Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-17 · Civilinė byla Nr. 2-733/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-04-17Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-05-22Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-03-31Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-17
Bylos Nr.
2-733/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00079-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
Teisėjas
Egidijus Žironas
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2-733/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00079-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4; 126.3(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Masyvas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atstatydinti iš pareigų bankroto administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Toplit“ bei paskirti naują bankroto administratorių atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinė bendrovės „Olymp Invest“ bankroto byloje.

Teisėjas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrindo egzistavimo.

Pareiškėjas B UAB „Masyvas“ kreipėsi į teismą su prašymu atstatydinti iš pareigų atsakovo B UAB „Olymp Invest“ bankroto administratorių UAB „Toplit“ ir paskirti bankroto administratoriumi UAB „Valnetas“.

Atsakovo B UAB „Olymp Invest“ bankroto administratorius UAB „Toplit“ atsiliepimu į prašymą prašė jį atmesti. Nurodė, kad nepranešė bankui apie 2013 m. kovo 1 d. vyksiantį kreditorių susirinkimą, nes tuo metu bankas nebuvo atsakovo kreditorius. Minėtas susirinkimas buvo sušauktas pareiškėjo iniciatyva, kuris yra kreditorių susirinkimo pirmininkas ir didžiausias atsakovo kreditorius. Šiame susirinkime nutarimai buvo priimti balsų dauguma turinčio pareiškėjo, o banko balsai nebūtų turėję įtakos priimamiems nutarimams. Administratorius įstatymo nustatyta tvarka disponuodamas administratoriaus teisėmis, 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o bankas su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu sutiko. Kreditorių susirinkimo protokole nurodoma, kad administratorius neleido 2013 m. balandžio 3 d. varžytinėse dalyvauti UAB „HANNER PROPERTY“ ir UAB „TRUST CAPITAL“, tačiau tokios aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, kadangi pačios įmonės priėmė sprendimą nesiregistruoti ir nedalyvauti varžytynėse.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė pareiškėjo B UAB „Masyvas“ prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus paskyrimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teigimu, bankroto administratorius nebendradarbiavo su banku nustatant pradines turto pardavimo kainas varžytinėse, neinformavo hipotekos kreditoriaus apie susirinkimą, nesutiko atšaukti 2013 m. balandžio 3 d. varžytinių, dėl kurių sustabdymo bankas privalėjo kreiptis į teismą, bei netinkamai pravedė varžytines, neleisdamas jose dalyvauti kitoms įmonėms.

Teismas pažymėjo, kad B AB banko SNORAS finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi. Iš atsakovo 2012 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad B AB bankas SNORAS kreditorių susirinkime nedalyvavo ir pagal iš anksto pateiktą darbotvarkę raštu nebalsavo. Nors kreditorių susirinkime svarstydami klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, B AB bankas SNORAS nurodė, jog nebuvo informuotas apie planuojamą kreditorių susirinkimą, kuriame buvo nustatomos bankui įkeisto turto pradinės kainos, tačiau bankas neginčijo 2012 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimo, kuriame buvo nustatyta ir nekilnojamojo turto pardavimo tvarka bei kainos. Prielaidas šių kreditorių teisių tinkamam įgyvendinimui sudaro tinkamas kreditorių informavimas apie numatomą kreditorių susirinkimą. Kreditorių susirinkimo nustatyta kreditorių informavimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą tvarka turi užtikrinti kreditorių teisės gauti informaciją apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę realų įgyvendinimą (Įmonių bankroto įstatymo 22 str. 4 d.). Šios tvarkos privalo laikytis kreditoriai ir administratorius. Iš 2012 m. lapkričio 26 d kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad susirinkime nedalyvavo nei vienas kreditorius, tačiau raštu balsavo 7 kreditoriai. Nors bankroto administratorius ir nesilaikė šios įstatymo nustatytos pareigos, tačiau B AB bankas SNORAS, būdamas suinteresuotu bankroto procedūros operatyvumu bei tinkamu vykdymu ir turėdamas galimybę susipažinti su bankroto eiga, šios savo pareigos taip pat nevykdė. Be to, dėl atsakovo nekilnojamojo turto naujų pardavimo kainų nustatymo (patvirtinimo) iš varžytynių buvo sprendžiama ir 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkime, o priimtą nutarimą šiuo klausimu B AB bankas SNORAS ginčija teisme.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3875-345/2013 taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė atsakovo 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2.1 vykdymą, o 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino. Šios nutartys apeliacine tvarka nebuvo apskųstos. Aplinkybė, jog 2013 m. balandžio 3 d. varžytinėse nedalyvavo kitos įmonės, yra ginčijama atskiroje byloje Nr. 2-1899-345/2014, todėl dėl įvykusių varžytinių teisėtumo teismas nepasisakė. Teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad administratorius, atsisakęs atšaukti 2013 m. balandžio 3 d. turto varžytynes, pažeidė kreditorių teises ir interesus.

