šaldytuvų ūkis" neįvykdytas mokestines prievoles muitinei. Laidavimo teisinius santykius tarp pareiškėjo ir muitinės reglamentuoja Muitinės kodeksas bei bendrosios laidavimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1227). Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Kai pareiga solidarioji, skolininkas gali panaudoti prieš kreditoriaus reikalavimą tiek bendrus visiems skolininkams, tiek ir asmeninius atsikirtimus (CK 6.7 str.) Šios teisės normos neprieštarauja Muitinės kodekso ir kitų specialiųjų teisės aktų nuostatoms. Todėl laidavimo prievolės galiojimas susijęs su pagrindinės prievolės galiojimu - negaliojant pagrindinei prievolei, negalioja ir laidavimas. Neatsiradus pagrindinei prievolei - AB „Šaldytuvų ūkis" prievolei sumokėti PVM už pavogtas prekes, neatsiranda ir pareiškėjo prievolė sumokėti muitinei priskaičiuotą mokesčio sumą. Todėl Vilniaus TM sprendimas įregistruoti skolą AB „Šaldytuvų ūkis" tiesiogiai liečia laiduotoją - UADB „Industrijos garantas" ir, remiantis Muitinės įstatymo 88 str. bei 90 str., UADB „Industrijos garantas" turi teisę ginčyti Vilniaus TM sprendimą dėl skolos AB „Šaldytuvų ūkis" įregistravimo ir jį gauti. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-01-13 nutarties administracinėje byloje Nr. P2-30-05 išvados. Be to teigia, kad teismas, atmesdamas skundą, rėmėsi Draudimo įstatymo 2 str. 27 p., tai yra taikė ne tą įstatymą, kurį turėjo taikyti. Vadovaujantis minėtu 27 punktu, draudimo veikloje kitų asmenų nuostolių rizika prisiimama tik su sąlyga, jei įvyksta draudiminis įvykis. Vadovaujantis UADB „Industrijos garantas" Muitinės procedūrų vykdytojo atsakomybės savanoriško draudimo taisyklių Nr. 036 4.1, 5.1 p., draudiminis įvykis laikytinas įvykusiu tik tuo atveju, jei draudėjas (AB „Šaldytuvų ūkis") nesumokėjo muitinei mokesčių, kuriuos pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus privalėjo sumokėti. Tokią nuostatą patvirtina ir Muitinės kodekso 195 str. 1 d. Šioje byloje vyksta ginčas dėl skolos įregistravimo AB „Šaldytuvų ūkis" teisėtumo, t. y. dėl to, ar AB „Šaldytuvų ūkis" privalėjo sumokėti muitinei pavogtų prekių importo PVM. Draudiko rizikos prisiėmimas laidavimo draudimo sutartimi neturi ryšio su Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo teisėtumu, todėl pirmos instancijos teismas sprendime negalėjo remtis Draudimo įstatymo 2 str. 27 p. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl palūkanų priteisimo, to net nemotyvuodamas. Teismas taip pat nemotyvuotai atmetė reikalavimą panaikinti Muitinės departamento 2005-07-08 sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo 2005-06-06 prašymas priimti sprendimą dėl Vilniaus TM 2004-10-28 sprendimo panaikinimo. Ši sprendimo dalis neteisėta dėl to, kad yra priimta nekompetentingo administravimo subjekto. Muitinės departamentas prašymą galėjo nagrinėti tik tada, jei sprendimą dėl pareiškėjo 2005-06-06 prašymo būtų priėmusi Vilniaus TM, o pareiškėjas tą sprendimą būtų apskundęs. Tuo tarpu Vilniaus TM sprendimo dėl šio prašymo nepriėmė.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai taikė Muitinės kodekso nuostatas ginčijamiems klausimams spręsti. Muitinės veiksmų teisėtumą įregistruojant mokestinę prievolę AB „Šaldytuvų ūkis" ir tuo pačiu garantui patvirtina Europos Bendrijų Teisingumo teismo 2005-09-15 sprendimas „United Antwerp Maritime Agencies NV" byloje C-140/04, kuriame teismas išaiškino Muitinės kodekso 203 str. 3 d. ketvirtąją įtrauką ir konstatavo, kad šioje įtraukoje įtvirtinta nuostata reiškia, jog asmuo, turintis vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju saugojimu, yra asmuo, laikantis numatomas toliau gabenti arba saugoti iškrautas prekes. Teisingumo teismo sprendimo motyvuose (2 punktas) nurodoma, kad ginčas kilo nagrinėjant bylą tarp transportavimu ir sandėliavimu užsiimančių įmonių dėl skolos muitinei, atsiradusios importo muitais apmokestinamas prekes neteisėtai paėmus iš muitinės priežiūros (Teisingumo teismo ginčo nagrinėjamu atveju konteineris buvo pavogtas ir todėl jo negalima buvo pateikti muitinės tarnyboms). Sprendimo motyvų 