- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-15
- Bylos Nr.
- P-146-47-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. M. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-80-(7-40/2006). Nurodė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. (04)-K3-554 patvirtino 2005 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo akto Nr. 21-05-24-71 dalį, kuria jam papildomai priskaityta 807 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir nepatenkino jo prašymo grąžinti 225 000 Lt GPM permoką. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2006 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 68-9 patvirtino Kauno apskrities VMI 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (04)-K3-554 dalį, kuria atmestas jo prašymas grąžinti 225 000 Lt GPM permoką. Komisija ginčijamu sprendimu VMI sprendimą patvirtino. Atsisakymas grąžinti 225 000 Lt GPM permoką motyvuojamas tuo, jog iš 2005 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto, esančio Laisvės al. 30/ Nepriklausomybės a. 1, Kaune, pirkimo - pardavimo sandorio gautos pajamos yra jo individualios veiklos rezultatas. Pareiškėjo nuomone, ši išvada neteisinga, nes jo veikla nėra tęstinė, neturi versliškumo požymių.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas nuo 1998 metų užsiima įvairių nekilnojamojo turto objektų pirkimu ir pardavimu, t. y. vykdo tęstinio pobūdžio veiklą, kuria siekia ekonominės naudos. 2005 m. jis komerciniais tikslais buvo įsigijęs keletą tos pačios rūšies turto objektų. 2005 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto, esančio Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. 1, Kaune, pirkimo - pardavimo sandoris nėra atsitiktinis, todėl pagrįstai pripažintas individualios veiklos dalimi.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko ir nurodė, kad pareiškėjas turimo nekilnojamojo turto asmeninėm reikmėm nenaudoja. Jį pardavęs gautas lėšas skiria kitiems objektams įsigyti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas vertėsi individualia veikla, jo 2005 metų pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, priskirtinos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, todėl GPM apmokestintos pagrįstai. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalimi ir nurodė, kad konstatavimui, jog asmuo užsiima individualia veikla, turi būti nustatyti šie veiklos požymiai: savarankiškumas, siekimas gauti ekonominę naudą, tęstinis laikotarpis, veiklos priskirtinumas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 – 4 punktuose numatytoms veiklos rūšims. Teismas nusprendė, kad nekilnojamojo turto pirkimas - pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, t. y. atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą veiklos rūšį. Priėjo išvadą, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas kartu su sutuoktine nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu užsiima nuo 1998 metų ir ši pareiškėjo veikla yra tęstinė, kuria jis siekė gauti ekonominę naudą. Teismas konstatavo, kad Mokesčių administratorius teisingai nurodė, jog E. M. 2003 metais įsigytais trimis žemės sklypais 2003 m. rugsėjo 16 d. apmokėjo (kaip turtiniais įnašais) UAB „Optinos statyba“ akcijas, 2003 m. gruodžio 18 d. pardavė pagal 1998 m. rugsėjo 10 d. pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 5706 ir 5707 įgytą žemės sklypą Ateities pl. 77c, Kaune, 2005 m. kovo 4 d. pardavė pagal 2004 m. gruodžio 24 d. sutartį Nr. 16062 pirktą butą Taikos pr. 34-38, Kaune, bei 2005 m. balandžio 13 d. pardavė 2003m. liepos 7 d. įsigytas administracines patalpas su rūsiu Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. 1, Kaune, t. y. 1998 - 2005 metais buvo sudaryti 7 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriai. Nurodė, kad nevienkartinis nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių sudarymas tam tikru laikotarpiu yra pakankamas pagrindas konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pažymėjo, kad pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veikla taip pat pasižymi versliškumu ir turi tikslą – ekonominės naudos siekimą. Aplinkybė, kad iš dviejų sandorių gautos pajamos nebuvo apmokestintos, nereiškia, jog tokia pareiškėjo veikla kartu nelaikytina individualia. Nesant pajamų mokesčio objekto (GPMĮ 3, 5 str., 17 str. 1 d. 21 p.) negalėjo būti apskaičiuotas ir GPM. Kita vertus, pajamų ar ekonominės naudos siekimas nereiškia, kad visais atvejais turi būti gautas pelnas. Nurodė, kad argumentus, jog nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. 1, Kaune, pareiškėjas buvo įsigijęs asmeninei rezidencijai, o 2005 metais pardavė dėl pasikeitusių aplinkybių (2005-08-03 paaiškėjo, jog reikia keisti pastato paskirtį), paneigia pareiškėjo faktiniai veiksmai. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad pareiškėjas nei pastato įsigijimo metu, nei vėliau (iki mokestinio patikrinimo) neketino keisti ginčo pastato paskirties iš komercinės į gyvenamąją.