Teismas, įvertinęs įrodinėjamas aplinkybes, nenustatė, kad administratorius netinkamai vykdė arba nevykdė jam pavestų pareigų, nors ir ne visais atvejais dėjo maksimalias pastangas siekiant griežtai laikytis įstatymų nuostatų. Teismas nenustatė, kad administratorius nesiekia ginti bankrutuojančios įmonės ar visų kreditorių interesų arba yra nesąžiningas (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.). Teismas pažymėjo, kad vieno iš kreditorių ar jų grupės interesų patenkinimas gali sąlygoti kitų kreditorių ar jų grupių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, sudaryti prielaidas bankroto procedūrų vilkinimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėjas B UAB „Masyvas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atstatydinti bankroto administratorių UAB „Toplit“ ir nauju bankroto administratoriumi paskirti UAB „Ekvalda“. Pareiškėjas nurodo tokius atskirojo skundo argumentus:

teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nes nevertino kaip šiurkštaus administratoriaus pareigų pažeidimo tos aplinkybės, kad administratoriaus neinformavo hipotekos kreditoriaus, kuris turi didžiausią finansinį reikalavimą (sudarantį 42,39 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos) apie 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimą, kuriame buvo sprendžiama dėl įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos. Šio susirinkimo sušaukimo metu bankas jau buvo atsakovo kreditorius ir bankroto administratorius negalėjo nežinoti apie Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartį, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas 35 487 429,70 Lt dydžio banko finansinis reikalavimas;teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad bankroto administratorius sistemingai neteikė kreditoriams svarbios informacijos apie atsakovo bankroto procedūros eigą, tai yra bankui pareikalavus vengė atšaukti varžytines; neteisingai informavo varžytinių dalyvius apie jų sustabdymą; bankui pareikalavus vengė sušaukti kreditorių susirinkimą ir pateikti ataskaitą; vengė pateikti informaciją ar atsakovo turto pirkėjai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ atsiskaitė su atsakovu;teismas neanalizavo bankroto byloje esančių duomenų apie tai, kad atsakovo turto pirkėjai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ nėra už jį sumokėję visos kainos, o bankroto administratorius neatliko atitinkamų atžymų varžytinių protokole dėl jų laikymo neįvykusiomis bei nesiėmė veiksmų pakartotinėms varžytinėms paskelbti; teismas nesivadovavo teismų praktikoje suformuota pozicija, kad susiklosčius konfliktiniams santykiams tarp bankroto administratoriaus ir įmonės kreditorių, nėra prasmės tokį asmenį palikti bankroto administratoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-388/52011; 2011 m. birželio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1935/2011, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2146/2010, 2012 m. liepos 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1365/2012). Nagrinėjamu atveju net 99,22 procentų visų atsakovo finansinių reikalavimų turintys kreditoriai išreiškė valią atstatydinti bankroto administratorių;teismas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 8 dalies 2 punktą, kuriame įtvirtinta teismo pareiga per 15 dienų išspręsti administratoriaus atstatydinimo klausimą. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo buvo pateiktas teismui 2013 m. liepos 3 d. bei papildomai 2013 m. gruodžio 18 d. Be to, teismas nusprendė šią bylą nagrinėti atskirai nuo bankroto administratoriaus pateikto skundo dėl 2013 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nuspręsta atstatydinti administratorių, pripažinimo negaliojančiu. Dėl nepagrįsto šio klausimo nagrinėjimo vilkinimo atsakovo bankroto procesas yra iš esmės paralyžuotas;teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo metu galioja neapskųstas atsakovo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarimas, kuriuo buvo nuspręsta atstatydinti bankroto administratorių;teismas nenustatė nei vienos iš privalomų Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintų sąlygų, kurios būtinos, norint neatstatydinti bankroto administratoriaus.