14 punkto 2 papunktis nustato, kad bet kuris asmuo, laikantis numatomas toliau gabenti arba saugoti iškrautas iš jas atgabenusių transporto priemonių prekes, atsako, kad muitinei pareikalavus visos šios prekės nepakeisto pavidalo būtų pateiktos muitiniam tikrinimui. Teisingumo teismo sprendimo 35 - 37 punktai teigia, kad laikytojas turi saugoti šias prekes ir pateikti jas muitinei pareikalavus bet kuriuo metu. Šia prekių laikytojo pareiga siekiama užtikrinti muitinės įstaigų atliekamą laikinai saugomų prekių tikrinimą, numatytą Muitinės kodekso 37 str. 1 d. Šį aiškinimą patvirtina minėto Muitinės kodekso 51 str. 2 d., kurioje numatyta, kad muitinės įstaiga turi teisę reikalauti, kad prekes laikantis asmuo pateiktų garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta skola muitinei, galinti atsirasti pagal kodekso 203 str. Be to, vadovaujantis Muitinės kodekso 213 str., kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą (žr. Sprendimo 40 punktą), ypač jei prekes laikantis asmuo yra pateikęs garantiją, užtikrinančią, kad bus sumokėta bet kuri skola muitinei, galinti atsirasti pagal to paties kodekso 203 straipsnį (Muitinės kodekso 51 str. 2 d.). Sistemingai aiškinant pirmiau minėtus teisės aktus darytina išvada, kad tiek Vilniaus TM, tiek Muitinės departamentas savo sprendimuose teisingai pritaikė minėtų teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis mokestinės prievolės įvykdymas buvo nukreiptas garantui, nes Sutartimi Nr. D56 šalys susitarė, jog muitinė priima draudimo įmonės išduotus skolininkams arba galintiems jais tapti asmenims vienkartinės ir bendrosios garantijos dokumentus - draudimo liudijimus (polisus), užtikrinančius, kad draudimo įmonė sumokės tik muitų ir mokesčių sumas, sudarančias atsiradusią skolą muitinei, jeigu asmuo (AB „Šaldytuvų ūkis"), už kurį garantuoja draudimo įmonė, tinkamai neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų muitinei. Sudarydamos šią sutartį šalys veikė kaip lygiateisiai teisiniai subjektai, o šios sutarties pagrindu tarp jų susiformavo ne administraciniai, bet civiliniai teisiniai santykiai. Įstatymai nedraudžia viešojo administravimo subjektams įgyti pareigas ar teises civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai, kad viešojo administravimo subjekto reikalavimu ūkio subjektas privalo sumokėti atitinkamas pinigų sumas, gali būti laikoma privalomuoju mokėjimu. Mokesčių mokėtojui (skolininkui ir procedūros vykdytojui - AB „Šaldytuvų ūkis") per nustatytą terminą nesumokėjus 2004-10-28 sprendimu įregistruoto 107 415 Lt įsiskolinimo, Vilniaus TM 2004-11-12 priėmė sprendimą Nr. 10000010517 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ne ginčo tvarka ir pinigų išdavimo bei pervedimo iš bankų sąskaitų nutraukimo. AB „Šaldytuvų ūkis" šių Vilniaus TM sprendimų nustatyta tvarka ir terminais neapskundė. Nesant mokesčių mokėtojo sąskaitoje lėšų, apskaičiuoti importo mokesčiai ne ginčo tvarka iš bendrovės nebuvo išieškoti. Vadovaudamasi MAĮ 106 str. 1 d. 2 p. ir Sutarties Nr. D56 2.2.2 p. Vilniaus TM 2004-12-13 pateikė pareiškėjui pretenziją. Kadangi draudimo bendrovė reikalaujamos pinigų sumos per nustatytą laikotarpį nesumokėjo ir teisės aktų nustatyta tvarka muitinei neįrodė, kad su prekėmis susijusi situacija yra sureguliuota, Vilniaus TM, remdamasi minėtos sutarties 2.4.1 punktu, priėmė 2005-02-08 sprendimą išieškoti iš garanto 107415 Lt ne ginčo tvarka. Prašymas sustabdyti skolos išieškojimą iš draudimo bendrovės Vilniaus TM gautas 2005-02-09, taigi sprendimo vykdymas jau buvo pradėtas, o Vilniaus AVMI Vilniaus skyriaus 2005-03-17 pažyma Vilniaus TM buvo gauta 2005-03-21. Mokesčiai, kuriuos pagal įstatymus turėjo sumokėti muitinės skolininkas - AB „Šaldytuvų ūkis", negali būti laikomi žala, kadangi pastarasis neapskundė Vilniaus TM sprendimų Muitinės departamentui, todėl darytina išvada, kad jis sutiko su muitinės pareigūnų veiksmais, susijusiais su teisėtai apskaičiuotų mokesčių išieškojimu. Taigi, garanto pareiga įvykdyti savo garanto įsipareigojimus pagal teisėtus muitinės reikalavimus negali pastarajam padaryti nuostolių.