III.
Pareiškėjo įgaliotas atstovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą bei Komisijos 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-80-(7-40/2006) ir priimti naują sprendimą – grąžinti pareiškėjui 225 000 Lt GPM . Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1. Kauno apskrities VMI 2005 m. lapkričio 10 d. sprendime pripažino, kad iki 2005 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto, esančio Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. l, Kaune, pirkimo - pardavimo sandorio E. M. nebuvo gavęs individualios veiklos pajamų, taip pat pripažino, kad jis nevykdė individualios veiklos, tad šiuo sprendimu buvo apibrėžtas įrodinėjimo dalykas ir ginčo ribos, t. y. šiuo atveju įrodinėtina tik tai, ar E. M. pajamos iš minėto 2005 m. balandžio 13 d. sandorio laikytinos individualios veiklos pajamomis, ar ne.
2. Vadovaujantis minėtomis Kauno apskrities VMI 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimo išvadomis taip pat spręstina, kad pareiškėjo sudaryti sandoriai, kuriuos mokesčių administratorius pripažįsta individualia veikla, neturi vieno iš GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyto būtino požymio - tęstinumo.
3. Pareiškėjas patalpas Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. l, Kaune, įsigijo savo asmeninėms reikmėms tenkinti. Šį teiginį patvirtina tai, jog patalpų įsigijimui pareiškėjas iš banko paėmė paskolą, už kurią laidavo UAB „Termopalas“. Jei minėtas patalpas pareiškėjas būtų įsigijęs verslo tikslais, jis, būdamas minėtos bendrovės akcininku, turėjo galimybę jas įsigyti bendrovės vardu ir taip išvengti papildomų išlaidų, mokesčių administratoriaus įtarimų vykdžius individualią veiklą, tačiau minėta galimybe nepasinaudojo. Šiuo atveju nėra ir kito individualios veiklos požymio – savarankiškumo. Pareiškėjas neveikė kaip savarankišką, į pajamų ar kitokios ekonominės naudos gavimą nukreiptą veiklą vykdantis asmuo.
4. Teismas nepasisakė dėl įrodymų, liudijančių, jog visa su nekilnojamojo turto operacijomis susijusi veikla yra vykdoma išskirtinai per įmones, kurių akcininkas yra pareiškėjas. Vienkartiniai sandoriai, neduodantys pajamų tęstinį laikotarpį, nėra pagrindas teigti, jog pajamos gautos iš individualios veiklos. GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje akcentuojamas asmens siekis gauti pajamas tęstinį laikotarpį. Versliškumas pats savaime reiškia tęstinę veiklą, eliminuojant vienkartinius sandorius iš individualios veiklos sampratos, kai tokiais sandoriais nesiekiama pajamų gavimo tęstinį laikotarpį. Kad pareiškėjo sandoriuose nėra versliškumo įrodo ir tai, kad įsigytas turtas jo nuosavybėje buvo ilgą laiką.
5. Argumentai dėl ginčo patalpų pardavimo priežasčių atmesti nepagrįstai. Pareiškėjas buvo priverstas parduoti patalpas nepavykus pakeisti jų paskirties į gyvenamąją. E. M. kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad jos raštu patvirtintų prieš tai žodžiu išdėstytą poziciją dėl patalpų paskirties pakeitimo sudėtingumo.
