- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- A-662-3299-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00088-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Šiaulių naujienos“
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- V. D.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. SPR-76 „Dėl publikacijoje „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“ („Šiaulių naujienos“, 2009-08-28, Nr. 197/16045) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) aiškinimo klausimais, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo. Nurodė, kad tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, jog viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Teigė, kad atsakovo vertinti publikacijos fragmentai yra ne žinios, bet publikacijos autorės nuomonė, kurią ji susidarė išklausiusi trečiojo suinteresuoto asmens pranešimą viešame Šiaulių miesto švietimo įstaigų vadovų pasitarime, kuriame dalyvavo ir žiniasklaidos atstovai. Nurodė švietimo darbuotojų pasitarime V. D. pasakytus žodžius: „Kaip mes pateikiame informaciją, kad aukštųjų mokslų nebaigęs tėvas ar mama suprastų tą informaciją, yra labai svarbu. Gaila, kad vietoj informacijos tėvus pasiekia dezinformacija“. Darė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pasitarime pripažino, jog švietimo darbuotojų teikiama informacija yra tokia sudėtinga, kad aukštųjų mokslų nebaigę moksleivių tėvai ir motinos nesugeba adekvačiai suvokti tos informacijos ir informacija virsta dezinformacija. Paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo tokiu retoriniu klausimu ragino susirinkimo dalyvius teikti tokią adaptuotą informaciją, kad ją suvoktų aukštųjų mokslų nebaigę tėvai ar mamos. Nurodė, jog dėl to žurnalistei susidarė nuomonė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo mano, jog aukštųjų mokslų nebaigę tėvai ar mamos yra nepakankamai protingi, t. y. riboto, menko proto, nes nesugeba adekvačiai suvokti Švietimo skyriaus valdininkų teikiamos informacijos. Atkreipė dėmesį, kad publikacijoje nėra teigiama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo šiauliečius pavadino kvailiais. Nurodė, kad teiginyje „netiesiogiai šiauliečius kvailiais išvadino V. D.“ žodis „netiesiogiai“ suprastinas, kaip ne tiesiai, ne stačiai ir pan. Nors publikacijos anonse yra žodis „kvailiai“, o pati publikacija vadinasi „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“, t. y. čia nėra žodžio „netiesiogiai“, pareiškėjo manymu, būtina atsižvelgti į publikacijos pavadinimo reikšmę ir specifiką. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1092/2001. Paaiškino, kad laikraščio „Šiaulių naujienos“ 1 puslapyje yra įvadinė publikacijos dalis, kurioje pateikiama savotiška publikacijos turinio santrauka, keliais sakiniais išreikšta pagrindinė rašinio idėja. Nurodė, jog iš Sprendimo nėra aišku, kodėl atsakovas pripažino, kad visi Sprendime nurodyti žodžiai susiję su trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teigė, kad, nors atsakovas pasisakė dėl žodžio „kvailiai“, tačiau nepaaiškino, kodėl šis žodis liečia trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pareiškėjo manymu, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra susiję žodžiai „šiauliečiai neišsilavinę, nebaigė aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai“. Pažymėjo, kad žodis „neišsilavinę“ yra vertinamojo pobūdžio, o žodžiai „nebaigė aukštojo mokslo“ iš esmės atitinka tikrovę, nes daugelis šiauliečių nėra baigę aukštojo mokslo, be to, pasakymas, kad žmogus nebaigęs aukštojo mokslo, per se nežemina to asmens garbės ir orumo. Pareiškėjo manymu, Žurnalistų etikos inspektoriaus neturėjo teisės spręsti fizinio ir juridinio asmens ginčo dėl garbės ir orumo gynimo, nes asmens teisė į garbės ir orumo gynimą yra asmeninė neturtinė teisė, priskiriama privatinės teisės sričiai. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, Civilinio proceso kodekso 6 straipsnį, pažymėjo, kad Žurnalistų etikos inspektorius nėra teismas. Nurodė Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalį ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs teisminį asmens pažeistos garbės ir orumo gynimo būdą.