Atsakovas Vilniaus TM prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teisės aktais yra nustatyta, jog būti garantu muitinei ir užtikrinti muitinės procedūros vykdymą gali ne bet koks ūkio subjektas, bet padidinto patikimumo įmonė - bankas, draudimo įmonė, kuriems yra nustatyti padidinti reikalavimai dėl ekonominės veiklos stabilumo ir kurios veiklos priežiūrą vykdo valstybės priežiūros institucijos. Draudimo įstatymo 2 str. 27 p. apibūdina draudimo veiklą kaip ūkinę - komercinę veiklą, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiams įvykiams. Taigi, rizikos veikla yra draudimo veiklos pagrindas. UADB „Industrijos garantas" apdraudė AB "Šaldytuvų ūkis" atsakomybę, atliekant muitinės procedūras, išduodant bendrąją garantiją, o ją pateikus muitinei, muitinei buvo suteikta draudiminė apsauga, t. y. muitinės rizika perėjo draudimo įmonei. Tuo siekiama, kad įsipareigojimai muitinei, iš kurios veiklos į valstybės biudžetą surenkama didelė dalis pajamų, maksimaliai būtų įvykdyti. Išduodama draudimo polisus ūkio subjektams, pageidaujantiems vykdyti muitinės procedūras, draudimo bendrovė privalo įsitikinti, kad jie sąžiningai ir tinkamai įvykdys teisės aktais nustatytus įsipareigojimus muitinei. Teismas, tinkamai įvertinęs visas faktines aplinkybes ir byloje surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad Vilniaus TM pagrįstai pritaikė šio ginčo atveju teisės aktus, reglamentuojančius prekių apmokestinimą PVM. Prekių vagystės faktas, nesigilinant į jo aplinkybes, kaip pagrindas neatsirasti skolai muitinei teisės aktuose nėra numatytas. Tokių prekių saugumo užtikrinimu rūpinasi jomis disponuojantis muitinės procedūros vykdytojas ir valstybė už jų saugumą neatsako. Prekes praradus, skola muitinei neišnyksta, nes išlieka pavojus, kad prekės bus realizuojamos vidaus rinkoje, o valstybė patirs nuostolių. Vagystės atveju visa rizika tenka muitinės procedūros vykdytojui, o muitinės procedūra negali būti užbaigta atleidžiant procedūros vykdytoją nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr.A-10-557/2004). Kompetentingos institucijos patvirtinti įrodymai, kad vagystę įvykdė tretieji asmenys, Vilniaus teritorinei muitinei nėra pateikti. Mokestinė prievolė įregistruota UAB „Šaldytuvų ūkis" nėra išnykusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, 2003-10-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4-858-2003 (Teismų praktika 2003 m., Nr. 4) konstatuoja, kad „vien aplinkybė, kad konkretaus ūkio subjekto pareigūnas nepatraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl įrodymų nepakankamumo, nėra sąlyga atleisti ūkio subjektą nuo pareigos sumokėti mokesčius, konstatavus prekių importo procedūrų, nustatytų Muitinės kodekso ir kitų tokias procedūras reglamentuojančių teisės aktų normose, pažeidimus, įvertinant visus turimus įrodymus". Neatsižvelgiant į baudžiamosios bylos baigtį ir kaltų asmenų dėl padaryto nusikaltimo nustatymą, importo skola muitinei vadovaujantis Muitinės kodekso 101 str., 102 str. 2 d., 203 str. 1 d. atsiranda muitinės procedūros vykdytojui - AB „Šaldytuvų ūkis", už kurio tinkamą procedūros vykdymą bei galimą atsirasti skolą garantavo draudimo bendrovė - UADB „Industrijos garantas". Dėl argumento, kad teismas netinkamai taikė Muitinės įstatymo 88 str., 90 str. 1 d., nurodo, kad Sutartyje Nr. D56 nenumatyta siųsti garantui mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimtą sprendimą, kurio pagrindu vyks skolos išieškojimas. Pareiškėjas yra muitinės skolininko įsipareigojimų vykdymo garantas, kuris, prisiėmęs atsakomybę dėl AB „Šaldytuvų ūkis", privalo tuos įsipareigojimus vykdyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Dėl PVM įstatymo taikymo muitinės administruojamiems mokesčiams
Nagrinėjamo mokestinio ginčo objektas yra kilęs dėl UAB „Šaldytuvų ūkis“ ir jo laiduotojo UADB „Industrijos garantas“ prievolės mokėti PVM būvimo ar nebūvimo tuo atveju, kai prekės iš muitinės sandėlio buvo pavogtos. Atkreiptinas dėmesys, kad po Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą kardinaliai yra pasikeitęs mokesčių ir PVM mokėjimo teisinis reglamentavimas.