Atsiliepimas
Atsakovas bei tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Palaikė ankstesnius savo argumentus bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nurodė, kad GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje suformuluota individualios veiklos sąvoka – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Pažymėjo, jog administracinėje byloje buvo nustatyta, kad per 1998-2005 m. laikotarpį pareiškėjas pirko ir pardavė 7 nekilnojamojo turto objektus: pareiškėjas 2003 metais įsigytais žemės sklypais tų pačių metų rugsėjo 16 d. apmokėjo UAB „Optimos statyba" akcijas, 2003 m. gruodžio 18 d. pardavė žemės sklypą, įsigytą 1998 m. rugsėjo 10 d. pirkimo - pardavimo sutartimis Nr. 5706 ir Nr. 5707, 2005 m. kovo 4 d. pardavė 2004 m. gruodžio 24 d. pirktą butą ir 2005 m. balandžio 13 d. pardavė administracines patalpas, įsigytas 2003 m. liepos 7 d. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog nevienkartinis nekilnojamojo turto sandorių sudarymas, siekiant gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, laikytinas pareiškėjo tęstine individualia veikla. Atkreipė dėmesį į tai, kad pradėjęs vykdyti individualią veiklą, pareiškėjas neinformavo apie tai mokesčių administratoriaus, kaip to reikalauja GPMĮ 35 straipsnio 2 dalis. Pažymėjo, jog pareiškėjo 2005 m. gautos pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą pagrįstai priskirtos apmokestinamoms pareiškėjo pajamoms, nes jos atitinka GPMĮ 5 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą pajamų mokesčio objektą, kadangi pareiškėjo per tęstinį laikotarpį vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veikla atitinka versliškumo požymius ir šia veikla pareiškėjas siekė gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Konstatavo, jog pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie teisingos išvados, kad mokesčių administratorius pareiškėjo gautas pajamas, kurias jis gavo pardavęs nekilnojamąjį turtą, esantį Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. 1, Kaune, pagrįstai pripažino pajamų mokesčio objektu ir pagrįstai atsisakė grąžinti pareiškėjo sumokėtą 225000 LT GPM. Pažymėjo, kad teisines pasekmes šiame mokestiniame ginče sukelia ir mokesčių administratoriaus sprendimai, tačiau pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – grąžinti pareiškėjui 225000 Lt GPM, neprašė panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais atsisakyta grąžinti pareiškėjui 225000 Lt GPM. Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad teisines pasekmes sukelia mokesčių administratoriaus sprendimai, jų nepanaikinus, nebūtų galimybės tenkinti tokį pareiškėjo prašymą.
V.
2007 m. liepos 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 prieštarauja oficialiai teismų praktikai, kuri yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 sprendžiant asmenų sudarytų sandorių priskyrimo individualiai veiklai, kaip ji suprantama pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą apibrėžimą, klausimus.
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodoma, kad jo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai pripažintini tęstine individualia veikla:
2.1. 2003 m. liepos 24 d. jis įsigijo ½ dalį žemės sklypo, esančio Sukilėlių pr. 87a, Kaune; 2003 m. liepos 24 d. ½ dalį žemės sklypo, esančio Kalniečių g. 253b, Kaune; 2003 m. rugpjūčio 27 d. ½ dalį žemės sklypo, esančio Ukmergės g. 9a, Kaune. 2003 m. rugsėjo 16 d. šiais sklypais, kaip turtiniais įnašais, apmokėjo įsigyjamas UAB “Optinos statyba” akcijas. Tiek Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo akte Nr. 21-05-24-71, tiek Kauno apskrities VMI 2005 m. lapkričio 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-554, tiek VMI 2006 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 68-9, tiek Komisijos 2006 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. S-80-(7-40/2006) jo pajamos pagal GPMĮ nuostatas vienareikšmiai yra priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo pajamoms. Todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad tokias pajamas jis gavo iš vykdomos individualios veiklos, o jo vykdytus sandorius pripažinti individualia veikla.
2.2. 1998 m. rugsėjo 10 d. jis įsigijo žemės sklypą, esantį Ateities pl. 77c, Kaune, kurį 2003 m. gruodžio 18 d. pardavė. Remdamasis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, teigia, kad jo pajamos, gautos iš šio sandorio, pagal šio įstatymo nuostatas yra priskiriamos prie ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų, todėl taip pat nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad šias pajamas gavo iš vykdomos individualios veiklos, o jo įvykdytą sandorį pripažinti individualia veikla.
2.3. 2004 m. gruodžio 24 d. už 180000 Lt įsigijo butą, esantį Taikos pr. 34-38, Kaune, kurį 2005 m. kovo 3 d. už 180 000 Lt pardavė. Byloje nuosekliai tvirtino, kad šį butą įsigijo sūnaus poreikiams tenkinti. Įsitikinus, kad butas gyventi sūnui netinkamas, butą pardavė. Tai patvirtina, kad šis butas buvo įgytas šeimos, o ne verslo poreikiams tenkinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 pažymėjo, kad „<..> individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims <…>”. Pažymėjo, kad, kaip matyti iš nutartyje pateiktos individualios veiklos sąvokos, gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali esant visiems nurodytiems požymiams ir tokios veiklos tikslui, o konkrečiai ekonominės naudos siekimui. Nurodo, kad iš faktinių aplinkybių matyti, jog įsigijus (už 180000 Lt), o vėliau pardavus (už 180000 Lt) butą, esantį Taikos pr. 34-38, Kaune, jokios ekonominės naudos (pajamų) jis neturėjo. Taigi, vertinti nurodyto buto įsigijimo ir vėlesnio perleidimo sandorius kaip pareiškėjo vykdytą individualią veiklą nėra jokio teisinio pagrindo (nėra individualiai veiklai būdingo tikslo – ekonominės naudos siekimo).
