Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas K. Dargužis Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1; 1.1.5.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. birželio 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. S. ir jo gynėjo advokato A.Palijansko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. K. S. , P. U. naudai priteista 5774,00 Lt laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų ir 50000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 4 d., laikotarpiu tarp 18.00 ir 20.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, L. K. ir M. U. tarpusavio konflikto dėl tariamų ir nenustatytų priežasčių metu, tyčia peiliu smogė M. U. į krūtinę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos dešinės pusės priekinio paviršiaus žaizdą su ketvirtojo, penktojo šonkaulių kremzlių perpjovimu, dešinio plaučio, širdplėvės bei širdies dešinio skilvelio diafragmos pažeidimais, dėl ko įvyko nukentėjusiojo mirtis ir taip tyčia nužudė M. U.

Gynėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad E. K. S. smo­gė nukentėjusiajam peiliu į krūtinę tada, kai pastarasis aiškino­si santykius su L. K. , kadangi tokiu atveju smūgis, jo teigimu, būtų suduotas iš šono ar nugaros, o ne iš priekio. Apskritai nenustatyta E. K. S. buvimo vieta tuo metu, kai M.U. ir L. K. aiškinosi santykius, stovėdami vienas priešais kitą. Smūgis nukentėjusiajam suduotas iš priekio, tai įrodo nuteistojo pateikiamos įvykių eigos pagrįstumą.

Gynėjas teigia, kad teismo posėdžio metu pasikeitusi ekspertės nuomonė dėl to, kokiu būdų nuteistasis galėjo susižaloti ranką yra nemotyvuota ir neatitinka daiktinio įrodymo – peilio konstrukcijos: peilio rankenoje yra atrama, kad pjaunant ranka nenuslystų nuo rankenos.

E. K. S. gynėjui neaišku, kuo teismas remiasi tvirtindamas, jog nuteistojo veikoje nėra būtinosios ginties požymių, kadangi nukentėjusysis M.U. nuteistojo nepuolė su pei­liu rankoje, jį buvo nuleidęs. Teismas nepagrįstai teigia, kad nuteistasis ir liudytoja L. K. yra konflikto viena pusė, ilgamečiai draugai, sugyventiniai, todėl jie suinteresuoti vienas kitam padėti ir jų parodymai šioje dalyje yra nepagrįsti kitais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

Atkartodamas nuteistojo teiginius gynėjas taip pat mano, kad žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, kadangi nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pats sukėlė muštynes. Gynėjas prašo taikyti BK 28 straipsnį ir E. K. S. išteisinti.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis E. K. S. bei jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. K. S. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą įrodyta pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės įvertino įrodymus ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad, tiek rašytiniai įrodymai, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusįjį nuteistasis sužalojo gindamasis nuo užpuolimo yra nepagrįstas. Apeliantas neginčija peiliu dūręs vieną kartą nukentėjusiajam, tik teigia tai padaręs gindamasis nuo pastarojo puolimo. Teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją vertina, kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad L. K. ir E.K.S. parodymai apie kai kurias ypač svarbias veikos padarymo aplinkybes yra nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems.

Iš pradžių, L. K. 2003-11-27 apklausos metu teigė, kad nukentėjusiojo turėto mažesnio peilio ji atpažinti negalinti, nes neįsidėmėjo, o jau 2004-09-28 nurodė, kad mažesniojo peilio geležtė buvo apie 15 cm ilgio ir ji jau jį galinti atpažinti. Ką ji ir padarė parodymo atpažinti metu. Ji taip pat teigė, kad tuo metu, kai įleido į butą nuteistąjį, nukentėjusysis stovėjo prie pat jos, už nugaros, laikydamas abiejose rankose po peilį. Tuo tarpu nuteistasis parodė, kad L. K. įleidus jį į butą, pas nukentėjusįjį jis matė tik vieną peilį. Be to, nukentėjusysis nuo nuteistojo stovėjo už 3-4 m, o ne prie pat L. K. , kaip nurodė pastaroji. E. K. S. teigimu, L. K. stovėjo ne tarp nuteistojo ir jo, bet liko nuteistajam už nugaros, prie durų. L. K. teigė, kad į butą įėjus E. K. S. , nukentėjusysis iš karto puolė ant jo „su peiliais“, tuo tarpu nuteistasis parodė, kad jiedu kalbėjosi, ir tik atėmus iš nukentėjusiojo peilį, pastarasis puolė ant nuteistojo.

Esant tokiems nevienodiems L. K. ir E. K. S. parodymams, teismas pagrįstai apie faktines veikos padarymo aplinkybes sprendė remdamasis tais jų parodymais, kurie patvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis bute buvo laikomas prievarta. L. K. teiginiai, kad nukentėjusysis ją puolė, smaugė, ji su juo grūmėsi yra neįtikėtini bei nepagrįsti byloje surinktais įrodymais. L. K. jokių sužalojimų padaryta nebuvo, bute jokių grumtynių požymių nerasta, be to, ji niekieno netrukdoma sugebėjo du kartus paskambinti telefonu E. K. S. . Iš visų šių aplinkybių darytina išvada, kad nukentėjusysis, nors ir buvo prievarta neišleidžiamas iš buto, stengdamasis iš jo išeiti, smurto ir kitokių prievartos veiksmų prieš L. K. nenaudojo. Kaip patvirtino pati L. K. , jai atsisakius išleisti iš buto nukentėjusįjį, šis stengėsi išvengti konfliktinės situacijos ir pasirinko taikų situacijos sprendimo būdą, t.y. bandė pats peiliu atidaryti L. K. užrakintas buto duris ir išeiti.