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į skundą (b. l. 34-39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuriam įstatymu patikėta prižiūrėti, kaip informuojant visuomenę yra laikomasi pagrindinių visuomenės informavimo principų ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad teismų sprendimuose kalbama apie netikslios informacijos ir nuomonių, bet ne žinių paskelbimą. Pabrėžė, kad darytinas esminis skirtumas tarp žinių arba faktų, kurių egzistavimas gali ir turi būti patikrinamas objektyviai egzistuojančiais duomenimis, ir nuomonių, kurios savaime yra subjektyvios ir kurių patikrinimas yra neįmanomas, paskelbimo. Pažymėjo, kad asmens garbės ir orumo pažeidimas yra siejamas su tikrovės neatitinkančių žinių, o ne nuomonių, paskleidimu. Nurodė, kad Sprendime yra aiškiai apibrėžta, kokią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskleidė pareiškėjas, nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundžiamuose teiginiuose paskelbta informacija gali būti patikrinta, todėl laikytina viešai paskelbtomis žiniomis. Atkreipė dėmesį, kad ginčo teiginiuose pareiškėjas paskelbė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo šiauliečius vadino „kvailiais“. Teigė, kad kito asmens įvardijimas kvailiu prilygsta to asmens pažeminimui, sumenkinimui, o tokia informacija, jei ji neatitinka tikrovės, yra asmenį žeminančio pobūdžio. Paskelbimas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo šiauliečius išvadino „kvailiais“, jeigu taip nevyko tikrovėje, pažeidžia garbę ir orumą, nes trečiąjį suinteresuotą asmenį apibūdina kaip nemandagų, kitų visuomenės narių atžvilgiu nepagarbų asmenį. Pažymėjo, kad skundžiamos publikacijos paantrašte, pavadinta „Šiauliečius netiesiogiai išvadino kvailiais“, pareiškėjas pripažino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių bendruomenės narius „kvailiais“ pavadino netiesiogiai, t. y. iš tiesų taip nesakė. Tačiau pareiškėjas publikaciją pavadino „<...> Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais <...>“ tuo trečiajam suinteresuotam asmeniui priskirdamas žodžius, kurių jis tikrovėje nesakė. Darė išvadą, kad šiame teiginyje paskelbta informacija įgyja konstatuojamąją reikšmę. Pažymėjo, kad pareiškėjas trečiajam suinteresuotam asmeniui priskyrė kitus asmenis žeminančių žinių paskleidimą, neegzistavusį tikrovėje, o tai negali būti laikoma sąžiningu naudojimusi literatūrinėmis išraiškos priemonėmis. Nurodė Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistikos etikos“ Nr. 1003 (1993) 4 punktą, kuriame nustatyti reikalavimai, keliami antraštėms. Pažymėjo, kad antraštės turi kiek įmanoma geriau atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę, todėl teigė, kad antrašte „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“ bei anonso pavadinimu „Kvailiai“ pareiškėjas siekė sukurti sensaciją, kuria norima pritraukti skaitytojus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad viešojo asmens kritikos ir komentavimo ribos nors ir yra platesnės, tačiau jos nėra absoliučios. Todėl tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos skleidimas net ir apie viešąjį asmenį gali būti pagrįstai ribojamas. Nurodė, kad Sprendime pažymėta, jog teiginiuose: „<...> Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais <...>“, „<...> Kvailiai <...>“ paskelbta informacija trečiajam suinteresuotam asmeniui pareiškėjas priskiria žodžius, kurių trečiasis suinteresuotas asmuo tikrovėje nesakė, t. y. aiškiai nurodyta, kokiu būdu teiginiuose paskleista informacija yra siejama su trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 2.24 straipsnis taikomas tuomet, kai asmuo teismo tvarka reikalauja paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius, žeminančius jo garbę ir orumą duomenis, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nurodė, kad pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad Civilinis kodeksas ir Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja skirtingus teisinius santykius.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. atsiliepimu į skundą (b. l. 55-58) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad ieškiniu dėl asmens garbės ir orumo gynimo kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti, jog nurodytoje publikacijoje buvo paskelbtos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios žemino jos garbę ir orumą. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinys iš esmės buvo patenkintas, teismas pripažino, jog publikacijoje buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, konstatavo, kad tokiais veiksmais UAB „Šiaulių naujienos“ pažemino asmens garbę ir orumą, priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Teigė, kad Žurnalistų etikos inspektorius Sprendimu išnagrinėjo ginčą savo kompetencijos ribose, o ginčą dėl garbės ir orumo gynimo išsprendė Šiaulių miesto apylinkės teismas. Nurodė, kad tiek Žurnalistų etikos inspektorius, tiek teismas nustatė, jog publikacijoje buvo anonsuota ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia, žeminanti jos kaip asmens garbę ir orumą, nes buvo pateiktas visuomenei faktas, jog ji nepagarbiai (neigiamai ir menkinančiai) atsiliepė apie šiauliečius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 11 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą ir trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisė 500 Lt atstovavimo išlaidų.