Trečiasis asmuo B AB bankas Snoras pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apelianto motyvais bei iš esmės juos atkartoja. Papildomai pažymi, kad bankroto administratorius savo veiksmais pažeidė ne tik Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, bet ir Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksą bei teismų praktikoje suformuotus privalomus bankroto administratoriaus veiklos principus. Teigia, kad atsakovui bankroto byla buvo iškelta pagal kreditoriaus B UAB „Vilniaus žemės grupė“ pareiškimą, kurio bankroto administratoriaus UAB „Avere“ ir atsakovo nurodomas korespondencijos adresai sutampa. Ši aplinkybė patvirtina bankroto administratoriaus šališkumą. Nepaisant banko reikalavimų, administratorius nepateikė kreditorių susirinkimams savo veiklos ataskaitos. Bankas kitoje byloje ginčija atsakovo 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl bankui įkeisto turto pardavimo, kuris buvo priimtas neinformavus banko apie nutarimą. Be to, bankui įkeistas turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir tik tuomet, kai iš varžytinių išvyko jos dalyviai UAB „Hanner property“ ir UAB „Trust Capital“.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bankroto administratoriaus vaidmuo bankroto procese yra ypač svarbus, nes iš esmės būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų. Dėl šios priežasties įstatymo leidėjas, įtvirtindamas teismui prerogatyvą spręsti bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimą, numatė galimybę kreditoriaus prašymo atstatydinti bankroto administratorių netenkinti, jei šį prašymą patenkinus būtų pažeisti tokio prašymo neteikusių kreditorių ar viešasis interesas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 str. 8 d. 2 p.). Iš šių teisinių nuostatų bei jų išaiškinimų darytina išvada, kad bankroto administratoriaus atstatydinimas vien dėl to, jog to pageidauja didžiausias ar didžiausi kreditoriai netoleruotinas, nes tokiu būdu būtų sutrikdyta bankroto procedūrų eiga, didėtų administravimo kaštai bei užsitęstų bankroto bylos nagrinėjimas, kas neabejotinai pažeistų tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą.

Nagrinėjamu atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų (bankrutuojančios įmonės didžiausių kreditorių ir bankroto administratoriaus) kilo ginčas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrindo egzistavimo. Kreditoriai bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrindą įrodinėja iš esmės remdamiesi dviejų rūšių aplinkybėmis. Visų pirma, kreditorių teigimu, bankroto administratorius tyčia neinformavo kreditoriaus B AB banko Snoro, kurio finansinis reikalavimas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), apie 2013 m. kovo 1 d. vyksiantį kreditorių susirinkimą. Minėtame susirinkime buvo priimtas nutarimas dėl turto, kuris įkeistas bankui, pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Antra, kreditorių teigimu, bankroto administratorius, turėdamas duomenis apie teismo nutartimi sustabdytas minėto turto varžytines, šioms varžytinėms leido įvykti, eliminavo kai kuriuos varžytinių dalyvius (potencialius pirkėjus), pardavė turtą už nepagrįstai mažą kainą bei nesiėmė jokių veiksmų, kad varžytinėse parduoto turto pirkėjai sumokėtų bankrutuojančiai įmonei visą kainą. Be to, apeliantas (kreditorius) teigia, kad bankroto administratorius turėjo būti atstatydintas vien dėl to, jog 2013 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas atstatydinti bankroto administratorių, nes nenustatyti konkretūs ĮBĮ įtvirtinti atsisakymo tenkinti tokį kreditorių susirinkimo prašymą pagrindai (ĮBĮ 8 str. 2 p.).

Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką sprendžiant klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo pagrindo egzistavimo, įrodinėjami jo neteisėti veiksmai, kuriuos jis atliko sąmoningai, turėdamas tikslą veikti konkretaus kreditoriaus naudai ar nesąžiningai pasipelnyti iš bankroto proceso ir pan. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs nagrinėti tas aplinkybes, kurios susijusios su bankroto administratoriaus neteisėtais veiksmais, atliktais organizuojant varžytines, paskelbiant laimėtojus ir sudarant su jais atsakovo turto pirkimo-pardavimo sandorius, neištyrė bei neįvertino dalies su bylos ginču susijusių įrodymų ir tokiu būdu pažeidė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta ši byla (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais apelianto atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų tyrimo (CPK 12 str. ir 178 str.).

Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nevisapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, susijusius su 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo neteisėtumu bei atitinkamai administratoriaus veiksmų neteisėtumu, nepranešant didžiausiam kreditoriui apie šį susirinkimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas negali būti naikinamas dėl nepranešimo kreditoriui apie jo priėmimą, nes šio kreditoriaus turimų balsų skaičius nebūtų turėjęs lemiamos įtakos šio nutarimo priėmimui. Tačiau teismas visiškai nevertino paties administratoriaus elgesio bei nenustatinėjo, dėl kokios priežasties bankroto administratorius, žinodamas, kad bankas yra atsakovo kreditorius, nepranešė jam apie 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo sušaukimą bei atitinkamai apie nutarimo priėmimą, kas nulėmė eilę kitų teisminių ginčų bei sutrikdė sklandų atsakovo bankroto procedūros vykdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad bet kuris profesionaliai bei atsakingai savo pareigas atliekantis bankroto administratorius suvokia, jog kreditorius, kurio finansinis reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, yra tiesiogiai suinteresuotas tokio turto pardavimu kuo didesne kaina. Dėl šios priežasties tokiam kreditoriui būtina tinkamai pranešti apie kreditorių susirinkimą, kuriame bus sprendžiama dėl jam įkeisto turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo. Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo nevisapusiškai atlikto įrodymų tyrimo, vertinant administratoriaus veiksmų neteisėtumą dėl nepranešimo bankui (kreditoriui) apie 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimą (CPK 12 str. ir 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo B AB banko Snoro skundą atsakovui B UAB „Olymp Invest“ dėl 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu (civ. bylos Nr. 2-1899-345/2014). Minėtoje byloje ginčijamas tas pats kreditorių susirinkimo nutarimas (dėl atsakovui priklausančio turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo), kurio neteisėtumu remiantis šioje byloje įrodinėjamas atsakovo bankroto administratoriaus netinkamas pareigų atlikimas. Be to, minėta byla yra sujungta su kita civiline byla pagal ieškovo B UAB „Masyvas“ ieškinį atsakovams B UAB „Olymp Invest“, O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ dėl varžytinių pripažinimo negaliojančiomis, jų pagrindu sudarytų B UAB „Olymp Invest“ turto pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Pastarojo ieškinio reikalavimų tenkinimas atitinkamai reikštų bankroto administratoriaus veiksmų, vykdant tokias neteisėtas varžytines bei parduodant atsakovo turtą, neteisėtumą, kuris taip pat yra įrodinėjamas šioje civilinėje byloje.

Įvertinus minėtos ir šios civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-1899-345/2014 yra įrodinėjamas kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumo faktas, remiantis tuo, kad bankroto administratorius nepranešė didžiausiam atsakovo kreditoriui apie kreditorių susirinkimą. Minėtoje byloje taip pat įrodinėjamas varžytinių, kurios buvo surengtos ginčijamo nutarimo pagrindu, neteisėtumo faktas, remiantis neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais, organizuojant šių varžytinių eigą, varžytinių laimėtojų nustatymą ir atsakovo turto varžytinių laimėtojams pardavimą. Atitinkamai šioje civilinėje byloje yra įrodinėjamas atsakovo bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės faktas, remiantis neteisėtais administratoriaus veiksmais, nepranešant apie kreditorių susirinkimą didžiausiam atsakovo kreditoriui bei netinkamai organizuojant varžytines dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo. Vadinasi, minėtoje ir šioje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas yra tie patys faktai, kurie yra reikšmingi abiejose bylose. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad abiejose civilinėse bylose skirtingu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, darytina išvada, kad procesiniai sprendimai, priimti kiekvienoje iš jų, turės prejudicinę galią kitos civilinės bylos įrodinėjimo dalykui (CPK 279 str. 4 d.). Dėl šios priežasties bei vadovaujantis civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, teismas turėtų svarstyti šios bei civilinės bylos Nr. 2-1899-345/2014 sujungimo klausimą, siekiant viename procese išspręsti ginčą, kilusį iš esmės dėl tų pačių faktinių aplinkybių nustatymo (CPK 1 str. 1 d., 7 str., 136 str. 4 d., 279 str. 4 d., ĮBĮ 10 str. 1 d.).

Nustačius, jog dėl netinkamai atlikto įrodymų tyrimo, ši civilinė byla turi būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitų atskirojo skundo argumentų nagrinėjimas, kuriais įrodinėjamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas, netenka teisinės prasmės. Todėl atskirai dėl kitų atskirojo skundo argumentų pagrįstumo/nepagrįstumo nepasisakoma.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus apelianto B UAB „Masyvas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutarties, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą, dėl ko nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, turinčias esminės reikšmės ginčo išsprendimui, tai yra administratoriaus atstatydinimo pagrindo nustatymui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas naikina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo perduoda pirmosios instancijos teismui perduoda nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį.

Perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo klausimą dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Olymp Invest“ bankroto administratoriaus atstatydinimo.

Teisėjas Egidijus Žironas