Nuteistasis taip pat patvirtino, kad jam atėjus į butą, nukentėjusysis smurto veiksmų neatliko, prašėsi išleidžiamas, rankoje laikytą peilį, kurį naudojo bandydamas atidaryti užrakintas duris, o ne siekdamas juo grasinti E. K. S. ar jį sužaloti, buvo nuleidęs, nuteistajam smūgių nesudavė ir kitaip sužalojimų nepadarė. Nukentėjusysis siekė taikaus konflikto išsprendimo ir buvo nusiteikęs taikiu būdu išvengti grumtynių. Tuo tarpu E. K. S. nebandė išspręsti konflikto geruoju. Jis, vietoje to, kad išsiaiškintų konflikto priežastis ar išleistų nukentėjusįjį iš buto, pirmas ėmėsi aktyvių kovinių veiksmų.

Nors E. K. S. vyresnis amžiumi, tačiau tai nereiškia, kad jis už nukentėjusįjį silpnesnis fiziškai. Pažymėtina, kad E. K. S. anksčiau ne kartą teistas, ne kartą baustas už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su agresyvumu, visuomenėje priimtų normų nepaisymu (policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas, viešosios rimties trikdymas, tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas), taip pat, jis pirmos instancijos teisiamajame posėdyje pripažino, kad iš pavydo mušdavo L. K. . Be to, nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), o E. K. S. - blaivus. Pirmos instancijos teisiamajame posėdyje E. K. S. teigė, kad peilį iš M. U. atėmęs dėka savo reakcijos ir nužudytojo girtumo.

Apelianto ir jo gynėjo skundo argumentas, kad teismas privalėjo jo veiksmus, kuriais buvo nužudytas M.Urniežius, vertinti, kaip būtinąją gintį, nepagrįstas. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Tam, kad būtų pripažinta, jog veika padaryta būtinosios ginties sąlygomis, ji turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas. Kėsinimasis, nuo kurio ginamasi, turi atitikti tris sąlygas, t.y. jis turi būti pavojingas, akivaizdus ir realus.

Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą ir pan. O tam, kad kėsinimasis būtų laikomas akivaizdžiu, jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai grėsti besiginančio ar kito asmens teisėms. Tuo tarpu šiuo atveju, kaip teigia pats nuteistasis, jis su nukentėjusiuoju iš pradžių kalbėjosi, peilį M.U. buvo nuleidęs, nei E. K. S. , nei L. K. (pastaroji buvo kitame kambaryje) nepuolė. Todėl, esant tokiai situacijai, aiškiai nebuvo reikalo gintis, kadangi kėsinimosi ar jo grėsmės nuteistojo arba L. K. gyvybei ar sveikatai nebuvo.

Situaciją, kuomet nukentėjusysis prieš savo valią laikomas bute, reikalaujama, kad jis grąžintų tariamai pasisavintus daiktus, o E. K. S. staiga, besikalbant iš jo atima peilį, nors juo M.U. net negrasina, atimtą peilį nuteistasis laiko rankoje, galima vertinti kaip puolimą prieš patį nukentėjusįjį, nuo kurio jis galėjo tik gintis.

Taigi, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, E. K. S. sudavė nukentėjusiajam smūgį peiliu ir jį nužudė nesant būtinosios ginties situacijos.

Taip pat nepagrįstas ir teiginys, kad teismo posėdžio metu pasikeitusi ekspertės nuomonė dėl to, kokiu būdų nuteistasis galėjo susižaloti ranką, yra nemotyvuota ir neatitinka daiktinio įrodymo – peilio konstrukcijos: peilio rankenoje yra atrama, kad pjaunant ranka nenuslystų nuo rankenos.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo bei jo gynėjo nurodoma aplinkybė, kad peilis buvo atimtas iš nukentėjusiojo, suėmus delnu už geležtės, nepagrįsta. Peilio ašmenys per visą geležtės ilgį buvo aštrūs, todėl peilį sugriebus visu delnu ir traukiant jį jėga būtų sužalotas visas, o ne dalis delno. Apskritai taip atimti peilį iš nukentėjusiojo E. K. S. būtų galėjęs tik nukentėjusiajam savanoriškai jį atiduodant ar bent jau nesipriešinant. Peilio rankena visai neturi specialios atramos, saugančios ranką nuo pjaunamosios dalies. Peilio rankenos išlinkimas ties ašmenimis nėra pakankamas, kad neleistų rankai nuslysti nuo rankenos smūgiuojant. Todėl tikėtina, kad suduodant smūgį peiliu iš viršaus nukentėjusiajam į krūtinę, kaip tai nustatyta teismo medicinos specialisto išvada, delnas nuslydo ant geležtės ašmenų ir taip buvo sužalotas kaltininko delnas ties IV-V delnakauliu.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nepagrįsti ir nuteistojo bei jo gynėjo teiginiai, jog civilinis ieškinys nepagrįstas, kadangi dėl atsiradusios žalos iš dalies kaltas pats nukentėjusysis, nes jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pats sukėlė muštynes. Kaip minėta, E. K. S. sudavė nukentėjusiajam smūgį peiliu ir jį nužudė nesant būtinosios ginties situacijos, taigi – žala atsirado nesant nukentėjusiojo kaltės.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.291 straipsnį, jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Civilinio ieškovo nurodytos laidojimo išlaidos iš dalies pagrįstos dokumentais, yra būtinos, todėl atitinka protingumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas civilinio ieškinio dydžio ir pagrįstumo klausimus teisminės klaidos nepadarė.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. S. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.