Nurodė Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 33 dalį, 3 straipsnio 3 dalį, 15 straipsnį, 19 straipsnio 21 dalį, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktus, 44 straipsnio 1, 4 dalis, 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 1, 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6, 7 punktus. Nurodė, kad pareiškėjo skundžiamuose teiginiuose: „<...> Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais <...>", ,,<...> Kvailiai <...>“, ir teiginio „<...> šiauliečiai neišsilavinę, nebaigę aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai. Tokią išvadą daro savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja V. D. <...>“ dalyje „<...> šiauliečiai neišsilavinę, nebaigę aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai <...>“ paskelbta informacija gali būti patikrinta, todėl laikė ją viešai paskelbtomis žiniomis, kuriomis pareiškėjui priskiriami nurodyto turinio pasisakymai. Pažymėjo, kad kito asmens įvardijimas kvailiu prilygsta to asmens pažeminimui, sumenkinimui, o tokia informacija, jei ji neatitinka tikrovės, yra asmenį žeminančio pobūdžio. Paskelbimas, kad V. D. šiauliečius išvadino „kvailiais“, jeigu neatitinka tikrovės, pažeidžia jos garbę ir orumą, nes ją apibūdina kaip nemandagų, kitų visuomenės narių atžvilgiu nepagarbų asmenį. Nustatė, kad publikacijos paantraštėje „Šiauliečius netiesiogiai išvadino kvailiais“ viešosios informacijos rengėjas pripažino, jog V. D. Šiaulių bendruomenės narius „kvailiais“ nepavadino tiesiogiai, t. y. iš tiesų taip nesakė, tačiau, neatsižvelgdamas į tai, viešosios informacijos rengėjas publikaciją pavadino „<...> Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais <...>“, tuo trečiajam suinteresuotam asmeniui priskirdamas žodžius, kurių jis nesakė. Darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog ginčo teiginyje paskelbta informacija įgyja konstatuojamąją reikšmę, o viešosios informacijos rengėjo paaiškinimus, kad teiginiuose „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“, „Kvailiai“ buvo pateiktas tik publikacijos autorės vertinimas, laikė nepagrįstais.
Nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo dėl savo užimamų pareigų (Švietimo skyriaus vedėja) yra viešasis asmuo, o viešojo asmens komentavimo ir kritikos ribos yra platesnės. Tačiau pabrėžė, kad tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos skleidimas apie viešąjį asmenį taip pat gali būti pagrįstai ribojamas. Vertino, kad atsakovas pagrįstai nutarė, jog ginčo informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nepaisant to, kad šis asmuo yra viešasis, pagrįstai laikytina žeminančia jo garbę ir orumą, todėl pareiškėjui už tokios informacijos paskleidimą teisėtai pritaikytas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas įspėjimas.
Nurodė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią atsakovą pagal kompetenciją nagrinėti asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Pažymėjo, kad šią pareigą atsakovas tinkamai įvykdė priimdamas skundžiamą Sprendimą.
Nurodė, kad šioje administracinėje byloje atmetus pareiškėjo skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. įgijo teisę gauti turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodyta atstovavimo išlaidų suma – 500 Lt, neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) numatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už suteiktas paslaugas, todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui V. D. iš pareiškėjo priteisė 500 Lt atstovavimo išlaidų sumą.