Pirmos instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, taikė Bendrijos muitinės kodeksą, nustatytą Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/200, kai tuo tarpu šis teisės aktas skirtas reglamentuoti teisinius santykius, susijusius tik su muitais. Teisiniai santykiai, susiję su PVM, reglamentuoti Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme. Be to, kai kuriais atvejais yra galimas Šeštosios Tarybos direktyvos „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas“ (77/388/EEB) taikymas.
Dėl PVM mokestinės nepriemokos pavogus prekes iš muitinės prižiūrimų laikino saugojimo vietų
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad prekių tiekimas, kai tiekiamos prekės pateikiamos laikinai saugoti muitinės prižiūrimose laikino prekių saugojimo vietose, apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Šiuo atveju tiekiant prekes į UAB „Šaldytuvų ūkis“ muitinės sandėlį visiškai pagrįstai buvo taikomas 0 procentų PVM tarifas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 str. 8 d. numatyta, kad: „Prievolė apskaičiuoti PVM nustatyta tvarka tenka asmeniui, dėl kurio veiksmų ar neveikimo prekėms nustojo galioti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (tuo atveju, kai asmuo sudaro prekių tiekimo sutartį, po kurio prekėms žinomai nustos galioti 1 dalyje nurodytos aplinkybės, - prekių tiekėjui). Laikoma, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nustoja galioti ir tada, kai prekės suvartojamos ar prarandamos, išskyrus atvejus, kai prekės prarastos dėl nenugalimos jėgos ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, jeigu tai įrodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. ...“.
Vyriausybės 2004-04-28 nutarimu Nr. 520 patvirtintų Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, taisyklių 7 p. nurodoma, kad suinteresuotas asmuo įrodant vagystę turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs tokį dokumentą. Tuo tarpu atsakovai, nors ir teigė, kad nėra įrodymų, jog vagystę įvykdė tretieji asmenys, nesusiję su PVM mokėtoju ar kitu apmokestinamuoju asmeniu (Taisyklių 5 p.), tačiau šios aplinkybės neįrodinėjo. Pažymėtina, kad muitinė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas ir priimdama sprendimus, pati turi aktyviai rinkti įrodymus, patvirtinančius jų įrodinėjamas aplinkybes, o jei tokių įrodymų ji gauti negali, turi teisę kreiptis į teismą dėl tokių įrodymų išreikalavimo. Tai nebuvo padaryta. Iš to galima daryti išvadą, kad pareiškėjas įrodė, jog prekės buvo pavogtos trečiųjų asmenų, nesusijusių su PVM mokėtoju ar kitu apmokestinamuoju asmeniu, o atsakovai šios aplinkybės nepaneigė. Tokioje situacijoje UAB „Šaldytuvų ūkis“, remiantis PVM įstatymo 58 str. 1 d. 1 p. ir 58 str. 8 d., neturėjo prievolės apskaičiuoti PVM ir nėra atsakingas už jo sumokėjimą. Jei nėra atsakingas asmuo, už kurį laidavo pareiškėjas, tai akivaizdu, kad negali būti atsakingas ir pareiškėjas.
Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada patvirtinama ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika byloje Nr. C – 435/03 British American Tobacco International Ltd, Newman Shipping & Agency Company NV v. Belgishe Staat, kur aiškinant „prekių tiekimo už atlygį“ sąvoką konstatuota:
„ prekių vagystė nesuteikia nukentėjusiam nuo vagystės asmeniui atitinkamo finansinio atlygio, todėl vagystė negali būti laikoma „prekių tiekimu už atlygį“ (32 p.);„prekių vagystė nepatenka į direktyvoje nustatytą „prekių tiekimo“ sąvoką“ (33 p.);„prekių tiekimas – tai teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas“ (34 p.);„asmuo pavogęs prekes yra tik paprastas jų turėtojas, o tai nesuteikia teisės vagystę įvykdžiusiam asmeniui disponuoti prekėmis, tokiomis pačiomis sąlygomis kaip jų savininkui. Todėl vagystė negali būti laikoma perleidimu įvykdytu tarp šalies, esančios auka ir pažeidimo autoriaus“ (36 p.);„fiskalinio neutralumo principas jokiu būdu neįpareigoja prekių vagystę sutapatinti su prekių tiekimu ir nedaro kliūčių konstatavimui, pagal kurį ši vagystė nėra PVM apmokestinamas sandoris“ (37 p.).
