- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- ATP-70-366/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-01489-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Pažeidėjas
- Š. Ž.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Sigitas Bagdonavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto Š. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. Ž. Utenos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarimu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d., 126 str. 4 d., 130 str. 1 d. ir nubaustas:
pagal ATPK 126 str. 4 d. 2100 Lt (608 €) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams;
pagal ATPK 130 str. 1 d. 3100 Lt (897 €) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams;
Paskirtos nuobaudos subendrintos ATPK 33 straipsnyje numatyta tvarka ir paskirta 3100 Lt (897 €) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Š. Ž. nubaustas už tai, kad 2014-05-24, 04.22 val., Utenos r., kelyje Utena – Kaltanėnai, 8-9 km, vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį JAGUAR S-TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nestojo stabdomas policijos, vėliau kelio Utena – Kaltanėnai – Švenčionys ir Utenos pietrytinio apvažiavimo žiedinėje sankryžoje nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į kelio atitvarą, kelio ženklą bei apšvietimo stulpą ir nuvažiavęs nuo kelio sankasos apvirto, įvykio metu apgadintas automobilis, kelio atitvaras, apšvietimo stulpas. Š. Ž. vengė neblaivumo patikrinimo, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija, Žin. 2008, Nr. 88-3530) Kelių eismo taisyklių 17, 18, 133 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Š. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. nutraukti. Bylos nenutraukus dalyje dėl pažeidimų, numatytų ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d., prašo taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ str. ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą administracinę nuobaudą, netaikant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Š. Ž. teigia, kad jo kaltės dėl ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo nėra. Neblaivumo tikrintis nevengė - pūsti į alkotesterį negalėjo dėl didelių skausmų krūtinės srityje. Jo manymu, policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, nes nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimo Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių“ 6.2 p. reikalavimo, nes nepaaiškino atsisakymo tikrintis ar atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius. Taip pat nevykdė to paties nutarimo 5 punkto, pagal kurį turėjo jį pristatyti medicininei apžiūrai, nedavė medikams nurodymo patikrinti jo neblaivumo. Be to, jis nebuvo informuotas apie tai, kad gydymo įstaigoje turi laukti policijos pareigūnų. Išeidamas iš gydymo įstaigos jokio teisės akto nepažeidė.
Policijos pareigūnai, apelianto manymu, nesilaikė ir Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 32 ir 33 punktuose nustatytus reikalavimus, nes neįvertino jo psichinės ir emocinės būsenos, nesuteikė pagalbos. Be to pareigūnai neįspėjo jo apie daromą garso įrašą ir tokiu būdu pažeidė taisyklių 35 punktą.
Š. Ž. tvirtina, kad liudytojas G. N. teismo posėdžio metu sakė netiesą, jog policijos įstaigoje jis siūlė pūsti į alkotesterį. Pristatytas į policijos įstaigą pats tris kartus išreiškė norą tikrintis neblaivumą, tačiau jam nebuvo leista tai daryti.
Liudytoju apklaustas pareigūnas G. N., jo manymu, taip pat sakė netiesą apie atvykimo į gydymo įstaigą laiką. Anot pareigūno, jis važiavo į gydymo įstaigą, praėjus 2 – 3 min. po greitosios pagalbos automobilio išvažiavimo. Tačiau būtinų procedūrų atlikimas gydymo įstaigoje užtruko gerokai ilgiau, nei 2-3 min., o pareigūnai atvažiavo jau jam išėjus. Išėjęs iš gydymo įstaigos nuo pareigūnų nesislapstė, jis užėjo pas netoli gyvenančius senelius ir laukė atvažiuojančio pusbrolio, kuris jį būtų pristatęs į policijos komisariatą.
Š. Ž. tvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., nepadarė, tačiau teismas įrodymus vertino šališkai, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad jis nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Pripažįsta, kad keliu Utena – Kaltinėnai – Švenčionys viršijo leistiną greitį, važiuodamas prasilenkė su policijos patrulių ekipažu, tačiau nematė, kad policijos pareigūnai jį būtų stabdę ar rodę kokius nors signalus. Važiavo dideliu greičiu, nuolat stebėdamas kelią priekyje, ir tik nukreipęs žvilgsnį į šoninius veidrodėlius, pamatė tolumoje važiuojančius pareigūnus. Pamatęs pareigūnus, atsitrenkė į žiedą, po to į stulpą ir apsivertė. Šiais argumentais apeliantas tvirtina, kad jo veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto subjektyvaus požymio – tiesioginės tyčios.
Skunde nurodoma, kad patrulių veiksmai neatitiko Patrulių veiklos instrukcijos, kurioje numatyta: „jeigu transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, policijos patrulis privalo įjungęs mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus“. Šiuo atveju garso signalai nebuvo įjungti.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad jam skirtos nuobaudos individualizuotos netinkamai, nes netaikytas ATPK 30¹ straipsnio nuostatos. Šį argumentą apeliantas motyvuoja tuo, kad teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti, yra paėmęs kreditą, kurio negalėtų grąžinti netekęs darbo. Darbdavio charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi artimaisiais, gyvenančiais kitame mieste.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
Apeliantas Š. Ž. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas pripažįsta padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje padarytus pažeidimus, numatančius atsakomybę už nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir neblaivumo patikrinimo vengimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Utenos rajono apylinkės teismo išvada, jog Š. Ž. kaltė dėl jam inkriminuotų ATPK pažeidimų padarymo yra pilnai įrodyta, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.
Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Šalies argumentai
Š. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties – tyčios, nes jis, turintis klausos sutrikimų, važiavo dideliu greičiu, garsiai grojant muzikai, todėl nepastebėjo ir negirdėjo policijos pareigūnų reikalavimo sustoti. Jo manymu, pagal ATPK 126 str. 4 d. jis nubaustas taip pat nepagrįstai, nes neblaivumą tikrinti atsisakė dėl objektyvių aplinkybių - po eismo įvykio skaudėjo krūtinės ląstą, todėl negalėjo pūsti į alkotesterį. Tokius pat argumentus apeliantas buvo pateikęs ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas šias Š. Ž. versijas vertino kaip gynybinę taktiką ir motyvuotai paneigė byloje surinktais įrodymais - liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. S., D. Č., G. N., G. N. ir D. Č. parodymais, byloje esančiais pareigūnų tarnybiniais pranešimais, garso įrašu ir asmens neblaivumo (girtumo) ir apsvaigimo nustatymo vengimo protokolu. Apeliacinės instancijos teismas su skundžiamame nutarime išdėstytais motyvais sutinka, jų neatkartoja ir detaliau neanalizuoja. Naujų aplinkybių, kodėl Š. Ž. turėtų būti išteisintas pagal minėtus straipsnius, apeliaciniame skunde nepateikta.
Apeliantas skunde nurodo, kad policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, turėjo jį pristatyti medicininei apžiūrai ir duoti medikams nurodymą patikrinti jo neblaivumą. Šis skundo argumentas Š. Ž. kaltės pagal ATPK 126 str. 4 d. nepaneigia, juolab, kad skunde minimos taisyklės numato ir asmenims teisę kreiptis į gydymo įstaigą neblaivumui nustatyti. Užuot pasinaudojęs šia teise, Š. Ž. iš ligoninės pabėgo, iššokdamas pro langą iš antro aukšto. Iš bylos medžiagos akivaizdu ir tai, kad Š. Ž. buvo suinteresuotas išvengti neblaivumo patikrinimo, nes pagal pareigūnų parodymus jis buvo akivaizdžiai neblaivus. Jo neblaivumą įvykio metu patvirtino liudytojais apklausti I. K., M. J., S. L., P. P. ir O. J..
Š. Ž. skunde nurodė, kad pareigūnų veiksmai neatitiko Patrulių veiklos instrukcijos, kurioje numatyta: „jeigu transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, policijos patrulis privalo įjungęs mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialiuosius garso signalus“, nes jie nebuvo įsijungę garso signalų. Priešingai, nei nurodoma skunde, liudytojais apklausti M. S. ir D. Č. parodė, jog pagal budėtojo pranešimą kad automobilį Jaguar vairuoja galimai neblaivus asmuo, ties Kuktiškės mst. pastebėjo automobilį Jaguar, apsisuko, įjungė garso ir šviesos signalus bei reikalavo automobilio vairuotoją sustoti. Tačiau automobilio Jaguar vairuotojas pradėjo didinti greitį iki 200 km/h. Tai, kad buvo įjungti mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliai bei garso signalas užfiksuota ir įvykio dieną rašytuose tarnybiniuose pranešimuose. Kaip ir nurodyta skundžiamame nutarime, nenustatytas policijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi, tokių duomenų nepateikė ir pats Š. Ž..
Kitais skunde nurodytais argumentais (policijos pareigūnai neįvertino pažeidėjo psichinės ir emocinės būsenos, nesuteikė pagalbos, neįspėjo jo apie daromą garso įrašą ir kt.) negali būti paneigta Š. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad jam skirtos nuobaudos individualizuotos netinkamai, nes netaikytas ATPK 30¹ straipsnio nuostatos. Jo manymu, būtų teisinga, jei jam nebūtų atimta teisė vairuoti transporto priemones, nes ši teisė yra reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti, yra paėmęs kreditą, kurio negalėtų grąžinti netekęs darbo, charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi artimaisiais, gyvenančiais kitame mieste. Atkreiptinas dėmesys, jog tais pačiais argumentais Š. Ž. prašė jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir pirmosios instancijos teismo, tačiau teismas konstatavo, kad pažeidėjo darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, turimi kreditai bei artimųjų slaugymas savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Vertinant Ž. Ž. padarytus pažeidimus atsakomybę įtakojančių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo konstatuoti, kad jam paskirtos nuobaudos turėtų būti laikomos neteisingos.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Š. Ž. atsakomybę lengvinančią (nuoširdžiai gailisi padaręs pažeidimus) ir atsakomybę sunkinančią (pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda) aplinkybes, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, pažeidimo pobūdį, skyrė jam pagal ATPK 127 str. 2 d. baudą, kuri nedidesnė nei sankcijoje numatytas baudos vidurkis, pagal ATPK 126 str. 4 d. ir ATPK 130 str. 1 d. paskyrė baudas, ne didesnes nei sankcijose numatytas baudos vidurkis su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliems sankcijose nustatytiems terminams. Tokios nuobaudos negali būti laikomos per griežtomis. Bendrinant nuobaudas, įstatymas taip pat nepažeistas.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁰ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutarimą palikti nepakeistą, administracinėn atsakomybėn patraukto Š. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.