III.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių naujienos“ apeliaciniu skundu (b. l. 97-105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti bei priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Mano, kad teismas nagrinėjo ne administracinę bylą dėl individualaus administracinio akto – Sprendimo, teisėtumo, o pagal rūšinio teismingumo taisykles bendrosios kompetencijos teismams priskiriamą bylą dėl trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo gynimo. Teigia, kad nei teismas, nei atsakovas neturėjo teisės spręsti fizinio ir privataus juridinio asmens ginčo dėl garbės ir orumo gynimo. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, Civilinio proceso kodekso 6 straipsnį, Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalį, 2.24 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs teisminį asmens pažeistos garbės ir orumo gynimo būdą, ginčą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka bendrosios kompetencijos teisme. Atkreipia dėmesį, kad teismui išnagrinėjus bendrosios kompetencijos teismui priskirtą bylą susidarė situacija, kai iš esmės analogiškas ginčas buvo nagrinėtas ir administraciniame teisme, ir bendrosios kompetencijos teisme. Nurodo Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2, 3 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus, nurodo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pabrėžia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad V. D. yra viešasis asmuo, kad teisės normos, ginančios asmens teisę į orumą, orientuotos tik į normaliai jautraus asmens orumo gynimą, kad atsakovo vertinti publikacijos fragmentai yra ne žinios, o publikacijos autorės nuomonė, susidariusi išklausius trečiojo suinteresuoto asmens pranešimą viešame pasitarime. Pažymi, kad, jei visuomenės informavimo priemonės galėtų pateikti tik kitų asmenų tiesioginę kalbą citatų pavidalu, o negalėtų pateikti savo vertinimų, apibendrinimų, išvadų, tai publikacijų ar televizijos, radijo laidų kalba taptų skurdi ir neįdomi skaitytojui. Pažymi, kad teismo sprendime nepasisakoma, kodėl žodis „kvailiai“ liečia trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pabrėžia, kad publikacijoje nebuvo teigiama, jog V. D. yra kvailė ar neišsilavinusi ir / ar nebaigusi aukštojo mokslo.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111-115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos nustato Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijas, įpareigojančias inspektorių ne tik prižiūrėti, kaip įgyvendinamos minėto įstatymo nuostatos, bet ir nagrinėti asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo visuomenės informavimo priemonėse pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę, o ne civilinius santykius. Atkreipia dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Civilinis kodeksas viešosios informacijos rengėjui nustato imperatyvią pareigą – paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina garbę ir orumą. Pabrėžia, kad Civilinis kodeksas ir Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja skirtingus teisinius santykius, už skirtingų įstatymų nuostatų nesilaikymą taikytinos atsakomybės pobūdis taip pat yra skirtingas. Paaiškina, kad inspektorė taikė etinę atsakomybę, kuri nei turtiniu, nei poveikio priemonėmis nėra lygiavertė Civilinio kodekso nuostatoms. Kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas etinės atsakomybės taikymo klausimas, daro išvadą, kad nėra jokios kolizijos tarp šių skirtingų atsakomybės rūšių taikymo. Pabrėžia, kad viešojo asmens kritikos ir komentavimo ribos nors ir yra platesnės, tačiau jos nėra absoliučios, todėl tikrovės neatitinkančios, asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos apie kitus asmenis paskleidimo, kuris neegzistavo tikrovėje, priskyrimas trečiajam suinteresuotam asmeniui, nepaisant to, kad jis yra viešasis, laikytinas šio asmens garbę ir orumą žeminančiu. Teigia, kad žeminantis paskleistų žinių pobūdis nenustatinėjamas, kai žodis ar jų junginiai yra akivaizdžiai žeminantys, o žodis „kvailys“ turi akivaizdžiai neigiamą reikšmę, bendrinėje kalboje suprantamas kaip asmenį įžeidžiantis, jį menkinantis. Neginčija apelianto teisės, skleidžiant informaciją, naudoti literatūrines išraiškos priemones, hiperbolizuoti, pateikti savo vertinimus, tačiau pabrėžia būtinumą šiomis priemonėmis naudotis sąžiningai, neperžengiant teisės skleisti informaciją ribų ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. SPR–76 „Dėl publikacijoje „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“ („Šiaulių naujienos“, 2009-08-287, Nr. 197/16045) paskelbtos informacijos“, kuriuo viešosios informacijos rengėjas UAB „Šiaulių naujienos“ įspėtas dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal nagrinėjam ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. To paties straipsnio 84 dalyje įtvirtinta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.
Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų.
Minėto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, taip pat skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir trukdančią teisminės valdžios nešališkumui. Šio įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, o to paties straipsnio 4 punktas – vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.
Byloje nustatyta, kad laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. (Nr. 197/16045) buvo publikuotas straipsnis „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“. Pareiškėja nurodo, jog minėto laikraščio pirmame puslapyje pateiktas straipsnio anonsas pavadinimu „Kvailiai“, po kurio užrašu publikuojama jos nuotrauka bei straipsnio santrauka. Trečiajame puslapyje išspausdintas visas straipsnis, kuriame pateikta jos, kaip Švietimo skyriaus vedėjos, pranešimo komentarų interpretacija. V. D. teigimu, publikacijoje paskelbta informacija neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir orumą, menkina jos kaip pareigūnės reputaciją, nepagrįstos publikacijos autorės išvados, publikacijos ir anonso pavadinimas bei anonso tekstas, išspausdintas po jos nuotrauka. UAB „Šiaulių naujienos“ buvo pateiktas paneigimas, tačiau nei paneigimo, nei jokio paaiškinimo per įstatymu nustatytą terminą nesulaukė. Taip pat pažymėjo, kad jai kaip autorei nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę ir paaiškinti faktus, kuriuos straipsnio autorė ne taip suprato.