2.4. 2003 m. liepos 7 d. įsigijo patalpas, esančias Laisvės al. 30/Nepriklausomybės a. 1 už 1 500 000 Lt, kurias 2005 m. balandžio 13 d. už 4 000 000 Lt pardavė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 pabrėžta, kad „<…> vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims <…>”. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 nebuvo vadovautasi ir šiuo oficialiu išaiškinimu, kadangi jo vykdytos individualios veiklos tęstinumo požymiu buvo nurodyti prieš tai minėti sandoriai, nors pajamos, gautos iš tų sandorių, nebuvo pripažintos individualios veiklos pajamomis, todėl ir patys sandoriai negali būti laikomi individualia veikla. Todėl mano, kad administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 nebuvo nustatytas vienas iš būtinų individualios veiklos požymių – tęstinumas. Taigi, nėra teisinio pagrindo 2005 m. balandžio 13 d. sandorį laikyti individualios veiklos tąsa, jos tęstinumo įrodymu, o patį sandorį ir iš jo gautas pajamas – atitinkamai individualia veikla ir pajamomis iš individualios veiklos.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. A5-902/2006 yra nurodyta, kad „<…> individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį <...>“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 teigiama, kad pareiškėjas tęstinę individualią veiklą vykdė 1998-2005 metų laikotarpiu. Tai reiškia, kad jis turėjo gauti pajamų iš individualios veiklos visą nurodytą tęstinį laikotarpį. Pažymėjo kad iki 2005 m. balandžio 13 d. sandorio sudarymo ir pajamų iš jo gavimo, nei vienas ankstesnis sandoris nebuvo pripažintas individualia veikla ir pajamos iš jų nebuvo pripažintos individualios veiklos pajamomis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, nenustačius vieno iš būtinųjų individualios veiklos požymių, t. y. pajamų ar kitokios naudos gavimo tęstinio laikotarpio, be jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigiama, kad pareiškėjas 1998-2005 metų laikotarpiu vykdė tęstinę individualią veiklą.
4. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 buvo konstatuota, kad „<...> vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos <...>“. Taigi, pareiškėjo teigimu, pats faktas, kad gyventojas įsigyja, o vėliau parduoda vienokį ar kitokį turtą, nėra pagrindas pripažinti jį vykdant individualią veiklą, todėl kiekvienas turto pirkimo - pardavimo atvejis šiuo aspektu turi būti vertinamas atskirai bei sąryšyje su kitais vykdytais sandoriais. Ir būtent ne vienkartiniai, atsitiktiniai sandoriai, o visus individualios veiklos požymius atitinkančių sandorių visuma sudaro pagrindą teigti apie veiklą, nukreiptą į ekonominės naudos siekimą. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, kiekvienu atveju turi būti išskirta ir įvertinta kiekviena sandorių grupė – tiek tenkinanti individualios veiklos sąvoką, tiek jos neatitinkanti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 prieštarauja oficialiai teismų praktikai, kuri yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 sprendžiant asmenų sudarytų sandorių priskyrimo individualiai veiklai, kaip ji suprantama pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą apibrėžimą, klausimus (administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-55).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 yra priimtas 2007 m. balandžio 6 d., o pareiškėjo 2007 m.liepos 4 d. prašymas dėl proceso atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme buvo gautas 2007 m. liepos 9 d. (išsiųstas paštu 2007 m. balandžio 5 d.), todėl prašymo padavimo terminas nėra praleistas.
Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai nėra pagrindas pripažinti, kad administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuotos praktikos dėl GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies, kurioje apibrėžta individualios veiklos sąvoka, nuostatų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nekilnojamojo turto sandorių sudarymo faktinės aplinkybės abiejose bylose skiriasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 įvertinęs įrodymus ir remdamasis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies bei kitomis šio įstatymo nuostatomis išdėstė motyvus kodėl atitinkama pareiškėjo veikla buvo pripažinta atitinkančia individualios veiklos požymius, o nurodytos pajamos pajamų mokesčio objektu. Ar asmens veikla atitinka individualios veiklos požymius, numatytus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, kiekvienu konkrečiu atveju teismas vertina atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes. Nors pareiškėjas savo prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), tačiau iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad pareiškėjas iš naujo kelia faktinių aplinkybių vertinimo klausimą ir siekia pakartotinio faktinių bylos aplinkybių tyrimo bei įrodymų vertinimo. Sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai negali būti vertinami.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu yra nepagrįstas. Todėl pareiškėjo E. M. prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A10-380/2007 atnaujinimo netenkinamas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
E. M. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10-380/2007.
Nutartis neskundžiama.