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos nacionalinė teisė atitinka Šeštosios Tarybos direktyvos „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas“ (77/388/EEB) nuostatas, o nacionalinėje teisėje įtvirtintas 0 procentų PVM tarifas šioje byloje turi būti taikomas.
Dėl palūkanų priteisimo
Mokestinio ginčo metu atsakovai neteisėtai iš pareiškėjo išieškojo 107 415 Lt. Pareiškėjas 2005-04-28 kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę dėl nepagrįstai išieškotos sumos grąžinimo, tačiau ši suma pareiškėjui buvo grąžinta tik 2005-07-22. Šioje situacijoje būtina vadovautis MAĮ 111 str., kuriame nurodoma, kad nepagrįstai išieškotas mokestis ar su juo susijusios sumos grąžinamos šio Įstatymo 87 str. nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negražinamos, mokesčio mokėtojo naudai šio Įstatymo 87 str. nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Iš bylos medžiagos matyti, kad terminas neteisėtai išieškotoms sumoms grąžinti buvo praleistas, todėl pareiškėjo naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už laikotarpį nuo 2005-05-06 iki 2005-07-22, tai yra už 78 dienas. Palūkanų dydis nustatomas pagal Finansų ministro 2005-03-23 įsakymu Nr. 1 K-074 ir 2005-07-01 įsakymu Nr. 1K- 202 nustatytą delspinigių dydį – 0,03 už kiekvieną pavėluotą dieną. Tokiu būdu pareiškėjui priklauso 2513,51 Lt palūkanų suma, kuri turi būti priteista iš atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės.
Dėl Valstybės civilinės atsakomybės
CK 6.271 str. numatyta, kad: „žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos kaltės ...“. Šiuo atveju atsakovų veiksmai neteisėtai pateikiant pareiškėjui reikalavimus dėl PVM sumokėjimo ir vėliau 107 415 Lt sumos neteisėtas išieškojimas padarė pareiškėjui žalą. Šios žalos turinį sudaro pareiškėjo advokato teisinės pagalbos išlaidos ikiteisminiame ginčo nagrinėjime, kuomet buvo siekiama užkirsti kelią nepagrįstam 107 415 Lt sumos nurašymui ne ginčo tvarka, taip pat veiksmai, kuriais buvo siekiama susigrąžinti neteisėtai išieškotas lėšas. Šios pareiškėjo išlaidos vertintinos kaip protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti (CK 6.249 str. 4 d. 1 p.). Pareiškėjas žalos dydį vertina 8000 Lt, nurodydamas, kad šią sumą sudaro išlaidos, sumokėtas advokatui už teisinę pagalbą, tačiau iš bylos teisinių paslaugų sutarties turinio matyti, kad advokatas teikė pareiškėjui pagalbą tiek ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek teisme, todėl žalos atlyginimo dydis mažinamas iki 4000 Lt ir ši suma turi būti priteista iš valstybės.
Taip pat iš atsakovų solidariai turi būti priteistas 100 Lt žyminio mokesčio išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m spalio 17 d. sprendimą.
panaikinti Muitinės departamento 2005-07-08 sprendimą Nr. 1A – 18.5 – 341 dalyje, kuria buvo atmestas pareiškėjo 2005-05-24 skundas Nr. 03-41-331;panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2005-05-02 sprendimą Nr. 5MA – 34 – 710;panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2005-02-08 sprendimą Nr. 10000019124;panaikinti Muitinės departamento 2005-07-08 sprendimą Nr. 1A – 18.5-341 dalyje, kuria buvo atmesti pareiškėjo skundas Nr. 01-12-344 ir 2005-06-06 prašymas Nr. 01-12-343;panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2004-10-28 sprendimą Nr. 16KP-22-105;pareiškėjo naudai priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus teritorinės muitinės, 4000 Lt nuostolių atlyginimo;pareiškėjo naudai iš Vilniaus teritorinės muitinės priteisti 2513,51 Lt palūkanų;priteisti solidariai iš atsakovų 100 Lt žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.