Pareiškėjos ginčijamuose teiginiuose – „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“, „Kvailiai“ ir teiginio < ... šiauliečiai neišsilavinę, nebaigę aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai. Tokią išvadą daro savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja V. D. ... > dalyje < ... šiauliečiai neišsilavinę, nebaigę aukštojo mokslo, skirtingai nei valdininkai ... > – paskelbta informacija gali būti patikrinta, todėl laikytina viešai paskelbtomis žiniomis, kuriomis pareiškėjai priskiriami nurodyto turinio pasisakymai.
Laikraštis „Šiaulių naujienos“ savo straipsnyje nurodė, kad V. D. šiauliečius išvadino „kvailiais“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, jog paskelbimas, kad V. D. šiauliečius išvadino „kvailiais“ neatitinka tikrovės, pažeidžia jos garbę ir orumą, nes ją apibūdina kaip nemandagų, kitų visuomenės narių atžvilgiu nepagarbų asmenį. Be to, pats viešosios informacijos rengėjas pripažįsta, kad V. D. Šiaulių bendruomenės narius „kvailiais“ tiesiogiai nepavadino, t. y. švietimo įstaigų darbuotojų pasitarime taip nesakė. Tai reiškia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo priskirti žodžiai, kurių realiai ji nesakė. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo teiginyje paskelbta informacija įgyja konstatuojamąją reikšmę, o viešosios informacijos rengėjo paaiškinimai, jog teiginiuose „Švietimo skyriaus vedėja šiauliečius išvadino kvailiais“, „Kvailiai“ esą buvo pateiktas tik publikacijos autorės vertinimas, išvada, padaryta įvertinus faktines aplinkybes, laikytini nepagrįstais. Straipsnio turinys ir nurodomos pareigos leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog jis liečia tik trečiąjį suinteresuotą asmenį, t. y. V. D..
Nors V. D. yra viešasis asmuo (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja), tačiau tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos atskleidimas apie viešąjį asmenį taip pat gali būti pagrįstai ribojamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčo informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nepaisant to, kad šis asmuo yra viešasis, pagrįstai laikytina žeminančia jos garbę ir orumą ir pareiškėjui už tokios informacijos paskleidimą teisėtai pritaikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą numatytą sankciją.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jei visuomenės informavimo priemonė, gavusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytą paneigimą, nusprendžia neskelbti tokio paneigimo, ji privalo per dvi savaites nuo paneigimo gavimo dienos raštu atsakyti paneigimą pateikusiam asmeniui, nurodydama atsisakymo paskelbti paneigimą priežastis ir motyvus. Tai įpareigojančio pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui privalomą elgesio modelį. UAB „Šiaulių naujienos“ minėtų imperatyvių nuostatų nepaisė ir jai nustatytų pareigų neatliko, todėl Žurnalistų etikos inspektorius ginčijamu sprendimu taip pat pagrįstai įspėjo UAB „Šiaulių naujienos“ dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo.
Sutikti su apelianto nuomone, esą asmens garbė ir orumas gali būti ginami tik bendrosios kompetencijos teisme vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo normos suteikia asmeniui teisę pasirinkti ir šiuo įstatymu nustatytą administracinį savo pažeistų teisių gynimo būdą – kreiptis su skundu (prašymu) į Žurnalistų etikos inspektorių dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos garbės ir orumo, kad inspektorius pagal savo kompetenciją taikytų viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui minėto įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytas administracinio pobūdžio poveikio priemones, kurių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė priskirtina administracinių teismų kompetencijai. Viena iš tokių priemonių – atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius, priimdamas sprendimą, gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Nagrinėjamu atveju Žurnalistų etikos inspektorius, nustatęs, kad pareiškėjos skundas yra pagrįstas, skundžiamu sprendimu nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Šiaulių naujienos“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinis skundas netenkinamas, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Šiaulių naujienos“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.